Šis straipsnis skirtas apžvelgti Lietuvos dalyvavimą žiemos olimpinėse žaidynėse nuo pat pirmųjų bandymų iki dabartinių pasiekimų. Aptarsime svarbiausius momentus, sportininkų pasiekimus ir iššūkius, su kuriais susidūrė mūsų šalies atstovai šiame prestižiniame sporto renginyje.
Lietuvos olimpinio judėjimo ištakos
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia siejama su 1924 metais, kai šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Vis dėlto, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pirmą kartą įkurtas tik 1937 m. gruodžio 18 d. Iki tol Lietuvoje nacionalinio olimpinio komiteto funkcijas atliko Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai. LTOK atgimė 1988 m. gruodžio 11 d.
Šalies nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame buvo papildytas lygos statutas 9 straipsniu: „Lietuvos Sporto Lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos Sporto Lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti ankščiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“ Organizacija įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai 1924 m. Paryžiaus ir 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos olimpinis debiutas įvyko 1924 m. Paryžiuje. Šie metai laikomi ir Lietuvos olimpinio judėjimo tarptautinio pripažinimo data. Šalies paraiškoje olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo net septynios sporto šakos, bet žaidynėse dalyvavo tik futbolininkai ir dviratininkai. Deja, debiutas nebuvo sėkmingas - Lietuvos futbolininkai pralaimėjo jau pirmąsias rungtynes, o du mūsų dviratininkai dėl mechaninių dviračių gedimų distancijos nebaigė.
1928 m. dalyvauti IX vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame Lietuva išsiuntė du boksininkus, keturis dviratininkus, penkis lengvaatlečius ir vieną sunkumų kilnotoją - iš viso 12 sportininkų. Geriausią rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5-8 vietomis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Pirmasis Lietuvos žiemos olimpietis
Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva debiutavo 1928 m. vasarį. Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti 1932 m. III žiemos žaidynėse Leik Plaside ir tų pačių metų X vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Tačiau dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į tolimus JAV miestus nenuvyko.
Pirmasis lietuvis, dalyvavęs žiemos olimpinėse žaidynėse, buvo Kęstutis Bulota. Jis 1928-aisiais vyko į Sankt Moricą Šveicarijoje. Lietuvis lenktyniavo visose keturiose čiuožimo rungtyse, o 10 000 metrų įveikė penktas.
Paskelbus nepriklausomybę, K. Bulota buvo vienas Lietuvos sporto pradininkų, o greituoju čiuožimu labiausiai susidomėjo mokydamasis Berlyne. K.Bulota dalyvavo Vokietijoje rengtose greitojo čiuožimo varžybose, nuvyko į 1928 m. pasaulio pirmenybes, o paskui iščiuožė į ledo taką per Sankt Morico žiemos olimpines žaidynes.
K.Bulota startavo visose keturiose olimpinėse greitojo čiuožimo rungtyse. Jis užėmė 28 vietą čiuoždamas trumpiausią 500 m nuotolį ir dukart liko 25-tas - 1500 m ir 5000 m greitojo čiuožimo varžybose. Lietuvos sportininkas nučiuožė ir 10 000 m, bet šios rungties varžybos atšilus orui nebuvo baigtos. Septyni čiuožėjai pasiekė finišą, bet čiuožiant penktai sportininkų porai pačiūžos tiesiog klimpo sparčiai tirpstančiame lede. Todėl teisėjai sustabdė varžybas ir panaikino iki tol pasiektus rezultatus.
Deja, sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželio 14 dieną pirmasis Lietuvos žiemos olimpinių žaidynių dalyvis buvo suimtas NKVD ir ištremtas į Šiaurės Uralo lagerius. K. Bulota ir tremtyje metė iššūkį - bandė pabėgti iš Sosnos lagerio. Deja, tai buvo paskutinis Lietuvos didžiavyrio žygis.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Dalyvavimas SSRS sudėtyje (1952-1988 m.)
Reformuojant šalies sporto sistemą ir priėmus Kūno kultūros įstatymą buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, perėmę Lietuvos sporto lygos ir Lietuvos futbolo lygos funkcijas. Į 1936 m.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai.
Taip pat skaitykite: Europos čempionato apžvalga
Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984 m. Sarajevo žaidynėse stojo prie dviejų rungčių starto linijos. A.Šalna sprinto lenktynėse užėmė penktą vietą, o paskui su trimis komandos draugais iškovojo estafetės aukso medalius. Pačiam A.Šalnai estafetės lenktynės susiklostė labai nesėkmingai. Jis šliuožė trečiame etape, bet antrajame ugnies ruože nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus. Lietuvį aplenkė VDR sportininkas, bet ketvirtas distanciją šliuožęs Sergejus Bulyginas sugrąžino SSRS ketvertuką į pirmąją vietą.
1988 m. Kalgaryje V.Vencienė iškovojo du medalius. 1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. Ji tapo olimpine čempione šliuoždama 10 km klasikiniu stiliumi, o po trijų dienų 5 km lenktynėse klasikiniu stiliumi užėmė trečią vietą. 10 km lenktynėse V.Vencienė antrą vietą užėmusią komandos draugę Raisą Smetaniną aplenkė 9 sekundėmis. Nors V.Vencienės rezultatai tarp SSRS slidininkių buvo geriausi, rinktinės treneriai neįtraukė lietuvės į estafetės komandą. Taip V.Vencienė neteko galimybės iškovoti dar vieną olimpinį aukso medalį.
Nepriklausomos Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes (nuo 1992 m.)
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarptautinės teisės oficialiai buvo atkurtos 1991 m. rugsėjo 18-ąją. Tą dieną Lietuvai buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos bei Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos sportininkai šiam įvykiui ruošėsi dar prieš oficialų pripažinimą ir Albervilio žiemos žaidynėms parengė šešių olimpiečių komandą. Ją sudarė slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas, biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas bei ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. G.Jasinskas buvo pirmasis Lietuvos vėliavnešys per olimpinių žaidynių atidarymą.
Lietuvos sporto vadovams reikėjo skubiai išspręsti maskvietės M.Drobiazko pilietybės klausimą, tačiau sportininkė laiku gavo Lietuvos pasą ir galėjo atstovauti mūsų šaliai. Dailiojo čiuožimo pora užėmė 16 vietą.
Didžiausia viltis buvo Kalgario olimpinė čempionė V.Vencienė, kuri tarp šių žaidynių padarė pertrauką ir pagimdė dukrą. Lietuvoje pusiau paslapčia net buvo svajojama apie olimpinį medalį, bet V.Vencienei varžytis su geriausiomis pasaulio slidininkėmis buvo sudėtinga. Vis dėlto 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ji užėmė 11 vietą ir pasiekė geriausią Lietuvos sportininkų rezultatą Albervilio žaidynėse. Ši jos pelnyta vieta iki šiol yra geriausias nepriklausomos Lietuvos slidininkų pasiektas olimpinis rezultatas.
Kadangi Lietuva neturėjo vilčių iškovoti kelialapio į olimpinį ledo ritulio turnyrą, elektrėniškis Darius Kasparaitis priėmė kvietimą apsivilkti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos komandos aprangą. NVS ledo ritulininkai tapo olimpiniais čempionais, o 19-metis D.Kasparaitis pasižymėjo dviem rezultatyviais perdavimais.
1994 m. Lilehameris
Tarptautiniam olimpiniam komitetui pakeitus olimpinį ciklą ir nusprendus vasaros bei žiemos žaidynes rengti skirtingais metais, žiemos sportininkams laukti Lilehamerio žaidynių reikėjo trumpiau. Jau 1994 m. geriausi iš geriausiųjų sugužėjo į Norvegijos miestą Lilehamerį, o tarp beveik dviejų tūkstančių žiemos olimpinių žaidynių dalyvių buvo ir šeši Lietuvos sportininkai.
Į Lilehamerį išvyko tas pats lietuvių šešetas, kaip prieš dvejus metus į Albervilį: slidininkai V.Vencienė ir R.Panavas, biatlonininkai K.Strolienė ir G.Jasinskas bei ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas. P.Vanagas per žaidynių atidarymą nešė Lietuvos vėliavą.
Deja, abiejų biatlonininkų ir V.Vencienės rezultatai buvo blogesni nei prieš dvejus metus. Sėkmingiau startavo R.Panavas, kuris sunkiausiose 50 km lenktynėse klasikiniu stiliumi užėmė 32 vietą.
Rezultatą keturiomis pozicijomis pagerino ir ledo šokėjų pora - ji Lilehameryje liko dvylikta.
1998 m. Naganas
1998 m. Lietuvos žiemos sportininkai gavo pirmą ir kol kas vienintelę progą aplankyti Japoniją. Tekančios saulės šalyje pasaulinės slidinėjimo, kalnų slidinėjimo ar biatlono - žiemos sporto šakų, kuriomis užsiima lietuviai - varžybos beveik nerengiamos, todėl daugeliui mūsų šalies žiemos sportininkų Japonija yra terra incognita.
Į Nagano žaidynes išvyko septyni Lietuvos sportininkai: ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, biatlonininkas Liutauras Barila, slidininkai R.Panavas, Vladislavas Zybaila ir K.Strolienė bei kalnų slidininkas Linas Vaitkus.
Geriausią rezultatą pasiekė M.Drobiazko su P.Vanagu, kuriam per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę. Jie dailiojo čiuožimo ledo šokių varžybose užėmė aštuntą vietą.
Vyriausia Lietuvos olimpietė K.Strolienė, kuriai tuo metu buvo 37-eri, pakeitė sporto šaką: dvejose ankstesnėse žaidynėse ji šliuožė biatlono trasose, o Nagane dalyvavo slidinėjimo varžybose. Olimpinis debiutas naujoje rungtyje susiklostė kurioziškai - per 15 km lenktynes K.Strolienė apsirikusi užsidėjo trenerio K.Milašiaus slides ir užėmė paskutinę 64 vietą.
Vienas Lietuvoje išugdytas sportininkas gynė kitos šalies garbę. D.Kasparaitis žaidė Nagano žaidynių sidabro medalius laimėjusioje Rusijos rinktinėje. O Sarajevo olimpinių žaidynių čempionas A.Šalna į Japoniją atvyko kaip JAV biatlono rinktinės treneris.
2002 m. Solt Leik Sitis
2002 m. antrą kartą paeiliui žiemos olimpinės žaidynės vyko ne Europoje. Į Jutos valstijos sostinę išsiruošė aštuoni Lietuvos sportininkai, tarp kurių buvo ir olimpinių debiutantų, ir senbuvių.
Per atidarymo šventę Lietuvos vėliavą nešė ketvirtose žaidynėse dalyvavęs slidininkas R.Panavas, o mūsų šalies delegacijoje buvo dar septyni sportininkai: slidininkai Vadimas Gusevas, V.Zybaila ir Irina Terentjeva, biatlonininkai L.Barila ir Diana Rasimovičiūtė bei ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas.
Lietuvos žiemos sporto lyderiai M.Drobiazko ir P.Vanagas užėmė aukščiausią olimpinę poziciją - jie liko penkti. Originalioji jų programa buvo šokis pagal ispaniškas pasodoblio ir flamenko melodijas, o laisvąją programą atliko pagal vieną iš Johnny Hallyday šedevrų „Quelques Cris“.
Ledo šokėjų lūkesčiai buvo dar didesni. 2000 m. jie pirmąkart per visą karjerą laimėjo Europos bei pasaulio pirmenybių medalius, todėl labai tikėjosi nudžiuginti aistruolius ir olimpiniais apdovanojimais. Solt Leik Sityje lietuvius labiau nuvylė ne jų pačių pasirodymas, bet teisėjavimas. Nors dvi poros atlikdamos laisvąją programą pargriuvo, jos užėmė aukštesnes vietas nei M.Drobiazko su P.Vanagu. Po varžybų paduotas protestas nieko nepakeitė.
Solt Leik Sityje trečiąjį olimpinį medalį iškovojo Rusijos ledo ritulio rinktinėje žaidęs D.Kasparaitis. Jis surinko visų spalvų medalių kolekciją: prie Albervilio aukso ir Nagano sidabro pridėjo bronzos apdovanojimą. Būtent Solt Leik Sityje D.Kasparaitis įmušė vienintelį įvartį per visus dalyvautus olimpinius turnyrus. Nuo lietuvio rungtynėse dėl trečios vietos nukentėjo Baltarusijos komanda.
2006 m. Turinas
Nors 2006 m. žiemos olimpinės žaidynės grįžo į Europą ir buvo surengtos Italijoje, Turine, Lietuva nusiuntė mažesnę komandą nei į Solt Leik Sitį. Alpių kalnuose ir jų papėdėje varžėsi septyni Lietuvos olimpiečiai: ledo šokėjų pora M.Drobiazko ir P.Vanagas, biatlonininkai D.Rasimovičiūtė ir Karolis Zlatkauskas, slidininkai I.Terentjeva ir Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.
Per atidarymą Lietuvos vėliavą nešė ne sportininkas, bet delegacijos vadovė, olimpinė čempionė V.Vencienė.
M.Drobiazko ir P.Vanagas po Solt Leik Sičio žaidynių pasitraukė iš oficialių varžybų ir dalyvavo tik parodomuosiuose renginiuose, bet dėl Turino žaidynių grįžo į sportą. 2006 m. Europos pirmenybėse jie iškovojo bronzos medalius ir suteikė vilčių, kad penktasis olimpinis bandymas bus sėkmingesnis nei ankstesnieji. Vis dėlto laimėti medalių nepavyko ir šį kartą - Lietuvos ledo šokėjų pora Turino žaidynėse užėmė septintą vietą. Pasiekti geresnį rezultatą sutrukdė ir griuvimas atliekant originaliąją programą.
Nudžiugino biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, sprinto lenktynėse užėmusi 18 vietą. Šis rezultatas buvo geriausias per penkerias olimpines žaidynes, kuriose ji iš viso startavo.
2010 m. Vankuveris
Per Vankuverio žaidynes Lietuvos delegacija vėl buvo viena mažiausių nuo šalies sugrįžimo į olimpinę šeimą. Į tolimąją Britų Kolumbiją išvyko tik šeši sportininkai - tiek pat, kiek dalyvavo Albervilio ir Lilehamerio žaidynėse.
Lietuvos garbę gynė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, kalnų slidininkas V.Rumiancevas, slidininkai I.Terentjeva, A.Novoselskis, Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis. Trečią kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavusi I.Terentjeva per atidarymą nešė Lietuvos vėliavą.
Iš Lietuvos sportininkų aukščiausią 18 vietą užėmė komandų sprinto lenktynėse startavę M.Vaičiulis ir M.Strolia. Atsižvelgiant į rungčių dalyvių skaičių, geriausius rezultatus pasiekė D.Rasimovičiūtė. Ji sprinto lenktynėse finišavo 25-ta, asmeninėse 30-ta, persekiojimo - 34-ta.
Kelialapį į Vankuverio žaidynes buvo iškovojusi ir Lietuvos ledo šokių pora Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas. Tačiau Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė Lietuvos pilietybės amerikietei K.Copely, todėl šis kelialapis buvo paleistas vėjais.
2014 m. Sočis
Per ketverius metus Lietuvos olimpinė komanda padidėjo net 50 proc. Į Rusijos vasaros kurortą Sočį išvyko devyni mūsų šalies olimpiečiai - didžiausia delegacija žiemos žaidynių istorijoje.
Lietuvos sportininkė pirmą kartą dalyvavo olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Į trumpąjį taką iščiuožusi Agnė Sereikaitė užėmė 16 vietą ir pasiekė geriausią lietuvių rezultatą Sočyje.
Prieš žaidynes kančių kelius nueiti vėl teko ledo šokėjui D.Stagniūnui. Jis iškovojo olimpinį kelialapį su kita amerikiete partnere Isabella Tobias ir ilgai laukė žinių, ar JAV čiuožėjai bus suteikta Lietuvos pilietybė. Pirmasis I.Tobias prašymas buvo atmestas, tačiau 2013-ųjų gruodį ji galėjo džiaugtis Lietuvos pasu.
D.Stagniūnas per žaidynių atidarymą nešė Lietuvos vėliavą, o ledo šokėjų pora užėmė 17 vietą.
Be šių sportininkų, mūsų šaliai Sočio žaidynėse atstovavo kalnų slidininkai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, biatlonininkai D.Rasimovičiūtė ir Tomas Kaukėnas. I.Januškevičiūtė buvo pirmoji ir iki šiol yra vienintelė Lietuvos moteris, dalyvavusi olimpinėse kalnų slidinėjimo varžybose.
2018 m. Pjongčangas
2018 m. žiemos olimpines žaidynes priėmęs Korėjos miestas Pjongčangas išvydo tokio paties dydžio Lietuvos delegaciją, kaip ir prieš ketverius metus Sočis.
Per Pjongčango žaidynes varžėsi biatlonininkai T.Kaukėnas, V.Strolia, Natalija Kočergina ir D.Rasimovičiūtė, slidininkai M.Strolia, M.Vaičiulis ir Marija Kaznačenko bei kalnų slidininkai Andrejus Drukarovas ir I.Januškevičiūtė.