Įvadas
Kėdainių Šviesioji gimnazija - švietimo įstaiga, turinti gilias istorines šaknis ir svarbią reikšmę Kėdainių kraštui. Ši gimnazija ne tik teikia kokybišką vidurinį išsilavinimą, bet ir yra glaudžiai susijusi su sportu, puoselėdama jaunosios kartos fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenimo būdą. Šiame straipsnyje panagrinėsime gimnazijos istoriją, raidą ir indėlį į Kėdainių krašto bendruomenę.
Gimnazijos samprata ir raida
Žodis „gimnazija“ kilęs iš graikų kalbos. XV a. italų humanistai gimnazija vadino lotynišką mokyklą, kurioje buvo dėstomos ir graikų bei hebrajų kalbos. Pirmąją humanistinio pobūdžio vidurinę mokyklą (vadinamą gimnazija) 1538 m. Strasbūre įsteigė J. Sturmas. Humanistinės gimnazijos programos koncepcijos formavimui didelę įtaką turėjo Erazmas Roterdamietis ir Ph. Melanchthonas (gimnaziją įsteigė Niurnberge). Humanistinės gimnazijos greitai paplito reformacijos apimtose šalyse.
Gimnazijos su papildomomis klasėmis, kurių mokymo programos buvo artimos universitetų mokymo programoms, vadintos akademinėmis gimnazijomis (dalis jų pradėjo prilygti universitetams, net tapo universitetais). Nuo XVII a. (ypač XVIII a.) į gimnazijos programas imta įtraukti ir gamtos mokslus, matematiką, naująsias kalbas. Nuo XIX a. pradžios Prūsijoje (netrukus ir kitose šalyse) gimnazija tapo mokykla, rengiančia jaunimą studijoms universitetuose. Iš pradžių veikė klasikinės gimnazijos, kuriose daugiausia mokyta graikų ir lotynų kalbų, nagrinėta antikos istorija ir literatūra. Nuo XIX a. daugelyje šalių susiklostė savitos gimnazijos raidos tradicijos. Kai kuriose šalyse (Prancūzijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose) gimnazijos tipo mokyklos ar dalis jų (pvz., Italijoje, Švedijoje) vadinamos koležais, licėjais, koledžais.
Gimnazijų atsiradimas Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios gimnazijos pradėtos steigti XVII amžiuje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Kristupas II Radvila 1625 m. įkūrė Kėdainių gimnaziją, kuri dabar žinoma kaip Kėdainių Šviesioji gimnazija. XVIII a. Radvilų ir evangelikų reformatų išlaikoma gimnazija veikė Biržuose.
Po 1803-1804 m. švietimo reformos gimnazijomis pavadintos visos apygardų mokyklos ir kai kurios kolegijos, mokslas jose trukdavo 6-7 metus. Po 1831-1832 m. caro valdžios represijų daug gimnazijų (tarp jų - visos nevalstybinės) uždaryta. Vilniaus gubernijoje veikė Kražių gimnazija (Kražių kolegija); mokymo programomis jai prilygo apskrities mokyklos Kaune ir Kėdainiuose.
Taip pat skaitykite: Sporto gimnazijos vadovybė
1860 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo 6 gimnazijos (Vilniuje, Kaune, Švenčionyse, Šiauliuose, Kėdainiuose, Panevėžyje). Po 1863 m. sukilimo uždarytos Kėdainių, Panevėžio gimnazijos. XIX a. pabaigoje Kauno gubernijoje veikė 4 gimnazijos (po 1 berniukų ir mergaičių Kaune ir Šiauliuose), Vilniaus gubernijoje (Vilniuje) - 3 (2 berniukų, 1 mergaičių), Suvalkų gubernijoje - 3 (Suvalkuose - berniukų ir mergaičių, Marijampolėje - berniukų). Jose mokėsi daugiausia caro valdininkų ir dvarininkų, taip pat turtingų valstiečių vaikai. 1914 m. Rusijos imperijos lietuviškose gubernijose buvo apie 30 gimnazijų. Per Pirmąjį pasaulinį karą kai kurios jų buvo evakuotos į Rusiją.
Gimnazijos nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia veikė 8 klasių klasikinės gimnazijos (buvo dėstoma lotynų kalba ir 2 naujosios kalbos). Į jas stodavo baigusieji 4 skyrių pradinę mokyklą. Be klasikinių, buvo realinių, komercinių gimnazijų. Veikė valstybinės, privačios ir išlaikomos savivaldybių, įvairių draugijų (Ryto, Saulės, Žiburio), mokytojų organizacijų gimnazijos. Tautinių mažumų (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) gimnazijos buvo privačios.
Gimnazijos dažniausiai buvo mišrios (koedukacinės), tik didesniuose miestuose, kuriuose veikė daugiau negu 1 gimnazija, buvo atskiros berniukų ir mergaičių gimnazijos. 1926 m. veikė 45 gimnazijos, jose mokėsi 15 392 mokiniai. 1936 m. panaikinti gimnazijų tipai (bet gimnazijos galėjo turėti skirtingus mokymo planus: sustiprintą graikų ir lotynų kalbų, naujųjų kalbų, matematikos ir gamtos mokslų, prekybos ar kitų dalykų dėstymą), suvienodinta mokslo trukmė (7 m.), į jas stodavo baigusieji 6 skyrių pradinę mokyklą.
Gimnazijos sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo
1940 m. privačios gimnazijos sovietų okupacinės valdžios buvo suvalstybintos, pertvarkytos gimnazijų mokymo programos (panaikintas tikybos, lotynų kalbos, filosofijos, įvestas privalomas rusų kalbos, SSRS konstitucijos dėstymas). 1945 m. veikė 79 gimnazijos (50 000 mokinių) ir dar 6 gimnazijos suaugusiesiems.
Po nepriklausomybės atkūrimo iš kai kurių vidurinių mokyklų imta steigti gimnazijas. Pirmoji 1992 m. įsteigta Panevėžyje (Juozo Balčikonio gimnazija), joje mokėsi 408 mokiniai.
Taip pat skaitykite: Plaukimo klubas Kėdainiuose
Šiuolaikinės gimnazijos Lietuvoje
Bendroji gimnazija gali veikti kaip:
- Savarankiška profiliuota (humanitarinė arba realinė) keturmetė (15-19 m. mokiniams) bendrojo lavinimo mokykla.
- Gimnazija su bendrojo lavinimo skyriumi (nuo 1 iki 8 arba nuo 5 iki 8 klasės; dažniausiai tokios gimnazijos veikia atokiose gyvenvietėse arba ten, kur yra tik viena tautinės bendrijos mokykla).
- Vidurinė specialioji mokykla su gimnazijos klasių skyriumi (jose dažniausia mokosi mokiniai, dėl negalios negalintys mokytis kitose bendrosiose gimnazijose).
Specifinių gebėjimų mokiniai (15-19 m.) gali mokytis keturmetėje universitetinėje gimnazijoje, gimnazijai prilygintoje keturmetėje konservatorijoje, menų, sporto ir kitoje mokykloje. Technologinė gimnazija veikia kaip savarankiška keturmetė (15-19 m. mokiniams) specialaus profilio mokykla arba kaip profesinės ar aukštesniosios mokyklos padalinys (16-19 m.).
Į gimnazijas (išskyrus menų) priimami mokiniai, baigę ne mažiau kaip 8 klases, jos 1 ir 2 klasėje mokiniams sudaromos sąlygos pasitikrinti gabumus, polinkius, geriau įvertinti savo pasirinkimą. Baigusieji 2 gimnazijos klasę gauna pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą. 3 ir 4 klasėje ugdymas profiliuojamas, keliami aukštesni (palyginti su kitų tipų bendrojo lavinimo mokyklomis) reikalavimai: mokiniai privalo mokytis 4-5 dalykus A (išplėstiniu), ne mažiau kaip 2 S (sustiprintu išplėstiniu) lygiu ir ne mažiau kaip 3 užsienio kalbas.
Lietuviškos gimnazijos užsienyje
Lietuviškos gimnazijos veikia ir užsienyje. Pirmosios lietuviškos gimnazijos užsienyje organizuotos Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Austrijoje, didžiausia gimnazija veikė Hanau stovykloje (apie 300 mokinių, apie 30 mokytojų). 1945/1946 stovyklose veikė 20 gimnazijų (2442 mokiniai), 1948/1949 - 26 gimnazijos (2504).
Panaikinus stovyklas lietuviai mokiniai mokslą tęsė valstybių, kuriose gyveno, gimnazijose ir gimnazijos tipo mokyklose. Vokietijos lietuvių bendruomenė 1950 m. įsteigė Vasario 16 gimnaziją Diepholze, 1954 m. ji perkelta į Hüttenfeldą, nuo 1968 m. tapo atvira viso pasaulio lietuviams. Gimnazijos tipo lituanistinės mokyklos veikė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Taip pat skaitykite: Kėdainių krepšinio raida
Kėdainių Šviesiosios Gimnazijos Istorija
Įkūrimas ir pavadinimo suteikimas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Kristupas II Radvila 1625 m. įkūrė Kėdainių gimnaziją. 1647 m. protestantiškai Kėdainių mokyklai suteiktas gimnazijos vardas - Gymnasium Illustre.
Gimnazijos klestėjimas XVII amžiuje
1652 m. Šviesioji gimnazija, tapusi svarbiausia protestantiška aukštesniąja mokykla Lietuvoje, įsikėlė į naują pastatą Didžiojoje gatvėje. Jos šlovingo klestėjimo likučių galima įžvelgti iki šiol: tai puošnios renesansinės arkados vidiniame kieme, skliautuoti rūsiai, kuriuose veikė Joachimo Jurgio Reto spaustuvė.
Mokyklai vadovavo ir joje dėstė apsišvietę vietiniai ir europinio lygio kviestiniai dėstytojai: filosofas Adomas Rasijus, medicinos ir filosofijos mokslų daktaras, fortifikacijų specialistas Adomas Freitagas, Jonas Šidlovijus, Aleksandras Torkvatas, Steponas Jaugelis Telega, Tomas Ramza ir kt.
Gimnazijos biblioteka
Gimnazijos bibliotekos, kaip ir pačios gimnazijos, istorija neatsiejama nuo kunigaikščių Kristupo ir jo sūnaus Jonušo Radvilų kultūrinių užmojų, kuriuos jiems pavyko įgyvendinti Kėdainiuose. 1647 m. protestantiškai Kėdainių mokyklai suteiktas gimnazijos vardas - Gymnasium Illustre. Gimnazijai inteligentai, kunigai dovanojo Europos leidyklose išleistas knygas, todėl prie jos buvo nemaža biblioteka. Ji buvo įkurdinta atskirame pastate, o fondą sudarė apie 3 000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų. Šie faktai iškalbingai byloja apie išskirtinį dėmesį knygai, spausdintam žodžiui.
Po kunigaikščio mirties Kėdainių dvare išlikęs jo 183 asmeninių knygų sąrašas leidžia praskleisti laiko uždangą ir žvilgterti, kuo kunigaikštis domėjosi, kokios buvo jo kultūrinės orientacijos ir bent apytikriai numanyti, koks galėjo būti gimnazijos bibliotekos fondas. Kunigaikščio asmeninę biblioteką sudarė nedidelės, patogios vežiotis ir skaityti knygos, o 18 knygų buvo folio - didelės, matyt, ištaigingai išleistos. Daugiausia knygų buvo lotynų kalba - 152, be to, 12 lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių kalbų žodynų ir gramatikų, 9 knygos vokiečių kalba, 4 lenkų, 2 graikų, 2 flamų, 1 kastiliečių (ispanų) ir 1 prancūzų kalba. Rinkinio turinį apibūdina knygų teminės grupės: teologijos ir bažnyčios istorijos (32), tarp jų 14 biblistikos knygų (Biblijos vertimų, jos tyrinėjimų ir interpretacijų), Antikos autorių kūriniai (28), knygos aukštajam išsilavinimui ir plataus pobūdžio erudicijai išsiugdyti (apie 26 - logika, retorika, fizika, metafizika, filosofija, politika), Vakarų ir Vidurio Europos kraštų istorijos, geografijos (apie 25), karybos ir architektūros (4), medicinos (4), magijos (1), grožinės ir proginės literatūros (apie 6). Rinkinyje buvo tik 12 knygų, išleistų Abiejų Tautų Respublikoje, labai mažai knygų lenkų kalba (4).
Mokymo programos ir dėstytojai
Lotyniško tipo humanitarinėje gimnazijoje buvo mokoma kelių kalbų (lotynų, graikų, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, hebrajų). Dėstoma lotyniškai, lenkiškai, tačiau paaiškinimams vartota lietuvių kalba.
Galima numanyti, kad gimnazijos auklėtiniams buvo pasiekiami ir naujausi, populiariausi to meto Europos mokslo veikalai, nes mokymosi programos buvo sudaromos pagal pažangiausius metodus, o kai kurie dėstytojai patys buvo garsių knygų autoriai. Vienas jų - profesorius, karo inžinierius, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras Adomas Freitagas Torūnietis (1608-1650). Nuo 1640 m. Jonušo Radvilos kvietimu jis apsigyveno Kėdainiuose, iki pat mirties dėstė matematiką Šviesiojoje gimnazijoje. Tuo metu ši plataus akiračio asmenybė jau buvo išgarsėjusi Europoje svarbiausiu savo veikalu - knyga „Architectura militaris nova et aucta“ („Karinė architektūra“). A. Freitagas davė pradžią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos inžinerijos mokyklai. Profesorius palaidotas Kėdainiuose, evangelikų liuteronų bažnyčioje. Paminklinėje marmuro ir smiltainio lentoje lotyniškas užrašas baigiasi žodžiais: „Nepaliko įpėdinių, paliko knygą“.
Profesionalus pedagogas, literatas Adomas Rasijus (g. apie 1560 m.), studijavęs Dancige ir Karaliaučiuje, 1611 m. išspausdino knygą „Traktatas apie prekybą”. Tais pačiais metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta ir kita A. Rasijaus knyga - veikalas apie logiką. 1615 m. kunigaikštis Kristupas Radvila A. Rasijų iš Karaliaučiaus pasikvietė į Biržus. Čia jam buvo pavesta reorganizuoti Biržuose veikusią evangelikų reformatų mokyklą į gimnaziją. Biržuose A. Rasijus dirbo gimnazijos rektoriumi, dėstė retoriką ir kitas disciplinas, baigė rašyti Vilniuje sumanytą ir Karaliaučiuje pradėtą knygą „Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”. Po 1612 m. A. Rasijus buvo pakviestas mokytojauti į Radvilos dvarą, o 1624 m. apsigyveno Kėdainiuose ir užsiėmė pedagogo praktika.
Spaustuvė prie gimnazijos
XVII a. viduryje protestantiškoje Kėdainių gimnazijoje ir miesto magistrate susibūrė išsilavinę žmonės, kurie rašė įvairius traktatus, proginę literatūrą ir mokslinius veikalus. XVII a. miesto bendruomenėje vyravo lietuviai, todėl čia nuolat dirbo lietuvių kalbą mokėję lenkų, vokiečių ir škotų kilmės reformatų kunigai, jie bendradarbiaudavo leidžiant lietuviškas knygas. Šios kultūrinės aplinkybės skatino Radvilą Kėdainius pasirinkti ir kaip naujai kuriamą spaudos centrą.
1651 m. į Kėdainius iš Dancigo (dabartinio Gdansko) buvo pakviestas garsus spaustuvininkas Joachimas Jurgis Retas (Rhetas). Prie gimnazijos įkurta jo spaustuvė 1653 m. išspausdino lietuviškos raštijos puoselėtojų, su gimnazija susijusių intelektualų Samuelio Tamošausko, Samuelio Minvydo, Jono Božimovskio (vyresniojo) ir paties Kėdainių burmistro, gimnazijos rektoriaus Stepono Jaugelio Telegos parengtą veikalą „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Tai buvo didžiausias XVII a. lietuviškas leidinys (682 p.) ir vienintelė lietuviška knyga, XVII a. išleista ne Vilniuje ar Karaliaučiuje, o periferijoje.
„Knyga nobažnystės krikščioniškos“ - ryškiausias lietuviškos evangelikų reformatų literatūros istorinis akcentas. Leidinį sudaro penkios dalys: „Psalmynas su giesmėmis“, „Sekmadienių evangelijos“, „Pasakojimai apie Jėzaus kančią ir mirtį“, „Maldos krikščioniškos“ ir „Katekizmas mažas arba trumpas pamokslas tikėjimo krikščioniško“. Steponas Jaugelis Telega, parašęs eiliuotą panegiriką Jonušui Radvilai, kelias originalias giesmes bei išvertęs psalmes į lietuvių kalbą, yra laikomas vienu iš pasaulietinės poezijos pradininkų Lietuvoje. Knyga aktyviai tyrinėjama lingvistų, nes yra vertingas šaltinis apie lietuvių bendrinės rašomosios kalbos formavimąsi bei kėdainiškių tarmę. „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ tekstai yra vidurinio rašomosios kalbos varianto pavyzdžiai, parašyti vakarų aukštaičių šiauliškių tarmės pagrindu. Knygos leksika yra turtinga, paremta liaudies kalba, gausiai papildyta naujadarais.
Asmenybės, susijusios su „Knyga nobažnystės krikščioniškos“
- Steponas Jaugelis Telega (apie 1600-1668) turėjo žemės sklypą tuose pačiuose Babėnuose, kur apie 1527 m. bajorų šeimoje gimė M. Daukša. Spėjama, kad S. Jaugelis Telega studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau gyveno Kėdainiuose. Jis buvo pasiturintis miestietis, prekybininkas, Kėdainių sinodo iždininkas, gimnazijos rektorius (1648 m.). 1631 m. išrinktas burmistru. S. Jaugeliui Telegai dirbant burmistru įkurtos popieriaus dirbtuvės, gimnazijoje įsteigta spaustuvė. Jis iš lenkų kalbos išvertė svarbiausią knygos dalį „Psolmay Dovida šventa“, kuri tapo lietuvių evangelikų reformatų XVII a.-XVIII a. giedamosios liturgijos pagrindu. S. Jaugelio Telegos palaikai ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje, o Kėdainių kraštotyros muziejuje galime pamatyti iškalinėtą S.
- Jonas Božimovskis vyresnysis (1610-1673) - religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas. Mokėsi Kėdainiuose, Slucke, studijavo Utrechto, Leideno universitetuose, 1653-73 m. buvo Kėdainių evangelikų reformatų kunigas ir Žemaičių superintendentas (tai atitiktų katalikų vyriausiojo vyskupo titulą), nuo 1663 m. - Vilniaus superintendentas. Su Samueliu Minvydu iš lenkų kalbos išvertė pagrindines „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ dalis - katekizmą, maldyną ir pamokslus. Kaip sinodo atstovas sykiu su kitais pripažinęs B. Chylinskio Biblijos vertimą netinkamu, pats ėmėsi versti, pradėdamas nuo Naujojo Testamento.
- Samuelis Minvydas (1602-apie 1658) - evangelikų reformatų kunigas. 1625 m. buvo katechetas Kėdainiuose, po metų perkeltas į Šiluvą. 1628 m. paskirtas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono Kristupo Radvilos dvarą, buvo evangelikų reformatų sinodo raštininkas. Dirbo Šventežeryje, Seirijuose. 1641 m. sinodo potvarkiu turėjo Alantoje suinventorinti bibliotekos fondą. Laidojant Kristupą Radvilą pasakė vieną iš trijų pamokslų (išspausdintas 1641 m.).
- Samuelis Tamošauskas (apie 1605-1650) - geras lietuvių kalbos žinovas, evangelikų teologas. Mokėsi Biržuose, materialiai remiamas Lietuvos evangelikų reformatų, studijavo užsienyje. Spėjama, kad 1630 m. jis Prancūzijoje buvo ordinuotas evangelikų reformatų kunigu. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, o kitais metais buvo paskirtas Kėdainių evangelikų parapijos kunigu. Garsėjo kaip aktyvus reformacijos šalininkas. Nuo 1638 m. - evangelikų reformatų Žemaičių distrikto superintendentas. Nuo 1631 m. pirmininkavo beveik visiems evangelikų sinodams Kėdainiuose. Kartu su J. Božimovskiu, S. Minvydu Kėdainiuose išleido tris evangelikų reformatų maldų knygeles: katekizmą, „Maldas krikščioniszkas wisokiam meatuy…”, „Summa arba trumpą iszguldimą Ewangeliu Szwentu…” Manoma, kad jis redaguodavo savo kolegų rašto darbus leidžiant „Knygą nobažnystės krikščioniškos“.
Biblijos vertimai ir Kėdainių gimnazija
Gavę išsilavinimą lotynų, graikų, lenkų, vokiečių, prancūzų, hebrajų ir lietuvių k., gimnazijos auklėtiniai buvo pajėgūs studijuoti geriausiuose to meto Europos universitetuose ir imtis rimtų lietuviškos raštijos turtinimo uždavinių. Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso Samuelio Boguslavo Chylinskio (1631-1666) plunksnai. Gimęs reformatų kunigo šeimoje, lietuvių kalbą Chylinskis mokėjo iš mažens. Gabus gimnazijos auklėtinis, gavęs stipendiją, studijavo teologiją Franekerio universitete (Nyderlandai), ten, be visų kitų disciplinų, mokėsi filosofijos, hebrajų kalbos, matematikos. 1657 m. rekomenduotas Franekerio universiteto rektoriaus, filosofijos daktaro, logikos profesoriaus K. Munsteraus ir bibliotekininko D. Kaldendbacho, pradėjo studijas Oksforde. 1656 m. lapkričio 22 d. (tokią datą nurodo pats S. B. Chylinskis), tinkamai pasirengęs didžiuliam ir atsakingam darbui, pradėjo į lietuvių kalbą versti Bibliją ir darbą baigė 1660 m. Taigi visą Šventąjį Raštą - tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape - S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe iš olandų ir lenkų k. Apie atliktą darbą visuomenę informavo dviem brošiūromis, kuriose siekė paaiškinti savo darbo tikslus bei trumpai supažindinti Anglijos intelektualus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, jos evangelikų reformatų bažnyčios veikla, raštija lietuvių kalba ir pateikti argumentus, kodėl būtina išspausdinti Bibliją lietuviškai.
Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (trijų tūkstančių egzempliorių tiražu) Londone. 1661 m. Chylinskis sugrįžo į Lietuvą ir apie savo atliktą darbą pateikė ataskaitą Kėdainių sinodui. Sinodo paskirti recenzentai jį įvertino gana kritiškai. Chylinskiui buvo pasiūlyta tęsti Senojo Testamento vertimą, o Naujojo Testamento vertimas patikėtas Jonui Božimovskiui, Biblijos vertimas nebefinansuojamas. Tai įžeidė vertėją, ir jis darbą nutraukė, o 1681 m. vertimo rankraščiai pateko į makulatūrą. Tačiau yra išlikusi didžioji Chylinskio vertimo dalis: beveik pusė spausdinto Senojo Testamento ir visas Naujojo Testamento rankraštis. Originalai saugomi Britų muziejaus bibliotekoje. S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B.
Įdomios ir painios reformatų kunigo Samuelio Bitnerio (1632 m. Lenkija-1710 m. Kėdainiai?) Naujojo Testamento vertimo peripetijos. 1680 m. Karaliaučiuje išleistas S. Bitnerio spaudai parengtas leidinys „Pradzia pamoksla del mazu Weykialu…“ Šis leidinukas buvo pirmasis po M. Mažvydo „Katekizmo“ išspausdintas elementorius, skirtas mokykloms. 1695 m. S. Bitneris Vilniaus sinodo pavedimu ėmėsi į lietuvių kalbą versti Naująjį Testamentą ir išvertė didžiąją jo dalį. Jam talkino J. Božimovskis jaunesnysis, o vertimą Mažajai Lietuvai pritaikė P. Z. Šusteris. Šis vertimas iš graikų kalbos, parengtas Kėdainių tarme, buvo išleistas 1701 m. Karaliaučiuje ir vadinosi „Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus…“ Egzempliorius saugomas Kembridžo universiteto bibliotekoje. Knyga išleista bendromis Rytų Prūsijos ir Lietuvos reformatų pastangomis. Lietuvai skiriamos knygos leidimą finansavo Prūsijos karalius Fridrichas I ir Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina. Yra išleisti du jo variantai. Pirmojo antraštėje rašoma: Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus… Pirmą kartą ant svieto lietuviškoj kalboj iš graikų kalbos suguldytas… Antrajame rašoma: priderintas prie Mažosios Lietuvos skaitytojo… Abiejuose - lotyniškos dedikacijos karaliui Frydrichui Vilhelmui. Vertimas buvo parengtas Kėdainiuose - Didžiojoje Lietuvoje, bet lėšų leidimui kreiptasi į Prūsijos karalių. Išleistas N. Testamentas buvo pristatytas 1702 m. reformatų Sinode Bielycoje.
Tai buvo darbas, perimtas iš S. B. Chylinskio. Šis 1661 m. pateikė savo vertimą Kėdainių sinodui. Tikrintojais buvo paskirti kunigai Jonas Božimovskis ir Skrodskis, kurie pateiktą darbą lygino su Bretkūno Biblijos vertimo rankraščiu. Kaip jau rašyta, Chylinskio vertimas buvo sukritikuotas ir atmestas. 1681 m. pabaigti rengti N. Testamentą leidimui pavedama kunigams Božimovskiui ir Bitneriui.
Bitnerio parengto Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą 1698-1701 m. redagavo dar ir kun. Jonas Patersonas bei Šviesiosios gimnazijos rektorius ir pamokslininkas Tomas Ramza (Thomas Ramsay), gerai mokėjęs graikų kalbą. Svarbiausias liudijimas, kad prie 1701 m. Naujojo Testamento rengimo prisidėjo T. Ramza - Kembridžo universiteto bibliotekos egzemplioriaus priešantraštiniame lape paliktas įrašas, matyt, bibliotekininko ranka: „Šis Naujasis Testamentas, išverstas į lietuvių kalbą pono Ramzos ir kitų, yra padovanotas Universiteto bibliotekai; našlė ponia Ramsey įteikė šią dovaną kartu su lietuvišku aulinuku ir bateliu, 1707.“ Taigi, kaip matyti iš šaltinių, T. Ramza nevertė Kembridžo universiteto bibliotekai padovanoto Naujojo Testamento, bet buvo vienas iš jo redaktorių.
Ramza gimė Kėdainiuose; apie 1660 m. mirus tėvui, jį užaugino Kėdainių suolinininkas W. Levinstonas. T. Ramza mokėsi Kėdainių gimnazijoje, nuo 1693 m. buvo paskirtas Kėdainių gimnazijos rektoriumi, o nuo 1698 m. - ir lietuvių pamokslininku Kėdainiuose. Vėliausias žinomas T. Ramzos rašytas tekstas yra 1703 m. liepos 23 d. Spėjama, kad Kėdainių gimnaziją baigė ir teologijos da…
#