Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį apibrėžia sparčiai besivystanti socialinė, mokslinė ir techninė pažanga, žmogaus organizmas patiria nuolatinį prisitaikymo prie naujų aplinkybių poreikį. Biologiniai procesai, skirtingai nei socialiniai, kinta lėtai, tad žmogui tenka prisitaikyti prie vis didėjančių reikalavimų. Šiandieninis žmogus verčiamas mąstyti ir veikti daug greičiau už savo protėvius. Mokslinė ir techninė pažanga, išlaisvinusi žmogų nuo alinančio fizinio darbo, drauge labai apribojo jo biologinės evoliucijos stimulą - fizinį aktyvumą. Milijonus metų gamta ir fizinis darbas lyg koks skulptorius lipdė žmogaus kūną, lavino jo jėgą, grūdino valią. Dabar žmogus kasdieniame gyvenime nedažnai susiduria su sunkiu fiziniu darbu, aktyvia fizine veikla.
Fizinio aktyvumo svarba
Fizinis aktyvumas gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra labai svarbus. Fiziškai aktyvi gyvensena yra ne tik sveikatą stiprinantis, bet ir bendrą organizmo savijautą gerinantis veiksnys: aktyvūs žmonės esti geresnės nuotaikos, pozityvesnės nuomonės apie gyvenimą, darbą, politiką. Sportuojantys mokiniai geriau mokosi, pasižymi aukštesne saviverte, rečiau turi žalingų įpročių. Deja, per didelis mokymosi krūvis, pasyvių laisvalaikio formų įsigalėjimas (TV ir kompiuteris), sporto būrelių, žaidimo aikštelių ir kitų galimybių stoka labai riboja mokinių norą sportuoti.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja, kad suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs bent 30 min. per dieną didesnę dalį savaitės dienų, arba geriausiai - kasdien. Šis rekomenduojamas laikas gali būti padalytas į trumpesnius laiko tarpsnius (ne trumpesnius kaip dešimt minučių), tačiau netgi mažesnės trukmės fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį sveikatai. Dėl fizinio aktyvumo stokos žmogus dažniau serga lėtinėmis ligomis (ypač širdies ir kraujagyslių sistemos), mažėja jo darbingumas, gyvybingumas; nepakankamas fizinis pajėgumas neigiamai veikia ir centrinę nervų sistemą.
Fizinis aktyvumas ir ligos
Šiandien yra visiškai aišku, kodėl žmonės taip serga širdies ligomis. Jas lemia du pagrindiniai veiksniai: paveldimumas ir gyvenimo būdas, kur labai svarbus fizinis aktyvumas. Ypač gerai ištirtas koronarų kalkėjimo ryšys su hipodinamija (judėjimo stoka). Neabejotina, kad mažas fizinis aktyvumas darbo ir poilsio metu yra vienas iš rizikos veiksnių nutukti. Nustatyta, kad Lietuvoje gyventojų (ir vyrų, ir moterų) fizinis aktyvumas darbo metu yra nedidelis arba vidutinis. Daugiausia asmenų dirba lengvą (42,9 proc.) arba vidutinio sunkumo (27,1 proc.) darbą. Laisvalaikiu ir vyrai, ir moterys dažniausiai skaito bei žiūri televizorių (59,8 proc.), o sunkiai dirba arba sportuoja tik 1,4 procento visų respondentų. Kasdien mankštinasi tik 15,9 proc.
Fizinis aktyvumas ir sveikata
Kiekvienas, kuris turi noro aktyviai sportuoti užsiiminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus - sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnės pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio - sveikatos. Nereikėtų pamiršti labai taiklios sentencijos, kad nė vienas vaistas negali pakeisti fizinio aktyvumo, o tinkamai taikomas fizinis aktyvumas gali pakeisti dalį vaistų. Sportuojantis žmogus geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių. Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilnaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, muzikos, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos. Įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga, šokinėja, atlieka pratimus su įvairiomis priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį. Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3-4 kartus mažesni negu nesportuojančių.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Medžiagų apykaita ir fizinis aktyvumas
Ryškiausi teigiami pakitimai, dėl ilgalaikio fizinės treniruotės poveikio, vyksta žmogaus medžiagų apykaitoje. Ji nepertraukiamai vyksta visą gyvenimą. Nutrūkimas reikštų mirtį. Medžiagų apykaita yra glaudžiai susijusi su energijos apykaita, (nuolatiniu jos sunaudojimu ir papildymu) organizme. Vykstant apykaitai, vienos energijos rūšys virsta kitomis. Pavyzdžiui, atliekant fizinius pratimus, cheminė energija, esanti sudėtingose mūsų organizmo ląstelių medžiagose (iš dalies ir raumenų ląstelėse) virsta į mechaninę įvairių kūno dalių judėjimo energiją, o vėliau į šiluminę energiją. Treniruotam asmeniui, atliekančiam standartinį darbą, reikia mažiau deguonies. Toks žmogus palyginti su netreniruotu, fizinio krūvio metu rečiau kvėpuoja, jo retesnis pulsas. Tai paaiškinama tuo, kad dėl fizinių treniruočių poveikio ląstelėse ir tarpląstelinėje medžiagoje vyksta daugybė pokyčių, pagerinančių gyvybinę veiklą. Asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, taip pat aktualu reguliariai mankštintis, atlikinėti specialiai parinktus fizinius pratimus, kad pagerėtų medžiagų apykaita ir kraujotaka. Sisteminga fizinė treniruotė labai pagerina judėjimo-atramos aparato (kaulų, sąnarių, skeleto raumenų, sausgyslių, raiščių) struktūrą ir funkcijas. Ilgalaikis fizinis neveiklumas sukelia kalcio apykaitos organizme pažeidimus. Jo trūkstant, progresuoja osteoporozė, kaulai tampa trapūs. Treniruočių procese gerėja sąnarių sandara ir funkcija, sąnarių paslankumas, didėja judesių amplitudė, stiprėja sausgyslės ir raiščiai, sustiprėja skeleto raumenys. Sąnarių paslankumas ir kūno lankstumas teigiamai veikia žmogaus išorines kūno formas, laikyseną ir eiseną. Fiziniai pratimai labai pagerina medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse. Dirbančių raumenų ląstelės gauna daug kartų daugiau maisto medžiagų. Raumenų mityba tiesiogiai susijusi su kraujotaka. Sisteminga raumenų veikla sustiprina ir su raumenynu susijusius nervų mechanizmus.
Širdies ir kraujagyslių sistema ir fizinis aktyvumas
Širdis kaip ir kiekvienas raumuo, gali būti geriau ar blogiau išsivysčiusi. Žmonės, turintys silpną širdį, negali greitai vaikščioti, dirbti sunkesnio darbo, dūsta, blogai pakelia ligas, aukštą kūno temperatūrą. Yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį. Širdis išlieka sveika ir stipri, kai daug ir racionaliai dirba. Gerėjant organizmo treniruotumui, didėja širdies masė (apimtis). Fiziologiškai padidėjusi širdis turi pilnavertę kraujotaką. Gerai treniruota širdis dirba žymiai ekonomiškiau ramybės būklėje ir daug našiau krūvio metu. Fizinis aktyvumas mažina ir didelio kraujo spaudimo riziką. Epidemiologinės ir klinikinės studijos atskleidžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas gali būti prevenciniu didelio kraujo spaudimo veiksniu. Fiziniai pratimai, ypač tiems žmonėms, kurie turi antsvorio, gali teigiamai veikti kraujospūdį, kraujo lipidų kiekį, insulino kiekį ir širdies, plaučių funkcijas.
Kvėpavimo sistema ir fizinis aktyvumas
Kvėpavimo ir kraujotakos organų funkcijos glaudžiai tarpusavyje susiję. Kvėpavimo organų pagrindinė funkcija yra tiekti organizmui deguonį, būtiną gyvybiniams procesams palaikyti, ir pašalinti medžiagų apykaitos procese besigaminančio anglies dvideginio perteklių. Žmogaus gyvybė neįmanoma be kvėpavimo. Kvėpavimo aparatas, kaip ir širdis, dirba be pertraukos. Priklausomai nuo organizmo poreikių kvėpavimas gali suintensyvėti arba susilpnėti. Sistemingas fizinis aktyvumas (besikartojantys fiziniai krūviai), kurių metu kvėpavimo organai intensyviai dirba, gerina jų funkciją. Fizinė treniruotė išugdo taisyklingo, t. y. gilaus kvėpavimo įgūdį. Pagerėjęs organizmo aprūpinimas deguonimi fizinio proceso metu daro teigiamą įtaką centrinei nervų sistemai, ypač galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievei.
Nervų sistema ir fizinis aktyvumas
Nervų sistema dalyvauja visose organizmo procesuose ir funkcijose. Dėl to ji pirmiausia ir pajunta fizinio aktyvumo (fizinių pratimų) įtaką. Fizinio krūvio metu dauguma nervų sistemos grandžių tobulėja, vystosi. Dėl sistemingos raumenų veiklos kinta viso organizmo gyvybingumas. Gerėjant organizmo treniruotumui, gerėja ir vegetacinės nervų sistemos, nuo kurios priklauso vidaus organų veikla, funkcija. Taip pat fizinio proceso metu gerėja pagrindinių nervinių procesų galvos smegenų žievėje - dirginimo ir slopinimo, kuriais grindžiama žmogaus psichinė veikla, jėga ir paslankumas, gerėja jų pusiausvyra. Svarbu ir tai, kad fizinio aktyvumo, ypač sportinių žaidimų metu žmogų užvaldo teigiamos emocijos, tvirtėja pasitikėjimas savimi, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, jis tampa žvalesnis, pagerėja nuotaika.
Virškinimo sistema ir fizinis aktyvumas
Raumenų veikla daro teigiamą poveikį ir virškinimo organams. Fizinių treniruočių proceso metu suaktyvėja medžiagų apykaita ir energijos sunaudojimas organizme. Dėl to suaktyvėja ir virškinimo organų funkcija. Dėl sistemingo fizinio aktyvumo pagerėja skrandžio ir žarnyno nervinė reguliacija, geriau stimuliuojama virškinimo liaukų veikla, daugiau virškinimo sulčių, biologiškai aktyvių medžiagų ir fermentų išsiskiria į skrandžio ir žarnyno traktą ir dalyvauja virškinant. Dėl to maistas geriau suvirškinamas.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Šalinimo sistema ir fizinis aktyvumas
Fizinio krūvio metu išaugęs medžiagų apykaitos aktyvumas didina galutinių apykaitos produktų (šlakų) kiekį organizme. Jie operatyviai šalinami iš organizmo įvairiais būdais: per inkstus su šlapimu, per odos prakaito liaukas su prakaitu, per plaučius su iškvėpiamu oru. aktyvaus fizinio darbo metu aktyviai funkcionuoja prakaito liaukos, tuo sumažindamos krūvį inkstams. Žmogaus sveikatai palaikyti ir išsaugoti būtina nepriekaištinga šalinimo organų veikla.
Termoreguliacija ir fizinis aktyvumas
Fizinė veikla kelia didesnius reikalavimus organizmo adaptacijai prie fizinių krūvių, visų pirma, tose sporto šakose, kurioms reikia ilgai trunkančios ištvermės. Tai aktualu ilgų nuotolių bėgikams, dviratininkams, tenisininkams, triatlonininkams. Nustatyta, kad apie 70-80 proc. energijos, susidarančios žmogaus organizme, išsiskiria į išorinę aplinką šilumos pavidalu ir tik 20-30 proc. virsta naudingu darbu. Normaliomis atmosferos sąlygomis išsiskiriančios šilumos balansas žmogaus organizme pasiskirsto tokia tvarka: laidumui ir konvekcijai (šilumos perdavimas judančiomis skysčių ar dujų srovėmis) tenka 20 proc., radiacijai - 60 proc., išgarinimui - 20 proc. Intensyvaus fizinio krūvio metu laidumui ir konvekcijai tenka 15 proc., radiacijai - 5 proc., išgarinimui - 80 proc. Optimali oro temperatūra visaverčiam žmogaus gyvybiškumui yra 18-22 °C. Intensyvėjant atliekamam fiziniam krūviui optimali temperatūra žemėja. Pvz., krūvis, esant PD (pulso dažniui) 140-150 tv./min., sėkmingiausiai atliekamas, kai oro temperatūra yra 16-17 °C, o PD padidėjus iki 170-180 tv./min.
Informacija apie išorės temperatūros pokyčius patenka į organizmą per odos receptorius, kurie skatina veikti termoreguliacijos (organizmo savybė palaikyti optimalią kūno temperatūrą) mechanizmus. Padidėjus oro temperatūrai suintensyvėja šilumos išsiskyrimas iš organizmo. Sumažėjus aplinkos temperatūrai šilumos išsiskyrimas mažėja, pradeda veikti metabolinės šilumos gamybos ir taupymo mechanizmai. Jei organizmo sąveika su išorine aplinka vyksta tokiu būdu, kai pasiekiamas termoreguliacinis balansas, sportininkas demonstruoja didelį darbingumą, yra atsparus nuovargiui. Sutrikus šiam balansui, susidarant organizme šilumos pertekliui, sumažėja net tik darbingumas, atliekamų judesių kokybė, bet ir atsiranda hiperterminės traumos, būdingos ilgų nuotolių bėgikams, maratonininkams, plento dviratininkams. Hiperterminės traumos - tai raumenų kaustymas, šiluminis perkaitinimas, šilumos smūgis. Raumenų kaustymas yra mažiausiai pavojingas sutrikimas, jis pasižymi stipriais daugiausiai dirbančių raumenų spazmais, ir tai dažniausiai susiję su mikroelementų trūkumu ir organizmo dehidratacija. Šiluminio perkaitinimo metu gali svaigti galva, padažnėja pulsas, sumažėja kraujospūdis, sutrinka kvėpavimas, pasireiškia vėmimas. Šilumos smūgis yra hiperterminė trauma, pavojinga gyvybei. Jos metu gali būti visiškai arba iš dalies prarandama sąmonė, labai sudažnėja pulsas ir kvėpavimas, vidinė kūno temperatūra pakyla per 40 °C. Laiku nesuteikus medicininės pagalbos gali ištikti mirtis. Šilumos smūgis visiškai sutrikdo organizmo termoreguliacijos mechanizmą.
Šilumos dydis organizme atliekant fizinį krūvį karštoje aplinkoje priklauso nuo krūvio intensyvumo, aplinkos temperatūros ir išgarinimo sąlygų. Svarbų vaidmenį šilumos kiekiui organizme taip pat turi ir konvekcija bei radiacija. Šiluminio poveikio dydis gali būti apibūdintas vidinės temperatūros, odos temperatūros padidėjimu, deguonies suvartojimo reakcija. Veikiant karščiui, organizme vyksta kraujo persiskirstymas - kraujotaka padidėja odoje, o vidaus organuose sumažėja. Šešis septynis kartus padidėjusi kraujotaka odoje labai padidina šilumos išsiskyrimą, todėl būtinas kraujo tūrio padidėjimas, kad būtų išlaikytas normalus kraujospūdis. Dėl kraujotakos odoje padidėjimo fizinio krūvio metu žymiai sumažėja vidaus organų aprūpinimas krauju. Dėl kraujo persiskirstymo kinta ir organizmo aprūpinimas deguonimi: labai padidėja deguonies kiekis, tenkantis odai, kurioje apykaitos procesų aktyvumas yra mažas, o jo kiekis, tenkantis vidaus organams, kuriuose apykaitos procesų aktyvumas yra labai didelis, sumažėja. Apykaitos procesų aktyvumas kepenyse ir inkstuose yra atitinkamai 4 ir 10 kartų didesnis nei odoje, todėl sumažėjęs kepenų aprūpinimas deguonimi esant aukštai temperatūrai stimuliuoja glikolizę kepenyse, išderina oksidavimo ir fosforilinimo procesų pusiausvyrą, kuri sumažina biocheminių reakcijų ekonomiškumą. Intensyvus krūvis aukštoje temperatūroje smarkiai padidina vidinį kvėpavimą raumenyse ir mitochondrijose. Išaugęs deguonies vartojimas skatina makroerginių medžiagų vartojimą. Taigi energijos gamybos procesai tampa mažiau ekonomiški ir tai susiję su smarkiai padidėjusia šilumos produkcija, kuri sukelia stresinę reakciją, skatinančią išsiskirti dar daugiau šilumos. Atliekant fizinį krūvį aukštoje temperatūroje daugiausia šilumos išsiskiria prakaituojant. Dėl žymaus kraujotakos padidėjimo odoje ir poodiniuose sluoksniuose vis daugiau šilumos perduodama į kūno išorinius sluoksnius. Dėl to sumažėja veninė kraujo apytaka, sumažėja sistolinis kraujo tūris ir, siekiant išsaugoti optimalią vidinės terpės temperatūrą, turi padidėti pulso dažnis, kad būtų palaikomas reikiamas kraujo kiekis. Atliekant krūvį aukštoje temperatūroje sumažėja darbo ekonomiškumas, nes tokiomis sąlygomis sunaudojama daugiau glikogeno, kaupiasi laktatas. Nustatyta, kad moterys geriau pakelia karštą, drėgną orą, o vyrai - sausą. Taip yra dėl to, kad moterų kūno paviršiaus ploto ir kūno masės santykis yra didesnis nei vyrų ir tai duoda pranašumą karšto, drėgno oro sąlygomis.
Karšto oro sąlygomis padidėja prakaitavimo intensyvumas iki 1,5-2,5 l/val. Dėl to sumažėja bendras kraujo tūris, didėja jo klampumas. Kraujo tūriui sumažėjus tik 3 proc., jau mažėja darbingumas, blogėja sportininko savijauta. Besivystanti dehidratacija didina kūno temperatūrą ir krūvį organizmo funkcinėms sistemoms. Vienu iš svarbiausių neigiamų dehidratacijos požymių yra kraujo plazmos tūrio sumažėjimas. Maisto medžiagų trūkumą žmogus gali pakelti ilgiau, o netekus to proc. vandens organizme vyksta gyvybei pavojingi pokyčiai. Ypač pavojinga sportininko organizmui yra situacija, kai dehidratacija sutampa su gausia šilumos gamyba, elektrolitų ir fermentų praradimu. Karšto, drėgno oro sąlygomis prakaitavimas pasunkėja dėl didelės oro drėgmės.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Treniruojantis karšto oro sąlygomis organizme formuojasi funkcinė sistema, padedanti sportininkui adaptuotis prie aukštos temperatūros. Šios sistemos veikla nukreipta į pastovios temperatūros pusiausvyros palaikymą. Ji susideda iš: 1) aferentinės grandies - odos ir viršutinių kvėpavimo takų receptorių; 2) termoreguliacijos centro (pagumburio); 3) eferentinės grandies - kraujotakos ir prakaitavimo organų. Žmogus prie aukštos temperatūros prisitaiko gana greitai. Didelio prakaitavimo pasekmė fizinio krūvio metu, dirbant aukštos temperatūros ir drėgmės sąlygomis, yra organizmo vandens ir druskų balanso sutrikimas. Organizmas greitai netenka didelių skysčių kiekių, o organizmo skysčiuose labai sumažėja elektrolitų kiekis. Dėl dehidratacijos labai sumažėja organizmo darbingumas. Ji išsivysto tais atvejais, kai darbo trukmė viršija 30 min., vyrauja submaksimalus ir didelio intensyvumo aerobinio pobūdžio darbas ir dirbama aukštos aplinkos temperatūros ir didelės drėgmės sąlygomis. Dehidratacija sukelia kraujo plazmos kiekio bei sistolinio kraujo tūrio sumažėjimą. Grėsmingas dehidratacijos padarinys yra hemokoncentracijos padidėjimas, padidėjęs hematokrito rodiklis ir kraujo klampumas. Tai padidina širdies apkrovimą ir gali sumažinti jos funkcinį pajėgumą. Netekus daug skysčių, organizme sumažėja tarpląstelinio ir intraląstelinio vandens kiekis audiniuose. Sumažėjus vandens ir elektrolitų kiekiui ląstelėse, sutrinka jų normali funkcinė veikla. Netekdamas daug vandens organizmas su prakaitu netenka ir kai kurių elektrolitų bei druskų. Daugiausia netenkama Na+ ir K+ jonų.
Skysčių balansas fizinio krūvio metu turi didelę reikšmę termoreguliacijai, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai. Krūvio pradžioje H20 iš kraujo patenka į tarpląstelinę terpę. Šis judėjimas priklauso nuo raumenų masės aktyvumo ir fizinės veiklos intensyvumo. Medžiagų apykaitos produktai pradeda kauptis raumenų audinių viduje ir aplink raumenų audinius, padidindami osmosinį slėgį (slėgis, kurį, esant nekintamai temperatūrai, turėtų užimti ištirpinta dujinės būsenos medžiaga, užimdama tokį patį tūrį kaip ir tirpalas). Į šias ląsteles patenka ir vanduo. Fizinio krūvio metu sustiprėja prakaito išsiskyrimas. Dėl visų šių priežasčių, sumažėjus plazmos tūriui, raumenyse padaugėja vandens. Pvz., vieną valandą bėgant 75 proc. V02 max intensyvumu plazmos tūris sumažėja 5-10 proc. Endokrininė sistema vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant organizmo skysčių balansą. Aldosterono ir renino-angiotenzino mechanizmas. Inkstai reguliuoja skysčių balansą organizme ir palaiko arterinį spaudimą. Pagrindinis kraujospūdį lemiantis veiksnys - plazmos tūris. Arterinio spaudimo lygį „seka“ specialios ląstelės, esančios inkstuose. Jų veiklą fizinio krūvio metu stimuliuoja sumažėjęs kraujospūdis ir sumažėjęs inkstų aprūpinimas krauju. Tai vadinama renino-angiotenzino sistema. Reninas paverčia angiotenzinogeno baltymą angiotenzinu. fizinė veikla skatina prakaito išsiskyrimą; prakaitavimas sumažina kraujo plazmos tūrį ir inkstų aprūpinimą krauju; sumažėjęs inkstų aprūpinimas krauju stimuliuoja renino išsiskyrimą iš jų. Antidiuretinis hormonas vazopresinas yra kitas hormonas, aktyviai dalyvaujantis reguliuojant skysčio balansą. Jis išsiskiria, kai padidėja ištirpusių kraujyje medžiagų kiekis. Fizinio krūvio metu vandens pašalinimas iš plazmos padidina kraujo koncentraciją. Tam padeda ir prakaitavimas. Visa tai padidina kraujo osmosinį slėgį. Pagumburis stimuliuoja antidiuretino hormono, vazopresino, išsiskyrimą iš hipofizės užpakalinės dalies. Šis hormonas padidina vandens rezorbciją inkstuose ir dėl to padidėja skysčio kiekis kraujyje ir organizme, sunormalėja arterinis kraujospūdis. Esant aukštos aplinkos temperatūros sukeltam silpnumui ir šiluminiams spazmams raumenyse, sportininką reikia paguldyti ant žemės, pašalinti nuo tiesioginių saulės spindulių, organizmą prisotinti vandens, angliavandenių ir druskų.
Sportininkų treniruotės ir varžybos trunka ištisus metus. Todėl dažnai sportininkams tai daryti tenka esant žemai temperatūrai. Esant pernelyg šaltam orui ar vandeniui, kūnas praranda daugiau šilumos, dėl to gali sutrikti homeostazė. Atšalęs raumuo tampa silpnesnis. Nervų sistema reaguoja į raumenų atšalimą veiklos efektyvumo sumažėjimu. Esant žemai temperatūrai, sumažėja raumenų susitraukimo greitis ir jėga, jie greičiau pavargsta. Kai apranga ir fizinio krūvio lemiama medžiagų apykaita gali palaikyti reikiamą kūno temperatūrą, tuomet raumenų veiklos efektyvumas mažiau kinta. Bet palaipsniui, raumenims vis labiau vargstant, šilumos gamyba vis mažėja. Tai būdinga, kai sportininkai treniruojasi šaltose treniruočių salėse, šaltame vandenyje, netinkamomis oro sąlygomis. Atsirandanti hipotermija skatina nuovargį, mažina šilumos susidarymą. Esant žemesnei temperatūrai, odos kraujagyslės susiaurėja. Gliukozė taip pat padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Kai šalta ir krečia drebulys, sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje slopina drebulį. Nustatyta, kad pagumburis pradeda prarasti savybę reguliuoti kūno temperatūrą, kai ji sumažėja iki 34,5°C. Hipotermija paveikia sinusinį mazgą, dėl to sumažėja širdies susitraukimų skaičius ir kartu širdies minutinis tūris. Dėl įkvėpto šalto oro neapšąla kvėpavimo takai ir plaučiai. Ilgai gyvenant arba dažnai atvykstant į šalto klimato regionus, organizmas pamažu adaptuojasi prie šių sąlygų. Tačiau šio reiškinio mechanizmas dar nėra gerai ištirtas.
Fizinio aktyvumo įtaka sveikatai
Dauguma žmonių sąmoningai suvokia fizinio aktyvumo reikšmę. Žinome, kad reguliarus fizinis aktyvumas padeda kontroliuoti kūno būklę ir svorį, pagerinti sveikatą ir nuotaiką, sumažinti su nutukimu siejamų ligų riziką. Ilgalaikiais tyrimais įrodyta, jog fizinis pasyvumas yra vienas pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos bei nutukimo, rizikos veiksnių. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų ligų, ir 5-10 proc. mirčių Europos regione. 1994 - 2010 metais, suaugusių Lietuvos gyventojų gyvensenos tyrimo metu, nustatyta, jog per šešiolika metų vyrų ir moterų, besimankštinusių bent keturis kartus per savaitę, dalis šiek tiek padidėjo: vyrų nuo 16 proc. iki 29 proc., moterų nuo 13 proc. iki 28 proc., tačiau tai vis tiek nedžiuginantys skaičiai. Visuomet galima rasti nemokamų sveikatingumo renginių, kurie vis dažniau organizuojami (tai-či mankštos, bėgiojimo, šiaurietiško ėjimo, šokių pamokos).
tags: #kaip #organizmas #prisitaiko #prie #fizines #veiklos