Žmogaus gyvenimas yra sudėtingas ir daugiabriaunis, kupinas įvairių veiklų, pomėgių ir interesų. Futbolas, kaip populiari sporto šaka, neabejotinai užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime. Tačiau yra ir tokių, kurie futbolo nemėgsta. Šiame kontekste iškyla klausimas, ką reiškia posakis „gyvenimas ne futbolas“, kokia jo kilmė ir prasmė.
Futbolas kaip aistra ir vienybės simbolis
Per paskutinį mėnesį gausybė pasaulio vyrų ir kiek mažiau moterų buvo išsitraukę į futbolo fiestos stebėjimą Brazilijoje. Didįjį futbolą mėgsta ne tik paprasta liaudis prie bokalo alaus, bet ir politiniai lyderiai, kurie stebėjo pasaulio futbolo čempionato finalo rungtynes Rio de Žaneire. Vokiečių komanda, kurioje visi atakuoja, kaip Vokietijos daliniai Pirmajame pasauliniame kare, ir kiekvienas taip pat aktyviai ginasi, nugalėjo po ilgos pertraukos. Vokiečiai įrodė savo jėgą net tik ekonomikoje. Jauni žaidėjai, kurių etninis margumas yra naujos visuomenės formavimosi liudijimas, subrendo.
Netikėta 1954 metų pergalė prieš Vengriją suvienijo vokiečius. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo bet kokios vokiečių nacionalizmo apraiškos buvo draudžiamos, tą dieną gimė naujasis vokiečių vienybės simbolis - futbolo komanda. Buvęs Vokietijos rinktinės treneris Seppas Herbergeris, kuris laimėjo su komanda 1954 metų čempionatą, mėgdavo kartoti, jog geras futbolininkas yra geras karys, Kämpfer. Puolėjas Gerdas Mulleris, įmušęs lemiamą įvartį olandams 1974 metais, buvo vadinamas der Bomber, vokiečių žvaigždė Franzas Beckenbaueris - der Kaiser, kiti žaidėjai gaudavo feldmaršalo pravardes. Po pergalės Italijoje 1990 metais, rinktinės treneris F. Dabar daug kas pasikeitė. Komandoje senokai nebeakcentuojamas militaristinis pradas ir retorika, o vokiečių komanda yra etniškai margaspalvė. Puolėjai Miroslavas Klose ir Lukasas Podolskis yra kilę iš Lenkijos, intuityviausias Vokietijos rinktinės žaidėjas Mesutas Ozilas yra turkų kilmės, saugo iš Madrido „Real“ Sami Khediros tėvas yra tunisietietis, o Jerome Boatengas turi dvigubą Ganos ir Vokietijos pilietybę. Prieš gerą dešimtmetį Vokietijos futbolo federacija suformavo efektyvią sistemą, kaip atrinkti geriausius jaunus žaidėjus į visas rinktines, o selekcinis žmogiškųjų išteklių Mannschaft procesas, vykdomas per futbolo akademijas, yra dar vienas intriguojantis vokiečių futbolo bruožas.
Posakio „gyvenimas ne futbolas“ prasmė
Šis posakis reiškia, kad gyvenimas yra daug daugiau nei vienas konkretus dalykas, šiuo atveju - futbolas. Jis pabrėžia, kad nereikėtų susitelkti tik į vieną sritį ir pamiršti kitas svarbias gyvenimo dalis. Tai priminimas, kad gyvenime yra daugybė kitų dalykų, kurie gali teikti džiaugsmą, prasmę ir pasitenkinimą.
Šis posakis gali būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis:
Taip pat skaitykite: Apgyvendinimas Slovakijos Tatruose
- Asmeninis lygmuo: Gyvenimas ne futbolas reiškia, kad nereikėtų leisti vienam pomėgiui ar veiklai užvaldyti viso gyvenimo. Svarbu turėti įvairių interesų, pomėgių, santykių ir tikslų.
- Profesinis lygmuo: Gyvenimas ne futbolas reiškia, kad nereikėtų tapatinti savęs tik su savo darbu ar karjera. Svarbu turėti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, skirti laiko šeimai, draugams, pomėgiams ir poilsiui.
- Visuomeninis lygmuo: Gyvenimas ne futbolas reiškia, kad nereikėtų sureikšminti vienos sporto šakos ar veiklos ir pamiršti kitas svarbias visuomenės sritis, tokias kaip kultūra, mokslas, švietimas, sveikatos apsauga ir socialinė gerovė.
Prietarai ir stereotipai: gyvenimo iliuzijos
Kodėl nedrįstame eiti po kopėčiomis? Kodėl, kažkuo pasidžiaugę, skubame pabelsti į medį? Kodėl nusičiaudėjusiam žmogui linkime sveikatos ar prašome jį palaiminti? Ir kodėl negalima išskleisti skėčio uždaroje patalpoje? Sužinokite, iš kur kilo šie ir panašūs prietarai!
„Išskleisti skėtį namuose - blogas ženklas" Kai kurie istorikai teigia, kad šio įsitikinimo šaknys siekia senovės Egipto laikus, tačiau iš tiesų prietarai, gaubę faraonų skėčius nuo saulės, turėjo kitokią reikšmę ir tikriausiai nėra susiję su skėčiais, kurie šiandien mus saugo nuo lietaus. Daugelis istorikų mano, kad įspėjimas neskleisti skėčio uždaroje patalpoje atsirado Anglijoje karalienės Viktorijos laikais. Knygos "Neįtikėtina kasdienių daiktų kilmė" ("Harper", 1989) autorius ir mokslininkas Charles Panati rašo: "XVIII a. Londone skėčiai su metaliniais virbais jau buvo gana įprastas reginys lietingą dieną, tačiau jų mechanizmai buvo sunkūs ir griozdiški, todėl uždaroje patalpoje netikėtai išskleistas skėtis galėjo ne tik sudaužyti trapų daiktą, bet ir rimtai sužeisti suaugusįjį ar vaiką. Net nedidelis incidentas galėjo išprovokuoti negražius žodžius ar konfliktą. Iš čia ir atsirado prietaras, kad išskleisti skėtį uždaroje patalpoje yra blogas ženklas."
„Neikite po kopėčiomis" Šis prietaras atsirado Egipte prieš 5000 metų. Į sieną atremtos kopėčios suformuoja trikampį, o šią figūrą egiptiečiai laikė šventa (tai atsispindi ir piramidėse). Jiems trikampis reiškė šventą trejybę, o ėjimas per trikampį - jos išniekinimą. Vėliau šį prietarą perėmė krikščionys, kurie jį interpretavo Kristaus mirties šviesoje. Kopėčios buvo atremtos į kryžių, todėl jos tapo nedorumo, išdavystės, mirties simboliu. Tie, kas eidavo po kopėčiomis, rizikavo prisišaukti nelaimę. XVII a. Anglijoje nusikaltėliai, eidami į kartuves, turėdavo praeiti po kopėčiomis.
„Sudužęs veidrodis reiškia 7-erius nesėkmingus metus" Senovės Graikijoje žmonės dažnai lankydavosi pas „veidrodžių pranašus", kurie iš atspindžio veidrodyje nuspėdavo ateitį. Savo knygoje "Pranašingi ženklai ir prietarai" (1918 m.) Milton Goldsmith rašo, kad šio būrimo, dar žinomo katoptromantijos pavadinimu, metu būrėjas panardindavo stiklą į vandenį ir paprašydavo ligonio į jį pažvelgti; iškraipytas atvaizdas reiškė, kad žmogus mirs, aiškus - kad gyvens. I a. romėnai šiam prietarui suteikė naują reikšmę. Tais laikais buvo tikima, kad žmogaus sveikata keičiasi kas septynerius metus. Iškraipytas atvaizdas veidrodyje reiškė ne mirtį, bet septynerius prastos sveikatos ir nelaimių metus.
„Jei išbėrėte druską, meskite žiupsnelį per kairįjį petį, kad išvengtumėte nelaimių" Išberta druska nuo seno laikoma blogu ženklu. Maždaug 3500 m. pr. m. e. senovės šumerai, norėdami panaikinti užkeikimą, per kairįjį petį mesdavo žiupsnelį druskos. Šis ritualas paplito tarp egiptiečių ir asirų, o vėliau - graikų. Iš šio prietaro matyti, kad senovėje druska buvo labai vertingas produktas. Ši faktą patvirtina ir angliško žodžio „salary" („užmokestis, alga") etimologija. Romėnų rašytojas Petronijus savo kūrinyje „Satyrikonas" vartojo frazę „nesverti savo druskos"; ši kritika buvo skirta romėnų kareiviams, kurie gaudavo tam tikras druskos normas, vadintas „salarium" („druskos pinigai"). Iš čia kilo žodis „salary".
Taip pat skaitykite: Sporto svarba
„Pabelskite į medį, kad išvengtumėte nusivylimo" Istorikai sako, kad tai vienas labiausiai paplitusių prietarų, tačiau jo kilmė nėra aiški. „Kai kurie ekspertai mano, kad jis kilo iš senovinio religinio ritualo, kurio metu duodant priesaiką buvo liečiamas medinis kryžius", - rašo M. Goldsmith. Pasak kitos teorijos, šis prietaras atsirado iš Europos valstiečių įsitikinimo, kad garsus beldimas nubaido piktąsias dvasias.
„Kai žmogus nusičiaudi, palinkėkite jam dievo palaimos" Daugelyje angliškai kalbančių šaliu žmogui nusičiaudėjus sakoma „God bless you" (pažodžiui - „telaimina tave dievas"). Kitose kultūrose nuo senų laikų nusičiaudėjusiam žmogui linkima sveikatos ar sėkmės, nes kadaise buvo manoma, kad kartu su čiauduliu iš kūno pasišalina piktosios dvasios. Angliškas posakis „God bless you" atsirado VI a., vadovaujant popiežiui Grigaliui I. Tuo metu Italiją siaubė baisus maras. Pirmasis jo simptomas buvo stiprus chroniškas čiaudulys, po kurio sekdavo mirtis. Popiežius Grigalius ragino sveikuosius melstis už sergančiuosius, o žmogui nusičiaudėjus sakyti ne „Linkiu tau mėgautis gera sveikata", bet vartoti trumpesnę frazę „God bless you". Jei žmogus nusičiaudėjo, kai aplink nieko nebuvo, jam reikėjo sukalbėti maldelę už save ir prašyti dievo pagalbos („God help me!").
„Jei norite, kad sektųsi, ant durų staktos pakabinkite pasagą" Arklio pasaga daugelyje kultūrų laikoma sėkmės simboliu. Tikėjimas jos magiškomis galiomis siekia senovės graikus, kurie manė, kad geležis pasižymi gebėjimu nubaidyti piktąsias dvasias. Be to, pasaga yra mėnulio formos, o IV a. Graikijoje jis buvo vaisingumo ir laimės simbolis. Tikėjimą stebuklingomis pasagos galiomis iš graikų perėmė romėnai, o netrukus jis paplito tarp visų tikinčiųjų. Britų salose viduramžiais gyvenę žmonės ant savo namų sienų ir durų kabindavo pasagas atviruoju galu į viršų. Jie tikėjo raganomis bei burtais ir manė, kad raganos bijo arklių, todėl laikysis atokiau nuo visko, kas juos primena.
„Jei kelią perbėgo juoda katė, lauk nelaimės" Daugelyje kultūrų juodos katės laikomos pranašingu ženklu. Mūsų visuomenėje tikima, kad kelią perbėgusi juoda katė reiškia nelaimę, tačiau taip buvo ne visada. Senovės egiptiečiai manė, kad juoda katė yra geras ženklas. Jie garbino visas kates, nesvarbu, ar jos buvo juodos, ar kitokių spalvų. XVII a. Anglijoje juoda katė irgi turėjo gerą reputaciją. Šį gyvūnėlį savo namuose augino ir Karolis II. Jis tikėjo, kad katei mirus jį apleido sėkmė, mat kitą dieną karalius buvo suimtas ir apkaltintas išdavyste. Kitų Europos šalių gyventojai viduramžiais laikėsi kiek kitokio požiūrio. Jie manė, kad juodos katės - tai raganų bičiulės ar net pačios raganos kačių kailyje. Kelią perbėgusi juoda katė buvo ženklas, kad žmogų stebi velnias, o iš velnio nelauk nieko gero.
„Skaičius 13 neša nelaimes" Skaičiaus 13 baimė, dar žinoma „triskaidekafobijos" pavadinimu, siekia norvegų mitologiją. Gerai žinomoje pasakoje 12 dievų buvo pakviesti vakarienės į Valhalą, nuostabią pokylių salę dievų mieste Asgarde. Deja, netrukus puotoje pasirodė nekviestas 13-tasis svečias - nesantaikos ir blogio dievas Lokis. Kiti svečiai bandė jį išprašyti, bet nesėkmingai; įsiplieskė konfliktas, kurio metu žuvo visų mylimas dievas Balderis. Dėl šios priežasties skandinavai vengdavo kviesti 13 svečių ir apskritai bijojo šio skaičiaus. Ši baimė netrukus pasiekė kitas Europos šalis ir įsitvirtino krikščionių sąmonėje. Judas, kuris išdavė Jėzų, paskutinės vakarienės metu irgi buvo 13-tas svečias. Daugybė žmonių vis dar vengia velnio tuzino, tačiau nėra jokių įrodymų, kad skaičius 13 yra nesėkmingas.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio istorija
Gyvenimo būdas ir vertybės: Danijos pavyzdys
Kai pasaulis nerimauja dėl klimato kaitos, socialinio susiskaldymo ir nežinomybės, viena šalis jau seniai pasirinko kelią, paremtą aiškiais principais: tvarumu, bendruomeniškumu, pagarba ir pasitikėjimu. Tai - Danija, Skandinavijos valstybė, kuri, nors ir nedidelė pagal plotą ar gyventojų skaičių, pasaulyje stovi labai tvirtai. Ir visai ne todėl, kad nori dominuoti - o todėl, kad moka įkvėpti.
Žaliasis kursas, tapęs gyvenimo būdu
Klimato politika čia nėra vien politikų reikalas - tai bendruomeninis susitarimas. Danų namuose šildymas reguliuojamas atsakingai, miestų planavimas remiasi darnios plėtros principais, o net restoranai orientuojasi į sezoninį ir vietinį maistą. Dviračiai yra ne mada, o norma. Kopenhagoje net 62 proc. gyventojų į darbą važiuoja dviračiu. Tam pritaikytos ištisos magistralės, o žiemą dviračių takai nuvalomi anksčiau nei automobilių keliai. Miestas nesistengia „priversti“ žmonių būti žaliais - jis tiesiog sukuria sąlygas, kuriose žalumas tampa patogiausiu pasirinkimu.
Švietimas - ugdantis laisvus ir atsakingus žmones
Danų vaikai dažnai į mokyklą keliauja vieni. Ir ne todėl, kad tėvai abejingi - o todėl, kad visuomenė saugi ir žmonės pasitiki viena kitais. Nuo mažų dienų vaikai mokomi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendradarbiauti, analizuoti, kurti. Švietimas Danijoje paremtas idėja, kad kiekvienas žmogus turi teisę vystytis savaip. Vertinimas grindžiamas pažanga, o ne spaudimu. Mokytojai skatinami kurti jaukią, „hygge“ dvasia paremtą aplinką - nes laimingi vaikai mokosi geriau. Aukštasis mokslas nemokamas, o studentai gali naudotis parama, vadinama „SU“. Tai leidžia jiems studijuoti be streso dėl pragyvenimo, o dėmesį skirti žinioms ir saviraiškai.
Hygge - daugiau nei žodis, tai būdas gyventi
Šiandien „hygge“ žodis tapęs madingas visame pasaulyje, bet Danijoje jis išlieka autentiškas, natūralus. Tai nėra tiesiog „jaukumas“ - tai požiūris į gyvenimą, kuriame vertinama akimirka. Vakarienė su šeima, knyga ir žvakė, vakaras be skubos - tai daniško gyvenimo esmė. Danai negyvena greičio kultūroje. Net jų darbo kultūra remiasi pasitikėjimu, o ne kontrole. Darbuotojams suteikiama daug savarankiškumo, o viršvalandžiai laikomi kultūriškai netinkamais. Tai leidžia išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, kuris laikomas viena iš priežasčių, kodėl Danija - tokia laiminga šalis. Hygge gali būti jaukiai girtas lietus už lango, tylus pasivaikščiojimas prie jūros ar tiesiog akimirka tyloje be ekrano. Svarbu ne tai, kiek laiko turi - svarbu, kaip jį išgyveni. Neretai danai sako, kad hygge yra tada, kai „nieko nereikia įrodyti“. Kiekvienuose namuose rasi žvakių, šiltų antklodžių ir nedidelių detalių, kurios kuria saugumo ir ramybės atmosferą. Šis jaukumas nėra dekoracija - tai vidinė būsena, atsirandanti iš paprastumo. Hygge nereiškia, kad viskas tobula - tai reiškia, kad ir netobulume gali būti jauku. Galbūt dėl to net tamsūs Danijos vakarai čia ne slogi būtinybė, o galimybė sulėtėti.
Maistas: vietiškumas, sezonai ir paprastumas
Danų virtuvė nepretenduoja į prašmatnumą - bet ji artima, tikra ir dažnai labai ekologiška. Tradiciniai patiekalai - smørrebrød (sumuštiniai su įvairiais priedais), ruginė duona, marinuota silkė, žiemą - cinamoninės bandelės ar karštas vynas. Restoranai, net ir aukšto lygio, dažnai dirba pagal „nuo ūkio iki stalo“ principą - sezoniškumas, vietiniai tiekėjai, natūralumas. Tai ne tik mada, o sąmoningas pasirinkimas. Danijoje populiarūs maisto turgūs, kuriuose miestiečiai perka daržoves iš vietinių ūkininkų, žuvį iš ryte grįžusių žvejų ar sūrius, pagamintus kaimynystėje. Net mokyklų valgyklos stengiasi tiekti vietinį, sveiką maistą. Maisto kultūra čia susijusi su pagalba vietiniam verslui ir mažesniu poveikiu aplinkai. Danai vertina paprastus, bet kokybiškus produktus - šviežią duoną, sviestą, sūrį, obuolius. Net desertuose dažnai juntamas natūralus, neperkrautas skonis. Gastronominis sąmoningumas čia ugdomas nuo mažens - vaikai patys dalyvauja maisto ruošime, mokosi apie sezonus ir kilmę. Tokia virtuvė skatina pagarbą tiek gamtai, tiek maistui. Danų posakis sako: „Valgyk mažiau, bet geriau“. Ir ši filosofija puikiai apibendrina jų santykį su lėkšte - sąmoningas, bet ne varžantis.
Visuomenė, kurioje pasitikėjimas - norma
Pasitikėjimas čia matomas visur - nuo mažų kaimelių iki didmiesčių. Tėvai ramiai palieka vaikus miegoti vežimėliuose lauke, o prekybos centruose neretai rasi savitarnos skyrių be stebėjimo kamerų. Žmonės tiki vieni kitais, nes pasitikėjimas laikomas ne idealu, o praktišku gyvenimo pagrindu. Net darbo aplinkoje kontrolė minimali - vadovai dažnai elgiasi kaip kolegos, o darbuotojams suteikiama daug laisvės. Tokia sistema veikia todėl, kad čia nuo mažens ugdomas atsakingumas, savarankiškumas ir pagarba bendram gėriui. Viešosios paslaugos remiasi šiuo socialiniu kontraktu - jei visi laikosi taisyklių, visi ir laimi. Nenuostabu, kad pasitenkinimas viešuoju sektoriumi čia itin aukštas. Taip pat sparčiai plečiamos paslaugos užsieniečiams - savivaldybėse atsiranda daugiakalbės informacijos centrai, vertėjų paslaugos ir bendruomeniniai renginiai. Integracija laikoma ne našta, o galimybe praturtinti šalies socialinį audinį. Danija parodo, kad įvairovė ir pasitikėjimas - ne priešai, o potencialūs partneriai, kai pagrindas tarp jų yra pagarba ir dialogas.
Danija šiandien: moderni, bet šaknimis gili
Danija yra technologiškai pažangi, pasaulio lyderė energetikos, farmacijos, IT srityse. Tačiau ji kartu išlaiko pagarbą tradicijai, kultūrai ir žmogui. Šalis nuolat balansuoja tarp inovacijų ir žmogiškumo - ir būtent tame balanse slypi jos sėkmės paslaptis. Skaitmeniniai sprendimai čia dera su senamiesčių jaukumu ir šimtmečius menančiomis žvejų gyvenvietėmis. Net moderniausi pastatai projektuojami taip, kad įsilietų į aplinką, o ne ją užgožtų. Danai tiki, kad technologija turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Dirbtinio intelekto įrankiai taikomi sveikatos priežiūroje, švietime, energetikoje - bet neatsisakant gyvo kontakto, žmogiško santykio. Inovacijos čia gimsta iš realaus poreikio, o ne mados. Net startuoliai skatinami veikti etiškai, tvariai ir atsakingai. Tradicijos puoselėjamos ne muziejuose, o kasdienybėje - per šventes, papročius, kalbą, virtuvę. Tai šalis, kuri ne tik žengia koja kojon su pasauliu, bet ir išlieka ištikima sau. Danija moderni ne nepaisant savo šaknų - o būtent jas gerbiant.
Mažai kalbanti, bet daug daranti šalis
Danija nekuria sensacijų. Ji tiesiog dirba. Dirba tyliai, kantriai, atsakingai - su aiškiu tikslu kurti visuomenę, kurioje gera gyventi ne tik pačiam, bet ir kitam. Šalis, kur gamtos ritmas, žmonių santykiai, darbo kultūra, švietimas ir vertybės veikia kaip vientisa sistema - ne utopija, bet įkvepianti realybė. Tai valstybė, kurioje prioritetai matuojami ne rinkimų kampanijomis, o ilgalaike žmonių gerove. Danai nesivaiko greitų sprendimų - jie renkasi išmintingus. Vietoj pažadų jie renkasi planavimą, vietoj spaudimo - pasitikėjimą. Net mažiausi sprendimai, pavyzdžiui, kaip planuoti miesto parką ar pastatyti mokyklą, grindžiami dialogu su bendruomene. Čia neklausiama „ką gali padaryti kiti“, bet „ką galime padaryti kartu“. Toks požiūris gimdo ne tik efektyvias sistemas, bet ir stiprų socialinį audinį. Galbūt dėl to Danijoje mažiau triukšmo - bet daugiau turinio. Tai šalis, kuri primena, kad stiprybė nebūtinai reiškia garsumą. Kartais tikra lyderystė pasireiškia tyliai - bet paveikiai.
Gimnazijos stadiono sienos atnaujinimas: įvairių interesų ir veiklų pavyzdys
Ant sporto aikštyno vidinės sienos neteisėtai atsiradę grafičiai jau ilgai badė gimnazistų ir darbuotojų akis. Iš Augustijonų gatvės matoma siena išbluko, pajuodo, atrodė netvarkingai. Ilgai lauktas Gimnazijos aikštyno sienos atnaujinimo projektas jau įgyvendintas.
Projekto idėja ir įgyvendinimas
VJG mokinių savanorių komanda prie šio projekto pradėjo dirbti 2020 m. spalį. Tiesa, jis buvo mėgintas įgyvendinti anksčiau, 2018-aisiais, tačiau tik 2020 m. pavasarį buvo suburta kūrybinė grupė. Spalį pradėjome ieškoti idėjų piešiniams ir bendrai kompozicijai. Dirbome nuotoliniu būdu, per Teams platformą. Teams‘uose kalbėdavome du, tris kartus per savaitę, kaskart apie porą valandų. Sugalvotas įvairias idėjas jungėme į grupes pagal tematiką, kai kurių atsisakėme, sugalvojome naujų. Jas dėjome į vieną bendrą vaizdą. Kadangi komandoje žmonių buvo daug, nutarėme, kad diskusijos Teams‘uose užtruktų per ilgai. Todėl kiekvienas narys turėjo parengti savo visos sienos versiją. Sukurtus variantus drauge peržiūrėjome, išsirinkome įdomiausias, gražiausiai atrodančias dalis, jas dėjome į galutinį sienos vaizdą. Čia gimė ir kelių sienos teminių dalių (apie kurias plačiau - idėjos pristatyme) idėja.
Bendruomenės įtraukimas
2020 m. pavasarį proceso metu kilo diskusijų dėl bendruomenės pamėgto futbolininko kojos piešinio. Kūrybinėje grupėje kilus diskusijoms dėl „kojos“ likimo, balsuoti, ją palikti ar uždažyti buvo pakviesta mokyklos bendruomenė. Buvo nuspręsta „koją“ palikti. Sukūrę vizualizacijas pastebėjome, kad sena siena, išblukusios spalvos nesiderina su nauju, ryškiu įvaizdžiu, todėl 2021 m. kovą paprašėme bendruomenės balsuoti dar kartą. Šįkart pateikėme tris variantus: „Koją“ palikti, ją užpiešti kitais piešiniais arba seną „koją“ pakeisti nauja. Didžioji dauguma (70%) mokyklos bendruomenės nusprendė įamžinti „kojos“ atminimą ją atnaujinant. Gimnazijos administracija palaikė mokinių iniciatyvą ir padėjo įsigyti reikalingas medžiagas bei įrankius iš Tėvų geradarystės programoje surinktų lėšų. Atšilus orams, gegužės viduryje buvo pradėtas paruošiamasis gruntavimas voleliais ir teptukais šviesios spalvos gruntu. 2021 m. vasaros pradžioje baigėme gruntuoti. Atėjo laikas piešinius iš kompiuterio perkelti ant sienos. Paprasčiausias būdas tai padaryti - naudoti projektorių. Temstant jį statydavome ant pakylos (stalo, ant kurio dar dėdavome dėžes, plytas, padangas ir pan.). Ypač svarbu yra teisingai pastatyti projektorių. Projektuojamas vaizdas turi atitikti mastelį, negali būti nei didesnis, nei mažesnis. Projektoriaus rodomas linijas apvedžiojome juodais graffiti dažais. Kadangi stadiono siena yra ant kalvos, o bėgimo takelis - gana siauras, projektorius vienu metu galėdavo šviesti vos ant 1,5-2 m pločio sienos dalies. Tokiu būdu dirbdami nuo maždaug 20-22 val. iki 5 ar net 7 val. ryto pabaigėme visas linijas. Tokių darbo naktų buvo tikrai nemažai - apie 15. Dėl dažno projektoriaus stumdymo ir derinimo per naktį daugiausiai padarydavome apie 20 m piešinio (dažniau apie 5-10 m). Neišsisukome be nuotykių - pirmąjį vakarą budrūs gyventojai iškvietė policiją, mat pamanė, kad dirbame nelegaliai. Atėjus laikui dažyti didelius plotus svarstėme, ar būtų greičiau ir pigiau dirbti tepamais dažais su teptukais ir voleliais ar graffiti dažais. Kelis didesnius plotus nutarėme dažyti tepamais dažais. Rugpjūčio viduryje atėjo laikas piešiniui suteikti daugiau gyvybės jį nuspalvinant. Užsakėme įvairių spalvų graffiti dažų ir pradėjome darbą. Naudojantis kopėčiomis bei pastoliais visą pagrindinį sienos piešinį nuspalvinome vos per porą savaičių. Šiuo metu stadiono sienos projektas jau pabaigtas.
Sienos teminės dalys
Visas VJG stadiono sienos piešinys yra padalintas į keturias temines dalis. Žiūrint į sieną iš kairės į dešinę matosi senovinė, viduramžius primenanti dalis, atspindinti mokyklą bei jos gyvenimą. Dešiniau jos - šiuolaikiška, popkultūros dalis. Toliau - didelė, geriausiai matoma sienos dalis - tarsi menininko siena, ant kurios pakabinti įvairūs meno kūriniai ir kiti kurti įkvepiantys objektai.
Viduramžių dalis
Šis žemėlapis užima didžiąją dalį „Viduramžių“ sienos atkarpos. Jame galite atpažinti tikras bendruomenei svarbias vietas. Pastatai kairiau jūros - mūsų mokyklos stovyklavietė Guopstų kaimelyje. Jūra, be abejo, yra išgalvota, tačiau jos apačioje paslėptos koordinatės (nuotraukoje jas užstoja žolė) - tikros. Jos veda į netoli mokyklos esančią parduotuvę „Lidl“. Būtent čia per ilgąsias pertraukas dažnai traukia mokyklos mokiniai pirkti bandelių pietums. Už jūros, dešinėje stovi Šv. Kazimiero bažnyčia, šalia jos esantis didelis pastatas - mūsų mokykla bei naujoji biblioteka - Lojoteka. Šalia žemėlapio pavaizduoti raktai, astronomijos instrumentai, įvairūs buteliukai bei kiti viduramžiški atributai.