Italijos futbolo taurė - tai kasmetinis futbolo turnyras Italijoje, kuriame varžosi įvairaus lygio Italijos futbolo klubai. Turnyras yra antras pagal svarbą Italijos futbolo turnyras po Serie A čempionato.
Taurės įkūrimas ir ankstyvieji metai
Italijos futbolo taurė buvo įkurta 1926 m. Pirmasis taurės turnyras įvyko tais pačiais metais, o jį laimėjo „Fiorentina“ klubas. Iš pradžių taurės varžybos nebuvo reguliarios ir vyko tik epizodiškai.
Fiorentina
1926 m. Klubas įkurtas sujungiant „Libertas Firenze“ ir „CS Firenze“ komandas. 1927 m. prijungta „Itala FC“ komanda. Pirmasis trofėjus buvo 1939-1940 m. sezone iškovota Italijos futbolo taurė. 1955-1956 m. sezone „Fiorentina“ tapo Serie A čempionais, bei keturis sekančius sezonus užėmė antrąją vietą lygoje. 1960-1961 m. „La Viola“ laimėjo Italijos taurę dar kartą bei Mitropa taurę (vieną pirmųjų Europos taurių), o 1968-1969 m. sezone antrą kartą komandos istorijoje tapo Italijos čempionais. 1974 m. „Fiore“ laimėjo anglų-italų lygos taurę (trumpai gyvavusias varžybas tarp Anglijos ir Italijos komandų). Sėkmė Italijos taurėje buvo pakartota 1975 m., nuo tada iki devintojo dešimtmečio pabaigos klubas nieko neiškovojo ir galiausiai 1993 m. iškrito į Serie B (antroji Italijos futbolo lyga). Grįžęs atgal į Serie A, klubas įrodė jog gali kovoti dėl čempiono titulo. 1996 m.
Pirmieji taurės laimėtojai
Nuo pat įkūrimo taurės varžybose dominavo keletas klubų. „Juventus“ yra tituluočiausias taurės laimėtojas, iškovojęs taurę 14 kartų. Kiti sėkmingi klubai yra „Roma“, „Internazionale“ ir „Lazio“.
Juventus
Futbolo klubas Turino „Juventus“ Italijoje turi pravardę - „Senoji senjora“. Jei šį pavadinimą išverstumėme iš lotynų kalbos, jis reikštų - „jaunimas“. Klubas buvo įkurtas 1897 metais. Išskyrus 2005-2006 metų sezoną, nuo pat įkūrimo jis žaidė aukščiausioje lygoje. Čempionais yra tapęs 36 kartus, o absoliutus viešpatavimas buvo 2012-2020 metais, kai laimėjo čempionatą 9 kartus iš eilės. Tik šiais metais Milano „Interas“ nutraukė šią seriją laimėdamas pirmenybes, o FK „Juventus“ liko tik ketvirtoje vietoje. Pirmosios komandos marškinėlių spalvos buvo rožinė ir juoda, bet 1905 metais, nusižiūrėjus iš Anglijos „Notts County FC“, pakeistos į juodą ir baltą. Ryškus pėdsakas komandos gyvavime buvo paliktas 1923 metais, kai komandos savininku tapo FIAT vadovas Edoardo Agnelli. To rezultatas - pastatytas naujas stadionas ir iš karto laimėtas dar vienas čempiono titulas. 1930-1940 m. laikotarpis vienas iš sėkmingiausių: buvo laimėti 5 iš eilės Italijos čempionatai, o 1933 m. Nors vietiniame čempionate komanda beveik visada turėjo absoliutų lyderio statusą, rimtai patriukšmauti tarptautiniu lygmeniu pirmą kartą pavyko tik 1977 metais iškovojant UEFA taurę. Čempionų lyga buvo laimėta du kartus - 1985 ir 1996 metais. Pažymėtina, jog finale komanda žaidė net 9 kartus. Europos taurė laimėta tris kartus: 1977, 1990, 1993 metais, o finale žaista 6 kartus. 2006 metais klubo istorijoje buvo pažymėti juoda spalva.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio rinktinės kovos su Italija
Žymūs „Juventus“ žaidėjai ir treneriai
- Antonio Conte: „Juventus“ gretose žaidė 1991-2004 metais, sužaidė 296 rungtynes, įmušė 29 įvarčius. Treneriu klube dirbo 2011-2014 metais. 2012 m. jam buvo skirtas „Trofeo Maestrelli“ apdovanojimas kaip geriausiam 2011/2012 m. Kitus du sezonus A.Conte sėkmingai vadovavo „Juventus“ ekipai ir su ja Serie A čempionais tapo tris kartus iš eilės. 2013-2014 m.
- Džianluidžis Bufonas: Legendinis Italijos futbolo ir „Juventus“ vartininkas. Dž. Bufonas nuo 2009 m. devynis kartus tapo geriausiu Serie A vartų sargu. 2003 metais jis buvo išrinktas geriausiu Europos vartininku. „Juventus“ komandoje jis rungtyniavo nuo 2001 iki 2018 metų ir sužaidė 509 rungtynes. Vėliau jis vieną sezoną sužaidė Paryžiaus „PSG“ komandoje, tapo čempionu ir supertaurės laimėtoju.
- Kristianas Ronaldo: Brandūs keturi klubai jo karjeroje. Tai tarsi futbolo A. Sabonis, kuris išlaikė pastovumą, laiką ir vertę. 1999-2003 m. jis žaidė Lisabonos „Sporting“, 2003-2009 m. - Mančesterio „United“, 2009-2018 m. - Madrido „Real“ ir dabar - Turino „Juventus“.
- Andrej Pirlo: Dar viena Italijos futbolo legenda. Komandoje praleisti 2011-2015 metų sezonai, po to - pora sezonų New York City FC klube. 2020 metais jis tapo „Juventus“ klubo treneriu.
„Juventus“ gerbėjai
„Juventus“ futbolas didžiausią gerbėjų skaičių Italijoje, o skaičiuojant sirgalius tarptautiniu mastu, skaičius yra dar įspūdingesnis - apie 170 milijonų. Net Lietuvoje yra įkurtas „Juventus“ sirgalių klubas.
Taurės formatas
Dabartinis Italijos futbolo taurės formatas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia vyksta atrankos etapai, kuriuose dalyvauja žemesnių lygų klubai. Vėliau prisijungia Serie A ir Serie B klubai. Turnyras vyksta vieno mačo atkrintamųjų varžybų principu, o pusfinaliai žaidžiami dvejų rungtynių serijomis. Finalas vyksta neutralioje aikštėje.
Taurės reikšmė Italijos futbolui
Italijos futbolo taurė yra svarbus turnyras Italijos futbolo kalendoriuje. Taurės laimėtojas ne tik iškovoja trofėjų, bet ir gauna teisę dalyvauti UEFA Europos lygoje. Be to, taurės varžybos suteikia galimybę mažesniems klubams susigrumti su stipriausiais Italijos klubais ir parodyti savo sugebėjimus.
„Parma“
2014/15 metų sezoną „Parma“ klubas užbaigė Italijos „Serie A“ lygos paskutinėje vietoje ir dėl didelių skolų paskelbė bankrotą.
Klubas buvo priverstas pakeisti pavadinimą į „Parma Calcio 1913“, o ši ekipa varžysis „Serie D“ lygoje - aukščiausioje ne profesionalų Italijos futbolo lygoje.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Italijos Serie A
Visgi klubo finansinė padėtis dar nėra gera, todėl „Parma“ nusprendė lėšų gauti, parduodami visus savo per istoriją iškovotus svarbiausius trofėjus.
„Parma“ klubas yra laimėjęs tris Italijos taures (1992, 1999 ir 2002 metais), vieną Taurių Nugalėtojų taurę (1993 m.), Europos Supertaurę (1994 m.), dvi UEFA taures (1995, 1999 m.) ir vieną Italijos Supertaurę (1999 metais).
Pasiūlymus už šiuos trofėjus „Parma“ klubas priims iki rugsėjo 11 dienos.
Per trejus metus tris kartus pakilta į aukštesnį divizioną. Ne, tai ne kompiuterinio žaidimo istorija - tokį ilgą kelią per itin trumpą laiką nuėjo Italijos „Parma“ klubas.
Vietinės miesto kompanijos investicijos į šį futbolo klubą buvo vienas geriausių bei blogiausių dalykų, nutikusių „Parma“ ekipai.
Taip pat skaitykite: Geriausi Italijos slidinėjimo kurortai
Ankstyvasis klubo gyvavimo periodas nebuvo itin sėkmingas - dvidešimto amžiaus pradžioje „Parma“ varžėsi B bei C divizionuose ir 1968 m. netgi patyrė bankrotą.
Tik kitos vietinės komandos „Calcio Parmeze“ patekimas į „Serie D“ išsaugojo „Parma“ vardą.
Ketvirto diviziono naujokai perpirko licenciją iš bankrutavusios „Parma“ bei kartu perėmė ir aprangas, ir logotipą, ir teisę rungtyniauti tame pačiame mieste.
Visgi rezultatai nesikeitė - klubas toliau blaškėsi tarp apatinių lygų, o vienintelis ryškus bandymas patekti į „Serie A“ buvo 1987-aisiais.
Tuo metu ekipą antrus bei paskutinius metus treniravo dabar tikra žaidimo legenda laikomas Arrigo Sacchi.
1986-aisiais italo treniruojama „Parma“ prasibrovė į „Serie B“, o po metų vos trimis taškais atsiliko nuo automatiškos kvalifikacijos į pirmąjį divizioną.
Tačiau ne dėl šio pasiekimo tai buvo paskutiniai Sacchi metai Parmoje. Augantį trenerio potencialą savu kailiu tuo metu pajautė „AC Milan“, kurie Italijos taurėje gavo antausį nuo „Parma“ su Sacchi priešakyje.
Po stratego išvykimo „Parma“ du sezonus iš eilės finišavo „Serie B“ lentelės viduryje, kol 1989-aisiais į trenerio kėdę atsisėdo tuo metu „Reggiana“ ekipą į „Serie B“ atvedęs Nevio Scala.
Kuo toliau, tuo sėkmingiau rungtyniaujanti „Parma“ ėmė pritraukti vietinių verslininkų dėmesį, o XX a. pabaigoje neabejotinai žymiausia įmonė Parmoje buvo vietinė maisto korporacija „Parmalat“.
Beveik 40 metų besitęsęs šeimos verslas pavirto į vieną didžiausių maisto kompanijų pasaulyje, o už viso to stovėjo žmogus, vardu Calisto Tanzi.
Vos 22-ejų italas 1961-aisiais perėmė šeimos verslą, kuris vėliau virto „Parmalat“ - pavyzdžiu visiems šalies verslininkams.
Italijoje dažnai sakoma, kad tu joks milijonierius, jei nesi įsigijęs futbolo klubo.
Kaip ir kiekvienas italas, Calisto Tanzi buvo užkietėjęs futbolo fanas, o 1990-aisiais jis sugebėjo pasinaudoti puikia proga prisiliesti prie sporto karaliaus - įsigyti ką tik tragiškai prezidento netekusią „Parma“ ekipą.
Po šio Tanzi veiksmo į „Parma“ kiemą atėjo dviguba šventė - ne tik patekimas į „Serie A“, bet ir investicijos bei futbolininkai, komandą iškėlę į visiškai kitą lygį.
Nauji pirkiniai ir trenerio Nevio Scalos gudrybės žaidžiant išsidėstymu su penkiais gynėjais „Parma“ leido jau debiutiniame sezone finišuoti šeštoje vietoje.
Tai užtikrino Europos futbolą - ekipa pateko į UEFA Taurės varžybas (dab. Europos lyga).
Tiesa, ilgai lauktas sezonas Europoje nesusiklostė - „Parma“ iš turnyro pasitraukė jau pirmame etape, pralaimėjusi Sofijos „CSKA“.
Bėgo metai, o „Parma“, skirdama didžiulius pinigus žaidėjų rinkai, pamažu įsitvirtino Italijos futbolo elite.
Nuo 92/93 m. sezono, kuomet ekipa džiaugėsi minėta trečia vieta lygoje, iki XX a. pabaigos, „Parma“ nė karto nebuvo iškritusi iš stipriausiųjų penketo, o 96/97 m.
Ekipa vienas po kito kolekcionavo futbolo brangaakmenius - Gianfranco Zola, Fabio Cannavarro, Hristo Stoichkovas, Filippo Inzaghi - galima vardinti ir vardinti.
Visgi jie dar negarantavo sėkmės, o ekipos savininkų greitai besikeičiantis požiūris lėmė, jog prieš dvejus metus 1995-aisiais UEFA Taurę iškovojęs ir klubą į aukštumas atvedęs Nevio Scala paliko ekipą.
Valdžios netenkino pasibaigęs 95/96 m. sezonas be trofėjų ir strategas buvo atleistas, o jo vietą perėmė Carlo Ancelotti.
Ancelotti ir Tanzi duetas kaip mat atliko revoliuciją komandoje - buvo atsikratyta Stoichkovu bei Inzaghi, išvyko ir Zola, persikėlęs į Londono „Chelsea“.
Puolėjus pakeitė ne ką mažiau žinomi vardai - Hernanas Crespo bei Enrico Chiesa, atvyko ir Lilianas Thuramas.
Rokiruotės davė vaisių - kaip jau minėta, „Parma“ 96/97 m. sezone finišavo antra bei gavo teisę rungtyniauti Čempionų lygoje.
Deja, čia juos iš kovos ketvirtfinalyje eliminavo pats Nevio Scala, stojęs už Dortmundo „Borussia“ komandos vairo.
Po tokio pasirodymo bei penktosios vietos lygoje, Ancelotti buvo parodytos durys ir 98/99 m. sezoną „Parma“ pasitiko jau su nauju strategu - Alberto Malesani, kuris darbo ėmėsi įsigydamas Juaną Sebastianą Veroną.
Malesani pirmasis sezonas, ko gero, buvo kol kas sėkmingiausias klubo istorijoje - iškovota ir UEFA, ir Italijos taurė.
„Parma“ po tokio skaičiaus trofėjų per trumpą laiką pateko į Italijos futbolo elitą ir netgi buvo įtraukta į „Sette Sorelle“ grupę (liet. „Septynios seserys“) - taip buvo vadinamos septynios tuo metu geriausios šalies komandos - „Juventus“, „Milan“, „Inter“, „Fiorentina“, „Roma“, „Lazio“ bei „Parma“.
Visgi dukart UEFA Taurės nugalėtojai pasaulio mastu vis dar buvo mažas klubas, negalintis pasivaržyti su grandais dėl žaidėjų.
Supratę, jog lygos titulo Parmoje nelaimės, iš ekipos patraukė būrys futbolininkų: už rekordinę 35 mln. eurų sumą brangiausiu planetoje tapo Hernanas Crespo, persikėlęs į Romos „Lazio“, jo pėdomis pasekė ir Lillianas Thuramas bei klubo akademijos auklėtinis Gianluigi Buffonas, abu nužingsniavę į Turino „Juventus“.
Vos po metų klube išvyko ir Veronas. Už visus šiuos futbolininkus „Parma“ gavo per 110 mln. eurų, tačiau jų naujiems futbolininkams įsigyti neišnaudojo - bene brangiausias ekipos pirkinys buvo 28 mln. kainavęs saugas Hidetoshi Nakata.
Po 2001-ųjų netekčių, kuomet klubą paliko Buffonas bei Thuramas, „Parma“ vis tiek iškovojo Italijos taurę, tačiau lygoje kaip mat krito į duobę - per pirmąją sezono dalį iškovojo vos keturias pergales.
Tik gera antroji sezono pusė lėmė, jog ekipa penkiais taškais nutolo nuo iškritimo iš lygos ir finišavo dešimta.
Po šio rezultato klubą ir vėl paliko keli svarbūs futbolininkai, tarp jų - ir tuometinis kapitonas Fabio Cannavaro.
Ekipa po perėjimų lango vėl susižėrė didelius turtus, tačiau po metų paaiškėjo, jog visi pinigai dingo, o gautos sumos už futbolininkus pavirto į nieką.