Įvadas
Vilniaus „Žalgirio“ stadionas - tai daugiau nei tik sporto arena. Tai - istorijos, prisiminimų ir emocijų kupina vieta, menanti įvairius laikus ir įvykius. Šiame straipsnyje panagrinėsime stadiono istoriją nuo jo ištakų iki pat uždarymo ir aptarsime jo reikšmę Lietuvos futbolui bei visuomenei.
Stadiono ištakos ir pavadinimų kaita
Stadiono istorija prasidėjo dar XX a. tarpukariu, kai dabartinio stadiono vietoje buvo įkurtas Piromonto stadionas. 1921 m. pradėtos stadiono statybos Piromonte, o 1922 m., dar nebaigus statybų, jis buvo atidarytas (iškilmėse dalyvavo maršalas Juzefas Pilsudskis). Atidarymo rungtynes žaidė dvi karių sporto komandos. Stadione vykdavo futbolo ir lengvosios atletikos varžybos, 1936 m. Iki II pasaulinio karo stadionas vadinosi Piromonto stadionu. Po karo, 1948 m., stadionas buvo pervadintas į Respublikinį stadioną, vėliau - į Centrinį stadioną ir Spartako stadioną. Nuo 1962 m. jis tapo Centriniu „Žalgirio“ stadionu, o sovietmečiu - LTSR Valstybiniu stadionu. Tokia pavadinimų kaita atspindi politines ir socialines permainas, vykusiais Lietuvoje.
Stadiono statybos ir rekonstrukcijos
1941 m. pradėti Vilniaus stadiono statybos projektavimo darbai,[3] nors Vilniaus centrinis (Piromonto) stadionas minimas dar 1941 m. gegužės 25 d.[4] Per II pasaulinį karą stadionas nukentėjo į jį nukritus bomboms. Stadionas pradėtas statyti iš karto po II pasaulinio karo vokiečių belaisvių ir pastatytas 1948 m. Iš pradžių jis vadinosi „Spartako“ (respublikinis, vėliau - centrinis), nuo 1962 m. 1949-1950 stadionas vokiečių karo belaisvių rekonstruotas (architektas baltarusis V. Anikinas), įrengta apie 15 000 vietų žiūrovams, vėliau jis tapo sporto komplekso dalimi: 1955 šalia pastatyta didelė sporto salė ir atviras baseinas, 1957 - Vilniaus „Žalgirio“ uždaras plaukimo baseinas, 1971 - Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.
Svarbūs įvykiai ir rungtynės
1950 m. liepos 21 d. stadionas atidarytas kaip Vilniaus centrinis stadionas, kuriame buvo 15 000 sėdimųjų vietų. Tą dieną I lygos varžybose Spartakas Vilnius įveikė Dzerzinec Celabinsk komandą 10-2. Vilniaus „Žalgirio“ stadiònas (1940-1947 Vìlniaus miẽsto stadiònas, 1948-1954 Valstýbinis stadiònas, 1955-1962 „Spartako“ respublikìnis stadiònas), atidarytas 1950 07 21. 1950 07 23 įvyko pirmos rungtynės rekonstruotame stadione: Vilniaus Spartako (vėliau Žalgirio, įkurta 1947) futbolo komanda laimėjo SSRS B klasės pirmenybių rungtynes (10:2) su Čeliabinsko Dzeržinec ekipa. 1956 07 23 per rungtynes Lietuva-Kinija (0:1) buvo 18 000 žiūrovų. 1962 09 13 pirmą kartą per rungtynes (2 kėlinyje) su Leningrado komanda Zenit stadione sužibo aikštės apšvietimo prožektoriai, 1966 pabaigoje sumontuota (tuo metu viena moderniausių) vengriška švieslentė. Iki 1990 stadione Vilniaus Žalgirio futbolo komanda žaidė visas (žaidžiamas namuose) SSRS čempionato rungtynes. 1997 stadione sumontuotos plastikinės kėdės. 2004 10 13 Lietuvos nacionalinė vyrų futbolo rinktinė paskutinį mačą stadione žaidė (0:0) su Ispanijos rinktine. Nuo 2005 stadione žaidžiamos futbolo nacionalinių lygų rungtynės.Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę stadione žaidė Lietuvos vyrų futbolo rinktinė, tačiau vėliau stadionas prarado nacionalinio stadiono statusą ir tarptautinės futbolo rungtynės pradėtos rengti S. Dariaus ir S. Girėno stadione Kaune.
„Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje
Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sunkūs laikai mūsų klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį visiems laikams pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato „Žalgirį“ palaipsniui paliko geriausi futbolininkai, kurie pradėjo žaisti užsienio klubuose. Deja, tų rungtynių nerodė Lietuvos televizija, todėl žalgiriečių debiuto nematėme. Sužinojome iš žinių laidos, kad jis buvo skaudžiai pralaimėtas 0:6. Ypač siautėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius. Štai tie žalgiriečiai, kurie dalyvavo pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas). Po keitimų į aikštę įbėgo Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Antrasis kartas UEFA Čempionų lygoje
Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Pirmos rungtynės - 1999 metų liepos 14 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Žalgiriečiai, kuriuos tuo metu treniravo Kęstutis Latoža, žaidė geriau, daugiau puolė. Vilniečių komandos lyderiai broliai Steško pelnė po įvartį: pirmojo kėlinio pabaigoje įvartį įmušė Igoris, baigiantis rungtynėms - Artūras.
Trečiasis startas Čempionų lygoje
Trečiojo starto Čempionų lygoje „Žalgiriui“ teko laukti 15 metų. Sustiprėjęs ir vėl tapęs aiškiu lyderiu Lietuvoje „Žalgiris“ sugrįžo į Čempionų lygą 2014 metų liepos 15 dieną Zagrebo „Maksimir“ stadione.
Stadiono reikšmė ir uždarymas
„Žalgirio“ stadionas buvo svarbus ne tik kaip sporto arena, bet ir kaip kultūros bei socialinio gyvenimo centras. Jame vyko ne tik futbolo varžybos, bet ir įvairūs koncertai, renginiai bei šventės. Stadionas buvo tapęs neatsiejama Vilniaus miesto dalimi ir svarbia vieta daugeliui Lietuvos gyventojų. 2007 m. tai buvo didžiausias šalies stadionas.
2011 m. stadionas buvo uždarytas. Buvo svarstoma įtraukti stadioną į Kultūros vertybių registrą, tačiau visų tam keliamų reikalavimų jis neatitinka.
Ateities planai ir dabartinė situacija
2010 m. stadiono savininkai (ŪBIG) planavo jį griauti ir statyti toje vietoje naują rajoną. Tačiau šiuo sprendimu pastaruoju metu abejojama. 2015 m. „Žalgirio“ stadionas ir jį supančios teritorijos (iš viso 8 ha) už daugiau nei 40 milijonų eurų buvo parduoti nekilnojamo turto bendrovei „Hanner“, kuri stadiono vietoje planuoja gyvenamųjų butų ir ofisų statybą.[6] 2016 m. liepos 5 d. ↑ Žalgirio stadionas, Vilnius.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Prisiminimai ir emocijos
Senasis „Žalgirio“ stadionas gyvas daugelio sirgalių prisiminimuose. Vieni prisimena čempioniškas „Žalgirio“ kovas sovietmečiu, kiti - pirmąsias rungtynes atkūrus Nepriklausomybę, treti - įspūdingus koncertus ir renginius. Stadionas buvo vieta, kur gimė daugybė emocijų, aistrų ir prisiminimų, kurie išliks ilgam. Kaip teigia vienas aistringas sirgalius: „Kiek žiūrovų tilpdavo senajame (dabar nebeegzistuojančiame, jau tik patyrusių sirgalių sapnuose gyvame) „Žalgirio“ stadione, nežinia. Vienur rašyta, kad 20 000, kitur sakyta, kad 18 000 (pavyzdžiui, stadiono diktorius iškilmingu balsu minėjo šį skaičių, kai „Žalgiris“ buvo ąžuolų vainikais iškilmingai sveikinamas su 1969 metų sezono pogrupio varžybų pergalinga pabaiga). Iš tiesų prisigrūsdavo žymiai daugiau. Pavyzdžiui, 1969 metų gegužės 21 dieną vykusiose Vilnius „Žalgirio“ stadione TSRS taurės 1/16 dalies rungtynėse su Maskvos CASK (Centriniu armijos sporto klubu) jų buvo bent 25 000, nes buvo užsėsti visi praėjimai tarp sektorių, gausybė žmonių stovėjo tribūnų viršuje. Nesimatė ne tik laisvos sėdimos vietos, bet ir laisvo plotelio. Buvo nuostabi futbolo šventė. Mačiau ją, prasmukau be bilieto (buvau dar vienuolikos metų berniukas). Iki šiol esu įsitikinęs, kad Kęstutis Latoža ranka sužaidė netyčia ir teisėjas Tofikas Bachramovas (tas pats, kurio sprendimas padėjo 1966 metais Anglijai tapti pasaulio čempione) nuskriaudė „Žalgirį“, skirdamas lemtingą 11 metrų baudinį.“
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui