Olimpiniai medaliai - tai ne tik apdovanojimai už sportinius pasiekimus, bet ir simboliai, įkūnijantys šalies dvasią, istoriją ir paveldą. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kiek aukso iš tikrųjų yra olimpiniuose aukso medaliuose, kokia jų vertė ir kokią simbolinę reikšmę jie turi.
Aukso kiekis ir sudėtis
Šių metų Londono vasaros olimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojai namo parsivežė sidabrinius medalius, padengtus auksu. Pasaulio aukso tarybos teigimu, olimpinį aukso medalį sudaro 92,5 proc. sidabro, 6,16 proc. vario ir tik 1,34 proc. aukso. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nurodo, kad kiekviename aukso medalyje mažiausias sidabro kiekis būtų 92,5 proc., o aukso - mažiausiai 6 gramai. 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse kaip trečioji sudedamoji dalis naudojamas varis.
Medalių svoris ir dydis
Šiose žaidynėse naudojami aukso ir sidabro medaliai sveria 412 gramų, bronzos medalis - 357 gramus. Visų medalių skersmuo yra 85 milimetrai, o storis - 8-10 milimetrų. Tai buvo didžiausi ir sunkiausi kada nors pagaminti vasaros olimpinių žaidynių medaliai.
Medalių vertė
Šiandieninėmis aukso kainomis Londono olimpinių žaidynių aukso medalio vertė yra apie 650 JAV dolerių. Zerohedge.com bloge skaičiuojama, kad olimpinio aukso medalio sudedamosios medžiagos šiandien kainuoja apie 500 JAV dolerių. Jeigu 2012 m. aukso medalis būtų pagamintas iš gryno aukso, jo medžiagų vertė siektų net 21 tūkst. JAV dolerių (52 JAV doleriai už gramą), tačiau paskutiniai olimpiniai gryno aukso medaliai buvo išdalinti 1912 m.
2012 m. sidabro medalis susideda iš 92.5% sidabro ir 7.5% vario, o medalio medžiagų vertė siekia apie 260 JAV dolerių. Bronzos medalis pagamintas iš 97% vario, 2.5% cinko ir 0.5% alavo.
Taip pat skaitykite: Finansavimo perspektyvos Lietuvos krepšinyje
Tikroji medalių vertė
Žinoma, laimėti olimpiniai medaliai yra žymiai vertingesni nei jų gamybai naudojamos medžiagos. Pavyzdžiui, 2010 m. aukciono būdu buvo parduotas 1980 m.
Istorijos, meno ir atletikos triumfo žavesys - kiekviename olimpiniame medalyje slypi simbolinė vertė. Kaip teigia Paryžiaus olimpinių žaidynių prezidentas Tony Estanguetas, norėjosi, kad šie medaliai būtų tikrai unikalūs. „Mes norėjome, kad šie šiuose medaliuose atsispindėtų Prancūzijos dvasia, - teigė jis. - Kurdami jų dizainą, bendradarbiavome su „Société d’Exploitation de la Tour Eiffel“, į medalius įtraukėme istorinį geležį, skirtą renovacijos darbams. Tokiu būdu suteikėme atletams apčiuopiamą Paryžiaus istorijos, paveldo ir pasididžiavimo dalelę“.
Geidžiamas aukso medalis, priešingai nei daugelis mano, nėra pagamintas tik iš aukso. Jame yra 6 gramai aukso ir 523 gramai sidabro, todėl jo vertė siekia apie 860 eurų. Šis skaičius per pastaruosius metus išaugo, atspindėdamas kylančią aukso kainą. Sidabro medaliai, pagaminti vien tik iš sidabro, vertinami maždaug perpus mažiau - 400 eurų. Tuo tarpu bronzos medalis, pagamintas iš kuklaus vario ir cinko, vertas vos 3,58 eurų.
Vis dėlto tikroji olimpinio medalio vertė gerokai viršija jo fizinę sudėtį. Juk medaliai siejami su didžiuliu pasididžiavimu, kylančiu juos laimėjus.
Paryžiaus olimpinių medalių unikalumas
Gili meninė vizija, slypinti už Paryžiaus medalių atskleidžia dizaino ir simbolikos šedevrą, įkvėptą trijų pagrindinių elementų: šešiakampio, spindesio koncepcijos ir sudėtingo įstatymo. Šešiakampė forma, simbolizuojanti pačią Prancūziją, yra iškirsta iš ikoniškos Eifelio bokšto geležies. Šis šešiakampis kruopščiai įstatytas į kiekvieno medalio širdį, kur įspausta Paryžiaus olimpinių žaidynių emblema. Šio centrinio šešiakampio linijos sukuria dinamišką, trimatį efektą, simbolizuojantį tiek Prancūzijos, tiek sportininkų pasirodymų spindesį.
Taip pat skaitykite: Riebalai ir sportas: kiek reikia?
Integruojant Eifelio bokšto geležį į medalius, reikėjo pasitelkti kūrybiškumą ir tikslumą. Geležies fragmentas yra tvirtai įstatytas į medalį naudojant metodą, primenantį „Chaumet“ aukštosios juvelyrikos praktiką: šeši metaliniai varžtai laiko šešiakampio geležies gabalėlį vietoje taip primindami Eifelio bokšto kniedes.
„Chaumet“ kūrybos direktorė Marie-Laure Cérède išreiškė pasididžiavimą bendradarbiavimu: „Kurti šių medalių dizainą buvo garbė ir iššūkis. Siekėme įkūnyti Paryžiaus esmę ir žaidynių dvasią.“ Jos kolega, „Chaumet“ generalinis direktorius Jeanas-Marcas Mansveltas pridūrė: „Mūsų dalyvavimas kuriant Paryžiaus olimpinių žaidynių medalius pabrėžia įsipareigojimą švęsti meistriškumą per amatą. Tai - liudijimas, įkūnijantis ne tik žaidynių dvasią, bet ir dalelę Prancūzijos palikimo.“
Aukso panaudojimas ir įdomūs faktai
Jau nuo seno auksas yra vienas labiausiai vertinamų tauriųjų metalų, o šiandien neretai nusprendžiama įsigyti ne vien tik auksinių papuošalų, bet taip pat ir šio tauriojo metalo luitų, kurie yra tikrai puiki investicija. Kadangi auksas yra labai branginamas, įdomu sužinoti šiek tiek faktų apie šį taurųjį metalą.
- Iš vienos tonos senų mobiliųjų telefonų galima išgauti daugiau aukso negu iš vienos tonos aukso rūdos.
- Jeigu būtų išgautas visas vandenyno gelmėse esantis auksas, kiekvienam žmogui pasaulyje atitektų po 4 kg aukso.
- Vengrų chemikas George Charlesas de Hevesy (1885-1966), norėdamas paslėpti nuo nacių auksinius vokiečių fizikų Maxo von Laue (1879-1960) ir Jameso Francko (1882-1964) medalius, išlydė juos.
- Ar žinote, kodėl jūreiviai dažnai segėjo auksinius auskarus? Jeigu jie nuskęstų ir jų lavoną išmestų į krantą, auskarai tarnavo kaip mokėjimo priemonė už tai, kad jie būtų palaidoti pagal krikščioniškas tradicijas.
- Olimpiniame aukso medalyje yra tik 1 proc. aukso.
- Dubajuje yra bankomatų, kurie išduoda aukso luitus.
- Didžioji Žemės plutoje esančio aukso dalis atsirado ten dėl nukritusių asteroidų.
- Žemės branduolyje yra nemažai aukso. Jis ten pateko tada, kai formavosi mūsų planeta.
- Ledų degustuotojai, siekdami išvengti nemalonaus metalo skonio, kuris lieka po įprastinių šaukštų, naudoja auksinius šaukštus.
- Už romėnų politiko Gajo Grakcho (154-121 m. pr. m. e.) galvą buvo siūloma tiek aukso, kiek sveria jo galva. Tačiau „medžiotojas“ negavo pažadėto aukso, nes pripildė Grakcho galvą švinu.
- Kažkada aliuminis buvo laikomas pačiu brangiausiu metalu. Turtingi žmonės valgė iš aliuminio indų, o neturtingi - iš auksinių.
- Egipto valdovas Mansa Musa (1280-1337) iššvaistė tiek daug aukso, kad vos nesužlugdė visos šalies ekonomikos, o auksas visai nuvertėjo.
- Kinijos kaliniai yra priversti „ieškoti“ aukso „World of Warcraft“ žaidime. Anot kai kurių šaltinių, visoje Kinijoje yra apie 100 000 virtualių aukso ieškotojų.
- Kažkada kompanija LEGO savo darbuotojams, kurie įmonėje buvo išdirbę 25 m., dovanodavo 25,65 g sveriančią aukso „plytelę“.
- Auksas yra valgomas. Maisto pramonėje jis naudojamas kaip maisto gaminių paviršiaus metalinis dažiklis.
- Trijuose Olimpiniuose baseinuose tilptų visas per žmonijos istoriją iškastas auksas. Beje, beveik pusė šio aukso buvo iškasta vienoje vietoje - Vitvatersrande (PAR).
- Aurofobija - aukso baimė.
- Indijos namų šeimininkėms priklauso beveik 11 proc. viso pasaulio aukso. Tai daugiau negu kartu sudėjus JAV, Šveicarijos, Vokietijos ir Tarptautinio valiutos fondo turimą auksą.
- Didžiausias aukso luitas sveria 250 kg.
- Mūsų kūne yra apie 0,2 mg aukso. Daugiausia - kraujyje.
- Grynas auksas yra labai minkštas, tąsus ir kalus. Jį lengva ištempti į vielą arba supjaustyti plonais lakštais.
- Dėl aukso tąsumo jo gijos gali būti naudojamos siuvinėjant. Indijoje auksas naudojamas moterų drabužiams (sariams) siūti.
- Auksas yra 19 kartų tankesnis už vandenį, todėl kibiras aukso svertų 190 kg.
- Actekai auksą vadino „dievų išmatomis“.
Lietuvos sportininkų pasiekimai
Net devynios Lietuvos sportininkės gali didžiuotis titulais, kurių siekia viso pasaulio atletai, bet iškovoja tik patys geriausieji. Šią savaitę minint kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, pristatome devynias istorijas apie iššūkius ir sunkius išbandymus, kuriuos turėjo įveikti Lietuvos sportininkės siekdamos olimpinio aukso.
Plaukikė Lina Kačiušytė
Viena tituluočiausių Lietuvos plaukikių, olimpinė ir pasaulio čempionė, triskart gerinusi pasaulio ir vieną sykį olimpinį rekordus 200 metrų krūtine distancijoje, 14 kartų Lietuvos čempionė. Paklausta, kaip pavyko pasiekti tokių aukštumų, Lina Kačiušytė teigė: „Manau, kad lėmė kantrybė, valia, nes viską iškentėjau per sunkias treniruotes, gabumai, didžiulis užsispyrimas. Plaukimo treniruotes pradėjau lankyti nuo aštuonerių.“
Taip pat skaitykite: Karjeros perspektyvos sporto vadyboje
1963 m. sausio 1 d. Vilniuje gimusi L.Kačiušytė rimčiau sportuoti pradėjusi būdama ketvirtokė, ji jau 1976 m. buvo pakviesta į SSRS jaunimo, o nuo 1977-ųjų rugsėjo - ir į SSRS suaugusiųjų rinktines.
„Ne taip lengva buvo patekti į SSRS rinktinę. Buvo daugybė kandidačių, už jas reikėjo būti visa galva aukštesnei. Krūviai treniruotėse tikrai buvo nežmoniški. Praeiti tą konclagerį, ir dar 13 metų vaikui, - baisus dalykus. Kai pagerindavau pasaulio rekordus, trims dienoms būdavau išleidžiama į namus ir man tai būdavo didelė dovana, tikras kaifas. Valgydavau ir miegodavau, taip būdavau išsekinta“, - sunkius išbandymus SSRS rinktinėje prisiminė L.Kačiušytė, dabar vadovaujanti Lietuvos olimpiečių asociacijai.
Treniruotėse plaukikės per dieną nuplaukdavo 14-15, o per rimtas treniruočių stovyklas - netgi po 20 kilometrų. Kasdien vykdavo dvi arba trys treniruotės, taip pat du - tris kartus po vieną valandą buvo skiriama fiziniam pasirengimui.
„Jau šeštą valandą būdavome vandenyje, o aštuntą išlipdavome. Vieną valandą numigdavome ir - vėl treniruotės. Treniruodavomės aštuonias valandas, dažnai netgi daugiau. Tik pirmadieniais būdavo poilsio diena. Dabar sunku ir įsivaizduoti, kaip pakėliau tokius didžiulius krūvius. Gal kad buvau jauna, todėl visą ištvėriau, manau, kad joks suaugęs plaukikas neištvertų tokių krūvių“, - LTOK.lt pasakojo L.Kačiušytė.
Pasaulio čempione L.Kačiušytė tapo būdama 15-os, o olimpinį auksą 200 m krūtine rungtyje iškovojo sulaukusi 17-os.
„Kartais pagalvoju, kad man būtų geriau piešti ar dainuoti, nes nebūtų reikėję tiek daug kankintis. Nors, žinoma, kartais sakoma, kad moralinė kančia yra sunkiau nei fizinė. Pusantrų metų vyresnė mano sesutė Dalia nepasirinko sporto, ji - muzikė“, - yra sakiusi L.Kačiušytė.
Anot olimpinės čempionės, muštras SSRS rinktinėje buvo didžiulis: „Kai anksčiau susitikdavau su savo treniruočių draugėmis, apie savo išgyvenimus, sunkų darbą stengdavomės nekalbėti, nenorėjome to prisiminti.“ Be to, net už didžiausias pergales sportininkams būdavo atlyginama daug kukliau, nei dabar. „Už pasaulio rekordus, medalius kažkiek užmokėdavo. Buvau nepilnametė, todėl pinigus, manau, paimdavo mano tėtis. Kai tapau olimpine čempione, prisimenu, nusipirkau sekciją (šypsosi…). Mistika išėjo su butu - mano pavarde kažkas jį gavo, bet ne aš“, - pasakojo L.Kačiušytė.
Maskvos olimpinės žaidynės buvo vienintelės jos karjeroje, kurią plaukikė baigė 1981-aisiais po Universiados Bukarešte, kai tapo 200 m krūtine rungtyje čempione ir dukart bronzine prizininke kituose nuotoliuose bei rungtyse.
„Mano karjerai einant į pabaigą buvo aišku, kad Los Andžele nedalyvaus SSRS olimpiečiai. Dar vis kažko tikėjausi, bet save raminau, kad tokių žaidynių kaip Maskvoje jau nebus. Su didžiuoju sportu atsisveikinau, būdama 20 metų, buvau visa išsunkta. Buvau tapusi olimpine ir pasaulio čempione, rekordininke, nebuvo ko daugiau siekti. Sunku pasakyti, ar laiminga, kad plaukiau. Tačiau jeigu nebūtų plaukimo, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę.
Sporte be atkaklumo, užsispyrimo, savotiško egoizmo nieko gero nepasieksi. Šie mano charakterio bruožai ir dabar kartais padeda, o kartais trukdo gyventi. Dar išmokau blaiviai įvertinti savo jėgas ir galimybes“, - teigė olimpinė čempionė.
Rankininkė Sigita Mažeikaitė-Strečen
Sigita Mažeikaitė-Strečen, 1980 metų Maskvos olimpinė čempionė, susimąsto paklausta, ar pasirinktų tokį patį gyvenimo kelią, jei būtų žinojusi, kas jos laukia.
„Iki 40 metų būčiau net neabejojusi, kad viską daryčiau taip pat. Bet kai kamuoja tokie skausmai, tai ir mintys kitokios. Įdomiausia, kad jaunystėje mane įspėjo, kokie skausmai laukia. Nes kai buvau dvidešimties, medikai sakė, jog mano kaulai - kaip senos moters. Tada nesinorėjo tikėti. Visada jaunimas taip elgiasi - neklauso, ką vyresni sako”, - prisipažino viena geriausių visų laikų Lietuvos rankininkių, net į skaudžius dalykus sugebanti pažvelgti per humoro prizmę.
Olimpinė čempionė kartu su savo vyru Aleksandru bei vaikais įsikūrusi Vokietijos mieste Remšeide. Būtent į šį daugiau nei 100 tūkst. gyventojų turintį miestą rankininkė su šeima atvažiavo 1989 metais, kai nutarė paragauti legionierės duonos, nes Vilniaus „Eglei“, su kuria 1988 metais iškovojo IHF taurę, jau buvo nebereikalinga.
Tada ji jau nebeatstovavo SSRS rinktinei, su kuria pasiekė svaiginančias aukštumas - tapo olimpine ir pasaulio čempione.
1958 m. rugsėjo 24 d. gimusi rankininkė neabejoja - jei ne politikų sprendimai, ji būtų dukart olimpinė čempionė. Nes SSRS rinktinė 1984 metais buvo labai galinga, tačiau to negalėjo įrodyti - dėl sovietų inicijuoto boikoto dauguma socialistinio bloko šalių sportininkai nedalyvavo Los Andželo olimpinėse žaidynėse. 182 cm ūgio mergina galėjo suvilioti ir krepšinio trenerius. Ir dabar ji mano, kad jei ne rankinis, tikrai būtų norėjusi tapti krepšininke. Bet jos gimtuosiuose Pumpėnuose pasirinkimo nebuvo. Visi šio Pasvalio rajono miestelio vaikai ėjo į trenerio Laimono Daugio vedamas rankinio pratybas.
Baigdama mokyklą Sigita atsidūrė Vilniaus „Eglės“ ekipos akiratyje. Olimpinė čempionė juokiasi pasakodama, kad pirmuosius kelis mėnesius Vilniuje jautėsi tarsi komos būsenoje. Bijojo žingsnį žengti, nes sostinėje viskas buvo svetima, nežinoma. Bet niekur nedingsi. Teko labai greitai tapti suaugusia, išmokti savimi pasirūpinti.
Pirmiausia ji mokėsi Lengvosios pramonės technikume, o 1981-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą. Rankininkei neilgai teko gyventi bendrabutyje, nes „Eglės“ klubas nutarė įkurdinti žaidėjas viešbučiuose, o vėliau joms buvo išnuomotas keturių kambarių butas. Sigitai beveik iškart vienai atiteko visas kambarys, o kitos šešios tame bute įsikūrusios sportininkės gyveno po dvi.
Kai S.Strečen žaidė „Eglės“ komandoje, joje pasikeitė ne vienas treneris. Labiausiai olimpinė čempionė vertina Anetą Onutę Barisienę.
„Mums labai padėjo jos darbštumas, reiklumas ir motiniškas rūpestingumas“, - apie trenerę šiltai kalbėjo S.Strečen.
Jai pritarė ir Lietuvos rankinio tėvu vadinamas Janis Grinbergas: „Rankinio pagrindus Sigita įgijo Pasvalyje iš savo pirmojo trenerio L.Daugio. O visas jos žaidimo sritis patobulino A.O.Barisienė. Šio darbo vertė buvo milžiniška - Sigita tapo olimpine ir pasaulio čempione. Pirmiausia trenerė išmokė Sigitą bėgti. Vietoj plačių žingsnių Sigita išmoko bėgti mažais, trumpais ir greitais žingsneliais, kai reikėjo staigiai judant ir darant apgaulingus judesius įgyti pranašumą prieš varžovę. Šiame darbe labai padėjo paprasta šokdynė, kliūčių ruožai.
Nors Sigitos riešas - labai lankstus ir ji stipriai mesdavo iš toli, daug dėmesio buvo skiriama metimo tikslumui, įvertinant vartininkės padėtį ir vietą vartuose.
Sigitos vienas iš kozirių buvo metimas pašokus. Trenerė daug dirbo, kad Sigita po šuolio kuo ilgiau išsilaikytų ore, neskubėtų išmesti kamuolio ir spėtų pastebėti, kur geriausia mesti. Žinoma, jos tobulino ir kitokius metimus. Šis kruopštus darbas davė neįkainuojamą rezultatą”.
S.Strečen karjeros kreivė kilo įspūdingai. 1977 metais jis jau buvo pasaulio jaunimo vicečempionė, dar po metų - planetos suaugusiųjų vicečempionė. 1980-aisiais rankininkė pasiekė tai, apie ką svajoja turbūt kiekvienas sportininkas - tapo olimpine čempione.
Olimpinis auksas buvo naudingas ir finansiškai - čempionai gavo po 4000 rublių. Tokia pati suma atsidūrė S.Strečen sąskaitoje ir 1984 metais. Tik ne po tų varžybų, kurioms SSRS rinktinė rengėsi ketverius metus.
Sovietų sąjungai boikotavus Los Andželo olimpiadą, socialistinio bloko šalims buvo surengtas alternatyvus turnyras - Draugystės žaidynės. Jų rankinio varžybos buvo surengtos Čekoslovakijoje. Pergalę šventė SSRS rankininkės.
„Gavome medalius, kuriuose esą yra 7 g aukso, - tiek pat, kiek ir olimpiniame medalyje. Ir premijas gavome tokio pat - 4000 rublių dydžio, kaip ir už Maskvos olimpiadoje iškovotą auksą, bet tai nedžiugino. O ir tas turnyras liko bevertis, į jame pasiektus laimėjimus vėliau niekas neatsižvelgė“, - pasakojo S.Strečen.
Rankininkė teigia, jog skaudžiausia buvo, kad perniek nuėjo pragariškas darbas. Rankininkės per stovyklas Kryme turėdavo lakstyti kepinant pietų saulei. O I.Turčinas dar grasindavo: „Kuri nualps, važiuos namo“. Kai sportininkėms reikėdavo daryti atsispaudimus, delnai degdavo ant įkaitusios žemės.
Los Andželo olimpinėse žaidynėse triumfavo tuometės Jugoslavijos rankininkės, tuomet nė iš tolo neprilygusios SSRS rinktinei.
S.Strečen nebendrauja su buvusiomis bendražygėmis SSRS rinktinėje. Nes ir tada ji nesijautė visateise kolektyvo nare. Komandoje karaliavo I.Turčino auklėtinės iš Kijevo „Spartak“ komandos. Žaidėjas iš kitų ekipų vadindavo legionierėmis.
Sigita pripažįsta - šešios ar septynios „Spartak“ rankininkės tuo metu tikrai buvo geriausios SSRS. Bet ne šio klubo atstovės, norėdamos patekti į rinktinę, turėjo būti daug geresnės žaidėjos už likusias kijevietes. Ir net to buvo maža. Tad Lietuvos rankinio vadovai nuvežė I.Turčinui ne vieną krepšį lietuviškų gėrybių, kad jis paimtų į rinktinę mūsų šalies rankininkes, nors jos ir taip buvo vertos vietos stipriausioje SSRS komandoje.
„Spartak“ rankininkės turėjo daugybę privilegijų. Jos treniruodavosi tik du kartus per dieną, o kitos žaidėjos - tris. Kai į komandos bazę atvažiuodavo parduotuvė ant ratų, kurioje buvo tais laikais deficitinių prekių, pirmiausia į vidų įleisdavo kijevietes. Tik po jų apsipirkti galėjo vadinamosios legionierės. Jei dar ko nors likdavo: „Man buvo labai sunku atlaikyti tokį pažeminimą.“
Kai rinktinės stovyklos vykdavo greta Kijevo, vietinės žaidėjos laisvą dieną galėdavo grįžti namo, o atvykusios iš kitų SSRS respublikų likdavo bazėje.
Kartą S.Strečen pavyko išsiprašyti pas šeimą. Bet už tai ji turėjo I.Turčinui iš Lietuvos atvežti kepalą juodos duonos.
Lietuvė ne kartą yra atsikirtusi karštakošiui I.Turčinui. Jis net yra sakęs: „Tu vienintelė, kuri pasakei žodį prieš mano žmoną“. I.Turčino žmona Zinaida, kurią į SSRS rinktinę dar 17-metę pakvietė tuometis treneris J.Grinbergas, buvo išrinkta geriausia 20-ojo amžiaus pasaulio rankininke. Kai rinktinės treneriu tapo I.Turčinas, jo žmona jautėsi visagalė, kitos rankininkės jos privengdavo. O S.Strečen nepabijojo pasakyti: „Kodėl Zinai vienas ar kitas dalykas leidžiamas, o man - ne?“
Olimpinė čempionė ir dabar stebisi, kad griežtasis treneris kartais su ja normaliai, net draugiškai pasikalbėdavo. S.Strečen patvirtina - I.Turčinas buvo labai geras rankinio specialistas. Ir lietuvei daug padėjo, pasakydavo, ką ji daro blogai. Pagerinti žaidimą padėjo ir rinktinės trenerio asistentas Michailas Lucenka. Jis asmeniškai padirbėdavo su S.Strečen ir vis kartodavo: „Privalai atrodyti triskart geresnė už kijivietes, kad galėtum pažaisti penkias minutes.“
1985-aisiais, pagimdžiusi dukterį, S.Strečen dar buvo grįžusi į SSRS rinktinę. Galutinai šios komandos durys jai užsivėrė, kai 1986 metais Ukrainoje sprogo Černobylio atominė elektrinė.