Įvadas
Irklavimas, kartais vadinamas akademiniu irklavimu, yra sportas, kuriame sportininkai lenktyniauja valtimis ant vandens - upėse, ežeruose ar net jūroje. Tai senas sportas, turintis gilias tradicijas ir reikalaujantis ne tik fizinės jėgos, bet ir ištvermės bei technikos. Šiame straipsnyje apžvelgsime irklavimo varžybų atstumus, kurie varijuoja nuo trumpų sprintų iki ilgų ultramaratonų, taip pat aptarsime skirtingus varžybų formatus ir valčių tipus.
Irklavimo sporto esmė
Irklavimas - tai sportas, kuriame sportininkai sėdi valtyje, atsukę nugaras į priekį (laivagalį), ir irklais stumia valtį pirmyn. Šis procesas gali vykti upėje, ežere, jūroje ar kitame dideliame vandens telkinyje. Tai reiklus sportas, reikalaujantis stipraus pagrindinio balanso, fizinės jėgos ir širdies bei kraujagyslių ištvermės. Irklavimas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, o varžybų tipai įvairūs: laiko lenktynės, dalinės lenktynės, smūgių lenktynės ir regatos formatas, naudojamas Olimpinėse žaidynėse.
Yra dvi pagrindinės irklavimo formos:
- Porinis irklavimas: kiekvienas irkluotojas turi vieną irklą, laikomą abiejose rankose. Tai atliekama porose po du, keturis ar aštuonis.
- Skirstomasis irklavimas: žmogus turi du irklus, po vieną kiekvienoje rankoje. Šis irklavimas paprastai daromas be vairininko, keturvietėse, dvivietėse ar vienvietėse valtyse.
Istorinės ištakos
Net nuo ankstyviausių laikų yra užuominų apie irklavimą. Egipte 1430 m. pr. Kr. yra įrašas, kad karys Amenhotep II buvo įžymus savo mokėjimu irkluoti. XIII a. venecijiečių festivaliai, pavadinti regata, apėmė irklavimo varžybas. Pirmos žinomos „šiuolaikinės“ besiiriančios lenktynės prasidėjo nuo lenktyniavimo tarp profesionalių valtininkų, kurie keldavo žmones per Temzės upę Londone. XIX a. šitos lenktynės tapo gausios ir populiarios, traukdamos dideles minias.
Mėgėjiškas lenktyniavimas Anglijoje prasidėjo aštuoniolikto šimtmečio gale. Varžybos Oksfordo Universitete buvo suorganizuotos 1815. 1818 įsteigtas Leander klubas yra pasaulyje seniausias žinomas valtininkų klubas. FISA, „Fédération Internationale des Sociétés d’Aviron“ prancūzų kalba (lietuviškai Tarptautinė Irklavimo Asociacijų Federacija) buvo įsteigta Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos ir Italijos Turine 1892 m. birželio 25-ąją. Tai yra seniausia tarptautinė sportinė federacija Olimpiniame judėjime. FISA iš pradžių suorganizavo Europos Irklavimo Čempionatus nuo 1893. Pasauliniai čempionatai prasidėjo 1962.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Irklavimo valčių tipai ir charakteristikos
Lenktyniaujančios valtys yra ilgos, siauros ir plačiai pusapskritės, kad sumažintų trintį iki minimumo. Paprastai turi peleką užpakalinėje dalyje, kad padėtų sutrukdyti nukrypimui nuo kurso ir padidintų vairo efektyvumą. Valtys visada daromos iš sudėtinių medžiagų (paprastai anglies pluoštas sustiprina plastiką). FISA taisyklės apibrėžia minimalius svorius kiekvienai valties klasei, kad joks asmuo neįgytų didelio pranašumo nuo brangių medžiagų ar technologijos naudojimo.
Yra keli skirtingi valčių tipai. Jie yra klasifikuoti pagal irkluotojų skaičių. Visose šiuolaikinio lenktyniavimo formose yra 1, 2, 4 ar 8 vietų valtys. Vienvietės ar dvivietės valtys neturi vairo. Kitose valtyse yra vairas, kontroliuojamas vairininko, jei valtį pradės nešti į šoną. Irklai yra naudojami, kad stumtų valtį į priekį. Jie yra ilgi (250-300 cm) su vienu plačiu galu, apytiksliai 50 cm ilgio ir 25 cm pločio, pavadintu ašmenimis. Klasikiniai irklai buvo padaryti iš medienos, bet šiuolaikiniai irklai yra padaryti iš sintetinės medžiagos, vadinamu anglies pluoštu.
Irklavimo varžybų formatai ir atstumai
Irklavime yra neįprasti reikalavimai, kurie reikalauja dalyvių pastangų. Standartinis 2 000 metrų pasaulio čempionato lenktynių atstumas yra gana ilgas, kad turėtų didelį patvarų elementą, bet gana trumpas (tipiškai 5.5 į 7.5 minučių), kad jaustųsi kaip sprintas. Tai reiškia, kad irkluotojai turi dalį aukščiausios atiduodamosios galios sportininkų bet kokiame sporte. Tuo pačiu metu judėjimas irkluojant, spaudžia irkluotojų plaučius, ribodamas kiekį deguonies, pasiekiamo jiems.
Yra keletas skirtingų lenktyniavimo tipų irklavimo sporte:
- Regata: Dauguma lenktynių, kurios yra rengiamos pavasario ir vasaros metu, taip pat pavadintos regata. Visos valtys startuoja tuo pačiu metu iš vienos vietos ir laimi tie, kurie finišo liniją kerta pirmi. Valčių skaičius lenktynėse būna tarp dviejų (kuris kartais vadina „dvejopomis lenktynėmis“) iki aštuonių, bet bet koks valčių skaičius gali varžytis, jei tik leidžia kanalo plotis. Standartiniai atstumai: 2000 m (tarptautinis standartas), 1500 m JAV Vidurinių mokyklų lenktynėms ir 1000 m Meistrų irkluotojams (irkluotojai, vyresni negu 27).
- Ilgos distancijos: Lenktynių atstumas gali svyruoti ir keistis nuo 500 m ilgio iki maratono ar ultramaratono ilgio lenktynių tokių kaip ‘Tour du Léman’ Šveicarijoje, kuris yra 160 km, bei 2 dienų trukmės 185 km Corvallio - Portlando regata rengiama Oregone, JAV. Europoje regata yra tarp 500 m ir 2000 m ilgio.
- Nestandartiniai atstumai: Dvejos tradicinės nestandartinio atstumo lenktynės yra metinės Irklavimo varžybos tarp Oksfordo ir Kembridžo ir Harvardo-Yale Irklavimo varžybos, kurie dengia maždaug keturių mylių kursus (nelygiai 6.5 km). Henley Karališkoji Regata yra taip pat lenktyniaujama nestandartiniu atstumu - 1 mylia 550 jardų (2 112 metrų).
- Etapai: Apskritai, masiniai lenktyniavimai yra organizuoti serijoje etapų, greičiausios valtys iš kiekvieno pusfinalio ruošiasi kitam raundui. Pralaimėjusioms valtims kiekviename pusfinalyje gali būti duota antra galimybė sudalyvauti.
- Laiko (arba procesinės) lenktynės: Vyksta nuo rudens iki pavasario (priklausomai nuo vietinių sąlygų). Valtys startuoja protarpiais kas 10-20 sekundžių ir yra fiksuojamas laikas per tam tikrą atstumą. Pagrindinės distancijos paprastai būna tarp 2000 m ir 12000 m, nors yra ilgesnių lenktynių. Seniausios, ir be abejonės garsiausios, pagrindinės lenktynės yra Head of the River Race lenktynės, pradėtos rengti 1926, kurios vyksta kiekvieną kovo mėnesį Temzės upėje Londone. Laiko lenktynės buvo pradėtos rengti ir Jungtinėse Valstijose 1950-aisiais, ir Head of the River Charles regata, rengiama kiekvieną spalį Čarlzo Upėje Bostone, JAV dabar didžiausios laiko lenktynės pasaulyje. Šitos procesijos lenktynės yra žinomos kaip „Pagrindinės Lenktynės“, todėl greičiausią komandą apdovanoja „Upės Valdovo“ taure.
- Smūginės lenktynės: Jei komanda aplenkia ar daro fizinį sąlytį su komanda priekyje, smūgis yra apdovanojamas. Todėl valčių ir įrangos pakenkimas yra dažnas per smūgių lenktynes. Kad išvengtų pakenkimo, komandos vairininkas gali pripažinti smūgį anksčiau, negu jis bus atliktas. Kitą dieną, komanda trenkusi kitai daugiau kartų, pradės varžybas prieš ją. Smūgių lenktynės vyksta daugiau kaip kelios dienos, ir rezultatai paskutinių lenktynių pabaigoje yra panaudojami, kad nustatytų starto eilę pirmą lenktynių dieną kitais metais.
- Dalies formatas: Būdavo dažnai buvo naudojamas ankstyvose amerikiečių lenktynėse. Konkurentai išsirikiuoja pradžioje palei krantą ir startuoja, tada atlieka 180 ° posūkį, kuris reikalauja vairavimo meistriškumo, ir sugrįžta į tą pačią vietą. Šitos lenktynės yra populiarios tarp žiūrovų todėl, kad kiekvienas gali stebėti ir pradžią ir pabaigą. Paprastai varžosi tiktai dvi valtys, kad išvengtų susidūrimo.
Irklavimas Olimpinėse žaidynėse
Olimpinės žaidynės yra rengiamos kas ketverius metus. Olimpiniame irklavime yra 14 skirtingų valčių klasių. Vyksta aštuonios irklavimo valtimi rungtys, kuriose irkluotojas irkluoja dviem irklais, ir šešios rungtys, kuriose irkluojama vienu ilgu irklu. Valčių klasės: vienvietė (1x ), porinė dvivietė ( 2x), dvivietė be vairininko ( 2-), dvivietė su vairininku ( 2+), porinė keturvietė ( 4x ), keturvietė be vairininko ( 4-), keturvietė su vairininku ( 4+), aštuonvietė ( 8+). „X“ (pvz. 1x) reiškia porinį irklą, irkluojama dviem irklais, minusas, reiškia, kad irkluojama vienu (vadinamu pavieniu irklu), o pliusas reiškia, kad valtis turi vairininką ir visos valtys su vairininkais yra irkluojamos tik pavieniu irklu.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Irklavimo Centrai Lietuvoje
Valtis irkluoja atitinkamai vieno, dviejų ir keturių bei aštuonių sportininkų komandos, taip pat lengvo svorio dviejų sportininkų komanda. Visose valtyse, išskyrus vienas irklines valtis, kiekvienas irkluotojas yra sunumeruotas nuosekliame derinyje, nuo žemiausio nusilenkime iki aukščiausio laivagalyje. Asmenį, susodintą ant pirmos vietos, pavadina lankininku, kol irkluotoją, artimiausią laivagaliui, pavadina irklininku. Tam tikri komandos nariai turi kitus pavadinimus ir vaidmenis. Pavyzdžiui 8 + laivagalio pora yra atsakinga nustatant irklavimo dažnį bei ritmą likusiai valties daliai. Viduryje keturi žmonės (kartais vadinami „mašinų skyriumi“ ar „valdžios namu“) yra paprastai mažiau techniški, bet galingesni irkluotojai komandoje, kai pirmagalio žmonės yra techniškesni ir turi nustatyti valties kryptį.
Svorio kategorijos ir reikalavimai irkluotojams
Dažniausiai varžybose dalyvauja aukšti, raumeningi sportininkai dėl to, kad turi didelį mostą ir gali toliau perkelti irklus. Atviro ar sunkiosios klasės irkluotojai yra abiejų lyčių ir linkę būti labai aukšti, plačiais pečiais, turėti ilgas rankas ir kojas taip pat kaip didžiulį širdies ir kraujagyslių veikimą ir labai žemus kūno riebalų santykius. Olimpinio ar Tarptautinio lygmens vyriškos lyties sunkiosios klasės irkluotojai paprastai yra tarp 190 cm ir 206 cm ūgio ir sveria maždaug 102 kg su apytiksliai 6 - 7 % kūno riebalų.
Skirtingai nuo didžiosios dalies kito nekovinio sporto, irklavimas turi ypatingą svorio kategoriją, pavadintą lengvasvorio (sutrumpintai LWT). Pagal FISA, ši svorio kategorija buvo įvesta, kad atsirastų daugiau universalumo sporte ypač tarp tautų su mažo ūgio žmonėmis. Pirmi lengvasvorės varžybos vyko pasaulio čempionatuose 1974 vyrams ir 1985 moterims. Lengvasvoris irklavimas atsirado Olimpinėse žaidynėse 1996.
Moterų ir neįgaliųjų irklavimas
Anščiau irklavimas buvo vyrų sportas, kuriam buvo teikiama pirmenybė. Nors irklavimas, kaip sportas šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse gali būti surastos 1896 m. 1954 m. pirmos moterų varžybos buvo pridėtos prie Europos irklavimo čempionato. 1988 buvo surengta pirma Henley moterų regata. 1997 m. balandžio 27-ąją, vienas iš paskutinių irklavimo bastionų buvo sulaužytas kai, Nepaprastame Visuotiniame susirinkime, Leander Klubas, turėjo pripažinti moteris kaip narius.
Neįgalusis irklavimas yra ypatinga kategorija lenktynių su fiziniu negebėjimu. Pagal FISA taisykles yra 4 valčių klasės neįgaliems irkluotojams; sumaišytas (2 vyrai ir 2 moterys) LTA (Kojos, Kamienas, Rankos), sumaišytas (1 vyras ir 1 moteris) TA (Kamienas ir Rankos), ir vyrai ir moterų (Rankos tiktai).
Taip pat skaitykite: Istoriniai baidarių ir kanojų irklavimo čempionato įvykiai
Irklavimas Lietuvoje: "Merkio maratonas"
Lietuvoje irklavimas nėra labai paplitęs, kol kas nė vienas mūsų atletas nepateko į Olimpines žaidynes, labaiusiai Lietuva pasižymėjo šiame sporte 2002 - aisiais, kai Trakuose buvo surengtas pasaulio jaunių čempionatas. Lietuvoje yra irklavimo federacija, balandžio 19-ąją buvo surengtas pavasario maratonas.
Lietuvoje populiarinant irklavimą yra organizuojamas "Merkio maratonas". Šio maratono tikslai yra populiarinti irklavimą kaip sportą, laisvalaikį ir sveiką gyvenimo būdą, išaiškinti pajėgiausias įgulas skirtingose klasėse, pritraukti dalyvių iš užsienio ir garsinti Lietuvos Respublikos vardą tarptautiniu mastu, pristatyti maratono dalyviams Dzūkijos nacionalinio parko ir Varėnos rajono gamtos grožį.
"Merkio maratono" dalyvių klasės yra skirstomos į 15 klasių. Siekiant populiarinti irklavimą ir suteikti galimybę įvairią patirtį turinčioms įguloms kovoti dėl prizinių vietų, įgulos skirstomos į 15 klasių. Siauresnes (greitesnes) plaukimo priemones irkluojančios baidarių įgulos varžosi vienviečių moterų (K1W) ir vyrų (K1 M), dviviečių moterų (K2 W), vyrų (K2 M) ir mišriose (K2 Mix) Elite klasėse. Platesnes (lėtesnes) plaukimo priemones irkluojančios baidarių įgulosvaržosi tokiose pačiose Tourist klasėse.
Merkio maratono starto linijos vieta yra Senosios Varėnos tiltas, o finišo linijos vieta - Puvočių stovyklavietė prie Puvočių kaimo, Grūdos ir Merkio santakoje, Varėnos r. sav. Trasos ilgis apie 32 km.