Šis straipsnis nagrinėja įvairius gyvenimo aspektus Lietuvoje, pradedant sporto renginiais ir baigiant alternatyviomis būsto strategijomis, tokiomis kaip skvotų kultūra. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais ir asmeninėmis patirtimis, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų vaizdą.
Lietuvos bekelės bėgimo čempionatas Neries regioniniame parke
Šeštadienį Neries regioniniame parke, šalia Dūkštų, vyko pirmasis Lietuvos bekelės bėgimo (trail - angl.) čempionatas. Dalyviai įveikė 33 km distanciją su 1000 m vertikaliu pakilimu. Varžybos buvo dramatiškos, o nugalėtojo titulas sprendėsi pačioje pabaigoje.
Didžiąją varžybų dalį pirmavusį Lietuvos 100 km bėgimo čempioną Evaldą Nausėdą likus 2 kilometrams aplenkė vienas garsiausių šalies bekelės bėgimo atstovų V. Žlabys. „Kad pavyks iškovoti pergalę supratau likus gal dviem kilometrams. Visą laiką pirmavo Evaldas Nausėda ir visą laiką kartu bėgo Modestas Bacys. Patys varžovai šiemet buvo stiprūs, tad pergale gali patikėti, kada kerti finišo liniją. Likus dviem kilometrams pavyko aplenkti Evaldą ir išplėšiau pergalę - dėl to labai džiaugiuosi, - sakė V. Žlabys. - Smagiausia, kad apskritai yra rengiamas toks čempionatas. Auga pati trail kultūra Lietuvoje - dėl to džiaugiuosi."
V. Žlabys nuotolį įveikė per 2 val. 37 min. 27 sek. ir E. Nausėdą pranoko 30 sekundžių. Po finišo jis padėjo išsekusiam varžovui. Lietuvos čempionato bronzą iškovojo Marius Dijokas, atsilikęs 5 minutes.
G. Akmanavičiūtė laimėjo moterų varžybas, distanciją nubėgusi per 3 val. 18 min. 16 sek. bei iškovojo užtikrintą pergalę. Sidabro medalį iškovojo Inga Songailienė (3 val. 40 min. 15 sek.), bronzos - Teklė Emilija Gvildytė (3 val. 46 min. G. Akmanavičiūtei norint tapti bendros „Laukinio trail turo 2019“ įskaitos nugalėtoja T. Gvildytę reikėjo aplenkti bent 15 minučių, tad mergina džiūgavo ir dėl pergalės šalies čempionate, ir dėl sėkmės bendrojoje įskaitoje.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
„Laukinio trail turo“ finaliniame etape taip pat vyko 21 km ir 10 km varžybos. 21 km distancijoje triumfavo Rimvydas Alminas (1 val. 39 min. 38 sek.) bei kanadietė Katherine Boere (1 val. 55 min. 55 sek.), o 10 km nuotolyje nepralenkiami buvo Mindaugas Zakarka (50 min. 36 sek.) ir Zita Raudonė (57 min. 22 sek.).
Renginio organizatorė Viktorija Tomaševičienė džiaugėsi, kad medicinos pagalbos ekipažas neturėjo darbo. Ji taip pat pasidžiaugė dalyvių gausa ir tuo, kad daug žmonių pirmą kartą išbandė trail bėgimą. Nugalėtojams prizus įsteigė „Montis Magia“, „Sportland“, „Maxim Lietuva“, „Pulsaar“, „Activus“ ir Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Apdovanojimų metu V. Žlabiui buvo įteiktas specialus prizas.
Kūryba ir muzika sovietmečiu: grupė „Plius minus“
Straipsnyje minimas filmas apie grupę „Plius minus“, kuri kūrė muziką sovietmečiu. Tai buvo laikai, kai Lietuvoje drausta viskas, kas egzistavo laisvajame Vakarų pasaulyje. Tad kas liko to meto jaunimui? Muzika, kūryba ir meilė - kaip dainuoja bitlai savo dainoje „All You Need Is Love“. Muzikantai patys tobulino gitaras, pridėdami papildomų stygų, sukiodami nešiojamųjų latviškų radijo grotuvų VEF rankenėles mėgino klausytis Vakaruose grojamos muzikos ir įrašinėti ją į pirmuosius juostinius magnetofonus. Siuvosi kelnes su „kliošu“, ieškojo batų su platforma, priešindamiesi valdžiai augino ilgus plaukus.
Filme kadras po kadro atsiskleidžia talentingojo M.Suraučiaus muzikinė biografija. Tuo metu, kai pasaulis svaigo nuo „The Beatles“ hito „A Hard Days Night“, Mikas su bendraminčiais Druskininkuose pradėjo groti keistą muziką bigbitą (iš anglų k. - stiprus smūgis).
„Plius minus“ - prieš estradą
Kitas svarbus etapas - išvykimas į Vilnių, grupės „Plius minus“ atsiradimas. „Mums jau buvo atsibodusi ta estraducha, norėjosi kurti kitaip, atrodyti kitaip“, - prisiminė M. Suraučius. „Plius minus“ koncertinės programos buvo lyg spektakliai. Išsiskyrė neįprasta scenografija, kostiumais, režisūriniais sprendimais. Kas matė, niekada nepamirš roko oratorijos „Velnių malūnas“, kurioje skamba tuomet labai neįprastas psichodelinis rokas.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Muzikines programas padėjo rengti, atlikėjų stilių kūrė estrados režisūrą baigusi „Plius minus“ muzikantė ir dainininkė Irena Ašakaitė, kurią filme išvysite pasakojančią prisiminimus apie laikus, kai grupė buvo šlovės zenite. Pamačiusios, kaip koncerte atrodo „Plius minus“ dainininkės, to meto panelės irgi siuvosi miniakus, kopijavo šukuosenas. Irenos pasakojimą papildė buvusi dainininkė Jūratė Valiukonytė-Noethen, kuri tvirtino, kad net tada, kai nuo normalaus pasaulio buvome atitverti geležine uždanga, į Lietuvą įvairiais būdais prasiskverbdavo muzikos, mados naujienos.
Baladė Lietuvai 9-ajame dešimtmetyje
Filme skamba gražiausios M.Suraučiaus ir „Plius minus“ dainos, tarp jų ir jaudinanti baladė apie mažytę lyg duonos riekelė ant pasaulio vaišių pilno stalo Lietuvą. Baladė taip ir vadinasi „Lietuva“ (eilės Janinos Degutytės). Muzikologas Darius Užkuraitis filme pasakojo savo prisiminimus apie žiūrovų emocijas skambant šiai dainai: „Pasigirdus gražiajai, fantastiškai baladei „Lietuva“, praktiškai visi Sporto rūmai buvo atsistoję, uždegę žiebtuvėlius. Jausmas nepakartojamas!“
Su S.Povilaičiu ir V.Kernagiu
Muzikos keliai M.Suraučių buvo suvedę su Stasiu Povilaičiu, Vytautu Kernagiu, kuris M.Suraučiui buvo sugalvojęs pravardę, kurią žinojo visa Lietuva - Sūris Mikaučius, jiedu kartu grojo grupėje „Kabaretas tarp girnų“. Intriguojanti detalė - populiarią dainą „Kaip gražu miške“, kurią atmintinai moka visa Lietuva, V.Kernagiui pasiūlė Mikas. Filme kompozitorius Teisutis Makačinas vardijo, kuo M.Suraučiaus muzika ir „Plius minus“ grupė skyrėsi iš kitų to meto grupių, teatro režisierius Jonas Vaitkus pasakojo, kaip jis jaunas muzikavo Miko Druskininkuose suburtoje bigbito grupėje „BASSVIM“, muzikantas Georgijus Mosteikis nedailino praeities, kurioje buvo ne tik geros muzikos, bet ir merginų, šampano.
Filmo trukmė 75 minutės. Autorinio kino kūrybinė grupė: režisierius/montažo režisierius Adomas Liutkevičius (Dokumentikos bazė), prodiuserė Inga Liutkevičienė (Mažoji leidykla), operatorius Algis Liutkevičius.
Naujieji metai ir vartojimo įpročiai
Naujųjų metų išvakarėse parduotuvėse eilės formavosi nuo pat ankstaus ryto. Į vežimėlius gyventojai krovė viską: putojantį vyną, šampaną, degtinę, įvairiausius maisto produktus. Žmonės skaičiavo labai skirtingai: „Ar skaičiavot preliminarią sumą, kiek planuojat išleisti? - Daug tikrai neplanuojam, bet gal 50 eurų.“ „Manau, virš 200 eurų.“ „Saikingai, bet padėsim, netrūks tikrai.“ „100 eurų išleidom, plius minus.“ „30 procentų apklaustųjų teigia, kad planuoja išleisti iki 50 eurų, o apie 40 procentų planuoja išleisti nuo 50 iki 100 eurų būtent Naujųjų metų maisto stalui“, - komentuoja „Iki“ atstovė Gintarė Kitovė.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Gurmaniški patiekalai ir tradiciniai gėrimai
Vieni parduotuvėse ieško jau pagamintų patiekalų. „Nenori baltos mišrainės, nori kažko azijietiško, kažko gurmaniškesnio, tikrai matome, kad daugiau eina tokių produktų į žmonių šventinį krepšelį. Žmonės renkasi ir austres, renkasi ir lašišą, ikrai tikrai populiarūs artėjant naujiesiems metams. Labiau egzotiniai vaisiai: ličiai, grybai „Shiitake“, - pasakoja „Rimi Lietuva“ atstovė Luka Lesauskaitė-Remeikė. Kiti gyventojai planavo patys gaminti maistą, pirko produktus ir ruošėsi ne vieną valandą praleisti virtuvėje: „Užkandukai, ners pati mėgstu ruošti, pačiai įdomu kažką naujo pagaminti. <…> Jautienos kepsnį gaminsiu, mentę gaminsiu puode, kur 150 laipsnių 5 valandas.“ Iš lentynų gyventojai šluoja ir alkoholinį, ir nealkoholinį putojantį vyną, kitus gėrimus.
Vieni naujuosius sutiko ramiai su šeima, kiti planavo triukšmingai palydėti 2025-uosius: „Turim namą, tai nereikia kažko planuotis, muzikos techniką irgi turime. Mes mėgstam garsiai, bet savo rate.“ „Bute jaukiai, draugų rate, jaukiai. Jaunimo tarpe nėra madinga gerti daug alkoholio, bet, žinoma, kažkiek jo būna kaip visada.“ „Mes tiesiog su šeima, kaip ir tokio ypatingo nieko neplanuojam, tiesiog su šeima susirinksim.“
Alkoholio pardavimai ir alternatyvūs gėrimai
„Paskutinę metų dieną, jei ją palyginsime su įprastais žiemos pardavimais, tai būtent alkoholinių gėrimų paklausa paauga maždaug 7 kartus. Iš alkoholinių gėrimų populiariausias yra alus, taip pat dažnai renkasi degtinę, žinoma ir putojantį vyną arba įprastą vyną“, - teigia „Maxima LT“ atstovas Titas Atraškevičius. Kasmet naujųjų išvakarėse Lietuvos gyventojai, pasak prekybos centrų, nuperka panašų kiekį alkoholinių gėrimų, tačiau tuo pat metu populiarėja nealkoholinis alus, sidras bei kiti panašūs gėrimai. „Ypatingai putojančios arbatos - kiekvienais metais auga jų populiarumas, žmonės pavargsta nuo nealkoholinio alaus ar vyno, ieško įdomesnių gėrimų“, - sako L. Lesauskaitė-Remeikė. „Alkoholio kiekvienais metais parduodama panašiai, gal net šiek tiek augantis tas procentas, bet vis dažniau ieškoma tų alternatyvų, į krepšelį gula ne tik įprastas putojantis gėrimas, bet ir nealkoholinės alternatyvos“, - pastebi G. Kitovė. Gyventojai kaip ir kasmet prieš naujuosius metus perka daug tortų, pyragų, šakočių, sūrių, vaisių. Tiesa, dalį pardavėjų nustebino, kad šiemet lietuviai daugiau nei įprasta tokiu laiku perka šviežių agurkų.
Klaipėdos savivalda: mero vaidmuo ir jaunimo įtraukimas
Trečiadienio vakarą į pirmąją diskusiją „Koks mero vaidmuo savivaldoje? atvyko nedaug žmonių: daugelis pokalbio klausėsi online. Diskusijoje, kurią moderavo Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, dalyvavo pirmosios po nepriklausomybės Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas bei du buvę merai - Benediktas Petrauskas ir Rimantas Taraškevičius, mero pareigas ėjęs dvi kadencijas.
„Mes, pavyzdžiui, tada nežinojom, kas tai yra tvarus judumas, dviračių takai, mums ne tas rūpėjo, reikėjo, kad tų kaulų parduotuvėse būtų daugiau, kad žmonės galėtų pavalgyti, kariškiai siautėjo”, - prisiminimais dalijosi V. Čepas. Tuo metu R. Taraškevičius, atsakydamas į internetu jaunuolio užduotą klausimą, kokiais savo nuveiktais darbais labiausiai didžiuojasi, įvardijo per jo kadenciją pastatytą „Švyturio” areną bei nutiestą miesto šiaurinį aplinkkelį. „Tik kad tame kabinete ne visą laiką sėdi, gal 20 procentų tas sėdėjimas užima, nes meras turi būti kaip ir ūkininkas, jis turi rūpintis miestu”, - sakė B. Petrauskas, prisipažinęs nesigailįs šio savo gyvenimo etapo. V. Čepas, atvirkščiai, teigė jokiu būdu nebenorėtų dar kartą bristi į tą patį vandenį, mat jam darbuotis teko itin sunkiu Lietuvai laikotarpiu.
Jaunimo įtraukimas į politiką
Tačiau visi sutarė, jog galimybė jau nuo kitų metų mero postą užimti vos 18-os metų sulaukusiam jaunuoliui yra gerokai per ankstyva, nes miesto vadovui be kitų savybių būtina ir gyvenimiškoji patirtis. „Negalima iš tokio rimto dalyko daryti cirko”, - nukirto R. Taraškevičius. „Nebent tai būtų vunderkindas”, - pridūrė B. Petrauskas. Kartu V. Čepas linkėjo jauniems žmonėms laikytis kuo toliau nuo politikos, kuri esą yra „iškreiptas pasaulis” ir nieko gero neduoda - esą į politiką reikia eiti, jau baigus visus mokslus, vyresniame amžiuje. Tačiau su juo nesutiko B. Petrauskas. „Pirmiausia jaunam žmogui norėčiau pasakyti, kad reikia ateiti į rinkimus. Tai yra pirmas žingsnis - ateiti į rinkimus. Nebūti pasyviems. Tada galima eiti į partiją, kuri yra arčiau prie širdies ir siekti miesto Tarybos nario mandato. Bet pirmas žingsnis yra ateiti į rinkimus”, - sakė jis, pridūręs, jog jaunų žmonių užduotis yra „į politiką atnešti aukštesnę moralę”.
Žinia, nuo kitų metų keičiasi miesto merų funkcijos ir statusas - meras jau bus nebe politinės, o vykdomosios valdžios atstovas. „Dabar meras turi būti ir politikas, ir gaspadorius. Turėtų pasižiūrėti ir biografijas, kas jis yra, kad nebūtų, kaip kai kurie dabartiniai ministrai, kurie iki šiol jokių pareigų nebuvo užėmę”, - sakė V. Čepas. Pasak B. Petrausko, geriausia, kai meras yra ekonomistas. Paprašyti įvertinti dabartinio miesto mero Vytauto Grubliausko nuveiktus darbus, R. Taraškevičius ir B. Petrauskas atsakė diplomatiškai, pažymėję, jog darbus vertina teigiamai, tik, pasak B. Petrausko, „gal mūsų lūkesčiai buvo didesni”, o V. Čepas atsakė su jam būdingu humoru. „Kai kurie darbai, aišku, padaryti, bet kol aš buvau vicemeras, man rodos, viskas geriau ten ėjosi… Bet esu ant mero truputį užpykęs. Nuo 2023 m. balandžio 1 d. „Žadėjo nuvežti į Šventąją Žemę, o nuvežė į Šventąją. Tačiau visa tai skamba tik juokų forma.
Kelionės ir netikėtos situacijos
Keliaudamas išvysti daug keistenybių, tokių kaip kilimas ant sienos Rusijoje arba pavadinimai, kurie užsieniečiams yra normalūs, o mums kelią šypseną.
V. Mikaitis pasakoja apie kelionę, kurios metu teko eiti 5 kilometrus vietoj 50 metrų, kadangi reikėjo apeiti autostradą.
„Pravalturas“: tarp pokštų ir rimtų kvietimų
V. Mikaitis rengė kelionę į Suvalkų prekybcentrius. Apie tokį puslapį galvojo ir galimą jo pavadinimą sugeneruoti bandė ir anksčiau. - Aš, žinoma, pagalvojau, jog „pravalas“ - rusiškas arba bent jau slaviškas žodis - galbūt, nėra pats geriausias sprendimas vien dėl savo kilmės. Galiausiai visas mano dvejones išsklaidė ir mano pasirinkimą užtvirtino krepšininkas Laimonas Kisielius. Klaipėdos „Neptūno“ komanda skrido į užsienį, skrydis buvo atidėtas, lėktuvo keleiviai ėmė nervintis ir panikuoti, teko ilgokai palaukti, o L. Kisielius tarė: „Čia tai pravalas!“.
Su draugais esame sukūrę keletą „virusinių“ vaizdo įrašų, po kurių „Pravalturą“ atrado vis daugiau naujų sekėjų. Tai - amerikiečių krepšininkų, brolių Ballų kvietimas atvykti į Prienus, daina su puikiu vaizdo klipu apie Kauno „Žalgirį“, patenkantį į Eurolygos atkrintamąsias, trumpas serialo apie Pablo Eskobarą naujo sezono anonsas, kurį su draugu susukome Kolumbijoje. - Jūsų kelionių agentūros „veikla“ domisi nemaža gerbėjų armija - daugiau nei 23 tūkstančiai žmonių. - Apie influencerius taip pat sakoma „žinomi ir turtingi“.
V. Mikaitis apie influencerius taip pat sako „žinomi ir turtingi“. Jis klausia, ką kitą tu gatvėje matydamas taip sakai? Nesakai juk: „O, Donskovas eina!“ arba „Žiūrėk, Sipavičius!“. - Verta paminėti, jog ne vien internete reiškiatės, bet dar ir į vieną kitą veiklą pakviečiate „Pravalturo“ bičiulius. Organizavote žygį tarp Gėjaus ir Gėjuko ežerų, ėjote ir į Senovės kaimelį. Užsakytu transportu vykote į renginį „Juokis 2019“, vežėte interesantus į Vitalijos Katunskytės koncertą. Ar nesiklosto tas scenarijus, kurio labiausiai ir baiminotės - kad žmonės ne visuomet atskirs, kur riba tarp pokštų ir rimto kvietimo? - Kai buvo praėję kokie metai nuo „Pravalturo“ pradžios, pamaniau, kad šiai „agentūrai“ reikia ko nors naujo. Iš tiesų tas scenarijus pildosi. Būta ir nesėkmių. Rengiau kelionę į Suvalkų prekybcentrius. Matyt, tikėjausi dėl to, jog mes dažnai galvojame, kad kiti žmonės yra tokie patys, kaip ir mes.
V. Mikaitis teigia, kad žmonės, sutikę jį, jaučiasi laimingi, šypsosi, garsiai šaukia: „O, „Pravalturas“ eina!“. Jis klausia, ką kitą tu gatvėje matydamas taip sakai? Nesakai juk: „O, Donskovas eina! Sakykime, identiška situacija: jūs leidžiate jau dešimtą laikraštį, jis - akivaizdus dalykas, o aš juo vis dar netikiu. Tai per vėlai pasakei, tai per anksti. Svarsčiau, kad galbūt atstumas gali būti kliūtimi. Ne per seniausiai žygio Liepojoje organizatoriai paprašė manęs vesti šį renginį. Žygeiviai susirinko 7 valandą ryto. Tai ir nustebau: „Žmonės, kelintą valandą jūs iš Lietuvos išvažiavot, kad tokią ankstybę būtumėte Liepojoje? Užvakar?“ (juokiasi).
Renginių vedimas ir aistra kelionėms
V. Mikaitis užsiminė apie veiklą, iš kurios valgo duoną - renginių vedimą. - Aktyvus buvau nuo mažens. Pasitikėjimo savimi netrūko jau ir mokantis tuometinėje Kėdainių „Aušros“ vidurinėje mokykloje, į kurią ir dabar kartas nuo karto sugrįžtu kaip renginių vedėjas. Besimokydamas Kėdainiuose kartu su „Nevėžio“ komanda kurdavau laidas - krepšinis man visuomet patiko. Tad nenuostabu, jog jau daugiau nei dešimtį metų esu krepšinio naujienų portalo „Basketnews“ dalis.
V. Mikaitis teigia, kad atvyksta vesti naujo renginio, o jį su šypsenomis pasitinka žmonės, nusiteikę puikiai praleisti laiką drauge. Kėdainiuose jį žinojo, todėl buvo lengviau, bet, tarkime, Kaune, galima sakyti, jog visą darbą teko nudirbti iš naujo. - Nemanau, kad man ten patiktų. Vesti laidą gal ir būtų įdomu, bent jau pradžioje, tačiau bijau, kad susidurčiau su periodiškai besikartojančia monotonija. Kaip bebūtų keista, rimtus personažus įkūnyti man sekėsi. Kadre būdamas jaučiuosi labai gerai.
V. Mikaičio aistra - kelionės. - Jeigu įskaitant Kosovą ir Palestiną - tuomet 111. Didžioji dalis aplankyta savo malonumui. Jam dar likę beveik visos Ramiojo vandenyno salos, didžioji dalis Afrikos žemyno. Su broliu yra tekę pabuvoti netgi Šiaurės Korėjoje, o paskutinė jo išvyka buvo į Urugvajų, Argentiną ir Paragvajų bei Turkmėnistaną. Turkmėnistanas - pusiau uždara valstybė. Derintis atvykimą į ją reikia per kelionių agentūrą, skrydžiai - nepigūs, viza - 100 dolerių ir dar tiek kasdien reikia atseikėti viešbučiui, maistui, gido paslaugoms. Iki šiol pamena pirmąją savo kelionę. Su klase iš „Aušros“ vidurinės vyko į Lenkiją, į turgų, kuris jau buvo išmanesnis, negu Lietuvos turgūs.
V. Mikaitis sako, kad visada grįžtų į Lietuvą gyventi, nes smagu gyventi namuose (juokiasi). Jis mano, kad visur grįžti ir ką nors naujo pamatyti būtų smagu. Galvoja, kad turėtų daugiau laiko skirti savo šaliai išnaršyti. - Jaunas, išvaizdus vyras, turėdamas šitokią iškalbos dovaną merginų dėmesiu skųstis tikrai negali. - (Juokiasi) Šis teiginys - iš piršto laužtas. Sakykime, nuėjęs į barą su draugu, nors kalbėti moku ir savimi pasitikiu, prie merginos prieiti ir užkalbinti ją nelabai išdrįsčiau.
V. Mikaičio vaizdo įrašas - kvetimas broliams Ballams sulaukė ir išskirtinio viso pasaulio dėmesio, ir kritikos: „atvažiuos ir pamatys patys“, „kodėl pasauliui rodai ir tyčiojiesi“. - Nepaveikė, kadangi su tuo nesutinku. Jeigu mes slėpsim ir nerodysim, broliams pirmą kartą atvykus, Prienai gražesni netaps. Žinote, dėl tokių pastabų neįsiskaudinu. Kaip ir neįsiskaudinčiau, jeigu kas parašytų internete ar į akis man pasakytų, kad aš koks nors durnius.
Liūdesys ir motyvacija
- O ar humoro, nuolatinių netikėtumų, naujų pažinčių kupiname gyvenime yra vietos liūdesiui? - Žinoma (šypteli). Kartais jaučiuosi išsekęs, atrodo, kad viskas nusibodo. Tingiu ko nors imtis, bet tada pats paskatinu save judėti pirmyn - jeigu nieko nedarysi, Mikaiti, tada nieko naujo ir neįvyks. Būna, norisi tiesiog pasitrinti namuose, bet išstumiu save pabūti kokio renginio žiūrovu. Tarkime, esu Kėdainiuose ir tądien „Nevėžio“ rungtynių nevedu. Galvoju: likti namie ar eiti į areną? Galiausiai nueinu - ir kažkas įvyksta. Pavydas ir buvimas nelaimingu man taip pat nėra svetimas. Neretai baigęs vesti renginį pasilieku pabendrauti, namo neskubu. Bet darbų, kelionių ir juokų maratone sustojęs pagalvoju, kad labai daug laiko atiduodu žmonėms, kurie nėra nei mano šeima, nei draugai, ir apskritai jų galbūt gyvenime daugiau nė nesutiksiu. Vis dėlto stengiuosi blogų minčių neužsileisti ir save nuteikti pats. Prisimenu, reikėdavo į mokyklą eiti per šalčius. Eini, drebi ir įtikinėji save sakydamas šalia einančiam draugui: „Nu kaip karšta! Žiauriai karšta!“ (juokiasi). Ir tikrai suveikdavo! Pamenu, „Krepšinio pasaulyje“ įkūrėjas Vidas Mačiulis sakydavo: „Kaip man viskas nusibodo… Kaip man viskas nusibodo“. Tad tokiose situacijose, kuomet kažkas labai neįdomu, na tikra nuobodybių nuobodybė, aš sau sakau: „Kaip čia viskas įdomu. Ir taip save bemotyvuodamas atvykstu vesti naujo renginio, o mane su šypsenomis pasitinka žmonės, nusiteikę puikiai praleisti laiką drauge.
Būsto krizė ir skvotų kultūra
Artėjant mokslo metams, būsto paieškos į didmiesčius studijuoti atvykstantiems studentams ir jų tėvams tampa dideliu galvos skausmu bei gali apkartinti savarankiško gyvenimo pradžią įstojus į universitetą. Pasirinkimas kaip ir aiškus: arba atsisakyti branginto privatumo, namų komforto ir asmeninės erdvės persikėlus į apšnerkštą, per trisdešimtmetį mažai pasikeitusį bendrabutį, arba paploninti tėvų pinigines ir butą ar kambarį nuomotis privačiai. Bėda, kad iš tokių variantų rinktis išvis nesinori, o ir ne visada tas pasirinkimas iš tiesų yra. Tai puikiai matėsi 2022-ųjų metų rudenį, kai daugiau nei šimtas Vilniaus universiteto studentų negavo vietų bendrabučiuose. Prasta situacija paskatino protestuotojus susirinkti prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir skverą kitapus gatvės apstatyti palapinėmis ir žaismingais šūkiais - jei pokyčių greitu metu neįvyks, ministerijos pastatas turės tapti naujaisiais studentų namais. Nors laikui bėgant VU ir paskelbė planus naujų bendrabučių statyboms, didelė dalis studentų vis vien renkasi privataus būsto nuomą, dėl kurios neretai yra priversti anksti susirasti darbus ir aukoti akademinius pasiekimus.
Nepaisant to, situacija Lietuvoje nėra niekuo ypatinga ar unikali, atvirkščiai - su tuo susiduria studentai visame pasaulyje, o tame pačiame Vilniuje su tuo susidūrė ir studentai dar prieš 30 metų. Neturėdami pastovaus ar įkandamo būsto, naujai atvykę studentai iš kitų Lietuvos miestų pasirinkdavo ne visai legalius ar reglamentuotus išgyvenimo būdus. Tuometinėje pokomunistinėje Lietuvoje, dar ne iki galo įsivyravus naujajai tvarkai, studentai prasisisukdavo squatting, arba skvotininimo, - apleistų ir neprižiūrimų pastatų užėmimo ir pritaikymo gyvenimui - praktikomis, iniciatyvą dėl būsto perimdami į savas rankas.
#