Italijos futbolo istorija yra turtinga ir kupina legendų, kurios paliko neišdildomą įspūdį ne tik Italijos, bet ir pasaulio futbolo gerbėjams. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias ryškiausias Italijos futbolo asmenybes, jų pasiekimus ir indėlį į šį sportą. Nuo legendinių vartininkų iki kūrybingų saugų ir rezultatyvių puolėjų - Italijos futbolas garsėja talentingais žaidėjais, kurie įkvėpė milijonus.
Dino Zoff - gyva Italijos futbolo legenda
Tikriausiai niekas net nesiginčija, kad Dino Zoffas yra vienas geriausių visų laikų Italijos futbolininkų. Šį faktą puikiai iliustruoja neseniai tinklapio Uefa.com surengta Europos masto apklausa, skirta išrinkti geriausius pastarųjų 50 metų Europos futbolininkus. Dino Zoffas sugebėjo aplenkti tokius futbolininkus, kaip Alfredo Di Stéfano, Eusébio, Michelis Platini, Ferencas Puskás, Bobby Charltonas, George Bestas, Lothar Matthaüsas bei Bobby Moore.
Dabar 62 metų sulaukęs Zoffas - ne tik gyva Italijos futbolo legenda, tačiau ir šios šalies futbolo ambasadorius pasaulyje bei įvairiausių rekordų savininkas. Per savo 22 karjeros metus (1961-1983) Zoffas net 570 kartų rungtyniavo "Serie A" pirmenybėse - už "Mantova Calcio", "SSC Napoli" bei Turino "Juventus". Rungtyniaudamas pastarajame klube Dino Zoffas pasiekė keletą įspūdingų rekordų - be pertraukų, t.y. nepraleidžiant nė vienerių rungtynių stovėjo Turino ekipos vartuose 332 kartus, arba daugiau nei 11 metų!
Ne ką blogiau Zoffui sekėsi ir tarptautinėje arenoje - žaidėjas iš viso 112 kartų atstovavo savo šalies rinktinei, 59 kartus buvo jos kapitonas. Nuo 1970 iki 1982 žaidėjas nepraleido nei vieno FIFA Pasaulio čempionato finalinio etapo. O Dino Zoffo pasiektas rekordas - 1143 minutės už rinktinę nepraleidžiant įvarčio nepagerintas dar ir dabar.
"Jei nebūčiau vartininkas, savo rankas, man duotas paties Dievo, naudočiau fermerio ar mechaniko veikloje", - teigia iš Mariano del Friuli, esancio netoli Udine miesto kilęs Dino Zoffas. Žaidėjas nebuvo nei itin talentingas, nei labai techniškas. Tačiau jis nepaprastai daug dirbo su visais savo žaidimo aspektais ir pademonstravo, jog pasaulinės klasės futbolininkai gali ne tik gimti, tačiau ir "būti padaryti tokiais". Dino Zoffas treniravosi nepaliaujamai, net ir kai sulaukė 40-ies.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio rinktinės kovos su Italija
Tuomet Dino Zoffas tikriausiai buvo savo karjeros viršunėje - būdamas Italijos kapitonas, jis nuvedė savo ekipą iki pat Pasaulio Čempionato viršaus. Tikroji Zoffo karjera prasidėjo 1967 metais, kai, budamas 25, žaidėjas prisijungė prie "Napoli" ekipos. Gyvenimas neramiame bei audringame Neapolyje tik padėjo sutvirtinti jo ramų, šaltakraujišką charakterį. "Neapolis ir aš buvome du kraštutinumai, kurie "kartu suėjo. Mes tuojau pat vienas kitą įsimylėjome."
Jau būdamas 30-ies, žaidėjas išvyko į Turiną, kuriame visą dešimtmetį buvo Giovannio Trapattoni ekipos pagrindinė figūra. Čia Dino Zoffas visiškai sublizgėjo. Sublizgėjo tarp tokių žvaigždžių, kaip Claudio Gentile, Antonio Cabrini, Gaetano Scirea, Marco Tardelli, Franco Causio, Paolo Rossi bei Roberto Bettega. Visi jie - Italijos rinktinės žaidėjai, visi jie kartu padėjo klubui 1977 metais laimėti UEFA Taurę. Praleidęs Turine 11 sezonų, Dino Zoffas iškovojo 6 "Serie A" čempionų titulus, 2 kartus laimėjo Italijos taurę. Deja, teko patirti ir nesėkmių - 1973 bei 1983 ekipai pavyko patekti į UEFA Taurės finalą, tačiau abu kartus buvo pralaimėta, atitinkamai Amsterdamo "Ajax" bei "Hamburg".
Kaip vienus iš geriausių bei šilčiausių santykių Dino Zoffas prisimena su ekipos bei Italijos rinktinės gynėju Gaetano Scirea, kuris 1986 metais tragiškai žuvo autoavarijoje. "Labai pasiilgstu Gaetano. Mane labai nervina tai, kad tik po jo tragiškos mirties jis buvo įvertintas, jo, kaip žaidėjo vertė, tik tuomet jis buvo įvertintas kaip žmogus. Tačiau atrodo taip, kad jei esi geras, garbingas žmogus šiame pasaulyje, niekam tai neįdomu", - teigia Zoffas.
Scirea buvo Dino Zoffo komandos draugas, kai Italijos rinktinė, vadovaujama trenerio Enzo Bearzot, 1982 metais laimėjo Pasaulio čempionatą. Šie metai - tikriausiai Dino Zoffo karjeros viršūnė. Šis ketvirtas kartas Dino Zoffui nemelavo, mat prieš tai 3 kartus italams nepavyko. Žinomas Italijos menininkas Renato Guttuso vėliau memiorialiniame pašto ženkle įamžino Zoffo rankas, Santiago Bernabéu stadione keliančias į viršų laimėtą Pasaulio taurę. Šis atvaizdas tapo Italijos futbolo istorijos simboliu. Kaip ir pats žaidėjas.
Alessandro Del Piero - „Juventus“ legenda
Alessandro Del Piero didžiąją savo profesionalo karjeros dalį praleido „Juventus“ komandoje. Tik paskutiniais karjeros metais jis pakeliavo po pasaulį - kelis sezonus rungtyniavo Australijoje, o paskutinį savo profesionalo mačą žaidė Indijoje, kur vilkėjo Delio „Dynamos“ marškinėlius. Šiuo metu A. Del Piero gyvena Los Andžele, JAV.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Italijos Serie A
Vienas didžiausių tuometinės Italijos rinktinės žvaigždžių, sulaukdavusios daugiausiai prožektorių šviesų ir žiniasklaidos dėmesio buvo Turino „Juventus“ ir „Roma“ ekipų ilgamečiai simboliai - Francesco Totti ir Alessandro Del Piero. A. Del Piero dar labiau žaidė po puolėjais viduryje, buvo grynas dešimtas numeris, o F. Totti buvo sukomplektuotas pilnas žaidėjas, be trūkumų. Jie abu buvo labai techniški, abudu labai gerai išpildydavo baudos smūgius, turėjo išskirtinį žaidimo matymą ir įvarčių pajautimą. Alessandro Del Piero yra genijus.
A. Del Piero neseniai patyrė sveikatos problemų. Priežastis - milžiniškas skausmas, kurį pajutęs futbolininkas buvo priverstas kreiptis į medikus. Gydymo įstaigoje paaiškėjo, kad skausmą italui sukėlė inkstų akmenys - medikai juos pašalino. Savo gerbėjus socialiniuose tinkluose A. del Piero bandė raminti juokaudamas, tačiau pripažino: „Man viskas tvarkoje. Tik niekada negalėjau patikėti, kad kažkas, ko dydis yra vos 3 milimetrai, gali sukelti tokį skausmą“.
Francesco Totti - Romos imperatorius
Vienas didžiausių tuometinės Italijos rinktinės žvaigždžių, sulaukdavusios daugiausiai prožektorių šviesų ir žiniasklaidos dėmesio buvo Turino „Juventus“ ir „Roma“ ekipų ilgamečiai simboliai - Francesco Totti ir Alessandro Del Piero. „F.Totti viename klube praleido 25 karjeros metus ir nors tikrai turėjo nemažai pasiūlymų važiuoti į Madridą ar į kitą Italijos klubą, bet žmogus užaugęs tenai ir to nepadarė, nors su „Roma“ tik kartą laimėjo „Seria A“, kai buvo jaunas. Man jis tikras Romos imperatorius. Jie buvo truputį panašūs, bet kartu ir skirtingi. Abu jie buvo dešimti numeriai, bet A. Del Piero dar labiau žaidė po puolėjais viduryje, buvo grynas dešimtas numeris, o F. Totti buvo sukomplektuotas pilnas žaidėjas, be trūkumų. Jie abu buvo labai techniški, abudu labai gerai išpildydavo baudos smūgius, turėjo išskirtinį žaidimo matymą ir įvarčių pajautimą“, - kovas su šiais išskirtiniais futbolo talentais prisiminė T. Danilevičius. Jeigu iš tų trijų paminėtų tai greičiausiai būtų F. Totti.
Andrea Pirlo - elegancija aikštėje
Jei šie futbolininkai mega žvaigždėmis buvo nuo pat pirmųjų savo sezonų profesionaliame futbole, tai vidurio saugo Andrea Pirlo žvaigždė ryškiausiomis spalvomis sužibo perkopus trisdešimtmetį. „AC Milan“ klubas nusprendė nepratęsti sutarties su A.Pirlo, nes manė, kad jis per senas būti kertinius komandos žaidėju. Tuo metu jam buvo 32-eji. Tų metų vasarą A. Pirlo be jokio mokesčio perėjo į „Juventus“ ir tris sezonus iš eilės vadovaujant Antonio Conte'i tapo geriausiu „Serie A“ žaidėju. Tai - rekordas, kurio dar nepavyko pagerinti jokiam kitam Italijoje rungtyniavusiam futbolininkui.
„Žiūrint į šį žaidėją, kaip jis valdė kamuolį, kaip jis valdė komandą, kaip taktiškai žaidė ir kokia buvo jo individuali technika smūgiuojant į vartus iš standartinių padėčių, tai tikrai žaidėjas iš didžiosios raidės. Be abejo didžiausia klaida iš „AC Milan“ pusės, kad nepasirašė kontrakto su juo, nes nuėjęs į „Juventus“ jis laimėjo tris iš eilės čempionatus. Žavėdavausi ne tik kai prieš mane žaisdavo, bet ir kaip žaidė Italijos nacionalinėje rinktinėje, nes buvo tikras maestro“, - sakė T. Danilevičius. A. Pirlo turi labai grakštų prisilietimą, žaidė labai grakštų futbolą ir buvo tikras maestro.
Taip pat skaitykite: Geriausi Italijos slidinėjimo kurortai
Fabio Cannavaro - gynybos etalonas
Po to čempionato F. Cannavaro laimėjo „auksinio kamuolio“ apdovanojimą ir iki pat dabar yra paskutiniu gynėju, kuriam pavyko iškovoti šį prestižinį apdovanojimą. Vienas iš… Nedaug gynėjų per visą istoriją yra laimėję „auksinį kamuolį“ ir tai yra didelis įvertinimas, nes net Paolo Maldini nėra jo laimėjęs. Manau, kad jis to apdovanojimo tikrai nusipelnė ir vienas iš tokių, prieš kurį yra be galo sunku žaisti. Atipinis centro gynėjas. Atipinis dėl to, kad jo ūgis nėra labai įspūdingas, bet sprogstamoji jėga ir žaidimo skaitymas manau jį atvedė iki to momento, kai jis pakėlė pasaulio čempionų taurę ir laimėjo auksinį kamuolį. Centro gynėjas, kuris gerai jog šalia savęs turėjo F. Cannavaro.
Marco Materazzi - prieštaringa asmenybė
Dar vienas italas, kurio pavardę po pasaulio čempionato linksniavo viso pasaulio žiniasklaida buvo Marco Materazzi. Finale su Prancūzija jis taip išnervino varžovų lyderį Zinedine'ą Zidane'ą, kad šis smogė iš galvos savo varžovui ir buvo išvarytas iš aikštės. Vėliau šio Italijos centro gynėjo karjeroje ne kartą buvo klijuojama kaip vieno nešvariausių pasaulio futbolininkų etiketė, o tokiu jį viename savo straipsnių įvardijo ir JAV sporto naujienų gigantas „Bleacher report“.
Tai tas žaidėjas, kurio nenorėtų sutikti nė vienas puolėjas kiekvienose rungtynėse. Jo stotas, agresyvumas ir ne visą laiką švarus žaidimas tikriausiai jam ir davė tą etiketę. Ir manau, tai ne vien dėl to momento su Z. Zidane'u. Žaidžiant prieš mane jis nėra gavęs raudonos kortelės, bet kai teko žaisti prieš „Inter“ pamenu jis gavo geltoną kortelę. Tai tas gynėjas, prieš kurį turbūt kiekvienas puolėjas mažiausiai nori žaisti.
Kiti žymūs Italijos futbolininkai
Be jau minėtų legendų, Italijos futbolas išugdė ir daugiau talentingų žaidėjų, kurie paliko ryškų pėdsaką futbolo istorijoje. Tarp jų galima paminėti:
- Gianluigi Buffon: Geriausias pasaulyje vartininkas, kuris aukščiausiame lygyje išliko labai labai ilgai. Jis žaidė ir baigė karjerą 45-erių, o aukščiausiame lygje žaidė net 20 metų.
- Filippo Inzaghi: Pajuokausiu, jeigu tada nuošales būtų fiksavęs VARas, tai nežinau ar F. Inzaghi būtų įmušęs tiek daug įvarčių. Bet šiaip tai puolėjas, kuris žaisdavo su paskutine gynėjų linija ir būdavo tikrai puolėjas, kuris galėdavo įmušti su tikrai bet kokia kūno vieta.
- Daniele De Rossi: Tarp technikos ir jėgos futbolo meistras.
- Andrea Barzagli: Centro gynėjas, kuris gerai jog šalia savęs turėjo F. Cannavaro.
- Fabio Grosso: Ūgiu centro gynėjams prilygstantis žaidėjas, kuris žaidė kairėje ir turėjo labai gerą greitį, ištvermę bei fantastinę kairę koją.
- Simone Perrotta: Žaidėjas, kuris nežaidė top klubuose, kaip Turino „Juventus“, „AC Milan“ ar Milano „Inter" ar bet buvo pasaulio čempionas.
- Antonio Cassano: Aš manau, kad tai buvo vienas iš talentingiausių Italijos žaidėjų, kuriam pasiekti top, top lygį, nors jis žaidė ir Madrido „Real“ ir kituose geruose klubuose, bet išsilaikyti tokiame aukščiausiame lygyje trūko IQ ir disciplinos. Bet IQ ne futbole, o už aikštelės ribų.
- Gianluca Zambrotta: Disciplina, darbas ir atsidavimas.
- Mauro Camoranesi: Pietų amerikietis integravęsis į itališką futbolą.
- Luca Toni: Stambaus, aukšto ir didelio sudėjimo puolėjas, kuris buvo kartu ir labai techniškas. Jeigu vienu žodžiu reikėtų apibūdinti, tai jis tikras bokštas.
Tomo Danilevičiaus prisiminimai apie kovas su Italijos legendomis
Su visais šiais Italijos futbolo dievukais ne vienerius metus „Serie A“ pirmenybėse varžėsi ir lietuvis Tomas Danilevičius, kuris Italijoje rungtyniavo net 7 sezonus. Viena įsimintiniausių dienų puolėjui iš Lietuvos tapo 2006-ųjų rugsėjo 2-oji, kai pirmosiose atrankos į Europos futbolo čempionato rungtynėse T. Danilevičius įvarčiu pasižymėjo į pasaulio čempionų vartus, o Lietuvos rinktinė „San Paolo“ stadione Neapolyje išplėšė sensacingas lygiąsias 1:1.
Tai buvo pačios pirmos italų rungtynės iškart po laimėto pasaulio čempionato Vokietijoje, o nuo 2002-ųjų šios šalies „Livorno“ klube rungtyniavęs puolėjas iš Lietuvos jau neblogai pažinojo visus Italijos rinktinės žaidėjus, tad toks vieno geriausių pasaulio vartininkų G. Buffono nuginklavimas buvo ypač saldus. Klastingas T. Danilevičiaus smūgis išskirtinis ir tuo, kad tai vienintelis istorijoje įvartis, kurį Lietuvos rinktinei yra pavykę pelnyti į Italijos vyrų rinktinės vartus per aštuonerias žaistas rungtynes.
„Svarbiausi man yra įvarčiai tie, kuriuos pelniau už nacionalinę Lietuvos rinktinę. Man asmeniškai, tai buvo labai įsimintos rungtynės, bet manau, kad visiems jos buvo įsimintinos. Įmušti pasaulio čempionams įvartį visą laiką yra fantastiškas jausmas“, - portalui tv3.lt pasakojo T. Danilevičius, kuris taip pat prisiminė savo karjeros pradžią Italijoje. - Pasijautė iš karto labai stiprus taktinis trenerių pasirengimas, kas labai persiduoda ir žaidėjams. Buvo labai daug dirbama ties taktiniais aspektais, aišku fizinis pasirengimas aukščiausiame lygyje taip pat. Tais laikais kai buvau Italijoje tai buvo viena iš geriausių pasaulio lygų, kai dabar ji yra tarp pirmų penkių, bet tada ji buvo tarp pirmų trijų pasaulio lygų“.
Paklaustas, kurį vieną žaidėją - F. Canavaro, F. Totti ar A. Del Pieto būtų paėmęs kartu rungtyniauti į Lietuvos rinktinę - T. Danilevičius šypsojosi ir sakė, kad visą laiką labiausiai žavėjosi dar kitu Italijos futbolininku. „Nepaminėjote vieno žaidėjo, kur tikriausiai bet kokia nacionalinė rinktinė būtų norėjusi jį turėti, tai yra Roberto Baggio. Jeigu būčiau galėjęs kada nors pasirinkti gyvenime, tai tikriausiai būtų R. Baggio. Jeigu iš tų trijų paminėtų tai greičiausiai būtų F. Totti“, - teigė rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės futbolininkas.