Olimpinės žaidynės, šiuolaikinės sporto varžybos, turinčios gilias šaknis senovės Graikijos istorijoje ir mitologijoje. Šis straipsnis skirtas atskleisti olimpinių žaidynių kilmę, raidą ir ryšį su graikų mitais, religija ir kultūra.
Olimpinių žaidynių ištakos ir paskirtis
Vienareikšmio atsakymo, kas paskatino rengti sporto varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas doc. E. Saviščevas mano, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Konkreti diena, tarsi gimtadienis - saulėgrįžos laikotarpis, dabartinių Joninių metas, kai senovės graikai nustodavo kariauti ir rungtyniaudavo Olimpijoje. Anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą.
Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų.
Pirmosios žaidynės ir periodiškumas
Pirmoji olimpiada tradiciškai datuojama Homero laikotarpiu - 776 m. pr. Kr., t. y. Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII-VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, teikusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija perimta ir moderniais laikais.
Sporto šakos ir varžybų taisyklės
Kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės būdavo vis papildomos naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertino, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote - šarvais ir ginklais.
Taip pat skaitykite: Olimpo dievai ir olimpinės žaidynės
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Prieš prasidedant varžyboms dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia.
Varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, todėl nebūdavo patogaus apgyvendinimo, ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų - tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti varžybas žiūrėti, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas: antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos.
Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų, tik kartais daryta išimtis kviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas.
Mitologinis kontekstas
Graikų mitologija kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti, ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais.
Kai į varžybas buvo įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Kartais žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu.
Taip pat skaitykite: Graikijos komandos ir žaidėjai
Olimpo dievai ir jų įtaka žaidynėms
Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi - nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sfera.
Olimpo kalnas - aukščiausia Graikijos vieta, šventa dvylikos antikos dievų mitinė buveinė. Kerinčio grožio vaizdai ir nuostabi Egėjo jūros panorama, atsiverianti nuo šio kalno, ir ypatinga atmosfera, supanti šią vietovę, padeda suprasti, kodėl dievai išsirinko būtent šią vietą. Legendinio kalno papėdėje išsidėstęs antikos miestas Dionas, kuriame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai ir azartiški sporto renginiai. Daug amžių miestas klestėjo ir gyveno darnoje ir vienybėje kartu su dievais. Čia Olimpo dievų užtarimo ir palaiminimo prašė ir Aleksandras Didysis prieš savo kariuomenės žygį į rytus.
Dievų įtaka sportininkams
Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Graikų mitologija yra pilna pavydo, godumo, apgaulės ir klastos. Tiesą sakant, jie statė statulas, kad gėdintų taip besielgiančius.Senovės Olimpiada Pakeliui į Olimpiją dalyviai praeidavo eilę statulų, tame tarpe ir Dzeuso, tačiau jas vadindavo „Dzeinais“. Kiekviena statula turėdavo po mažą lentelę, kurios smerkdavo sportininkus dėl blogo elgesio.
Mitai apie olimpinių žaidynių kilmę
Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp Olimpinių žaidynių, jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Pasak vienos graikų legendos, žaidynes įkūrė Dzeuso ir Alkmenės sūnus Heraklis.
Taip pat skaitykite: PAOK krepšinio klubo pasiekimai
Olimpinių žaidynių reikšmė ir įtaka
Senovės graikai išrado Olimpines žaidynes norėdami pagerbti Dzeusą ir į šį renginį žiūrėjo itin rimtai. Kaip žinoma, miestai valstybės tarpusavyje sutarė ne itin gerai ir dažnai vienas su kitu kovojo. Tik itin stiprus valdovas būtų galėjęs suvaldyti visą Graikiją. Vienas žmogus tą ir padarė 300-iais metais prieš Kristų. Tai buvo Aleksandras Makedonietis iš Makedonijos. Mokomas Aristotelio, jis užkariavo didžiąją dalį senovės pasaulio.
Žaidynių įtaka graikų kultūrai ir visuomenei
Olimpinės žaidynės, kaip ir iki šių dienų, vykdavo kas keturis metus ir beveik visi graikų miestai valstybės siųsdavo savo komandas dalyvauti žaidynėse. Jei du ar daugiau miestų valstybių kovodavo viena su kita ir netrukus turėdavo prasidėti žaidynės, karas būdavo sustabdomas iki žaidynių pabaigos. Graikų Olimpinės žaidynės nebuvo vienintelės senovės Graikijos varžybos - graikai mėgo įvairaus pobūdžio sportines ir ne tik varžybas - bet šios buvo pačios svarbiausios. Niekada nebuvo vienos tokios šalies pavadinimu senovės Graikija. Kiekvienas miestas valstybė valdė save. Jie turėjo savo valdžią, įstatymus ir armiją.
Žaidynių uždraudimas ir atgimimas
Antikinės graikų olimpinės žaidynės truko iki IV a. po Kr. pabaigos. Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynes. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko, ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą Atėnuose. Pirmosios naujųjų laikų Olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose - jose dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių. Pirmosiose šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik vyrai.
P. Coubertinas sugalvojo ir Olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. O štai žaidynių devizas Citius. Altius. Fortus (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) buvo paimtas iš prancūzo šventiko Henrio Didono kalbos, pasakytos vienos Prancūzijos mokyklos moksleiviams sporto šventės atidarymo metu 1891 metais.