Prancūzija užima reikšmingą vietą Lietuvos olimpinėje istorijoje. Šioje šalyje Lietuvos sportininkai debiutavo 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, o 1992 m. Albervilyje vykusiose žiemos žaidynėse po ilgos pertraukos vėl žengė į olimpinį stadioną kaip nepriklausomos šalies atstovai. Būtent Paryžiuje 2024 metais Lietuva švęs savo olimpinį šimtmetį. Šiame straipsnyje nagrinėsime Helsinkio olimpinio stadiono istoriją ir Lietuvos olimpinio judėjimo raidą. Straipsnyje esančios nuotraukos: Alfredo Pliadžio, Valdo Malinausko, Mindaugo Kulbio, Broniaus Čekanausko, LTOK archyvo nuotr.
Lietuvos Olimpinio Judėjimo Pradžia
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia siejama su 1924 m., kai šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Tačiau nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. įvyko nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame lygos statutas buvo papildytas prievole organizuoti olimpinį sąjūdį šalyje. Naujasis straipsnis skelbė, kad LSL Centro komitetas šaukia atstovus iš visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“. Šis komitetas turėjo susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.
Taigi, būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios Lietuvos finansinės padėties atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija. 1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme. 1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Tokijo olimpines žaidynes
Helsinkio Olimpiados Perspektyva ir Antrasis Pasaulinis Karas
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti. 1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
LTOK Atkūrimas
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą. Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti. 1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOK.
Kelias Į Tarptautinį Pripažinimą
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Taip pat skaitykite: Lietuvos olimpinių baseinų atlyginimų kontekstas
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Prancūzijos mieste Albervilyje žiemos žaidynės turėjo prasidėti vasario 8-ąją. Taigi po ilgo laukimo jaunai valstybei ir Olimpiniam komitetui teko raitotis rankoves ir pamėginti padaryti viską, kad geriausi jos sportininkai galėtų garbingai sugrįžti į olimpines žaidynes.
Sugrįžimas į Olimpines Žaidynes
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko.
Prieš antrąjį olimpinį sugrįžimą teko susidurti su ne ką menkesniais iššūkiais. Ne, traukiniu 40 valandų šįkart sportininkai nevažiavo, bet pasirengti šioms žaidynėms teko per 90 dienų. Tik tiek laiko buvo likę, kai po beveik trejų izoliacijos metų antrąkart Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintos jaunos šalies sportininkai ir sporto organizatoriai pagaliau sulaukė kvietimo į 1992 m. Albervilio žiemos olimpines žaidynes.
„Valstybė tik kūrėsi, pinigų nebuvo, lietuviški pasai irgi buvo tik pradėti spausdinti. Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Mes būtinai norėjome važiuoti su savo pasais, o valstybė padarė viską, kad į žaidynes išvyktume kaip nepriklausomos šalies atstovai“, - yra pasakojęs vienas pagrindinių LTOK atkūrimo vairininkų A.Poviliūnas. Visos vėlesnės žaidynės pamažu tapo ketverių olimpinio ciklo metų darbo rutina, o štai pačios pirmosios - 1992 m. Albervilio žiemos ir tais pačiais metais Barselonoje vykusios vasaros buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu. „Pačios pirmosios Albervilyje - kaip iš laivo į balių“, - taip minėtą 90 dienų pasirengimo žaidynėms laikotarpį apibūdino A.Poviliūnas.
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose bus mūsų šalies sportininkų. Vadinasi, praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių. Dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto. Bet pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę olimpinę distanciją, kurioje kol kas - 31 vasaros ir žiemos olimpinė stotelė.
Taip pat skaitykite: Moksleivių olimpinis festivalis
Lietuvos Sportininkų Pasiekimai Olimpinėse Žaidynėse
1924 m. Paryžius
Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta trylikos futbolininkų rinktinė. Po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
1928 m. Sankt Moricas
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
1928 m. Amsterdamas
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
1952 m. Helsinkis
Pasaulinė ekonomikos krizė, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija lėmė, kad tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių į žaidynes vėl vyko lietuvių. 1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo. Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5-8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).
1956 m. Melburnas
Į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat S.Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 m. Roma
Į Romą vykę keturi mūsų šalies atstovai parsivežė solidų kraitį - tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, po Romos žaidynių į savo biografiją dar sykį įsirašė žodį „pirmoji“ - tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos - ketvirtas.
1964 m. Tokijas
Į Japoniją vyko jau kur kas daugiau lietuvių - 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. O parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje - ketvirta.
1968 m. Meksikas
Šių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Miunchenas
Aštuoni Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. Monrealis
Į Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), taip pat pasipuošė bronza.
1980 m. Maskva
Į Maskvoje …
Helsinkio Olimpinis Stadionas: Istorija ir Dabartis
Helsinkio olimpinis stadionas - tai vieta, kurioje 1952 m. išsipildė viena iš sportiškos suomių tautos svajonių. Čia buvo surengtos vasaros olimpinės žaidynės. Visą jų, o taip pat ir kitų olimpiadų istoriją galima prisiminti apsilankius stadiono patalpose veikiančiame Suomijos sporto muziejuje, o pakilus į 72 metrų aukščio stadiono bokštą - pasigrožėti nuostabia Helsinkio panorama.
2020 m. rugpjūtį Helsinkio olimpinis stadionas po atnaujinimo darbų vėl atvėrė duris. Tai didžiausia renginių erdvė Suomijoje, kurios siekis - suteikti lankytojams geriausią įmanomą klientų patirtį. Ne ką mažesnis šio stadiono komandos išsikeltas tikslias yra ir iki 2025 m. jį paversti visiškai neutraliu anglies dioksido atžvilgiu. Žymiojo olimpinio stadiono tribūnos talpina iki 36 200 lankytojų, o koncertų metu - net 50 000 žiūrovų. Dėka savo ilgos istorijos, išskirtinės lokacijos, ir atvirumo naujovėms, šis stadionas jau yra tapęs sektinu tvaraus vystymosi pavyzdžiu kitiems verslams.
Aplink stadioną yra daugiau nei 500 tualetų. „Turime daugiau nei 900 jutiklių, kurie nedelsiant įspėja mūsų darbuotojus, jei dozatoriuje baigiasi rankšluostis ar tualetinis popierius. Tai leidžia mums greitai į tai reaguoti ir užtikrinti, kad mūsų klientai būtų patenkinti, jiems nieko netrūktų“, - aiškina A. Olimpinis stadionas ir „Lindström“ dirba vieningai, ką A. „Dirbame kartu išlaikydami žmogišką santykį. Aš asmeniškai vertinu tai, kad „Lindström“ darbuotojai išties daug dėmesio skiria mūsų bendradarbiavimui.
Helsinkis: Miestas ir Sportas
Helsinkis - Suomijos sostinė, kultūros bei pramonės centras, esantis Šiaurės Europoje. Miestas turi 315 salas bei 123 kilometrų ilgio krano liniją. Helsinki centras yra pusiasalyje, kurį iš vakarų, pietų bei rytų supa Baltijos jūra. Šis miestas yra vienas švariausių Europos miestų.
Apie 1952 m. vykusias vasaros olimpines žaidynes suomiams primena Helsinkyje esantis ir vis dar puikiai išsilaikęs didžiulis šioms žaidynėms pastatytas stadionas. Dabar jis naudojamas sporto ir muzikos renginiams. Jo viduje įsikūrę keli muziejai, kuriuose galima pamatyti senų olimpiados metu darytų nuotraukų, medalių ir kitų sportininkų bei sirgalių atributų. O olimpinių žaidynių stadiono apžvalgos bokšte atsiveria tikrai kvapą gniaužiantis grožis. Ir visa tai kainuos tik apie 3 eurus. Tiesa, miestą iš viršaus (nemokamai!) galima pamatyti ir pakilus į Torni viešbučio viršūnę, kuris yra netoli vienos iš Helsinkio pagrindinių gatvių Aleksanterinkatu. Pačioje viešbučio viršūnėje įsikūręs restoranas, todėl galima gėrėtis ne tik pribloškiančiais vaizdais, bet ir išgerti skanios kavos ar romantiškai pavakarieniauti.
Helsinkio olimpinis stadionas yra svarbus ne tik sporto, bet ir kultūros objektas, pritraukiantis lankytojus iš viso pasaulio.