Europos futbolo čempionato pabaiga - tai tik vienas iš daugelio įvykių, susijusių su šia populiariausia pasaulio sporto šaka. Futbolas ne tik sportas, bet ir kultūros, politikos bei istorijos dalis. Straipsnyje nagrinėjami Hitlerio santykiai su futbolu ir Lietuvos futbolo istorijos vingiai, atskleidžiantys įdomius ryšius ir kontekstus.
Futbolas kaip Moralės Šaltinis ir Politikos Instrumentas
Albert'as Camus, žaidęs „Racing Universitaire Algerios“ studentų klube, teigė, kad futbolas išmokė jį moralės ir įsipareigojimų. Šis teiginys atspindi, kaip sportas gali formuoti asmenybę ir vertybes. Arthuras Conanas Doyle'is, garsiausias Anglijos Portsmuto miesto klubo vartininkas, taip pat buvo žinomas kaip anglų romanistas ir dramaturgas. Šie pavyzdžiai rodo, kad futbolas gali būti įvairiapusiška veikla, apimanti tiek fizinį, tiek intelektualinį tobulėjimą.
Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad spiriant daiktas juda greičiau ir toliau, todėl ėmė spardyti daiktus ir stebėti, kur jie lekia. Spardymo patogumui atsirado apvalūs daiktai, kurie buvo pavadinti kamuoliais. Futbolas išrastas keletą kartų įvairiose pasaulio vietose ir įvairiu metu. Nors Lotynų Amerikos gyventojai nėra teisūs teigdami, kad futbolas ten gimė, jo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Futbolas leidžia atsiduoti grynų žmogiškų aistrų stichijai. Būti savimi. Įsitaisai priešais televizorių ir žaviesi reginiais, kurie priverčia kraują tekėti greičiau, širdį mušti dažniau, alaus išgerti daugiau.
Futbolas dažnai primena šachmatų partiją, tik vyksta didesniame plote ar sustyguotus politikų veiksmus. Futbolininkams čia pavyksta geriau. Jei apie disciplinuotą futbolą, tai tokiu, sako, labiausiai pasižymi Vokietijos komanda.
Hitleris ir Futbolas: Nuo Susižavėjimo iki Nusivylimo
1936 metais per Berlyno olimpines žaidynes Adolfas Hitleris pirmą kartą stebėjo futbolo rungtynes. Vokiečiai žaidė su Norvegija. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas savo dienoraštyje rašė, kad fiurerį sužavėjo tikras nervų karas, rėkianti minia ir kova, kokios jis dar nebuvo matęs. Tačiau Vokietijos rinktinė stengėsi reabilituotis, bet 1941 metais per patį Hitlerio gimtadienį pralaimėjo Šveicarijai. Žaidėjai buvo pasiųsti į frontą. Futbolas kaip nacionalinė idėja nebedomino nacių.
Taip pat skaitykite: Hitlerio įtaka futbolui
Vis dėlto vokiečių futbolo atgimimas įvyko. 1954 metais pasaulio futbolo čempionate Šveicarijoje Vakarų Vokietijos komanda įveikė Vengriją. Pergalė buvo švenčiama abiejose padalytos Vokietijos pusėse.
Šis epizodas rodo, kaip politiniai lyderiai gali išnaudoti sportą savo ideologijai ir propagandai, tačiau sportas taip pat gali tapti vienijančia jėga, nepaisant politinių susiskaldymų.
Futbolas ir Politiniai Konfliktai
Futbolo istorijos specialistai sako, jog didžiausiu „futbolo karu“ laikomi įvykiai po rungtynių serijos tarp Hondūro ir Salvadoro. Šių šalių komandos rungėsi dėl vienintelio kelialapio į 1970 m. pasaulio čempionatą Meksikoje. Geriau parengta Salvadoro kariuomenė įsiveržė į Hondūro teritoriją. Į konfliktą teko įsikišti Centrinės Amerikos valstybių organizacijai. Tiesioginiai karo veiksmai truko tris savaites, o pirmosiomis dienomis vyko ypač įnirtingi mūšiai.
Sovietų Sąjunga taip pat ne kartą atsidurdavo dėmesio centre dėl futbolo ir jo įtakos politikai. 1952 m. olimpiadoje SSRS rinktinė, dalyvaudama pirmą kartą per savo istoriją, susitiko su Jugoslavijos rinktine ir pralaimėjusi iškrito iš turnyro. Iš pralaimėjimo „Tito fašistams“ tuoj buvo padarytos atitinkamos organizacinės išvados ir rinktinė išformuota. 1964 m. SSRS rinktinė žaidė Europos čempionato finale su Ispanija, kurią tada valdė diktatorius Franko. Rungtynes SSRS rinktinė pralaimėjo rezultatu 1:2. O štai 1973 m. įvyko tikras skandalas. SSRS rinktinė atsisakė žaisti su Čilės rinktine lemiamas rungtynes dėl teisės varžytis 1974 m. pasaulio čempionate, nes rungtynės turėjo vykti stadione, kurį Pinočeto chunta naudojo kaip koncentracijos stovyklą, nors pirmosios rungtynės Maskvoje įvyko ir baigėsi lygiosiomis 0:0. Sovietų Sąjungoje buvo labai norima, kad plačiosios valstybės futbolo čempionate pirmąją vietą užimtų rusų komanda, o čia, žiūrėk, 1-ojoje vietoje atsiranda Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ ekipos. Dar gerai prisimename ir įvykius po futbolo rungtynių Vilniuje.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kaip futbolas gali tapti politinių konfliktų katalizatoriumi ir kaip politinė valdžia gali manipuliuoti sportu savo tikslams pasiekti.
Taip pat skaitykite: Futbolas Lietuvoje: istorinis kontekstas
Lietuvos Futbolo Istorija: Nuo Pradžios iki Šių Dienų
Pirmasis futbolo mačas Lietuvoje įvyko 1911 metais, kai Vilniaus komanda 10:5 nugalėjo Kauną. Bet tų laikų jau nėra prisimenančių, o bent aš su futbolu susipažinau, kai žaidė J. Jurgelevičius, G. Kalėdinskas, S. Ramelis, R. Juška, B. Zelkevičius, P. Glodenis, V. Dirmeikis, vėliau A. Narbekovas, V. Ivanauskas, V. Sukristovas, R. Buvo, kai Lietuvos futbolo čempionatuose pirmaudavo Šiaulių komandos. Ne viena Šiaulių komanda sužibdavo („Elnias“, „Statybininkas“, „Tauras“, „Kareda“) ir keletą metų švytėdavo Lietuvos futbolo zenite. Gal kiek ir neįprasta, kai tauta, neturinti nė vieno normalaus stadiono, karštai serga futbolu. Tiesa, stadionas, kuris turėtų atitikti normalaus stadiono statusą, statomas, bet kai toji statyba trunka dešimtmečius, prarandi viltį, kad ką normalesnio turėsime. O apie Lietuvos futbolą kalba anekdotas, kai mūsų šalies futbolininkas beldžiasi į dangaus vartus ir prašosi Petro priimamas į dangų.
Vyr. Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas primena, kad futbolas buvo gyvas Lietuvoje ir tarpukariu. Fotoatvirukai ir nuotraukos liudija, kad buvo dalyvauta ir pasaulio čempionate. Petro Kaminkso nuotraukos ir fotoatvirukai - gyvas įrodymas, kad futbolas Lietuvoje gyvavo ir tarpukariu. Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 metų birželio 24 dieną. Jas pralaimėjo Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Pirmosios pergalės teko laukti bent porą mėnesių. Prieš tuos pačius estus tuomet laimėjo rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat sovietmečio. 1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre Paryžiuje. Prieš varžybas Lietuvos rinktinė buvo suburta paskubomis ir rimčiau pasiruošti turnyrui nespėjo. Vėliau Lietuva bandė nesėkmingai dalyvauti dar keliuose čempionatuose.
2012 m. liepos 8 d. Pirmoji futbolo komanda - 1911 m. Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų - 1922 m. - startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Gimė Kėdainių apskrityje.
Asmenybės, Įtakojusios Lietuvos Futbolą
V. Petrauskas 1914 m. liepos 31 d. buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo kautynėse. 1919 m. sausio 20 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.1922 m. liepą paskirtas Kauno geležinkelio stoties ir ruožo komendantu. 1929 m. perkeltas į Generalinio štabo valdybą. 1927 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Baigęs karo tarnybą V. 1919 m. V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos - Lietuvos sporto lygos (LSL) - steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku.
S. Darius gimė kaime, netoli Tauragės, 1907 m. su šeima išvyko į JAV. Ten mokėsi vidurinėje, vėliau aukštesniojoje mokykloje inžinerijos. 1917 m. pasivadino Dariumi, sutrumpinęs antrąją tėvo Darašiaus pavardę. S. Darius karinį krikštą gavo kaip JAV kareivis Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė apdovanojo jį V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1920 m. S. Darius grįžęs į Lietuvą visa galva pasinėrė į sporto gyvenimą. Be to, S. Darius, pamiršęs JAV inžinerinius mokslus, pasuko gyvenimo ratą nauja kryptimi - 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1922 m. nusprendė mokytis aviacijos, 1927 m. gegužės 1 d. S. Dariui Lietuvos sporto istorijoje niekas neprilygsta - jis ne tik futbolo žaidėjas, neoficialus treneris, teisėjas, propagandininkas, bet ir kitų, tuo metu Lietuvoje dar tik gimstančių sporto šakų - krepšinio, beisbolo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo, bokso - aktyvus dalyvis, pradininkas. S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko - priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius - vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925-1926) - dabar Kauno S. Dariaus ir S. 1927 m. išvyko į JAV ir šešerius metus rengėsi istoriniam skrydžiui per Atlantą į Lietuvą.
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
1923 m. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, Klaipėdoje buvo dislokuotas kunigaikščio Butigeidžio 7-asis pulkas, kuriame tarnavo A. Jo veikla suaktyvėjo 1925 m., kai A. Saunoris buvo išrinktas į pulko sporto komisiją ir pradėjo vadovauti futbolui. A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione. 1930 m. A. Saunoris buvo išrinktas Klaipėdos krašto sporto sąjungos pirmininku, 1935-1937 m. - KSS vicepirmininku, 1936-1938 m. - Klaipėdos kamuolio žaidimų sąjungos, o 1938 m. ir Futbolo komiteto pirmininku. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, majoras A. Saunoris buvo perrengtas okupantų karine apranga, o 1941 m. žiemą išvežtas į Maskvą kelti karinės kvalifikacijos atsidūrė Norilsko akmens anglių kasyklose. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl paniro į futbolą. Iš pradžių kaip eilinis futbolo teisėjas, vėliau kaip Respublikos futbolo teisėjų kolegijos, o 1952-1956 m. ir kaip Lietuvos futbolo sekcijos (dabar federacijos) pirmininkas. A. Saunoris užaugino du sūnus - Vytautą ir Algimantą.
Iki 1920 m. L. Juozapaitis gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenko Žiligovskio kariaunai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1923 m. baigė karo mokyklą, nuo leitenanto pakilo iki kapitono, kuopos vado. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, iš Valkininkų vasaros poligono buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. L. Juozapaitis - 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923-1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924).
L. Gimė Linksos dvare, Daugpilio apskr., Latvijoje. Studijavo teisę Petrapolio universitete. 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę, baigė Povilo karo mokyklą Petrapolyje, atsidūręs fronte buvo sužeistas, tapo neįgalus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1928 m. paskirtas aukštųjų karininkų kursų viršininko pavaduotoju. 1929 m. pasitraukė iš kariuomenės ir buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau - viceministru. 1940 m. suimtas, o 1941 m. NKVD nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vorkutą Komijoje. 1943 m. balandžio 7 d. žuvo lageryje. 1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. - LSL vicepirmininku.
Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B. R. Marcinkus gimė Jurbarke, lietuvio ir lenkės šeimoje. 1927 m. baigęs vokiečių gimnaziją Kaune, įstojo į karo mokyklą ir 1929 m. ją baigęs gavo leitenanto laipsnį. Po to pasuko į aviaciją - iš pradžių buvo oro žvalgas, o 1936 m. R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927-1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis. 1938 m. R. Marcinkus pasuko į karo kovų sūkurį. Iš pradžių buvo prancūzų karo aviacijos karininkas, vėliau - anglų. Dalyvavo oro mūšiuose Europoje ir Afrikoje virš Lamanšo. 1942 m. patekęs į vokiečių nelaisvę ir kalėjęs kartu su kitais anglų aviatoriais, dalyvavo organizuojant pabėgimą iš karo belaisvių stovyklos. R. Vis dėlto vokiečiai greitai bėglius sugaudė ir sušaudė. R. Marcinkus palaidotas Poznanės sąjungininkų karių kapinėse. Lietuvio atminimas įamžintas užsienio muziejuose, rašytojo Paulo Brickhillo knygoje „Didysis pabėgimas“ ir pagal ją 1963 m. sukurtame Holivudo filme.
2004 m. Gimė Rygoje, karas nubloškė į Maskvą. 1918 m. grįžo į Vilnių, perėjęs bolševikų ir lietuvių fronto liniją įsikūrė Kaune. Nuo eilinio tarnautojo iškilo iki diplomato.1928 m. - Argentinos konsulato sekretorius, nuo 1930 m. - Lietuvos generalinio konsulato Ciuriche (Šveicarija) sekretorius, nuo 1936 m. 1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę - lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920-1923 m. priklausė LFLS, 1924-1925 m. - KSK, 1925-1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas - vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“. 1923 m. „Karių“ (sportininkų) kalendoriuje išspausdino didelius metodinius straipsnius „Futbolas“, „Krepšinis“, „Rankinis“, „Lengvoji atletika“, 1922 m.
Gimė Minske, palaidotas Floridoje (JAV). Sportininkas, sporto organizatorius visuomenininkas, ekonomistas. 1932 m. V. Balčiūnas su S. Dariumi ir V. Stašinsku (1935-1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Belgijoje Briuselio konsulato sekretorius, nuo 1955 m. - konsulas Niujorke) 1923-1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924-1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933-1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas. 1936 m. paskirtas KŽS teisėjų kolegijos, spaudos ir propagandos komiteto vadu. 1939 m. išleido futbolo taisykles, 1938 m.
Profesorius, filosofijos daktaras, akademikas, visuomenės veikėjas dr. J. Eretas buvo Šveicarijos pilietis. Į Lietuvą atvyko 1919 m. vėlyvą rudenį Lietuvos Vyriausybės pakviestas ir 1922 m. J. Eretas save vadino futbolininku. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919-1920 m. Lietuvoje pradėjęs atgimti futbolas iš mirties taško pajudėjo 1921 metais. Impulsu tapo J. Ereto ir S. Garbačiausko surengtos trejos futbolo rungtynės tarp užsienio diplomatų ir LFLS komandų. Visas rungtynes laimėjo LFLS - 8:2, 3:2 ir 5:2. Per pirmąsias dvejas rungtynes susirinko 600-700 žiūrovų, o per trečiąsias - net 1 500. J. Eretas kartu su K. Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungą (LGSFC), kuri 1939 m. tapo Lietuvos čempione.
Gimė Kaune, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją studijavo teisę ir ekonomiką Lietuvos universitete, tarnavo Finansų ministerijoje, 1933-1937 m. Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. - LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. - pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927-1929 m. - LFL Centro komiteto narys, 1933 m. - Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. - Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936-1937, 1939-1940), 1933-1934 m. - KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. - Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. - Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. - įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį buvo išrinktas Finansų biudžeto komisariato valstybės darbuotojų sporto klausimais vadovu. Artėjant antrajai SSRS okupacijai N. Čerekas pasitraukė į Vakarus.
Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu - 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai. Laisvoje Lietuvoje A. Lingis dirbo Kauno žemės ūkio banke tarnautoju, o užėjus okupantams - Vilniaus komunaliniame ūkyje. Vyr. Vyr. 2011 liepos mėn. 10 d. Visais laikais futbolo komandose išskirtinėmis figūromis buvo vartininkai, žaidimo organizatoriai - „dispečeriai“ ir rezultatyvūs vidurio puolėjai. Lietuva nuo seno garsėja vartininkais, kiek mažesnis kūrybingų vidurio saugų pasirinkimas, o ryškiau bendrame fone išsiskiriančius centro puolėjus galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tačiau dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, savitu ir agresyviu žaidimu puolime pasižymėjo išskirtinio talento ir tragiško likimo futbolininkas Antanas Lingis. Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Šių metų birželio 6 d. sukako lygiai 70 metų nuo jo ankstyvos mirties. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Pirmą kartą rinktinėje A.Lingis pasižymėjo 1930 m. rugpjūčio 15 d. per mačą su Estija, į estų vartus įmušė ir paskutinį - dvyliktą įvartį (1935 m. rugsėjo 18 d.).
Šios asmenybės ženkliai prisidėjo prie Lietuvos futbolo vystymosi, tiek organizaciniu, tiek sportiniu lygmeniu.
Klaipėdos Krašto Įtaka Lietuvos Futbolui
Tarpukariu Lietuvos futbolo čempionatuose dominavo ir žaidimo madas diktavo Kauno (LFLS, „Kovas“, LGSF, MSK) bei Klaipėdos (iki 1938 m., kai Hitleris užgrobė kraštą, KSS) komandos. Pokariu nusilpusią Klaipėdą pakeitė Šiauliai („Elnias“). Daugiau nei tris dešimtmečius (1922-1956) grandams tik retsykiais nervus padirgindavo Kybartų, Marijampolės, Panevėžio ir Tauragės futbolininkai. Tačiau niekam iš jų taip ir nepavyko tapti Lietuvos futbolo čempionais.
#