Olimpinės žaidynės - svarbiausia ir didžiausia pasaulio sporto šventė, individualios arba komandinės sportininkų varžybos. Rengiamos kas 4 m., vasaros olimpinės žaidynės - pirmaisiais, žiemos - trečiaisiais olimpiados metais. Olimpiados skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896. Šiame straipsnyje apžvelgsime Korėjos olimpiadų istoriją, atskleidžiant, kaip politika ir sportas susipynė šiame regione.
Olimpinių žaidynių ištakos ir simbolika
Olimpinių žaidynių ištakos yra antikos graikų sporto Olimpijos žaidynės. Antikos žaidynės buvo prisimintos dar Renesanso epochoje, bet tik 19 a. pabaigoje naujomis sąlygomis jas inicijavo, atgaivino ir organizavo P. de Coubertinas (Prancūzija). Pirmosios vasaros olimpinės žaidynės surengtos 1896 Atėnuose. Nuo 1900 dalyvauja ir moterys. Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės įvyko 1924 Šamoni (Prancūzija).
Olimpinių žaidynių tradicinės ceremonijos: olimpinės ugnies įžiebimas Olimpijoje, olimpinio deglo estafetė, nacionalinių vėliavų iškėlimas olimpiniame kaimelyje, žaidynių atidarymas olimpiniame stadione, varžybų nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimas, žaidynių uždarymas.
Olimpinių žaidynių simbolis - 5 sunerti vienodo dydžio vienos arba skirtingų spalvų olimpiniai žiedai. Žiedų spalvos iš kairės į dešinę: mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona. Simbolis vaizduoja olimpinio sąjūdžio veiklą ir reiškia 5 žemynų ir viso pasaulio sportininkų susitikimą olimpinėse žaidynėse. Olimpinių žaidynių vėliava balto fono be apvadų, jos centre - penkiaspalvis olimpinis simbolis. Pakeliama per žaidynių atidarymo, nuleidžiama per uždarymo ceremoniją. Olimpinių žaidynių devizas - Citius. Altius. Fortius (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) - reiškia olimpinius siekius. Olimpinių žaidynių emblemas sudaro vientisa kompozicija, kurioje olimpiniai žiedai sujungti su kitu skiriamuoju elementu. Olimpiniai medaliai yra TOK nustatytos formos (ne mažesni kaip 60 mm skersmens, 3 mm storio) medaliai, kurių vienoje pusėje pavaizduota pergalės deivė Nikė su laurų vainiku, kitoje - sporto šakos vaizdas ir olimpinių žaidynių emblema. Yra aukso (už pirmąją vietą), sidabro (už antrąją) ir bronzos (už trečiąją) olimpiniai medaliai.
Sportas kaip ginklas: politika olimpinių žaidynių kontekste
Olimpiada savo prigimtimi - taikos ir santarvės šventė. Tačiau per daugiau nei šimtametę šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją ši šventė ne kartą tapo ne tik sporto laimėjimų, bet ir politinių tikslų demonstravimo arena.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Sportas ir politika turėtų būti atskirti ir nepainiojami. Olimpinė chartija skelbia, kad „su olimpiniu sąjūdžiu nesuderinama jokia diskriminacijos šalies ar asmens atžvilgiu forma iš rasinių, religinių, politinių, lytinių ar kitokių paskatų“. Tačiau ilgametė olimpinių žaidynių patirtis rodo ką kita: daugelyje olimpiadų neišvengta politinių ir ideologinių prieštaravimų. Liūdna, tačiau suprantama: sportas - viena iš tautų ir valstybių varžymosi sričių, o olimpinės žaidynės - puiki vieta, kur galima pademonstruoti savo pranašumą.
Šaltojo karo metais sportas buvo aiškiai „pajungtas“ ideologijai, visų pirma komunistinėse šalyse. Čia ypač išsiskyrė buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Jos vadovai sportą laikė labai svarbia ideologinės kovos priemone. Saugumo tarnyba „Stasi“ koordinavo dopingo programą, ir tik vėliau paaiškėjo, kad nemažai laimėjimų VDR sportininkai pasiekė vartodami dopingą (kartais - prieš savo valią ar netgi to nežinodami). Draudžiamus preparatus Rytų Vokietijoje vartojo ne mažiau kaip 10 tūkst. sportininkų.
Politikos ir sporto painiojimas pirmą kartą labai išryškėjo 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusiose VII olimpinėse žaidynėse. Tąsyk, olimpiados organizatoriams reikalaujant, Tarptautinis olimpinis komitetas nepakvietė į žaidynes Vokietijos sportininkų. Taip Vokietija buvo nubausta už Pirmojo pasaulinio karo sukurstymą.
1936 m. XI olimpinės žaidynės vyko Berlyne. Adolfo Hitlerio politika, žydų persekiojimas tuo metu jau buvo pastebėti pasaulyje. Būta rimtų raginimų perkelti olimpiadą iš Vokietijos į kurią nors kitą šalį, tačiau A. Hitleris padarė viską, kad žaidynės vyktų būtent Berlyne. Čia atvykęs P. de Coubertinas buvo sužavėtas puikiai sutvarkytais olimpiniais objektais ir tuo, kiek daug Vokietija investavo į olimpiadą. Žaidynės praėjo sėkmingai. Be abejo, nacius erzino „antrarūšių“, jų supratimu, rasių atstovų laimėjimai. Juodaodis amerikietis Jesse Owensas olimpiadoje laimėjo keturis aukso medalius. A. Hitleris, išgirdęs apie rezultatus, skėstelėjo rankomis, tačiau netrukus ėmė ploti.
Seulas 1988: XXIV vasaros olimpinės žaidynės
1988 m. XXIV vasaros olimpinės žaidynės buvo surengtos Pietų Korėjos (Korėjos Respublikos) sostinėje Seule. Šią olimpiadą boikotavo komunistinė Šiaurės Korėja, jos artimiausia sąjungininkė Kinija, taip pat Kuba, Etiopija ir Nikaragva. Tai buvo vienas iš daugelio atvejų, kai politiniai nesutarimai paveikė olimpinių žaidynių dalyvius.
Taip pat skaitykite: Pietų Korėjos pasiekimai krepšinyje
SSRS olimpiadoje dalyvavo, tačiau savitų niuansų, susijusių su Seulo olimpinėmis žaidynėmis, Sovietų Sąjungoje būta. Pavyzdžiui, SSRS išleido specialius - olimpiadai skirtus - pašto ženklus, tačiau juose nebuvo nurodyti nei Korėjos, nei Seulo pavadinimai, mat SSRS nepripažino Pietų Korėjos valstybės.
Šiaurės Korėjos teroro aktas prieš Seulo olimpiadą
1987 metų lapkričio 29-ąją virš Andamanų jūros sprogo „Boeing 707-3B5C“, priklausantis „Korean Air“. Viena iš teroro išpuolio vykdytojų buvo 25-erių Kim Hyon Hui iš Šiaurės Korėjos (Pchenjanas šią informaciją iki šiol neigia - ten yra teigiama, kad ji buvo Pietų Korėjos šnipė). Teroro išpuolį ji surengė kartu su pagyvenusiu porininku, kuris suvaidino jos tėvo vaidmenį. Jie kartu iš Šiaurės Korėjos išvyko į Maskvą, iš ten - į Budapeštą, kur praleido apie savaitę. Visą šį laiką jie bendravo kartu su kitais šiaurės korėjiečių agentais.
Skrydis iš Bagdado į Abu Dabį turėjo vykti Pietų Korėjos oro linijų „Korean Air“ lėktuvu. „Aukštas pareigas užimantis karininkas liepė prieš olimpiadą Seule numušti Pietų Korėjos lainerį, - prisiminė ji. - Jis pareiškė, kad tai sukurs chaosą ir betvarkę Pietų Korėjoje". Sprogmuo buvo užmaskuotas japonų gamintojų „Panasonic“ radijo įrenginyje, sprogstamoji medžiaga - neįvardintame alkoholio butelyje. Lėktuve agentai paliko aktyvuotą bombą daiktų saugojimo vietoje virš savo sėdėjimo vietos ir sėkmingai paliko lėktuvą Abu Dabyje. Lėktuvas išskrido toliau - į Bankoką. Juo skrido 115 žmonių. Lėktuvo nuolaužas aptiko tik po dviejų savaičių - jas aptiko vietos žvejybos laivas.
Agentai tuo metu ruošėsi vykti į Amaną, tačiau dėl problemų su vizomis jiems teko pirkti naujus bilietus - į Bahreiną, iš kur jie planavo vykti į Romą. Tačiau tuo metu saugumiečiai jau buvo nustatę, kad agentų dokumentai - padirbti, o Bahreine jų jau laukė vietos policija. Vyras paprašė leidimo parūkyti. Kuomet teroristas įsidėjo cigaretę į burną, jis sukando ją dantimis, ir jį akimirksniu ištiko konvulsijos. Savaitę bandžiusi vedžioti už nosies tyrėjus mergina galų gale palūžo ir nustojo pasakojusi savo „našlaitės ir Kinijos, kurią įsivaikino Japonijoje“ istoriją. „Aš turėčiau būti nubausta ir nužudyta šimtą kartų už mano nuodėmę“, - pateikiama jos citata iš spaudos konferencijos. Kim buvo nuteista mirties bausme, tačiau Pietų Korėjos prezidentas Roh Tae-woo suteikė jai malonę, sakydamas: „Šiaurės Korėjos lyderiai - štai kas turėtų stoti prieš teismą". 1997-aisiais ji ištekėjo už buvusio Pietų Korėjos žvalgybos agento, anksčiau paskirto būti jos asmens sargybiniu, ir pagimdė nuo jo du vaikus.
Buvusi šnipė 56-erių Kim Hyon-hui bandė pamiršti smurtu paženklintą praeitį ir susikurti naują gyvenimą. Nors ji už nusikaltimus sėkmingai išvengė mirties bausmės, buvusi slaptoji agentė dar iki dabar svarsto, ar jai kada nors bus iš tiesų atleista už teroro išpuolį. Moters gyvenimas dabar atrodo normalus: ji susituokė, užaugino du vaikus, lanko bažnyčią, laisvalaikiu vaikščioja po gamtą. Tačiau šiomis dienomis kruviną praeitį jai pamiršti darosi vis sunkiau. Mat visi kalba vien tik apie Pjongčange vykstančias žiemos olimpines žaidynes. O tai jai primena prieš daugybę metų nutikusius įvykius, kai Pietų Korėjoje irgi buvo ruošiamasi olimpiadai.
Taip pat skaitykite: 3x3 krepšinis: kelias į Tokiją
Daugiau nei prieš 30 metų, 1987-aisiais, Kim Hyon-hui, būdama elitinė Pchenjano šnipė, surengė teroro išpuolį, per kurį žuvo 115 žmonių. Šnipės tikslas buvo sutrikdyti ruošimąsi 1988-aisiais vykusioms vasaros olimpinėms žaidynėms Seule. Kim Hyon-hui liepta lėktuve paslėpti bombą. Šnipė tai padarė ir saugiai išlipo, kai orlaivis trumpai buvo nutūpęs. Tiesa, agentė greitai buvo sugauta ir sulaikyta. „Šiaurės Korėjoje aš buvau Kim Il-sungo robotas, Pietų Korėjoje gavau galimybę susikurti gyvenimą iš naujo“, - apie dabartinio Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-uno senelio režimą prakalbo Kim Hyon-hui.
Nors Kim Hyon-hui bandė pradėti gyventi visiškai iš naujo, kartkartėmis ji sulaukdavo priminimų, kad ne taip lengva mintimis pabėgti nuo teroro aktų. Ypač tų, kurias ji įvykdė pati. Dabar vykstančios olimpinės žaidynės Pietų Korėjoje jai primena įvykius prieš 30 metų. Tada Šiaurės Korėja norėjo olimpiadą rengti kartu su Pietų Korėja, bet nepavyko pasiekti susitarimo. Todėl Pchenjanas pradėjo smurto prieš Seulą kampaniją. „Ar kas nors gali man atleisti mano nuodėmes? Greičiausiai ne“, - svarstė Kim Hyon-hui, kuri susprogdino oro linijų „Korean Air Lines“ reiso 858 orlaivį.
Kim Hyon-hui dabar visiškai nepanaši į Šiaurės Korėjos šnipę: ji gyvena Pietų Korėjoje, nešioja akinius, trumpai kerpasi plaukus ir praktikuoja tekvondo. 1987 metų gruodį, po teroro išpuolio, Kim Hyon-hui buvo suimta. Tuo metu ji nė iš tolo neketino bendradarbiauti su Pietų Korėjos teisėsauga. Šnipė net kartą bandė nusižudyti, tad jai į burną pareigūnai įdėjo prietaisą, neleidžiantį nusikąsti liežuvio. „Bijojau būti tardoma, maniau, kad tai - pabaiga. Maniau, jog tai paskutiniai mano gyvenimo mėnesiai. Mintyse dainavau Šiaurės Korėjos revoliucijos dainą“, - atskleidė Kim Hyon-hui.
Kim Hyon-hui, kaip šnipės, gyvenimas prasidėjo antrame kurse, kai ji studijavo Pchenjano užsienio kalbų kolegijoje. Vieną dieną ji buvo iškviesta į dekano biurą, kur susitiko su vyru iš Centrinės partijos, verbuojančiu agentus. Ji dalyvavo keliuose pokalbiuose, galiausiai jai vienas specialusis agentas paspaudė ranką ir tarė: „Jus išsirinko partija". Agentas liepė Kim Hyon-hui susidėti daiktus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti jau kitą dieną išvykti mokytis.
Nuo tada Kim Hyon-hui buvo mokoma tapti Šiaurės Korėjos kare, viena iš daugelio Pchenjano tarptautinių šnipų. Ji mokėsi japonų kalbos, gavo netikrą pasą ir netikrą vardą - Mayumi Hachiya. Jai liepta dirbti su vyresniu šnipu, kuris apsimetė jos tėvu japonu. Po kiek laiko ji buvo nuvežta į vieną užsienio žvalgybos pastatą ir jai oficialiai atskleista jos užduotis - susprogdinti Pietų Korėjos lėktuvą. „Susprogdindami lėktuvą mes siekiame sukelti sąmyšį ir neleisti Seule įvykti olimpinėms žaidynėms“, - tuometinis žvalgybos vadovas pareiškė Kim Hyon-hui. Nurodymus sprogdinti lėktuvą esą pats savo ranka parašė Kim Jong-ilas, Kim Il-sungo sūnus ir įpėdinis. Kim Jong-ilas - dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno tėvas.
Kim Hyon-hui ir jos tėvu apsimetęs agentas negalvojo apie žmones, kuriuos nužudys, - jie užduotį laikė „technine operacija“. Abu agentai taip pat gavo cigarečių su cianidu, kad nusižudytų, jei bus sučiupti.
Kelios savaitės prieš teroro išpuolį Kim Hyon-hui ir su ja buvęs vyresnis Šiaurės Korėjos agentas keliavo po Europą ir apsimetė turistais iš Japonijos. Vieną dieną Belgrade jie susitiko su dviem kitais Pchenjano šnipais, kurie jiems perdavė bombą, paslėptą radijuje „Panasonic“, bei skystus sprogmenis alkoholio butelyje. Nuo tos akimirkos keturi agentai keliavo kartu. Kim Hyon-hui tuomet su bomba nuskrido į Bagdadą, o ten įlipo į „Korean Air“ lėktuvą, skridusį į Abu Dabį. Agentė bombą paslėpė maišelyje ir padėjo į bagažo skyrelį virš savo sėdėjimo vietos. Abu Dabyje šnipė iš lėktuvo išlipo, o po kelių valandų lėktuvas sprogo.
Didžioji dalis aukų buvo Pietų Korėjos gyventojai, Viduriniuose Rytuose dirbę energetikos srityje. Jie skrido atgal į Pietų Korėją aplankyti savo artimųjų. Iš pradžių Kim Hyon-hui nežinojo, ar jos planas pavyko, jai buvo aiškus tiktai vienas dalykas - ji privalėjo kuo greičiau sugrįžti į Pchenjaną. Bet kartu su kitais trimis agentais buvo sučiupta Bahreine, kai pareigūnams įtarimų sukėlė pasaulio vietos, kur jie lankėsi. Du šnipai nusižudė cigaretėmis su cianidu, su Kim Hyon-hui buvęs vyresnis agentas irgi mirė. Tačiau Kim Hyon-hui nepavyko nusinuodyti - ji atsibudo ligoninėje. Tiesa, ji buvo prirakinta prie lovos, o aplink ją stovėjo apsaugininkai, ginkluoti automatais.
Pietų Korėjos tyrėjai pasakojo, kad agentai Kim Hyon-hui tardė kelias savaites, kol galiausiai moteris prisipažino, ką padarė. Šnipė palūžo kitą dieną po to, kai jai agentai aprodė Seulą: Kim Hyon-hui pamatė miestą, nė iš tolo neprimenantį liūdno peizažo, kurį Pchenjanas visiems kalė į galvą propagandos būdu. „Mano misija, mano tikslas - jie abu buvo iškilę ant melo pamatų“, - pyko Kim Hyon-hui.
Galiausiai moteris pradėjo bendradarbiauti su Pietų Korėjos žvalgybininkais. O prabėgus keliems mėnesiams ji per televizorių jau žiūrėjo olimpines žaidynes. „Vis dar pamenu dainą, kurią jie grojo per olimpiados atidarymą. Visi atrodė labai laimingi. Galvojau: „Kodėl Šiaurės Korėja taip pasielgė?“ - sakė Kim Hyon-hui. Iš pradžių moteris manė, kad jos gyvenimas iš tiesų baigėsi. Antai 1989 metais Pietų Korėjos teisėjas ją nuteisė myriop. Tačiau kitais metais Pietų Korėjos prezidentas Roh Tae-woo jai suteikė malonę: politikas pareiškė, jog Kim Hyon-hui tebuvo įrankis, kuriuo manipuliavo tikrieji nusikaltėliai - Šiaurės Korėjos valdančioji Kimų šeima.
Šiaurės Korėjos šnipė Kim Hyon-hui per spaudos konferenciją ašarodama atsiprašė už savo veiksmus. Be to, ji parašė knygą „Mano sielos ašaros“, o uždarbį paaukojo susprogdinto lėktuvo aukų artimiesiems. Vėliau ji dingo iš viešumos - iš dalies dėl to, kad jos gyvybei kilo grėsmė. Mat Pchenjanas nekart yra nurodęs žudyti svarbius į Pietų Korėją pabėgusius asmenis. Buvusią šnipę dar iki šiol saugo policija.
Kim Hyon-hui bando įtikinti tiek save, tiek kitus, kad dabar jos gyvenimas susitvarkė: ji turi du vaikus, jiems 16 ir 18 metų, rytais ji jiems gamina pusryčius, vakarais skaito knygas, o norėdama atsipalaiduoti eina į kalnus. Jos vyras, su kuriuo susituokė 1997 metais, buvo vienas pirmųjų sutiktų žmonių Pietų Korėjoje - agentas, ėmęsis šnipės bylos. Nors Kim Hyon-hui jaučia, kad praeitis jai paliko traumą, retkarčiais ji noriai kalba apie laikus, kai buvo agentė. Tačiau ji nuogąstauja dėl artimo Korėjų bendradarbiavimo žiemos olimpinėse žaidynėse. Kim Hyon-hui pripažino, kad dabar susiklostė aplinkybės, kai Pchenjanas mažiau linkęs kelti sąmyšį.
Pjongčangas 2018: žiemos olimpinės žaidynės ir taikos viltys
Pjongčango olimpinės žaidynės vyko vasario 9-25 dienomis. Apie tai, kad sportininkai šiemet rinksis Pietų Korėjoje, pranešta 2011-ųjų liepos 6-ąją Pietų Afrikos Respublikoje. Pjongčangas olimpinės sostinės rinkimus laimėjo užtikrintai. Pietų Korėjos miestas nukonkuravo du pagrindinius varžovus - Miuncheną ir Alpėse įsikūrusį Prancūzijos miestą Ansi. Nugalėtojas surinko 63 balsus, Vokietijos miestas - 25, Prancūzijos - septynis. Pietų korėjiečiams trečiasis kartas nemelavo. Jie Pjongčangą prieš tai siūlė du sykius. 2010-aisiais pralaimėta Vankuveriui, 2014-aisiais - Sočiui. Žiemos olimpinės žaidynės Pietų Korėjoje nėra vykusios. Šios šalies sostinėje Seule 1988-aisiais surengta vasaros olimpiada. Žiemos sporto šventė Aziją aplankė po dviejų dešimtmečių. 1998-aisiais atletus priėmė Japonijos miestas Naganas.
Nuspręsta atskirti vasaros ir žiemos žaidynes. Žiemos olimpinės žaidynės daugiausia kartų vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 1932 ir 1980 sportininkai rinkosi Leik Pleside, 1960 - Skvo Valyje, o 2002 - Solt Leik Sityje. Tris sykius žaidynes organizavo Prancūzija (1924, 1968, 1992). 1924-aisiais vyko pirmoji žiemos olimpiada. Nuo to laiko žiemos žaidynės rengtos kas ketverius metus - tais pačiais, bet skirtingais mėnesiais, kaip ir vasaros olimpiada. 1986-aisiais Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) balsai lėmė didžiulę permainą sporto istorijoje - atskirtos vasaros ir žiemos olimpines žaidynes. 1994-aisiais žiemos olimpiada surengta Lilehameryje. Ankstesnė vyko ne prieš ketverius, o dvejus metus - 1992-aisiais Albervilyje.
Į Pjongčango olimpinių žaidynių programą įtrauka 15 sporto šakų: akmenslydis, akrobatinis slidinėjimas, biatlonas, bobslėjus, dailusis čiuožimas, greitasis čiuožimas, greitasis čiuožimas trumpuoju taku, kalnų slidinėjimas, ledo ritulys, rogučių sportas, skeletonas, slidinėjimas, snieglenčių sportas, šiaurės dvikovė, šuoliai su slidėmis. Seniausias olimpinių žaidynių dalyvis - dailusis čiuožimas. Jis 1908 bei 1920 metais rengtas vasaros olimpiadose. Pastarojoje buvo žaidžiamas ir ledo ritulys. Vėliausiai į olimpinių žaidynių programą įtrauktas snieglenčių sportas. Ši šaka žiemos olimpiadoje debiutavo 1998-aisiais Nagane.
Prieš Šiaurės Korėjai paskelbiant savo sutikimą dalyvauti Pjongčango olimpinėse žaidynėse, daugelis visiškai pagrįstai nuogąstavo, ar nepasikartos 1988-ųjų scenarijus ir ar Šiaurės Korėjos lyderis nenuspręs, kad tai jam būtų puiki proga pademonstruoti savo karinę galią.
Inmjongdžo - Pjongčango olimpinių žaidynių simbolis
Inmjongdžo (kor. 인면조, Inmyeonjo) vadinama hibridinė mitologinė būtybė, turinti paukščio kūną ir žmogaus veidą. Pirmieji Inmjongdžo vaizdiniai Korėjoje pasirodė Gogurjo (kor. 고구려, Goguryeo) karalystės laikotarpiu. Šios būtybės vaizdinys gali būti sutinkamas ir ant trijų karalysčių laikotarpį (kor. Pirmasis šios būtybės paminėjimas buvo užfiksuotas senovės kinų geografijos, mitologijos ir legendų „Kalnų ir jūrų klasikos“ (kin. Knygoje rašoma, jog Inmjongdžo buvo laikomas taikos, vienybės bei ilgaamžiškumo simboliu. Korėjos pusiasalyje ši mitinė būtybė buvo pirmą kartą pavaizduota, Gogurjo karalystės laikotarpiu, sukurtoje freskoje. Teigiama, jog Inmjongdžo yra mitologinė būtybė, kurios gyvenimo trukmė yra lygi tūkstančiui mirtingojo metų. Budistų legendos teigia, jog Inmjongdžo turi paukščio liemenį bei žmogaus veidą. Dėl šios priežasties, Inmjongdžo yra dažnai lyginamas su Kalavinka (san.
XXIII-iųjų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių Šiaurės Korėjos sostinėje Pjongčange (kor. 평양시, Pyongyang), simboliu buvo pasirinktas Inmjongdžo. 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių direktorius Džongungas Jang (kor. 양정웅, Yang Jeong Woong) teigė, jog: „ … pasirodymas yra paremtas senovės mitologija ir Gogurjo festivaliu. Pagrindinis motyvas yra paveikslas ant sienos iš Gogurjo karalystės, kuris vaizduoja Inmjongdžo. Inmjongdžo istorija atkeliavo iš Indijos, kur egzistuoja budizmas. Scena, kurioje pasirodo Inmjongdžo yra scena, kurioje dangus, žemė, žmonės, gamta bei gyvūnai gyvena darnoje. Aš norėčiau parodyti, jog mes esame žmonės, kurie suvokiame kas yra sambūvis ir taika.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Pirmasis lietuvis, dalyvavęs žiemos olimpinėse žaidynėse - Kęstutis Bulota. Jis 1928-aisiais vyko į Sankt Moricą Šveicarijoje. Lietuvis lenktyniavo visose keturiose čiuožimo rungtyse, o 10 000 metrų įveikė penktas.
Lietuvos vėliava į žiemos olimpines žaidynes grįžo 1992-aisiais Albervilyje. Nuo to laiko geriausią rezultatą užfiksavo dailiojo čiuožimo atstovai - Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Jie 2002-aisiais Solt Leik Sityje liko penkti. Aukščiausia praėjusios olimpiados Sočyje vieta priklauso greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovei Agnei Sereikaitei. Ji 1500 metrų rungtyje buvo 16-a.
Didžiausios Lietuvos sportininkų pergalės pasiektos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Algimantas Šalna 1984-aisiais Sarajeve laimėjo aukso medalį estafečių 4×7,5 km biatlono varžybose. Po ketverių metų Kalgaryje Vida Vencienė iškovojo aukso apdovanojimą 10 kilometrų slidinėjimo varžybose, o bronzos - penkių. Tituluotas Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis. Jis turi visų trijų spalvų medalių komplektus. Sportininkas 1992-aisiais Albervilyje laimėjo aukso, 1998-aisiais Nagane - sidabro, o 2002-aisiais Solt Leik Sityje - bronzos apdovanojimą. Tiesa, visus medalius D. Kasparaitis iškovojo su Rusijos ledo ritulio rinktine.