Šis straipsnis skirtas nušviesti Juozo Jankevičiaus, iškilios asmenybės Lietuvos sporto istorijoje, gyvenimą ir veiklą. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, siekiant pateikti kuo išsamesnį ir tikslesnį portretą.
Ankstyvieji metai ir studijos
Juozas Jankevičius gimė ir augo Lietuvoje. 1920 m. atvyko į Kauną, kur mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, lankė šeštą ir septintą klases (1920-1922 m.). Tuo pačiu metu jis gilinosi į muziką J. Naujalio muzikos mokykloje, kur fortepijono jį mokė E. Bilminiūtė-Čiurlienė, o vargonuoti - J. Naujalis.
Muzikinė veikla
J. Jankevičius pasižymėjo ne tik sporte, bet ir muzikoje. 1924 m. sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.). Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1932-1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939).
J. Jankevičius kūrybinis palikimas apima poemą solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (V. Mykolaičio-Putino ž., 1940-1941 m., 1944), instrumentinių pjesių, chorų, dainų, romansų. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, giesmes. Jo Antrąją simfoniją pirmą kartą 1938/1939 metų sezonu atliko jungtinis operos ir radiofono orkestras, diriguojamas B. Dvariono. Rašė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnius bei recenzijas periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „N. Romuva“, „Vairas“ ir kt.
Emigracija ir vėlesnis gyvenimas
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. - į JAV. Mirė 1976 m. Čikagoje.
Taip pat skaitykite: Absurdas ir kasdienybė J. Erlicko kūryboje
Atminimo įamžinimas
1992-05-27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939-1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. rinkęs medžiagą apie kompozitorių.
Kitos asmenybės, susijusios su sportu ir menu
Šiame straipsnyje taip pat verta paminėti kitas asmenybes, kurios, kaip ir Juozas Jankevičius, derino sportą ir meną savo gyvenime.
Konstantinas Bogdanas
Konstantinas Bogdanas gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimių dvare. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, 1939-1944 m. Biržų gimnazijoje. 1944 m. buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, Marijampolės karo mokyklos kariūnas. 1944-1945 m. tarnavo sovietų armijoje. 1947-1951 m. Kauno 6-osios ir 7-osios gimnazijų, Kauno mokytojų seminarijos mokytojas. 1951 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1951-1993 m. (su 1953-1956 m. pertrauka) Vilniaus dailės instituto (VDI) dėstytojas. 1953-1956 m. SSRS dailės akademijos I. Repino dailės instituto Leningrade aspirantas. 1956 m. apgynė disertaciją. 1956-1962 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos sekretorius, 1962-1982 m. pirmininko pavaduotojas. 1961-1988 m. VDI Skulptūros katedros vedėjas, 1962-1969 m. instituto prorektorius mokslo ir mokymo reikalams. 1982-1987 m. profesorius. 1983 m. SSRS dailės akademijos narys korespondentas. 1985-1989 m. LTSR AT deputatas. Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d.
K. Bogdanas rašė ir publikavo eilėraščius, daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais respublikos ir užsienio spaudoje autorius. Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. Vienas įžymiausių „leninianos“ kūrėjų Lietuvoje. Realistiniai kūriniai pasižymi kompozicijos, plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronza, marmuras, granitas) savybių išryškinimu. Nuo 1951 m. dalyvavo dailės parodose Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Rygoje (Latvija), Pekine (Kinija) ir kt.
Taip pat skaitykite: J. Petkevičiaus indėlis Lietuvos sportui
K. Bogdano kūriniai: Memorialinis muziejus gimtuosiuose Žeimiuose; paminklas 1200 gvardiečių. Karaliaučius, su J. Mikėnu, 1945 m.; 1863 m. Kristijonas Donelaitis, Vilniaus universitetas, 1963 m.; Jokūbas Smuškevičius. Rokiškis, 1969 m.; Vilius Kudaba. Leonas Prūseika, Čikaga, 1962 m.; Romanas Žebenka. Mano draugai. Ciklas, 1954-1955 m.; Juozas Gruodis, 1960 m.; Jonas Kubilius, 1963 m.; Karlas Marksas, 1963 m.; Vytautas Mackevičius, 1972 m.; Lietuvių raštijos ir grožinės literatūros pradininkai. Valdas Adamkus, 1992 m.; Vilniaus universiteto garbės daktarai.
Apdovanojimai: 1963 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas; 1976 m. LSRS liaudies dailininkas; 1977 m. LSSR valstybinė premija už K. Donelaičio skulptūrą; 1986 m. Tautų draugystės ordinas; 2000 m. rugpjūčio 4 d. Jonavos rajono garbės pilietis; 2011 m. liepos 28 d. Biržų rajono garbės pilietis; 2018 m. įamžintas atminimo lenta Biržuose.
Vytautas Brėdikis
Įžymus Lietuvos architektas, pedagogas gimė 1930 m. lapkričio 20 d. Biržuose. Čia 1937-1949 m. mokėsi ir Biržų Antano Smetonos valstybinėje gimnazijoje. 1949-1955 m. studijavo architektūrą Lietuvos dailės institute. Nuo 1965 m. LSSR dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, 1971 m. docentas, 1984 m. profesorius, 1988-1993 m. rektorius (pirmasis Akademijos istorijoje išrinktas, o ne paskirtas rektorius). 1957-1958 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute, 1959 m. - Komunalinio ūkio projektavimo institute, 1960 m. - Pramonės projektavimo institute. 1967-1973 m. buvo Architektų sąjungos valdybos pirmininkas.
V. Brėdikio projektai: Juliaus Janonio paminklas Biržuose (skulpt. B. Vyšniauskas). 1974 m.; Vilniaus inžinerinis statybos institutas (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1976 m.; Lazdynų gyvenamasis rajonas. 1979 m.; Lietuvos dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) rektoratas. 1981 m.; Sausio 13-osios memorialas Vilniaus Antakalnio kapinėse. 1998 m.; Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. 2000 m.
Nuo 1958 m. dalyvavo architektūriniuose konkursuose. 1988-1989 m. buvo Sąjūdžio Seimo narys. Nuo 1991 m. - Lietuvos architektų sąjungos garbės narys.
Taip pat skaitykite: J. Erlicko įžvalgos apie krepšinį
Algirdas Petrulis
Algirdas Petrulis - dailininkas, tapytojas, gimė 1915 m. sausio 16 d. Natiškių kaime, Vabalninko valsčiuje. Mirė 2010 m. Mokėsi Kauno meno mokykloje, Justino Vienožinskio studijoje. Nuo 1944 iki 1951 m. ir nuo 1962 iki 1984 m. dėstė Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1968 m. - profesorius. Pirmąją personalinę parodą surengė 1964 m. Stilistika bei meno samprata susiformavo domintis prancūzų moderniąja daile. Nuo 1946 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Apdovanojimai: LDK Gedimino ordino komandoro kryžius, Šv. Kristoforo statulėlė. 1995 m. A. Petrulio kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje. Susipažinti su Algirdo Petrulio gyvenimu ir kūryba galima Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filiale.
Petras Rauduvė
Petras Rauduvė gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Baukuose (Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje). Mokėsi Biržų gimnazijoje ir čia garsėjo kaip būsimasis dailininkas. Čia mokėsi 1932-1938 metais Kauno meno mokykloje. 1940 m. dirbo Kultūros paminklų apsaugos įstaigoje. 1940-1945 m. mokytojavo Kauno dailiųjų amatų mokykloje. 1945-1946 m. dirbo Valstybinėje politinės literatūros, 1946-1949 m. - Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. 1949-1951 m. buvo suimtas. Nuo 1946 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1972 m. suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Mirė 1994 m. vasario 22 d.
P. Rauduvė daugiausia kūrė linoraižinio, medžio raižinio technika. Iliustravo knygų: J. Janonio „Raštai“ (1945 m.), A. Venclovos „Medis ir jo atžalos“ (1947 m.), A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1949 m.), E. Mieželaičio „Žalgiris“ (1955 m.). Sukūrė kaimo ir miesto peizažų („Ganykloje“, 1943 m.; „Palangoje prie Birutės kalno“, 1957 m.; „Vilniaus Antakalnis“, 1964 m.; „Neringa“, 1971-1977 m.), Zodiako ženklų ciklo estampų (1943-1944 m.), ekslibrisų (B. Uoginto, 1963 m.; K. Lazdausko, 1968 m.; V. Mačiuikos, 1971 m.). Kūrybai būdinga preciziškas realistinis piešinys, dekoratyvumas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2012 metais buvo išleistas albumas „Petras Rauduvė. Grafika: Kūrybos retrospektyva 1932-1993”. Sudarytoja Regina Urbonienė.
Albumas skirtas P. Rauduvės kūrybos keliui. Jame atskleidžiama jo karo ir pokario metų dailininko - knygų iliustruotojo veikla, išryškina geriausius dailininko, peizažo žanro puoselėtojo lietuvių grafikoje, bruožus. Atspindėtas ir dailininko taip mėgtas ekslibriso žanras, pristatomi išlikę taikomosios grafikos pavyzdžiai. Leidinį papildo gausi iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno bei dailininko šeimos archyvų. Autentiškumo ir unikalumo šiam leidiniui suteikia dailininką pažinojusių draugų, kolegų ir šeimos narių atsiminimų pluoštelis (V. Aliulio, M. Karčiausko, V. Jurėnienės, I. Kostkevičiūtės, V. Mackevičiaus, R. Mickaus).
Broliai Budriūnai
Muzikos istorijoje nėra gausu faktų, kad iš vienos šeimos būtų kilę trys žinomi muzikos pasaulio žmonės: kompozitoriai, kritikai, pedagogai, muzikos kolektyvų vadovai. Broliai Budriūnai - Motiejus, Antanas ir Bronius - yra puikus tokio reiškinio pavyzdys.
Motiejus Budriūnas
Motiejus Budriūnas (1898 m. rugsėjo 22 d. Pabiržė, dab. Biržų raj. - 1969 m. sausio 20 d. Klivlendas, JAV) - vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, publicistas, visuomenės veikėjas. Baigęs vidurinę mokyklą, Motiejus Budriūnas kurį laiką buvo pradžios mokyklos mokytojas, 1917 m. įstojo į Peterburgo konservatoriją, bet dėl revoliucijos studijų nebaigė. Nuo 1920 m. keletą metų dirbo valdininku Biržuose, Kaune ir Klaipėdoje. 1924-1928 m. Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje mokėsi smuikuoti ir muzikos pedagogikos. 1927-1931 m. Kretingos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir choro vadovas, suorganizavo Šaulių chorą ir surengė keletą koncertų. Su mokyklos ir Šaulių chorais dalyvavo 1928 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1928-1929 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos instruktorius, choro, vokalinių ir instrumentinių ansamblių vadovas.
1931 m. M. Budriūnas baigė Kauno muzikos mokyklą. Mokytojavo Darbo rūmų gimnazijoje Kaune, buvo vargonininkų kursų lektorius, radijo laidose skaitė simfoninės muzikos koncertų komentarus, rašė straipsnius. Kurį laiką mokytojavo Vilkaviškio gimnazijoje, vadovavo Kanklininkų draugijos chorui, su chorais dalyvavo 1930 m. dainų šventėje. 1933 m. suorganizavo pirmąją Suvalkijos dainų šventę Vilkaviškyje.
Dar studijų metais Klaipėdoje Juozo Žilevičiaus paragintas pradėjo rašyti straipsnius įvairiais muzikos klausimais „Muzikos mene“, „Muzikoje“, „Kultūroje“ ir „Muzikos atžalose“. Su broliais Antanu ir Broniumi Kaune pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“, 1931-1933 m. ir 1938 m. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, nuo 1933 m. - sekretorius. Su J. Kačinsku įsteigė Lietuvių muzikų progresistų draugiją ir Tarptautinės naujosios muzikos draugijos sekciją Lietuvoje. 1940-1941 m. Kauno konservatorijos ir Vilniaus muzikos mokyklos estetikos lektorius.
Vokiečių okupacijos metais dirbo Švietimo valdyboje, vidurinio ir pradinio mokslo departamente kaip muzikos inspektorius, referentas ir vyr. instruktorius. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo Regensburgo ir Scheinfeldo lietuvių gimnazijose ir dėstė muzikos kursuose. 1949 m. atvyko į JAV. 1951-1969 m. Klivlendo Šv. Jurgio parapijos vargonininkas ir choro vadovas. Choras dalyvavo „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose. Choro repertuare buvo Česlovo Sasnausko daina „Užmigo žemė“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Paskutinis vakarėlis“ ir kt. Chorą lankė apie 20 moterų ir 20 vyrų.
M. Budriūnas yra pertvarkęs ir susisteminęs gimnazijų ir pradžios mokyklų muzikos programas. Pradžios mokykloms išleido dainų rinkinį „Pradinis dainynas“ (1944 m.), išvertė R. Schumanno „Muzikinio auklėjimosi ir gyvenimo taisykles“ (1933 m.), sukūrė dainų chorams.
Antanas Budriūnas
Gimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje, rajone, mirė 1966 m. spalio 5 d. Vilniuje. Antanas Budriūnas lankė slaptą Daudžgirių dvaro mokyklą, vietos vargonininkas mokė muzikos. 1919-1921 m. vargonininkavo ir vadovavo mėgėjų chorams Pabiržėje ir Smilgiuose (Biržų raj.). 1922-1928 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje mokėsi dainuoti (dėst. Aleksandras Kutkus), skambinti fortepijonu (dėst. Lidija Dauguvietytė ir Balys Dvarionas), kompozicijos (dėst. Juozas Gruodis), choro dirigavimo (dėst. Jonas Bendorius). 1928 m. pašauktas į karinę tarnybą Kaune, vadovavo karių chorui, vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje. 1931 m. baigė Kauno konservatoriją.
1931-1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetoStudentų choras su pasisekimu koncertavo Stokholme, dalyvavo 1933 m. 2-ojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje. Taip pat buvo Dotnuvos akademijos bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. 1938-1940 m. vadovavo Kauno radiofono chorui.
1931 m. su broliais Motiejum ir Bronium pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“ (1931-1933 m. ir 1938 m.). Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, antrasis sekretorius ir iždininkas, pučiamųjų orkestrų instruktorius. 1932 m. inicijavo pirmąjį Lietuvoje tipografinį natų spausdinimą S. Jokužio spaustuvėje Kaune. 1937-1942 m. dėstė muziką Kauno gimnazijose. 1940-1942 m. dirbo konservatorijoje, 1940-1941 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1942-1948 m. vadovavo Vilniaus universiteto Studentų choras (60 dalyvių) išmokė apie 40 dainų ir surengė 18 koncertų, 1946 m. tapo respublikinės dainų šventės laureatu. 1946-1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. iki mirties - LSSR konservatorijoje Vilniuje. 1949-1950 m. Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951-1961 m. Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959-1961 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. docentas, nuo 1965 m. profesorius. 1957-1959 m. dėstė ir Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje.
A. Budriūnas buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas ir dirigentas, 1960 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. A. Budriūno iniciatyva buvo surengtos pirmosios chorų sąskrydžiai. 1964 m. I-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas.
Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Vaikų chorai pamėgo jo dainas „Rudenėlis“, „Ąžuoliukai“, „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, „Riedėkit, gintarėliai“ ir kt. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). 1955 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, 1962 m. - LTSR liaudies artisto garbės vardas.
Bronius Budriūnas
Gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse. Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 1925-1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį, kapelmeisterio meno - pas Emeriką Gailevičių, diriguoti - pas Julių Štarką, kompozicijos - pas Juozą Gruodį. 1928-1934 m. buvo Kauno karo ligoninės vargonininkas, 1933-1935 m. - Kauno moterų dailės darbų mokyklos, 1935-1936 m. - Kaišiadorių gimnazijos, 1936-1938 m. - Kauno „Aušros“ gimnazijos muzikos mokytojas. Su pastarosios gimnazijos choru 1937 ir 1938 m. Kauno apygardos gimnazijų chorų varžybose laimėjo pirmąsias vietas, o 1938 m. respublikinėje gimnazijų chorų varžybose užėmė antrąją vietą. 1938 m. dainų šventėje Ukmergėje dirigavo jungtiniam chorui. 1938-1940 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos lektorius, choro vadovas ir vargonininkas. 1940-1941 m. - Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Per pusmetį chorą išmokė nemažai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė koncertų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Tauragėje, Telšiuose. 1941-1944 m. - Vilniaus muzikos mokyklos mokytojas ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininkas. 1942-1944 m. - Vilniaus operos vyr. chormeisteris. Parengė L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir W. A. Mozarto „Requiem“, chorus iš G. Verdi , G. Puccini, G. Rossini ir Ch. Gounod operų.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge pas F. X. Haberlį, kompozicijos Stuttgarte pas G. V. Albrechtą, dirigavimo pas Jeronimą Kačinską. 1944-1945 m. buvo Regensburgo vokiečių parapijos vargonininkas, o Šv. Petro lietuvių stovyklos kapelos vadovas. 1945-1948 m. Scheinfelde vadovavo Lietuvių meno kolektyvo chorui, kuris per trejus metus surengė apie 70 koncertų didžiosiose pabėgėlių stovyklose, dainavo per radiją, dalyvavo tautiniuose renginiuose. Tremtyje suorganizavo muzikos kursus ir turėjo apie 30 mokinių. 1946 m. Würzburge suorganizavo dainų šventę ir buvo vyr. dirigentas. 1946 m. išleistas B. Budriūno vadovėlis „Muzikos teorija“.
1949 m. atvyko į JAV. Iki 1951 m. vargonininkavo Šv. Pranciškaus bažnyčioje Waterburyje, Konektikuto valstijoje. Nuo 1953 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro (70-80 dalyvių) vadovas Los Angeles. Su choru ir solistais atliko savo kantatas „Tėviškės namai“, „Lietuvos šviesos keliu“ ir „Gintaro krašto baladė“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir kt. Toronte, talkino kuriant filmą apie lietuviškas dainas ir šokius, į plokšteles įdainavo per 30 dainų ir giesmių, taip pat B. Budriūno kantatą „Tėviškės namai“ ir Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (1962 m.). B. Budriūnas vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. 1953 m. išleido „Vargonininko vadovą“.
Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas.
Lietuvių išeivijos indėlis į kultūrą ir sportą
Norint suvokti istoriją, reikia klausytis. Ne skubėti aiškinti savo tiesas, mosuoti įvykių fasaduose užfiksuotais faktais, o klausytis. Lietuvos, lietuvių meno ir kultūros istorija buvo, yra ir, tikriausiai, bus sudėtinga, veikiama politinių įvykių - karų, okupacijų, ekonominių krizių. Lietuvių - ne teritorinės, o kalbos ir kultūros jungiamos tautos - istorija.
Šiais metais, minėdami Lietuvos dainų švenčių istorijos šimtmetį, atsigręžėme į eksponatus, liudijančius apie po visą pasaulį išsibarsčiusią dainuojančią lietuvių tautą. Dainuojančią, nes dainavimas išeivijos lietuviams reiškė tapatybės išsaugojimą.
Parodoje pristatomi iki šiol nerodyti eksponatai, atskleidžiantys lietuvių veiklas Europoje, Argentinoje, Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje.
Lietuvių veikla Argentinoje
Argentinoje XIX a. pradėję kurtis lietuviai steigė savišalpos draugijas, greta kurių veikė knygynėliai, buvo leidžiami laikraščiai. Didžiausią lietuvių bendruomenę turinčioje sostinėje Buenos Airėse veikė mėgėjų chorai, teatrai, o renginiuose pasirodydavo dainininkai ir muzikantai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Argentinoje gyveno apie 35 tūkstančiai lietuvių. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Argentinoje buvo įsteigtas Lietuvai išlaisvinti centras.
Kompozitorius ir vargonininkas Vaclovas Rymavičius (1899-1972) Lietuvoje baigė Juozo Naujalio vargonininkų kursus. 1928 m. emigravęs į Argentiną, čia studijavo fortepijoną ir kompoziciją, kūrė muziką. 1929 m. įkūrė Argentinos lietuvių Šv. Cecilijos chorą, su kuriuo įrašė daugybę plokštelių ir dalyvavo 32-ajame Eucharistiniame kongrese. Kauno miesto muziejuje saugomose plokštelėse chorui akompanuoja Andrius Kuprevičius (1921-1997), Argentinoje gyvenęs 1948-1953 m. Čia jis 1951-1953 m. vadovavo Buenos Airėse veikusiam chorui „Daina“.
#
tags: #juozas #jankevicius #sporto