Vilniaus „Žalgiris“ - tai ne tik futbolo klubas, bet ir dalis Lietuvos istorijos, glaudžiai susijusi su stadionu, kuriame vyko svarbiausi komandos įvykiai. Šis straipsnis skirtas prisiminti Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, jo istoriją, ypač akcentuojant 1986-uosius metus ir komandos kelią per įvairius etapus.
Vilniaus „Žalgirio“ stadiono istorija (1948-2016)
Vilniaus „Žalgirio“ stadionas, gyvavęs nuo 1948 iki 2016 metų, buvo įvairios paskirties kompleksas. Didžiausiame Lietuvos stadione tilpo apie 15 000 žiūrovų. Stadioną pradėjo statyti vokiečių belaisviai po Antrojo pasaulinio karo, o baigtas jis buvo 1948 m. Iki 2011 m. čia namų rungtynes žaidė Vilniaus „Žalgiris“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stadione žaidė ir Lietuvos vyrų futbolo rinktinė.
Be futbolo varžybų, stadione vyko ir įvairūs kultūriniai renginiai. Čia koncertavo tokios žvaigždės kaip Joe Cocker, Sting, A-ha, Marilyn Manson, The Rasmus, Bryan Adams, Pet Shop Boys. Taip pat vyko „Rokas maršas per Lietuvą“ ir kiti dideli renginiai.
2015 m. stadionas ir aplinkinės teritorijos buvo parduotos nekilnojamojo turto bendrovei „Hanner“, kuri planavo statyti gyvenamuosius butus, biurus ir viešbutį. Stadiono likimas tapo aistringų diskusijų objektu, o daugelis apgailestavo dėl istorinės vietos praradimo.
Pirmieji prisiminimai ir jaunystės patirtys stadione
Asmeniniai prisiminimai apie „Žalgirio“ stadioną dažnai būna labai sentimentalūs. Vienas iš sirgalių prisimena, kaip pirmą kartą į stadioną jį nusivedė tėvas. Nors buvo dar labai mažas, prisimena, kad vyrai buvo gerai įmetę ir dažnai pašokdavo rėkdami. „Žalgiris“ pirmojoje lygoje triuškino varžovus, o įvarčiai krito vienas po kito.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Kitas sirgalius prisimena, kad pirmą kartą į stadioną atėjo 1986 m. žiemą, būdamas 12 metų. Tada pateko į Pietų-II sektorių, bet greitai suprato, kad tikroji vieta yra Pietų-IV arba Šiaurės-I. Sezonui įsibėgėjus, į Pietų sektorių jau buvo sunku gauti bilietą, todėl tradiciškai ten eidavo antro kėlinio metu. Vėliavą pasiuvo Babytė, tiesa, sodriai žalios spalvos nebuvo, tik salotinė, bet tai nesvarbu. Sudedamą dviejų dalių kotą padirbo amžinatilsį Diedukas, dailidė, ir konstrukcija buvo tokia unikali, kad visuomet pavykdavo ją prasinešti. Ir, žinoma, popierinės juostos už kelnių, kurias būtina paleisti po įvarčio. Buvo ir legendinė deficitinė panamė, pirkta netoli Žaliojo tilto, kurią kažkoks vyresnis „fanų“ atstovas atėmė.
1986 metai: fantastiška pergalė Kijeve
1986 metais „Žalgiris“ užėmė aštuntąją vietą. Pagrindinis akcentas - fantastiška pergalė 3:0 lapkričio 17 dieną Kijeve prieš kovojusį dėl čempionų vardo „Dinamo“. A. Mackevičiaus, K. Ruzgio, I. Pankratjevo taiklūs smūgiai leido pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma.
Atgimimo dvasia ir laisvės gurkšniai
Legendiniai 1987-ieji ir galingos demonstracijos po rungtynių. „Žalgirio“ stadionas buvo atgimimo, nacionalizmo ir savos jėgos pajutimo erdvė, kurioje buvo galima įkvėpti vis didesnių Laisvės gurkšnių. Dainos, skanduotės, Trispalvės, skraidančios mentų beretės, pirmos tvoros ir bananai - dalyvauti buvo būtina. Euforijos ir adrenalino kokteilis masino ir grūdino, o laikmetis pašėlusiai keitėsi.
Tais metais per stadiono garsiakalbius paskelbė, kad prasidėjo naujo stadiono statybos. Visi labai džiaugėsi ir kupini vilties galvojo, kad Lietuva žais čempionatuose kaip atskira komanda, atskira valstybė savo vardu.
Nepriklausomybės pradžia ir išblėsęs „Žalgiris“
Po to sekė pirmasis nepriklausomybės mačas, keistokai lėtas Lietuvos čempionatas, išblėsęs „Žalgiris“ su visais lopučiais, Dirmeikiais ir Majonezais. Tada dar sunku buvo suprasti, kodėl Pietų-IV sektorių „prižiūrėjo“ gauja uniformuotų rusakalbių išgamų, tykodavusių subaladoti, jei esi lietuvis ir dar ilgaplaukis.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Viskas keitėsi, bet stadionas - ne. „Žalgirio“ stadionas liko beveik toks pat, apšiuręs, su kreivomis tvoromis, dulkina „Marakana“, prokuratūros dydžio šviesdėže (su chaotiškom lemputėm, panašiomis į žvaigždyną) ir baisia architektūra.
Stadiono reikšmė ir praradimas
Esu įsitikinęs, kad stadionas turėjo likti šioje vietoje, nes tai tas taškas, kur gimė ir vyko mūsų istorija. Nes tai miesto centras, kur ir dera būti Nacionalinei arenai. Ir žaidžiant jame matyti Gedimino pilis, simbolis, kuris neabejotinai prisidėjo pasiekiant šlovingas pergales.
Perbridus paskutines dienas skaičiuojantį usnyną ir avarinį tribūnų karklyną (mediniai žali suoliukai - štai kur tikrasis paveldas ir suvenyrai), galima save paguosti viltimi, kad sena turi išeiti, istorija yra istorija… Tačiau blogiausia suprasti, kad to naujo nėra. Sena istorija baigėsi, o kitos tai nėra. Ir visa ši NT machinacija bei griaučiai šalia „Akropolio“ yra ne šiaip nesusipratimas ar skandaliukas. Deja, tai yra simbolis to, kas mūsų valstybėje vyksta su visa kultūra, koks jos supratimas, vertinimas ir kryptingumas. Guoskimės kiek norim, bet invalidumas akivaizdus. Kodėl kažkieno apsukri kapitalo ir teisės kombinacija tampa paveikesnė? Kaip ir nuo kada? Kokiu būdu čia atsirado galintys griauti, o ne statyti?
Visgi, labai nuoširdžiai norėtųsi savo sūnus nusivesti į tokią tikrą, nesupompastintą, gyvą istorinę-socialinę vietą, kad eitų iš kartos į kartą.
„Žalgirio“ kelias: nuo ištakų iki šių dienų
Futbolo klubas „Žalgiris“ šį sezoną pažymi 75 metų jubiliejų. Jis skaičiuojamas nuo 1947 m. gegužės 16 dienos, kuomet susikūrusi reprezentacinė Vilniaus ir visos šalies futbolo komanda sužaidė pirmąsias rungtynes. Šiemet sukanka šimtas metų Lietuvos futbolui. Per tą laiką buvo šaunių pergalių, nusivylimo laikotarpių, išsipildžiusių ir neįgyvendintų vilčių.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
1947 m. gegužės 16 d. FK „Žalgiris“ A lygos 12-ojo turo dvikovoje LFF stadione susitiko su „Trakų“ ekipa. Tai buvo ne tik principinių varžovų akistata, bet ir jubiliejinės „Žalgirio“ rungtynės. Mat lygiai prieš 70 metų legendinio Lietuvos futbolo klubo istorijos metraštyje buvo paliktas pirmasis oficialus kovų įrašas.
1947 m. gegužės 16 d. „Žalgirio“ pirmtakė Vilniaus „Dinamo“ ekipa debiutavo SSRS čempionato II grupės Centrinės zonos varžybose. Pirmasis vilniečių blynas prisvilo: stebint 15 tūkst. žiūrovų, „Dinamo“ savo aikštėje 1:2 nusileido Maskvos „Lokomotyvui“. Pirmojo įvarčio autoriumi tapo 44 min. tikslų smūgį nuo 11 m žymos pasiuntęs Steponas Petraitis. Nors debiutinės rungtynės nenusisekė, bet gėdos Lietuvai Vilniaus futbolo meistrų komanda nepadarė: per 28 rungtynes surinko 28 taškus ir užėmė aštuntąją vietą (tarp 15 ekipų).
Nuo 1948 m. reprezentacinė Lietuvos futbolo komanda buvo vadinama Vilniaus „Spartako“ vardu, o 1962 m. pavasarį „Spartakas“ buvo pervadintas „Žalgiriu“. Tiesa, tais metais žalgiriečiai aukščiausioje SSRS futbolo klasėje užėmė paskutinę 22 vietą ir nusileido į silpnesniųjų komandų draugiją. Kopimą į futbolo šlovės kalną vėl reikėjo pradėti nuo papėdės.
1966 m. „Žalgiris“ SSRS I lygos pirmame pogrupyje užėmė pirmąją vietą, bet finaliniame trijų pogrupių nugalėtojų turnyre dėl vienintelės vietos Aukščiausioje lygoje tašku atsiliko nuo Luhansko „Zarios“. Nedaug trūko ir 1969 m. - „Žalgiris“ ir vėl buvo pirmas savo pogrupyje, bet finaliniame keturių pogrupių nugalėtojų turnyre Simferopolyje liko ketvirtas.
Greitai komanda pateko į nesėkmių ruožą ir 1971 m. iškrito į SSRS II lygą. Joje žalgiriečiai užtruko šešerius metus. 1977 m. komandą į savo rankas perėmė buvę „Žalgirio“ žaidėjai Benjaminas Zelkevičius ir Stanislovas Ramelis. Nuo sezono pradžios žalgiriečiai kibo į darbą, dideliu pranašumu laimėjo zonines varžybas, o lemiamame etape po sunkios kovos įveikė Nalčiko „Spartaką“ ir grįžo į I lygą.
Iki 1981 m. žalgiriečiai buvo tvirti SSRS I lygos vidutiniokai, o 1982 m. ryžtingai žengė į Aukščiausiąją lygą. Vilniečiai tapo ir lygos nugalėtojais, papildomose rungtynėse Simferopolyje po Sigito Jakubausko įvarčio 1:0 įveikę Kišiniovo „Nistru“ ekipą.
SSRS Aukščiausiojoje lygoje „Žalgiris“ sužibėjo visomis spalvomis. 1983 m. žalgiriečiai tapo pirmo rato nugalėtojais, o galutinėje rikiuotėje užėmė penktąją poziciją. Ryškiausias pergales „Žalgiris“ iškovojo dar po kelių sezonų. 1987 m. visa Lietuva šventė žalgiriečių bronzos medalius SSRS čempionate ir universiados auksą Zagrebe, kur jie atstovavo visai SSRS studentijai, bet žaidė vilkėdami žaliai baltus dryžuotus „Žalgirio“ marškinėlius.
1988 ir 1989 m. „Žalgiris“ paragavo ir Europos taurių turnyrų mūšių parako. Debiutinėse rungtynėse žalgiriečiai 2:0 įveikė Vienos „Austria“ ekipą, bet atsakomoji dvikova baigėsi nesėkme 2:5. Po metų „Žalgiris“ istorinėse rungtynėse įveikė Geteborgo IFK ekipą (2:0 ir 0:1), o antrajame UEFA taurės turnyro etape turėjo pripažinti Belgrado „Crvena zvezda“ pranašumą (1:4 ir 0:1).
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Iš pagrindų pasikeitusi ekipa atvertė naują istorijos puslapį ir pradėjo kelią Lietuvos futbolo pirmenybėse. Šiame kelyje pasitaikė ir pakilimų, ir nuosmūkių. Nuo 1991 iki 2008 metų „Žalgiris“ tris kartus tapo Lietuvos čempionu, penkis kartus iškovojo Lietuvos futbolo federacijos taurę ir kartą šventė pergalę Supertaurės rungtynėse. Tačiau 2008 m. sostinės ekipa prarado pagrindinį rėmėją ir pateko į finansinę smegduobę. Sunkiausiu metu pagalbos ranką ištiesė komandos sirgaliai. Kartu su žaidėjais ir treneriais jie 2009 m. pradžioje įkūrė Vilniaus miesto futbolo draugiją „Žalgiris“ ir apsaugojo šalies futbolo legendą nuo pražūties.
Metus praleidęs I lygoje, „Žalgiris“ sugrįžo į aukščiausią šalies futbolo divizioną ir netrukus įsitvirtino Lietuvos futbolo viršūnėje. Nuo 2012 m. „Žalgiris“ laimėjo 15 titulų, o pastaruosius keturis sezonus savo trofėjų lentynose sergi A lygos nugalėtojų taurę, LFF taurę ir Supertaurę. Apskritai nuo 1990 iki 2017 m. „Žalgiris“ 7 kartus tapo Lietuvos čempionu, 11 kartų laimėjo LFF taurę ir 6 kartus - Lietuvos Supertaurę.
Jubiliejinį sezoną „Žalgiris“ pradėjo dar viena pergale Lietuvos Supertaurės rungtynėse, o A lygos čempionate tvirtai lenkia kitas komandas. Šią vasarą žalgiriečiai ketvirtą kartą iš eilės šturmuos UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo užkardas. Generalinę repeticiją „Žalgiris“ surengs birželio 27 d., kai LFF stadione susitiks su Geteborgo IFK komanda. Kartu atšvęs ir savo 70-ąjį gimtadienį.
„Žalgirio“ laimėjimai:
- 1977 m. - SSRS II lygos varžybų nugalėtojas
- 1982 m. - SSRS I lygos varžybų nugalėtojas
- 1987 m. - SSRS Aukščiausiosios lygos pirmenybių bronzinis prizininkas
- 1987 m. - pasaulinės vasaros universiados nugalėtojas
- 1991, 1992, 1999, 2013, 2014, 2015, 2016 m. - Lietuvos čempionas
- 1991, 1993, 1994, 1997, 2003, 2012, 2013, 2014, 2015, 2016 (pavasaris) ir 2016 m. (ruduo) - LFF taurės laimėtojas
- 2003, 2013, 2014, 2015, 2016, 2017 m. - Lietuvos Supertaurės laimėtojas
„Žalgiris“ ir garsūs futbolininkai
Per 75 gyvavimo metus Vilniaus „Žalgiris“ yra ne kartą žaidęs rungtynes, kuriose dalyvaudavo kuris nors aukščiausio pasaulinio lygio futbolininkas. Vilniuje viešėjo brazilas Romario (geriausias ir rezultatyviausias 1994 pasaulio čempionato JAV žaidėjas atvyko 1992 metų rudenį su Eindhoveno PSV klubu, įmušė įvartį į Dariaus Spetylos vartus), Kijevo „Dinamo“ nesulaikomieji puolėjai Olegas Blochinas (geriausias 1975 metų Europos futbolininkas), Igoris Belanovas (apdovanotas „France Football“ leidinio „Auksiniu kamuoliu“ už puikų žaidimą 1986 metų sezone), geriausias XX amžiaus antrosios pusės Austrijos futbolininkas Herbertas Prohaska, techniškieji sakartveliečiai (gruzinai) Ramazas Šengelija ir Aleksandras Čivadzė, daug kitų puikių žaidėjų.
Vienas geriausių visų laikų pasaulio vartininku laikomas Levas Jašinas šią dieną prieš 61 metus lankėsi Vilniuje ir praleido įvartį.
tags: #futbolo #rungtynes #zalgirio #stadione #zalgiris #1986