Šiame straipsnyje apžvelgiame geriausius Lietuvos dziudo trenerius, jų indėlį į sportą, auklėtinių pasiekimus ir filosofiją, kuri įkvepia ne tik sportininkus, bet ir visą visuomenę. Straipsnyje remiamasi įvairių trenerių patirtimi, pradedant nuo Biržų sporto mokyklos legendų ir baigiant dabartiniais talentais, kurie garsina Lietuvą tarptautinėje arenoje.
Įžanga
Dziudo - ne tik sportas, bet ir filosofija, ugdanti pagarbą, drausmę ir atsakomybę. Treneris šiame sporte atlieka itin svarbų vaidmenį, būdamas ne tik technikos mokytojas, bet ir pavyzdys, įkvepiantis jaunus žmones siekti aukštumų. Lietuvoje turime daug puikių dziudo trenerių, kurie savo atsidavimu ir profesionalumu prisideda prie šio sporto populiarinimo ir sportininkų ugdymo.
Sigitas Mitrochinas: nuo krepšinio iki dziudo vadovo karjeros
Dažnai kalbame apie praeities trenerius, legendinius Biržų sporto mokyklos vadovus, kurių dėka užaugo ne viena sportininkų karta. Tačiau sportas gyvas ir šiandien, o Biržų sportininkų pasiekimai peržengė Lietuvos ribas. Už kiekvienos jų pergalės, už sporto kasdienybės stovi ir žmonės, kurių paprastai nematome - administracija. Dokumentai, formalumai, projektai, finansavimai - tai tylioji, nematoma, bet būtina sporto mechanizmo pusė.
61-erių Sigitas Mitrochinas žinomas kaip dziudo specialistas, bet jo sportinis kelias prasidėjo nuo krepšinio. „Buvo gal ketvirta klasė, kai Pladys prikalbino ateiti krepšinį žaisti. Jis mane nuo mažumės žinojo, vis pakalbindavo. Neilgai treniravo, nes išvažiavo dirbti į Vilnių ir tada treneriu tapo jaunas specialistas Arvydas Jankauskas, paskui ilgus metus buvęs Medeikių mokyklos direktoriumi. Pas jį gal iki šeštos klasės treniruotes lankiau. Jis turėjo labai gerą akį - sugebėdavo gabius sportui vaikus atsirinkti“, - pasakojo S. Tų laikų jaunimas neįsivaizdavo gyvenimo be sporto, be judesio. „Gal kažkuriuo momentu kokio nors būrelio ir nelankiau, bet sportas būdavo nuolatos. Augau penkiaaukščiuose, tarp vaikų. Pavasarį pirmiausia prasidėdavo krepšinis, po to - futbolas ir visi kiti kiemo nuotykiai. Garbė būdavo į mokyklos rinktinę patekti. Šiaip mano pirmas diplomas yra iš slidinėjimo varžybų - į jas nuvežė fizinio lavinimo mokytoja Audronė Mukienė. Ji mane labai palaikydavo, gal todėl, kad netoliese namų matydavo lakstantį“, - prisiminimais dalijosi S.
Biržų sporto mokykla buvo reorganizuota ir prijungta prie naujai įsteigto Biržų rajono kūno kultūros ir sporto centro, kuriam nuo pat pradžių vadovauti pradėjo Sigitas Mitrochinas. Ateinančių metų vasario 18 dieną įstaigai bus lygiai 10 metų.
Taip pat skaitykite: Sportas namuose: patarimai ir treniruokliai
Į Biržus dziudo atkeliavo 1979 m. rudenį, o jau kitų metų pavasarį S. „Pradėjau sportuoti pas Petrą Jukonį, kuris į Biržus atvežė dziudo. Tai buvo specialistas su rimta sportine patirtimi. Kaip pats jis sakydavo, nuo kelionių po Tarybų Sąjungą ir po tenykštes sporto stovyklas jam į tatamį pažiūrėjus vemti verčia. Kai aš pas jį atėjau, buvo aštuntos klasės pabaiga. Tai visą vasarą intensyviai sportavome, dvi treniruotės per dieną buvo. Baigęs mokyklą S. Mitrochinas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Gavo licenciją ir jau paskutiniais mokslų metais nuo 1984-ųjų pradėjo dirbti dziudo treneriu Biržuose. Tada, be P. „Kol Vilniuje mokiausi, tai pas žymųjį Algirdą Žuloną sportuodavau. Būdavo juokaujama, kad Algirdas yra tėvas, jo vaikai - Petras ir Alfredas, o aš - anūkas, Petro vaikas. A. Žulonas buvo geras organizatorius, pažinčių daug turėjo ir, jei ko reikdavo, tai į jį kreipdavomės. Net kai Medeikiuose vėliau pradėjau dirbti, tai ir jo klubas „Pelėda“ padėjo“, - pasakojo S.
Sigitas Mitrochinas norėtų, kad sūnus Marijus - daugkartinis Lietuvos dziudo ir sambo čempionatų prizininkas - dirbtų ir gyventų Biržuose. S. Mitrochinas darbo pradžią Biržų sporto mokykloje prisimena kaip sunkią. „Trys treneriai, o norint viso užimtumo reikia šimto vaikų. Tai po gatvę bėgiodavau, vaikus sportuoti kalbindavau. Konkurencija ir tarp trenerių buvo. Ne tik dziudo, bet ir kitų sporto šakų. Visi norėjo su talentingiausiais dirbti. Bet viskas vyko proto ribose, vaikais dalindavomės - jei matydavai, kad dziudo vaikui nelimpa, tai kažkur kitur nukreipdavai. Atsimenu, ir būsimus galiūnus Žydrūną Savicką bei Alvydą Brazdžių kalbinau užsiimti dziudo sportu. Alvydas dziudo lankė, labai fiziškas buvo, ketvirtoje klasėje gal po penkiolika prisitraukimų darydavo. Visgi greičio trūko, aštrumo. Bet žiūrėkim, kiek daug jėgos sporte jis pasiekė. Tas pats Erikas Venskus.
„Jei vaikas aštrus, tai jis tinkamas visuose žaidimuose, taip pat ir dziudo. Beje, visi dziudistai gerai žaidžia futbolą, jų kojų darbas yra geras. Kalbant apie dabartinę situaciją, tai ji, anot trenerio, iš esmės kitokia. Vaikų mažiau, dirbti reikia su tuo, kas ateina. Daugiau juos branginti tenka, aplink šokinėti, įtikti.
Biržų srajono porto centro vadovas Sigitas Mitrochinas, Lietuvos dziudo federacijos prezidentė Sandra Jablonskytė ir dziudo treneris Mindaugas Simėnas. „Šiais laikais sportuoti sąlygos yra geros, tereikia noro. Kodėl jis sumažėjęs, tam, ko gero, yra daug priežasčių. Dabar daug alternatyvų, gali rinktis, ką veikti. Viena didesnių blogybių - ekranai, kurie atima visą laiką ir dėmesį. Net per varžybas būna, kad vaikas atkovojo ir sulenda į telefoną, o kas vyksta aplinkui, jam neįdomu. Bet tokia bendra tendencija. Reikia ir į save pažiūrėti - dingo elektra, nėra telefono ar televizoriaus - ir nebežinai, ką veikti“, - pastebi S. „Viena yra žiūrėti beprasmius vaizdelius ar žaisti žaidimus, kita - ieškoti informacijos apie dalyką, kuris domina. Dziudo atveju galima telefonu filmuoti savo kovas, jas analizuoti, aptarti su treneriu.
Treneris su buvusia auklėtine Toma Einoryte, kuri savo pergalėmis garsino ne tik Biržus, bet ir Lietuvą. S. „Balanso tarp jaunų ir senų trenerių reikia. Visgi su mažais vaikais geriau dirbti jaunesniems specialistams. Tokiu atveju nėra didesnio amžiaus skirtumo, jauni žmonės žino tendencijas, madas, kitoks tarpusavio bendravimas. Jie turi daugiau sąlyčio taškų. Vaikai pirmiausia lygiuojasi į trenerį ir vertina jį pirmiausia pagal fiziškumo prizmę - kiek jis gali padaryti daugiau. Ar salto padarai, ar ant rankų paeini - vaikams visiškai kitas įspūdis, įtaiga“, - kalbėjo S. Šiuo metu Biržų sporto centre dziudo vaikų grupę treniruoja ir tituluotas sportininkas - S. Mitrochino sūnus Marijus. „Marijus sakė, kad, jei jis dirbs dziudo treneriu, tai tik Biržuose. Aišku, norėčiau, kad pasiliktų, jaunų žmonių reikia. Visose sporto šakose. Bet bus, kaip bus. Čia jau jo sprendimas.
Taip pat skaitykite: Riedlenčių pasirinkimo gidas
S. „Vadovaujamą darbą pradėjau dirbti nuo 1992 metų. Po to dėl asmeninių priežasčių teko ir Norvegijoje padirbėti. Bet jau po poros pirmųjų metų norėjau į Biržus grįžti. Bet palikus darbus į juos sugrįžti jau nebuvo lengva. Galiausiai viskas susidėliojo ir 2012 m. vėl pradėjau dirbti Medeikiuose, po to sporto mokykloje, o 2016 m. įvykus konkursui tapau dabartinio sporto centro vadovu. „Būna, po darbo nieko nesinori, bet laukia treniruotė. Tačiau tai visiškai kita veikla, galva persijungia į kitą režimą ir pailsi nuo rūpesčių. Aš ir vaikams sakau: atėjote į treniruotę, tai būkite čia ir dabar. Džiaukitės, sportuokite visus rūpesčius palikę už durų. Kalbu ne tik apie jaunimą. Tai aktualu visiems. „Per šventes visa šeima sėsime už stalo. Tradicijos, šeimos vertybės mums yra svarbu. To linkiu ir kitiems - nepamesti vertybių, sustoti nuo to lėkimo, pabūti su šeima ir artimaisiais.
Kęstutis Trumpis: nuo gatvės iki dziudo meistro
Laikais, kai Panevėžys, vadintas Lietuvos Čikaga, paskui save tempė kriminalų šleifą, o miesto gyventojai kentėjo nuo nebaudžiamų nusikalstamų grupuočių siautėjimo, jaunas dziudo treneris Kęstutis Trumpis turėjo du pasirinkimus: dirbti „tulpiniais“ pakrikštytai gaujai arba tapti policijos pareigūnų fizinio parengimo treneriu. „Pusę metų kiekvieną vakarą prie mano namų stovėdavo banditų automobilis ir verbuodavo, kad fiziškai padėčiau ruošti gaują. Sakydavo, ateik pas mus dirbti, treniruoti. Tiesa, tuo pačiu metu mane kvietė ir policija, kad būčiau atsakingas už specialų pareigūnų kovinį pasirengimą.
Kęstutis Trumpis darbuojasi Panevėžio sporto centre, Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje ir dziudo klube „Ristis“. Ketvirtadienio vakarą pravėrus pilnutėlės gimnazijos salės duris, iškart pajunti, ką reiškia posakis skruzdėlyno gyvenimas. Prasidėjus treniruotei drausmė - lyg kariuomenėje. „Tarybiniais laikais pirmasis kimono buvo mėlyni mokykliniai švarkeliai, nes kad gautum tikrą dziudo kimono, turėjai būti bent šiek tiek pasiekęs“, - šypsosi K. G.
K. Trumpis aktyviai sportuoja nuo paauglystės. Klastą įtaręs vaikinas ėmė domėtis, kur šaknys. „Tada pagalvojau, eikit jūs visi velniop, ir išėjau į krepšinį“, - su šypsena tęsia savo istoriją K. Trumpis. Jauniausiam K. Trinti atsarginių suolelio nepanoręs perspektyvus sportininkas pagaliau pradėjo aktyviai užsiimti dziudo. „Nors metalo apdirbimo specialybės mokiausi tik tam, kad mokyčiaus, tais laikais dar reikėjo už tai atidirbti. Gavau paskyrimą į gamyklą. O kai sulaukiau pasiūlymo dirbti treneriu, manęs niekas nebenorėjo iš ten išleisti“, - pamena K. Trumpis. „Paklausiau, ar priims mane į trenerius, jei bus įrašytos pravaikštos, nes manęs neišleidžia - atidirbk ir viskas. Taip Kęstutis ir tuomečiam darbdaviui įrodė, jog žūtbūt pasieks savo. Tvirtai pasakė, kad neateis į pamainą tris dienas ir vis tiek gamykloje nedirbs.
K. „Neturėjau pedagoginio išsilavinimo, tad teko viską lipdytis pačiam. Dirbau, o kartu ir pats mokiausi iš savo klaidų“, - pasakoja meistras. „Ką ten jaunas vaikinukas, vos dvidešimt kelių metų! Bet viskas pasikeitė, kai Lietuvos žaidynėse mano ruoštas dziudo imtynininkas tapo čempionu, o kolegos neturėjo jokių prizininkų. Nuo tada jau ir kepurę pradėjo kelti“, - juokiasi Kęstutis. Daugiau nei dešimt metų treneriu išdirbęs K. Trumpis nusprendė, jog atėjo metas pagilinti pedagogines žinias. Daugelį dziudo imtynininkų, dabar skambiai skinančių pergales, K. Iš pažiūros labai griežtas, įspūdingo balso ir stoto, jis vis dėlto sugeba rasti raktą net į didžiausio neklaužados širdį. „Ir tikėjimas ne į Dievą, o savimi, savo tikslu ir siekiu, - patikslina K. Trumpis.
Taip pat skaitykite: Patarimai renkantis krepšinio kamuolį
Kęstutis atviras: jo diegiamos dziudo etikos kodeksu paremtos taisyklės, kurių privalu laikytis ne tik ant tatamio, bet ir užvėrus salės duris, labai griežtos. „Būna, tėvai aiškina: vaikas hiperaktyvus, nesusitvarkom - darželyje, mokykloje vienos problemos. Sakau, atveskite jį čia. Pasirodo, geras tas vaikas, normalus, kaip ir visi kiti. Jūs tiesiog nemokate su juo kalbėti ar neturite kantrybės. Dziudo moralės kodekso, anot K. Pagrindinė dziudo filosofija remiasi minkštumo principu. Anot K. „Esu baisiai griežtas treneris, - šypteli Kęstutis. - Privalo būti drausmė, atsakomybė.
Auklėtinių stygiumi K. „Iš tikrųjų iš manęs kiti treneriai netgi monija vaikus, - sako pašnekovas. - Jie paruošti pagal visus dziudo principus: lankstūs, koordinuoti, vikrūs, stiprūs, neturi baimės, fiziški, tinka bet kuriai sporto šakai. „Ruošiame vaiką visapusiškai. Praktiškai žmogų kiborgą“, - su šypsena priduria. Dziudo sporte, anot K. „Tėvai namuose jau nebe autoritetas. Jie patys manęs prašo ką nors daryti su jų vaikeliu. Tada jau aš einu kalbėtis su sportininku, bandau paaiškinti gyvenimo esmę“, - šypsosi treneris. Dziudo mokiniai pagal kyu meistriškumo pakopas skirstomi nuo turinčių baltąjį diržą iki rudąjį. Toliau seka 10 meistriškumo pakopų - danų. Tokį turi ir K. „Yra tokia legenda, kaip diržas iš balto patapo juodas: per juodą darbą. O ir plauti jo negalima, nes pagal Rytų kovos menų filosofiją, išplausi savo meistriškumą“, - paaiškina treneris.
„Ir mešką gali išmokyti važiuoti dviračiu, bet jei vaikas ateina jau kažką turėdamas, jį daug lengviau ruošti kovoms. Talentas yra 70 procentų viso ko pagrindas, likę 30 procentų - darbas. Aišku, dirbti reikia sunkiai, nes gulint lovoj tik pragulų gali atsirasti“, - šmaikštauja meistras. K. Pasibaigus sezonui sako dar gali iškentėti savaitę, daugiausia dvi namuose, bet paskui jau ieško visų įmanomų kelių atgal į dziudo salę. „Pirmąją atostogų savaitę dar galiu šiek tiek atsipūsti, pailsėti, o jau antrą viskas - jaučiu, kad kažko trūksta. Stovyklos su vaikais, užsiėmimai salėje - tada aš jaučiuosi geriausiai“, - prisipažįsta K. Trumpis. „Namie nėra ką veikti, neįdomu, ilgiau pabuvus prasideda ir trintis, ir konfliktai, ir nesusipratimai, ir nuomonių nesutapimai. G.
Kad dziudo meistras taip anksti tapo treneriu, nulėmė nelaimingas atsitikimas. „Turnyre teko kovoti dėl galimybės išeiti į finalą. Kovojau, priešininkas mane metė. Kadangi mūsų sporte griūnant ant pilvo priešininkui neįskaitomi taškai, bandžiau metimo metu suktis ir griūti ant jo, bet pataikiau raktikauliu tiesiai į tatamį“, - karjeroje tašką padėjusią traumą mena K. Trumpis. „Atsistojęs dar bandžiau kovoti - galvojau, reikia kažkaip laimėti. Apžiūrėtas medicinos seselės Kęstutis vis dėlto nusprendė grumtis dėl trečiosios vietos tik su viena sveika ranka. Po operacijos K. Trumpis sako neiškentęs ir vėl pradėjęs treniruotis. Tada plyšo nugaros raumuo. „Ir pamačiau, kad viskas. K. Pas Kęstutį tuo metu treniravosi rinktinės vado sūnus. Nedaug laiko pasirengti turėjusiai komandai tąkart pavyko užimti septintą vietą. O K. Išbandęs save pratybose miške, K. Trumpis nebegalėjo pasakyti „ne“. „Visur nebegalėjau spėti, todėl dabar į pratybas vykstu tada, kada galiu“, - sako Kęstutis. Kadangi nė vienas panevėžietis dziudo imtynininkas dar nėra dalyvavęs olimpiadoje, K.
Karolis Bauža: olimpinis dziudo kelias ir įkvėpimas jaunajai kartai
Karolis Bauža - vienas žinomiausių Lietuvos dziudo sportininkų, kurio vardas neatsiejamas nuo ištvermės, profesionalumo ir atkaklaus darbo. Jo kelias į sporto viršūnes buvo kupinas išbandymų, pergalių ir nuosmukių, tačiau būtent jie suformavo jo, kaip kovotojo ir žmogaus, tvirtumą. Karolis gimė 1987 metais, mažame Lietuvos mieste, kur sportas visada buvo svarbi bendruomenės dalis. Jo pirmasis kontaktas su dziudo įvyko visai atsitiktinai - būdamas vaikas, jis užsuko į vietinę sporto mokyklą, kur tuo metu vyko treniruotė. Kovos menų disciplina, judesių tikslumas ir pagarba priešininkui iš karto jį sužavėjo. Pirmasis jo treneris greitai pastebėjo, kad Karolis išsiskiria ypatingu užsispyrimu. Nors fizinė jėga dar nebuvo jo stiprioji pusė, jis viską kompensavo technika ir strateginiu mąstymu. Paauglystėje Bauža pradėjo dalyvauti šalies dziudo čempionatuose, kur greitai pelnė pripažinimą. Jo kovos stilius - ramus, tačiau mirtinai tikslus - išsiskyrė iš kitų sportininkų.
Vienas svarbiausių karjeros momentų įvyko, kai Bauža pradėjo dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose. Nors pirmieji pasirodymai ne visada buvo sėkmingi, jis visada išlaikė šaltą protą ir gebėjimą mokytis iš nesėkmių. 2012 metais Karolis Bauža pasiekė vieną didžiausių savo karjeros tikslų - teisę atstovauti Lietuvai Londono olimpinėse žaidynėse. Kelias iki ten buvo sunkus: kvalifikaciniai turnyrai, traumos, fizinis ir psichologinis nuovargis. Londono olimpiadoje Bauža kovojo svorio kategorijoje iki 90 kilogramų. Jo pasirodymas buvo kupinas emocijų - nors medalių iškovoti nepavyko, jo kova su pasaulio elitu parodė, kad Lietuva turi kovotoją, galintį lygiaverčiai stoti prieš stipriausius planetos sportininkus.
Karolis Bauža ne kartą yra pabrėžęs, kad dziudo nėra vien fizinė kova - tai dvasinė disciplina. Pasak jo, tikras dziudo meistras turi būti ne tik stiprus, bet ir išmintingas, mokėti gerbti savo priešininką bei valdyti emocijas. Jo treniruotės pasižymi griežta struktūra. Kiekviena diena prasideda anksti ryte - apšilimas, tempimo pratimai, vėliau technikos tobulinimas ant tatamio. Vakare - fizinis pasiruošimas, jėgos pratimai ir analizė. Baigęs aktyvią profesionalo karjerą, Karolis Bauža nenutolo nuo sporto. Jis ėmėsi trenerio ir mentoriaus veiklos, siekdamas perduoti savo patirtį jaunajai kartai. Bauža dažnai dalyvauja sporto renginiuose, seminaruose ir mokymuose, kuriuose kalba apie psichologinį pasirengimą, mitybą ir discipliną. Karolio požiūris į dziudo neapsiriboja varžybų aikštele. Jis tiki, kad šis sportas moko kantrybės, atsakomybės ir pagarbos. Šios vertybės jam padėjo įveikti ne vieną išbandymą tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime. Jo istorija yra įrodymas, kad net mažos šalies sportininkas gali pasiekti pasaulinį lygį, jei tiki tuo, ką darai. Bauža pabrėžia, kad dziudo - tai ne tik fizinė jėga, bet ir vidinė harmonija, savikontrolė bei pagarba varžovui. Karolis Bauža šiandien yra ne tik buvęs olimpietis, bet ir įkvepianti asmenybė, kurios istorija atspindi visą dziudo esmę - vidinę stiprybę, ištvermę ir pagarbą. Jo kelias nuo paprastos sporto salės iki olimpinės arenos įrodo, kad kiekviena pergalė prasideda nuo tikėjimo savimi.
tags: #geriausias #dziudo #treneris