Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausia sporto šventė pasaulyje, bet ir turtingos istorijos bei tradicijų paveldas, siekiantis senovės Graikiją. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinio judėjimo raidą nuo jo ištakų iki šių dienų, aptarsime svarbiausius įvykius, simbolius ir vertybes, kurios vienija sportininkus ir gerbėjus visame pasaulyje.
Senovės Graikijos olimpinės žaidynės
Olimpinės žaidynės gimė senovės Graikijoje kaip iškilmingos ir sportinės varžybos, skirtos pagerbti dievą Dzeusą. Jos vykdavo kas ketverius metus Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje. Manoma, kad pirmosios žaidynės surengtos 776 m. pr. Kr., nors kai kurie šaltiniai teigia, kad jos galėjo vykti ir anksčiau. 776 m. pr. Kr. pirmą kartą buvo užrašyti jų nugalėtojai - olimpionikai.
Žaidynės trukdavo penkias dienas. Pirmąją ir paskutinę dieną vykdavo iškilmingos procesijos ir aukojimai, o kitomis dienomis - varžybos. Klasikinio laikotarpio (V-IV a. pr. Kr.) žaidynių programą sudarė kumštynės, vežimų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai.
Žaidynėse galėjo dalyvauti tik pilnateisiai Graikijos polių vyrai, vėliau ir romėnai. Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama. Nugalėtojai būdavo apdovanojami alyvmedžių šakelių vainiku, kuris simbolizavo pergalę ir šlovę. Jie dažnai įgydavo ekonominių ir politinių privilegijų savo gimtajame mieste.
Olimpinės žaidynės buvo ne tik sporto varžybos, bet ir svarbus religinis bei kultūrinis įvykis. Jų metu Graikijoje įsivyraudavo taika, vadinama „olimpiniu paliaubu“. Tai buvo laikas, kai kariaujančios pusės nutraukdavo karus ir konfliktus, kad sportininkai ir žiūrovai galėtų saugiai keliauti į Olimpiją ir dalyvauti žaidynėse.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Įsigalėjus krikščionybei, 394 m. Romos imperatorius Teodosijus I uždraudė olimpines žaidynes, laikydamas jas pagonišku ritualu. Taip baigėsi daugiau nei tūkstantį metų trukusi senovės olimpinių žaidynių istorija.
Bandymai atgaivinti olimpines žaidynes
Nuo XVII iki XIX amžiaus buvo bandoma atgaivinti olimpines žaidynes, tačiau tikrasis atgimimas įvyko XIX amžiaus pabaigoje. Prancūzų pedagogas ir visuomenės veikėjas Pierre'as de Coubertinas inicijavo ir atgaivino šiuolaikines olimpines žaidynes. Jis įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) ir parengė žaidynių programą bei taisykles.
1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 245 sportininkai iš 14 šalių. Šios žaidynės buvo didelis pasisekimas ir padėjo pagrindą tolesnniam olimpiniam judėjimui.
P. de Coubertinas sugalvojo ir olimpinį simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, kurie simbolizuoja penkis planetos žemynus ir jų vienybę. Jis taip pat sukūrė žaidynių devizą - „Citius. Altius. Fortius“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau), kuris išreiškia olimpinius siekius.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių raida
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją galima suskirstyti į kelis etapus:
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
I-V olimpinės žaidynės (1896-1912): Šiam laikotarpiui būdingas palyginti mažas tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumas. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių. II ir III olimpinės žaidynės rengtos pasaulinių parodų metu, dėl ko susilaukė didelės kritikos. Taip pat II, III ir IV žaidynėse buvo įtrauktos mažai kam žinomas ir tuo metu nepopuliarios sporto šakos, kaip lakrosas, žirgų polo, jeu de paume (teniso pirmtakas), kuriose dalyvavo ne daugiau kaip trijų šalių atstovai.
VII-XIV olimpinės žaidynės (1914-1948): Laikotarpis pažymėtas dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 (Berlyno), 1940 (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos. Padaugėjo Nacionalinių olimpinių komitetų (nuo 23 iki 52), kuriuos pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Į olimpinio sąjūdžio veiklą įsitraukė Pietų Amerikos, Azijos šalys.
XV-XXIV olimpinės žaidynės (1952-1988): Šiam laikotarpiui būdinga neigiama pasaulio politikos įtaka olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų - pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 prieš Melburno olimpines žaidynes. Nyderlandų, Švedijos, Ispanijos ir kitų šalių delegacijos atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės dalyvavimą Vengrijos įvykiuose. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 (Maskvos) olimpines žaidynes - daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 (Los Andželo) olimpines žaidynes. 1988 (Seulo) olimpinėse žaidynėse dėl politinių priežasčių nedalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Kubos ir Etiopijos delegacijos. Reikšmingi šio laikotarpio įvykiai 1961 Tarptautinės olimpinės akademijos (angl. International Olympic Academy) ir 1968 Europos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (angl. Association of European National Olympic Committees) įkūrimas.
Nuo 1992 XXV olimpinių žaidynių: Naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga. Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse.
Nuo 1924 iki 1992 žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės vykdavo tais pačiais metais. Nuo 1994 m. žiemos olimpinės žaidynės perkeltos į kitus metus, kad būtų galima tolygiau paskirstyti didžiausius sporto renginius.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Olimpiados simboliai ir tradicijos
Olimpinės žaidynės turi daug simbolių ir tradicijų, kurios vienija sportininkus ir gerbėjus visame pasaulyje.
Olimpinė ugnis: Ugnis yra vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną.
Olimpinė vėliava: Tai baltas audeklas su penkiais spalvotais žiedais, simbolizuojančiais penkis žemynus. Vėliava pakeliama per žaidynių atidarymo ceremoniją ir nuleidžiama per uždarymo ceremoniją.
Olimpinis devizas: „Citius, Altius, Fortius“ (Greičiau, Aukščiau, Tvirčiau) - išreiškia olimpinius siekius ir sportininkų norą nuolat tobulėti.
Olimpiniai medaliai: Tai apdovanojimai, įteikiami prizininkams už pirmąsias tris vietas. Aukso medalis įteikiamas už pirmąją vietą, sidabro - už antrąją, o bronzos - už trečiąją.
Kuriozai ir įdomūs faktai
Per ilgą ir turiningą olimpinių žaidynių istoriją netrūko kuriozų ir įdomių faktų:
1904 m. Amerikiečių gimnastas George'as Eyseris laimėjo šešis medalius, nors turėjo medinę koją.
1908 m. vasaros olimpiados metu viena sporto šakų buvo dvikova pistoletais.
1920 m. žaidynių metu organizatoriai pametė įrašą su Italijos himnu.
1928 m. olimpiados dalyvė bėgikė Betty Robinson 1931 m. pateko į lėktuvo katastrofą, 7 mėnesius praleido komoje ir turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
1936 m. Haičio ir Lichtenšteino vėliavos atrodė vienodai. Šios šalys to tiesiog nežinojo ir pirmą kartą tai suprato, kai jų delegacijos susitiko 1936 m.
1968 m. žaidynėse Meksikoje juodaodžiai amerikiečių bėgikai Tommie Smithas ir Johnas Carlosas, laimėję medalius 200 m bėgime, per apdovanojimų ceremoniją grojant JAV himnui aukštyn iškėlė rankas su juodomis pirštinėmis.
1972 m. olimpines žaidynes sukrėtė teroristinis išpuolis.
1980 m. Maskvos olimpines žaidynes boikotavo JAV ir daug kitų valstybių, protestuodamos prieš SSRS invaziją į Afganistaną.
2000 m. olimpinėse žaidynėse Pusiaujo Gvinėjos atstovas Ericas Moussambani pasižymėjo ypač nesėkmingu pasirodymu.
Lietuva olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas.
Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Atgavus nepriklausomybę, Lietuva vėl pradėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė. 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai iškovojo pirmuosius medalius po nepriklausomybės atkūrimo.