Krepšinis - viena populiariausių sporto šakų pasaulyje, turinti gilias tradicijas ir įspūdingą istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime krepšinio raidą Europoje, ypatingą dėmesį skirdami Europos vyrų krepšinio čempionatams, taip pat aptarsime Lenkijos ir Rusijos santykių istoriją, kuri neretai atsispindėdavo ir sporto, įskaitant krepšinį, kontekste.
Europos krepšinio čempionatų istorija
Europos vyrų krepšinio čempionatų (dar vadinamas EuroBasket) karuselė pradėjo suktis 1935 m., kai pirmosios pirmenybės įvyko Šveicarijoje, Ženevos mieste. Jame pergalę šventė Latvijos komanda, finale rezultatu 24:18 įveikusi Ispaniją. Šis turnyras tapo svarbiausia krepšinio švente žemyne. Lietuva tąsyk Europos pirmenybėse dar nedalyvavo, o štai 1937 m. Rygoje vykusiame antrajame Europos čempionate debiutavo ir iškart pelnė aukščiausius apdovanojimus - finale mūsų krepšininkai rezultatu 24:23 įveikė italus.
1939 m. Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje
Trečiasis, 1939-ųjų, Europos krepšinio čempionatas buvo surengtas Lietuvoje. Lietuviai iš Rygos grįžo namo triumfuodami. Geležinkelio stotyse nuo Joniškio iki pat Kauno juos pasitiko minios žmonių, o ties laikinąja sostine skraidė karo lėktuvai, iš jų buvo barstomos gėlės. Komandos vadovas, buvęs Lietuvos karininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, medicinos mokslų daktaras Antanas Jurgelionis iškilmingų sutiktuvių metu Kaune sakė: „Pergalė nuaidėjo visoje Europoje ir padarys didžiulę ir dabar neįkainojamą propagandą Lietuvai ir jos jaunam sportui. Pagarba lietuviui ir Lietuvai jau įkvėpta. Pagaliau krepšinis, kaip intelektualus žaidimas, yra mums itin priimtinas ir propaguotinas. Čia jame surasime tą tašką, kuriame galėsime ir toliau tarti savo svarų ir stiprų žodį.“ Šie žodžiai buvo išties pranašiški.
Tarptautinei krepšinio federacijai nusprendus trečiąjį Europos vyrų krepšinio čempionatą rengti Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, mūsų šalis tinkamai pasiruošti itin reikšmingam tarptautiniam sporto renginiui turėjo nedaug laiko. Buvo sudaryti Garbės ir Organizacinis komitetai. Garbės komitete buvo aukščiausi šalies vadovai - Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Jonas Černius, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, ministrai. Per rekordiškai trumpą laiką buvo pastatyta Kauno sporto halė - pirmoji Europoje specialiai krepšiniui skirta dengta sporto arena. Apie 3 tūkst. statybininkų per itin trumpą laiką - vos pusmetį - pagal architekto Anatolijaus Rozenbliumo projektą pastatė puikią sporto halę. Statybos dalyviams buvo padovanoti bilietai į Europos čempionato rungtynes (jie buvo gana brangūs: sėdimoji vieta kainavo nuo 2,5 iki 5, o stovimoji - nuo 1,5 iki 2 to meto litų). Kauno sporto halę užsienio ekspertai įvertino puikiai. Tarptautinės krepšinio federacijos generalinis sekretorius Viljamas Džonsas, atvykęs į Lietuvą, sakė, kad „sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje“.
Čempionate dalyvavo aštuonių valstybių - Lietuvos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Suomijos - sportininkai. Laukiant svečių, spauda ragino pasitikti juos draugiškai, vengti nedraugiškų incidentų, pasistengti užsieniečiams sudaryti apie Lietuvą kuo geresnį įspūdį. Ypač baimintasi galimų incidentų su lenkų sportininkais ir sirgaliais - Lenkija vis dar buvo okupavusi Vilniaus kraštą, o visaverčiai mūsų šalies diplomatiniai santykiai su šia kaimyne buvo užmegzti vos prieš metus, be to, po Lenkijos ultimatumo. Štai laikraštis „XX amžius“ gegužės 20 d. rašė (tekstas sutrumpintas): „Europos krepšinio pirmenybės - pirmas toks didelis sporto įvykis Lietuvos gyvenime. Mūsų visų pareiga, kad visi mūsų brangieji svečiai krepšininkai būtų patenkinti mūsų draugiškumu ir džentelmeniškumu. Kiekvienas mūsų žemėje turi patirti daug gero ir nieko blogo. Sportas visas tautas turi artinti, bet ne išskirti. Tarp mūsų brangiųjų svečių matysime ir žmones tos valstybės, su kuria ilgą laiką neturėjome normalių santykių. Mumyse neturi būti jokios neapykantos tos tautos svečiams. Nuoširdumas visiems turi būti vienodas, nes visi mūsų svečiai yra mūsų pačių kviesti. Mes tikime, kad lietuviai moka skirti sportą nuo politikos ir nė vieno iš jų neapvilsׅ.“
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Atvykstančios delegacijos buvo labai draugiškai pasitinkamos Kauno geležinkelio stotyje ir lydimos į Karo mokyklą. Ten jos buvo apgyvendintos. Į čempionato atidarymą pavėlavo atvykti Suomijos delegacija. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad temperamentingiausi iš atvykėlių buvo italai: jie „tuojau laimi visų simpatijas. Tai linksmi ir simpatiški, liekni juodaplaukiai vyrukai. Italai Kaune sukuria egzotišką nuotaiką ir lieka susidomėjimo centru. Tik traukiniui sustojus, jie pradeda dainuoti, groti burninėmis armonikėlėmis ir tuojau susidraugauja su pasitikti atėjusiais kauniečiaisׅ“. O štai apie mūsų šiaurinius kaimynus latvius ir estus „XX amžius“ rašė, kad jų delegacijos atvyko vienu traukiniu, „estai linksmai šypsosi, sveikinaisi su pažįstamaisiais ir tuojau vyksta į Karo mokyklą. Latviai daug rimtesni. Jie nekrečia pokštų, jų veidai susikaupę, visur matyti drausmė ir tvarka. Jie ir pirmenybėse bus vieni iš rimčiausių varžovų“. Čempionate teisėjavo arbitrai iš Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos ir Vengrijos. Lietuvos rinktinę sudarė Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Lubinas, Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Norkus, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Juozas Jurgėla, Mindaugas Šliūpas, Vytautas Budriūnas, Artūras Cenfeldas, Vytautas Leščinskas ir Mykolas Ruzgys. Bene didžiausia žvaigždė buvo Amerikos lietuvis, vidurio puolėjas P. Lubinas, ne mažiau svarbus vaidmuo teko kitam Amerikos lietuviui (iš viso iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo atvykę penki žaidėjai) - F. Kriaučiūnui. 1937-ųjų čempionate F. Kriaučiūnas buvo žaidžiantysis treneris, o 1939 m. - komandos kapitonas. 1939-ųjų čempionate žaidžiančiuoju treneriu buvo 1,98 cm ūgio P. Lubinas.
Gegužės 22 d. numeryje „XX amžius“ pateikė gana išsamų reportažą apie čempionato atidarymą (tekstas sutrumpintas): „Vakar iškilmingai atidarytos III Europos krepšinio pirmenybės naujoje krepšinio halėje. Jau prieš 17 val. halė pilna žmonių. 17 val. 10 min. atvyksta Respublikos Prezidentas. Jį ir kitus aukštus svečius sutinka tautiškais rūbais apsirengusios tautiškų šokių šokėjos. Dekanas Kapočius atlieka halės pašventinimo apeigas. Policijos orkestras sugroja „Marija, Marija“. Po akimirksnio pertraukos pasigirsta parado maršas. Aikštėn įžygiuoja parado vedėjas Vabalas, už jo - teisėjų kolegija ir krepšininkai su vėliavomis šia tvarka (pagal prancūzų abėcėlę): Estija, Prancūzija, Vengrija, Italija, Latvija, Lenkija ir Lietuva. Už jų pasirodo ir šios dienos labiausiai laukiamo programos punkto išpildytojos - lenkaitės ir lietuvaitės. Suomių nematyti - atvyko tik vakare. Visos ekipos sustoja prieš garbės tribūną. Pono Prezidento kalba pirmenybės atidaromos. Prieš garbės tribūną įvyksta ekipų prisistatymas. Ekipai prisistatant, grojamas tos valstybės himnas. Ypač šiltai publika sutinka estus, prancūzus, o mūsiškiams pasirodžius kyla didžiausia plojimų audra. Maršas, ir visi iš aikštės išeina. Prasideda tautiški šokiai. Alytaus gimnazijos mergaitės šoka „Kepurinę“. Muziką armonika išpildo viena iš pačių šokėjų. Toliau „Rugelius“ šoka Kaišiadorių gimnazija, „Kepurinę“ - Utenos gimnazija, „Dvylekį Jonelį“ - Skuodo gimnazija, „Pipirinį“ - Kauno VI gimnazija, „Sadutę“ - Biržų gimnazija ir stilizuotą polką - Ukmergės gimnazija. Labai susišokusios pasirodo skuodiškės, o geriausiai patinka publikai ir ypač užsieniečiams krepšininkams stilizuota polka.“
Čempionato atidarymo dieną sporto halėje varžėsi ne šalių vyrų krepšinio rinktinės, o moterys - lietuvių ir lenkų krepšininkės, atstovavusios Kauno ir Varšuvos komandoms. Pergalę rezultatu 29:28 šventė lietuvės.
Čempionate netrūko aistringų dvikovų ir neįtikėtinų rezultatų. Pavyzdžiui, Italijos rinktinė po dviem taškais (38:36) pralaimėto mačo su Lenkijos komanda pateikė oficialų protestą dėl rungtynių pabaigą pernelyg anksti paskelbusio teisėjo, bet protestas buvo atmestas. Absoliučia čempionato autsaidere tapo Suomijos rinktinė, pralaimėjusi visas rungtynes. Dalies jų rezultatai buvo tiesiog šokiruojantys: latviai suomius sutriuškino rezultatu 108:7, lietuviai suomius įveikė 112:9, o žaisdami su artimais kaimynais estais suomiai vos nepralaimėjo „sausai“ - galutinis šio mačo rezultatas buvo 91:1. Lietuvos krepšinio rinktinė 1939 m. čempionate laimėjo visas rungtynes. Tik žaidžiant pirmąsias rungtynes (su latviais) pergalę mūsiškiams pavyko išplėšti minimaliu skirtumu (37:36), vėliau dauguma varžovų komandų buvo įveiktos užtikrintai. Kaimynus lenkus mūsiškiai įveikė rezultatu 46:18, estus - 33:14, prancūzus - 48:18, vengrus - 79:15, suomius - 112:12, italus - 41:27. Pergalę čempionate šventė lietuviai, antri liko latviai, treti - lenkai. Lietuvos rinktinė gavo stilizuotą sidabrinę kraičio skrynelę. Buvo renkamas krepšinio karalius - daugiausia taškų pelnęs krepšininkas. Pirmąją vietą užėmė estas Heinas Vaskela, surinkęs 116 taškų, antroje vietoje atsidūrė latvis Voldemaras Šmitas, pelnęs 108 taškus, trečioje - lietuvis P. Lubinas, savo sąskaitoje sukaupęs 97 taškus.
Lietuvos krepšinio kelias po nepriklausomybės praradimo
Tikėtina, kad Lietuva dar ne kartą būtų tapusi Europos krepšinio čempione ar laimėjusi prizinių vietų, bet triumfu prasidėjęs ir 1939-aisiais tęsęsis lietuvių pergalingas maršas nutrūko 1940 m. kartu su valstybės nepriklausomybe. Ne vieną dešimtmetį lietuvių sportininkai žaidė vilkėdami Sovietų Sąjungos rinktinės marškinėlius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų sportininkai jau kaip nacionalinių rinktinių nariai grįžo į didįjį pasaulio sportą. 1992 m. XXV vasaros olimpinėse žaidynėse Barselonoje lietuvių krepšininkai iškovojo bronzos medalius. 1995-aisiais Atėnuose vykusiame XXIX Europos krepšinio čempionate Lietuva finale nusileido Jugoslavijai ir užėmė antrąją vietą. Vėliau įvairių laimėjimų olimpiadose ir čempionatuose buvo daug. Galiausiai vėl išmušė triumfo valanda: 2003 m. Švedijos sostinėje Stokholme vykusiame Europos krepšinio čempionate mūsų vyrai finalinėse rungtynėse rezultatu 93:84 nugalėjo Ispanijos rinktinę ir tapo čempionais, pakartoję dar 1937 ir 1939 m.
Taip pat skaitykite: Krepšinio klubo „Bronza“ pasiekimai
EuroBasket 2025
Europos krepšinio čempionatas dar vadinamas EuroBasket, yra vienas svarbiausių sporto renginių Europoje. 2025 m. Europos krepšinio čempionatas vyks nuo rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 14 d. Jis bus surengtas keturiose šalyse: Latvijoje, Suomijoje, Kipre ir Lenkijoje. Varžybose dalyvaus 24 komandos, suskirstytos į keturias grupes po šešias rinktines. A grupė žais Rygos „Arena Riga“, B - Tamperės „Nokia Arena“, C - Limasolio „Spyros Kyprianou Athletic Center“, o D - Katovicų „Spodek“. Po keturias geriausias kiekvienos grupės komandas pateks į atkrintamąsias, o lemiamos kovos vyks Rygoje.
Į EuroBasket 2025 pateko Belgija, Bosnija ir Hercegovina, Čekija, Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Izraelis, Juodkalnija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Sakartvelas, Serbija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Turkija ir Vokietija.
Iš pradžių visos komandos bus suskirstytos į keturias grupes, kiekvienoje jų varžysis po šešias komandas. Grupių rungtynės vyks keturiose skirtingose šalyse, todėl sportininkams teks prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų. Šiame etape kiekvienas susitikimas itin svarbus, nes tik keturios geriausios kiekvienos grupės komandos pateks į atkrintamąsias varžybas. Tai reiškia, kad kiekvienas pelnytas taškas gali būti lemiamas kovojant dėl čempionų titulo.
Pasibaigus grupių etapui ir išaiškėjus keturioms geriausioms kiekvienos grupės komandoms (iš viso 16 dalyvių), prasidės atkrintamosios varžybos. Jos vyks pagal „iškritimo“ principą: komanda, patyrusi pralaimėjimą, pasitraukia iš čempionato, o laimėtoja keliauja toliau. Visi atkrintamųjų susitikimai, įskaitant pusfinalius bei finalą, bus surengti Rygoje, tad Latvijos sostinė šiuo laikotarpiu taps tikru krepšinio centru. Kiekviena klaida šiame etape gali lemti komandos likimą, todėl kovos bus itin atkaklios. Pusfinaliuose ir finale stipriausios rinktinės susikaus dėl aukso medalių ir geriausios Europos krepšinio komandos vardo.
FIBA nuolat ieškojo optimalios varžybų sistemos, prieš 1969 metų Europos čempionatą vėl įdiegė naujovių. Finalo turnyre geriausiųjų dvyliktukas buvo padalintas į dvi grupes, po to vyko pusfinalių ir finalų mačai dėl visų vietų. Šios permainos pasiteisino ir FIBA komandų skaičiaus nekeitė ištisus du dešimtmečius. Tiesa, varžybų sistema po trijų čempionatų buvo pakeista, bet vėliau pasaulio krepšinio vadovai vėl sugrąžino 1969-1973 metais galiojusią tvarką.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio klubo kelias
Lenkijos ir Rusijos santykių istorijos atspindžiai
Sportas, ypač tokios populiarios šakos kaip krepšinis, neretai tampa politinių ir istorinių įvykių atspindžiu. Lenkijos ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir kupini istorinių įtampų, kurios atsispindėdavo ir sporto srityje.
Istorinis kontekstas
Nacionalinių jausmų stimuliavimas yra būdingas visoms tautoms - didelėms ir mažoms, visagalėms imperijoms ir nykštukinėms valstybėms, kurios dar neapimtos globalizmo viruso. Varšuvoje ir šiandien atsiranda politikų bei istorikų, kurie lieja krokodilo ašaras, esą šlovingoji Lenkijos praeitis užmiršta, šalį apsupusios imperinės valstybės, kurios tik ir gviešiasi į svetima gera. Rusija ir Vokietija - štai tie monstrai, kurie tik ir taikosi atgaivinti pokolonijinę erdvę ir dar kartą perdalinti Lenkiją. Kita vertus, šlovinama didvyriška lenkų praeitis, siekianti XVII-ojo amžiaus pradžią, kai kita imperija - Žečpospolita arba Abiejų Tautų Respublika (ATR) nužygiavo iki pat Maskvos Kremliaus.
Lenkijos dienraštis „Nasz Dziennik“, kuris save laiko katalikišku kultūros, istorijos ir informacijos leidiniu, su grauduliu prisimena 400 metų istoriją ir mėgaujasi 1611 m. spalio 29 d. Varšuvos karališkuose rūmuose įvykusia Rusiją žeminančia ceremonija. Tuomet, kaip rašo laikraštis, lenkų etmonas ir Maskvos užkariautojas Stanislawas Zolkiewskis atvežė rusų didikus-belaisvius, tarp kurių buvo kone visi Šuiskiai - caras Vasilijus IV Joanovičius (V.Šuiskis), rusų kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Dmitrijus Šuiskis, sosto paveldėtojas didysis kunigaikštis Ivanas Šuiskis, vienintelis grįžęs į Maskvą po nelaisvės Lenkijoje, ir kiti. Čia įvyko jų priverstinis „omažas“ (pranc. Pasakojama, kad konvojaus lydimi kilmingieji rusų belaisviai viso Lenkijos Seimo ir ATR senato akivaizdoje nusižeminę puolė ant kelių, karaliui Zigmantui Vazai III bučiavo ranką, prašė atleidimo ir žadėjo, kad Rusija niekada neužpuls Lenkijos, paskui prisiekė.
Per netrumpą viduramžių laikotarpį (1492-1667 m.) LDK ir po Liublino unijos susidariusi ATR su Rusija kovojo 9 didelius karus. Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią sūnų, irgi Ivaną. Tuo avantiūristų ir apsišaukėlių laikotarpis tik prasidėjo. Po B.Godunovo Maskvoje pasirodė Dmitrijus Apsišaukėlis (Lžedimitrijus), kuris netrukus žuvo ar buvo nužudytas. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti ATR pusėn. Galų gale Maskvos caras Vasilijus Šuiskis, sėkmingai atbloškęs švedų kariuomenę, su ja sudarė sutartį, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą perversmų ir karų nualintai Rusijai. Rugsėjo pabaigoje ATR kariuomenė apsiautė Smolenską, kurį Lietuva buvo praradusi 1514 m. Bet rusų įgula Smolenske išsilaikė dar 20 mėnesių ir tik penktojo šturmo 1611 06 13 miestas buvo užimtas. Tačiau kelias į Maskvą jau buvo atviras. Po Klušino mūšio Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į ATR. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį 1611 m. liepos 24-osios vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą.
To meto Maskva turėjo keturis įvirtinimus. 1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio ir Kuzmos Minino. Apgultis tęsėsi daugiau kaip metus. Gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą - J.K. Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų. Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. 1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta - Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo didelę dalį pasidavusių ATR karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio D.Požarskio karių rankas. 1612 11 01 rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, lapkričio 5 d. Tik po kelerių metų (1618-12-11) buvo pasirašytos Deulino paliaubos. Pagal taikos sutartį ATR laimėjo didžiausią savo išsiplėtimą - iki Smolensko, kuris jai atiteko 14-kai su puse metu. Tik praėjusio amžiaus pabaigoje Rusijoje susigriebta lapkričio 4-ąją švęsti Tautinės vienybės dieną. Dabartinių rusų sąmonėje ši šventė pirmiausiai siejama su pergale „prieš lenkų interventus“, nors tuometinėje ATR kariuomenėje tarnavo ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai), samdiniai iš įvairių Europos šalių - vokiečiai, prancūzai, vengrai, kazokai, kurie atsibastė iš pietinių LDK ir ATR priklausiusių žemių ir laisvųjų teritorinių junginių. To meto rusų metraščiai savo priešus vadino net ne lenkus, o lietuvius, „lietuviškus žmones“ („litovskije liudi“). Bet ši ATR agresija prieš rusus, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino Respublikoje dominuojantys lenkai, paliko gilų atspaudą dabartinėje kaimynų sąmonėje.
Šiandien dienraštyje „Vremja Novostej“ pareiškė, kad ministerijos svetainės skiltyje "Istorija: prieš melą ir falsifikacijas" patalpintas straipsnis yra "žalingas" Rusijai. Žmogaus teisių organizacijos "Memorial" vadovas Arsenijus Roginskis sakė: "Tokia įvykių samprata man kelia didelį pasibjaurėjimą. Autorius supaprastina faktus ir juos iškreipia, kad padarytų norimą išvadą". "Pavojinga tai, kad (šis straipsnis) buvo paskelbtas Gynybos ministerijos tinklalapyje. Jeigu žmonės pagalvos, jog tokia yra ministerijos nuomonė, tada tai yra žingsnis pavojingų tarptautinių santykių aštrinimo link", - jis aiškino naujienų agentūrai AFP. Lenkijos URM nurodė dėl šio straipsnio pareikalavusi Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje pasiaiškinimo. Ministerijos atstovas spaudai Piotras Paszkowskis (Piotras Paškovskis) sakė, kad atsakydamas į šį reikalavimą vienas Rusijos pareigūnas pareiškė Varšuvai, kad tas straipsnis "jokiu būdu neatspindi Rusijos Federacijos pozicijos". Ketvirtadienio vakarą šio kontraversiško straipsnio Gynybos ministerijos tinklalapyje nebebuvo. Pastarasis skandalas kilo po Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo nurodymo sukurti komisiją, kuris gintų Rusiją nuo istorijos "falsifikacijų", o toks žingsnis paskatino istorikų nuogąstavimus dėl sovietinių laikų propagandos grįžimo. Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Aleksandra Drobyševskis sakė, jog net šios žinybos tinklapyje skelbiami straipsniai nebūtinai atspindi ministerijos oficialią poziciją, pranešė naujienų agentūra "Interfax". "Šiame skyriuje talpinami įvairūs, tarp jų ir kontraversiški straipsniai apie karo istoriją ir karo mokslą. Šie straipsniai netūrėtų būti laikomi Gynybos ministerijos oficialiu požiūriu", - aiškino jis.
Sportas kaip diplomatijos įrankis
Nepaisant istorinių nesutarimų, sportas gali tapti platforma dialogui ir tarpusavio supratimui. Dalyvavimas tarptautiniuose turnyruose, tokiuose kaip Europos krepšinio čempionatas, suteikia galimybę skirtingų šalių sportininkams ir sirgaliams susitikti, bendrauti ir geriau pažinti vieni kitus.
Ateities perspektyvos
Lenkijos ir Rusijos santykių ateitis priklausys nuo daugelio veiksnių, įskaitant politinę valią, ekonominius interesus ir visuomenės nuotaikas. Tikimasi, kad sportas ir toliau atliks svarbų vaidmenį stiprinant tarpusavio ryšius ir skatinant dialogą tarp šių dviejų šalių.
Krepšinis Lietuvoje
Krepšinis yra viena masiškiausių sporto šakų pasaulyje. Lietuvoje krepšinis užima ypatingą vietą. Tai ne tik sporto šaka, bet ir nacionalinio identiteto dalis.
Krepšinio taisyklės
Žaidžia 2 komandos po 5 žaidėjus (komandoje būna 12 žaidėjų, žaidimo metu juos galima keisti). Tikslas - varant, perduodant vienas kitam kamuolį įveikti varžovo gynybą, įmesti kamuolį į varžovų komandos krepšį, kabantį aikštės gale 3,05 m aukštyje, ir apginti savąjį krepšį. Žaidžiama 4 kėliniai po 10 min gryno laiko (iki 2000 10 01 buvo žaidžiama 2 kėliniai po 20 min) stačiakampėje 28 × 15 m dydžio aikštėje. Abiejuose aikštės galuose ant stovų pritvirtinti permatomi 1,8 m pločio ir 1,05 m aukščio skydai, ant jų - krepšiai (0,45 m skersmens metaliniai lankai su ištemptais 0,4 m ilgio virvelių tinkleliais be dugno). Kamuolys pripučiamas, oranžinės spalvos, dažniausiai sintetinis; jo apskritimo ilgis 75-78 cm (vyrams), 72-74 cm (moterims), masė 567-650 g (vyrams), 510-567 (moterims). Už tikslius metimus iš 6,75 m ir didesnio atstumo skiriami 3 taškai, iš mažesnio atstumo - 2 taškai, baudos metimas - 1 taškas. Teisėjauja 3 (arba 2) teisėjai, jiems padeda sekretoriato teisėjai ir komisaras. Už žaidimo metu iš dviejų taškų zonos įmestą į krepšį kamuolį komandai įskaitomi 2, iš trijų taškų zonos - 3 taškai, už baudos įmetimą (baudos metimai skiriami už varžovo pražangas) - 1 taškas. Laimi komanda, surinkusi daugiau taškų.
#