Senovės Graikija - civilizacija, kurios palikimas iki šiol formuoja šiuolaikinę kultūrą. Vienas ryškiausių jos indėlių - olimpinės žaidynės, šiandien žinomos visame pasaulyje. Ši sporto šventė prasidėjo dar 776 m. pr. Kr. ir gyvavo daugiau nei tūkstantį metų, kol buvo uždrausta. Tačiau kaip gimė ši tradicija, kokios buvo jos taisyklės ir kuriozai, ir kodėl senovės olimpiados vis dar svarbios?
Olimpinės Žaidynės Antikinėje Graikijoje
Olimpinės žaidynės senovės Graikijoje buvo ne tik sporto, bet ir religijos bei politikos šventė. Jos vykdavo kas ketverius metus Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, Dzeuso garbei. Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas doc. E. Saviščevas teigia, kad vienareikšmio atsakymo, kas paskatino rengti sporto varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Tačiau jis mano, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas.
„Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero - kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu,“ - aiškina doc. E. Saviščevas.
Laikas ir Vieta
Olimpinės žaidynės vykdavo vidurvasaryje (liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje). Doc. E. Saviščevas pažymi, kad „konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą.“
Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų.
Taip pat skaitykite: Senovės Graikijos Žaidynių Istorija
Dalyviai ir Žiūrovai
Varžybose dalyvauti teisę turėjo tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai (vėliau - ir makedonai bei romėnai). Moterims dalyvauti ir žiūrėti varžybas buvo draudžiama. Doc. E. Saviščevas pažymi, kad „šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus.“
Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona, tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas - kad antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos.
Ekechirija - Olimpinė Taika
Žaidynių laikotarpiu (apie 3 mėn.) Graikijoje būdavo ekechirija (gr. ekecheiria), tradicija, draudžianti visiems miestams-valstybėms kariauti žaidynių metu, kai taikiai varžosi geriausi Graikijos atletai. Tai užtikrindavo saugią kelionę sportininkams ir žiūrovams.
Sporto Šakos ir Rungtys
Olimpijos žaidynių era truko dvylika šimtmečių. Iš viso surengtos 293 Olimpijos žaidynės. 1-13 žaidynių programoje buvo vieno stadijaus (192,27 m) bėgimas, vėliau dviejų (384,54 m), galiausiai - 8-24 stadijų bėgimas, pentatlonas (penkiakovė: 1 stadijo bėgimas, disko ir ieties metimas, šuoliai į tolį, imtynės), kumštynės, pankrationas (imtynių ir kumštynių junginys), keturkinkių vežimų lenktynės. Žaidynių klestėjimo laikotarpiu jos trukdavo 5 dienas.
Doc. E. Saviščevas pabrėžia, kad kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. „Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote - šarvais ir ginklais,“ - pasakoja doc. E. Saviščevas.
Taip pat skaitykite: Menas ir olimpinės žaidynės
Taisyklės ir Teisėjai
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Doc. E. Saviščevas sako, kad prieš prasidedant varžyboms dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia."
Olimpiečiai prieš žaidynes 10 mėn. treniruodavosi namuose ir dar 1-2 mėn. rengdavosi pačioje Olimpijoje, prižiūrimi paskirtų Dzeuso šventyklos žynių. Olimpijos stadione tilpdavo iki 50 tūkst. žiūrovų. Žaidynėms vadovaudavo teisėjai (helanodikai) - garbūs žmonės, išrinkti prieš metus.
Apdovanojimai ir Šlovė
Nugalėtojus (olimpionikus) apdovanodavo alyvmedžių vainikais. Doc. E. Saviščevas pažymi, kad „priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas.“ Olimpionikai buvo nepaprastai gerbiami, jų garbei statydavo statulas, juos apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas.
Nuo 444 pr. Kr. į žaidynių programą įėjo meno konkursai, kuriuose dalyvaudavo įžymiausi sen. Graikijos kultūros šviesuoliai: Herodotas, Sokratas, Demostenas, Pitagoras.
Mitai ir Legendos apie Olimpines Žaidynes
Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais.“
Taip pat skaitykite: Olimpinių žaidynių ceremonijos
Pelopso Apgavystė ir Olimpinių Žaidynių Įkūrimas
Vienas iš mitų pasakoja apie karalių Oenomaosą, kuris buvo perspėtas, kad jo dukrą vesiantis vyras jį nužudys. Norėdamas išvengti šios lemties, Oenomaosas, turėjęs greičiausius žirgus pasaulyje, išleido pareiškimą, kad kiekvienas vyras, norintis vesti jo dukrą, pirmiausia turi įveikti jį žirgų vežimų lenktynėse. Ilgą laiką jis buvo saugus, nes niekas negalėjo įveikti jo žirgų. Tačiau jaunas ir gražus vyras, vardu Pelopsas, papirko karaliaus vežimo prižiūrėtoją, kad šis pakeistų metalinį kaištį vaškiniu. Lenktynėse vaškinis kaištis sulūžo, karalius iškrito iš karietos ir žuvo. Pelopsas vedė jo dukterį ir įkūrė Olimpines žaidynes, kad paminėtų savo triumfą.
Dzeinai - Statulos Gėdai
Pakeliui į Olimpiją dalyviai praeidavo eilę statulų, vadinamų „Dzeinais“. Kiekviena statula turėdavo po mažą lentelę, kurios smerkdavo sportininkus dėl blogo elgesio. Graikai pastatė pirmą tokią statulą po 98-ųjų Olimpinių žaidynių, skirtą boksininkui Eupolui iš Tesalijos, kuris papirko savo varžovus, kad šie leistų jam laimėti. Olimpinių žaidynių pareigūnai skyrė baudą Eupolui bei papirktiems sportininkams, o iš šių pinigų buvo pastatyti 6 „Dzeinai“.
Nepaisant to, sukčiavimų netrūko. Graikai pastatė daugybę Dzeinų, kurie nusitęsė per visą kelią link Olimpijos, mat tiek daug atletų sukčiavo. Jie papirkinėjo kitus atletus, atletų tėvus, varžybų pareigūnus, varžydavosi paslapčia, nors ir jų miestams-valstybėms būdavo draudžiama siųsti savo sportininkus, tačiau šie apsimesdavo atvykę iš kitų miestų ar valstybių.
Olimpiados Pabaiga ir Atgimimas
Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Doc. E. Saviščevas pažymi, kad „krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynes. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose.“
Moderniosios Olimpinės Žaidynės
Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Stipriau).
Kuriozai ir Įdomybės Olimpinėse Žaidynėse
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. Štai keletas įdomių faktų ir istorijų iš olimpinių žaidynių istorijos:
- 1904 m. Maratono Sukčiavimas: 1904 metų olimpinėse žaidynėse, kurios vyko Sen Liuise, Misūryje (JAV), maratono metu vienas sportininkas dalį kelio važiavo sunkvežimyje.
- 1968 m. Juodaodžių Atletų Protestas: 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas ir iškėlę kumščius. Jie protestavo prieš rasinę diskriminaciją.
- Š. Fudžimoto Trauma ir Pasiaukojimas: Japonijos gimnastas Šunas Fudžimotas, žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, per apšilimą patyrė traumą, tačiau lyg niekur nieko patraukė prie arklio ir žiedų. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino aukštais balais.
- A. Bikilos Basas Bėgimas: Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų. 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė basas, nes nerado tinkamų batų.
- Olimpinė Ugnis: Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla.
Kodėl Senovės Olimpiados Vis Dar Svarbios?
Senovės Graikijos olimpiados parodė, kad sportas gali būti daugiau nei varžybos. Jos jungė miestus-valstybes, stiprino taiką ir įkvėpė meną bei filosofiją. Net šiandien Olimpinių žaidynių simbolika - penki žiedai - primena šias senąsias tradicijas. Kiekviena šiuolaikinė olimpiada - tai tiltas į senovinį pasaulį, kuriame Dzeusas ir graikų sportininkai įkvėpė drąsos, ryžto ir kilnumo dvasios.