Krepšinis Lietuvoje nėra tik sportas, tai - nacionalinė aistra, giliai įsišaknijusi šalies istorijoje ir kultūroje. Nuo pirmųjų triumfų Europos čempionatuose tarpukariu iki moderniųjų laikų pergalių, krepšinis nuolat vienijo lietuvius, įkvėpdamas pasididžiavimą ir bendrumo jausmą. Šiame straipsnyje panagrinėsime krepšinio svarbą Lietuvai, prisiminsime ryškiausius istorijos momentus ir aptarsime, kaip ši sporto šaka atspindi ir formuoja šalies identitetą.
Tarpukario triumfas: krepšinio gimimas Lietuvoje
Lietuvių pergalė žemyno pirmenybėse tapo tikra sensacija. Prieš 1937 metų čempionatą Rygoje lietuviai buvo laikomi autsaideriais, jiems buvo prognozuojama paskutinė vieta. Tačiau šalies rinktinė turėjo slaptą ginklą - du lietuvių kilmės krepšininkus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jau pirmose rungtynėse su stipria Italijos rinktine lietuviai parodė, kad buvo nurašyti be reikalo. Vėliau būsimi čempionai grupėje įveikė estus bei egiptiečius, pusfinalyje nugalėjo lenkus, o finale ir vėl susitiko su italais. Nepaisydami teisėjo pastangų ištempti varžovus skiriant pražangas lietuviams rungtynių pabaigoje, mūsiškiai vienu tašku palaužė Italiją ir pirmą kartą istorijoje tapo Europos čempionais.
Tais laikais nugalėtojams dar nebuvo teikiami aukso medaliai. Vietoj jų lietuvių krepšininkai buvo apdovanoti Latvijos prezidento Karlio Ulmanio dovana - specialiai pagaminta sidabro lėkšte su įrašu. Po triumfo krepšininkai iš Rygos į Kauną grįžo traukiniu. Kiekvienoje stotelėje nuo Joniškio iki pat Kauno čempionus iškilminguose sutikimuose sveikino minios žmonių, buvo įteikiamos savivaldybių ir įvairių visuomeninių organizacijų dovanos. Tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune rinktinės narių laukė pompastiška kelionė per miestą atvirais automobiliais. Vėliau iškilmingame priėmime Valstybės teatre prezidento Antano Smetonos pasirašytu aktu čempionams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai - ordinai, o Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininko Jono Černiaus raštu krepšininkams įteikti vardiniai šveicariški laikrodžiai, skirti kariams už gerą šaudymą. Vieną šių istorine pergale pažymėtų laikrodžių bus galima įsigyti menų ir kolekcinių vertybių aukcione „Ars via“, kuris įvyks gegužės 23 d. 18 val. galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15, Vilnius). Jo vadovas Algirdas Petraitis sakė, kad gana simboliška, jog krepšininkams buvo įteikti taikliems šauliams skirti kišeniniai laikrodžiai, mat toks epitetas puikiai tinka ir krepšininkams.
Tokiais laikrodžiais buvo apdovanoti tik 10 krepšininkų, todėl, anot A.Petraičio, nemaža tikimybė, kad po karo, tremčių ir sovietinės okupacijos jų išliko vienas ar du. Dabar toks eksponatas Lietuvos kultūros departamento traktuojamas kaip turintis Lietuvai didelę istorinę bei memorialinę vertę, todėl jo nėra leidžiama išvežti iš Lietuvos.
Nors tuometės rinktinės lyderis buvo Feliksas Kriaučiūnas, iš viso čempionate pelnęs 69 taškus, šio laikrodžio savininkas Stasys Šačkus buvo išskirtinis, itin universalus sportininkas. S.Šačkus (1907-1985) tarpukariu iš viso net 19 kartų tapo Lietuvos lengvosios atletikos čempionu disko metimo, rutulio stūmimo, penkiakovės, šuolio su kartimi, estafetės, 110 metrų barjerinio bėgimo rungtyse, taip pat 16 kartų gerino šių rungčių rekordus. S.Šačkų galima laikyti ir savotišku Virgilijaus Aleknos pirmtaku - jis puikiais rezultatais pasižymėjo būtent disko metimo rungtyje. Iš Marijampolės kilęs sportininkas buvo pirmasis Lietuvos disko metikas, šioje rungtyje įveikęs 40 metrų ribą ir taip padėjęs šio sporto pamatus. Vėliau S.Šačkui likimas atsiuntė sunkių išbandymų: sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą jis buvo suimtas ir ištremtas kalėti į Vorkutą Rusijos šiaurėje. Iš kalėjimo jis buvo paleistas tik po dvylikos metų. Grįžęs į Lietuvą jis dirbo lengvosios atletikos treneriu, iki gyvenimo pabaigos (mirė sulaukęs 77 metų) gyveno Kaune. Visą gyvenimą S.Šačkui rūpėjo sporto likimas Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
A.Petraitis pridūrė, kad tai ne pirma kolekcinė vertybė aukcione, menanti Lietuvos krepšinio istorijos ištakas. Viename ankstesnių aukcionų buvo pasiūlyta įsigyti unikalių dokumentų ir fotografijų iš 1939 m. Pats seniausias atvirukas primena 1937 metais vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą Rygoje, kai Lietuvos vyrų komanda pirmąkart tapo žemyno čempione. Po dviejų metų Kaune vykusiame Europos čempionate lietuviai pakartojo pasiekimą - vėl iškovojo auksą. Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 metais Romoje pasipuošė Europos vicečempionių medaliais.
Šios trys pergalės tarpukariu yra pačios svarbiausios, nuo jų prasidėjo Lietuvos krepšinio pakilimas, užfiksuotos ir atvirukuose. To meto dvasią perteikia juose įamžinti audringų 1937 metų Europos krepšinio čempionų sutiktuvių Joniškio ir Šiaulių geležinkelio stotyse pakeliui į Kauną vaizdai. Verti dėmesio atvirukai, skirti 1938 metais Lietuvoje vykusiai pirmajai tautinei olimpiadai. Parodoje matome Kaune Europos vyrų krepšinio čempionais tapusius JAV lietuvius Praną Lubiną, Vytautą Budriūną, Juozą Jurgėlą. Tarpukariu buvo išleisti ir spalvoti atvirukai su Kauno moterų ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinių žaidėjų šaržais. Kauno halėje vykusias Europos vyrų pirmenybes primena tuome išleisti lietuviški pašto ženklai.
Atvirukuose įamžinti olimpinių žaidynių čempionai P.Lubinas (Berlyne su JAV rinktine, 1936), Modestas Paulausks, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Angelė Rupšienė, Vida Beselienė, iš Zarasų kilusi, bet persikėlusi į Latviją ir ten rungtyniavusi aukštaūgė Uljana Semionova, pasaulio čempionė Jūratė Daktaraitė, olimpinių žaidynių medalininkė Vitalija Tuomaitė, Europos čempionai Zita Bareikytė, Stanislovas Stonkus, Algirdas Lauritėnas, Ramūnas Šiškauskas, tarpukariu Kaune gyvenęs JAV lietuvis Mykolas Ruzgys.
L. Karaliūno rinkinyje - linksmi kalėdiniai atvirukai krepšinio tematika. Joniškio krepšinio muziejus prieš dešimtmetį organizavo moksleivių piešinių konkursą „Lietuvos krepšinis“, po kurio buvo išleisti penki atvirukai. Kai kurie eksponatai itin reti - liko vos keliolika egzempliorių. Parodą praturtino uostamiesčio sportininkų namų-muziejaus istoriko, Klaipėdos garbės piliečio Kazimiero Budrio taurės šeimų krepšinio turnyro organizatoriaus Algirdo Vaicekausko atvirukai - jis irgi renka su Lietuvos krepšiniu susietus artefaktus.
Ekspozicijoje - krepšinio pradininkui Jamesui Naismithui skirti atvirukai. Litvakė Senda Berenson Abbott, pirmoji krepšinio taisykles pritaikiusi moterims, irgi pagerbta atvirukų leidėjų. Išeivei iš Lietuvos prieš porą metų Butrimonyse (Alytaus r.) pastatytas paminklas. „Regis, tai pirmoji tokia paroda nuo pat Lietuvos krepšinio pradžios. L.Karaliūno rinkinį iki šiol matė tik Joniškio ir Panevėžio gyventojai“, - pažymėjo krepšinio atvirukų ekspoziciją žiūrovams pristatęs sporto žurnalistas Paulius Matulevičius.
Taip pat skaitykite: Krepšinio klubo „Bronza“ pasiekimai
Atvirukų rinkinys - viena iš daugelio Joniškio krepšinio muziejuje saugomų relikvijų. L.Karaliūnas surinko nemažai garsiems krepšininkams priklausiusių asmeninių daiktų, medalių, kitų apdovanojimų, lankytojai čia gali apsivilkti legendinių sportininkų marškinėlius, pasimatuoti jų uniforminius švarkus.
Pirmajame Joniškio krepšinio muziejaus pastato aukšte įsikūrusios kavinės šeimininkai irgi neabejingi Lietuvoje religijos statusą įgijusiai populiariausiai sporto šakai - lankytojai čia gali paskanauti garsių krepšininkų vardais pavadintų karštųjų patiekalų, desertų.
Krepšinis ir šokis: „The Red Foxes“ istorija
Bet krepšininkai nebuvo vieninteliai, kurie Stokholme pavergė žiūrovų širdis. Palaikymo šokėjų grupei „The Red Foxes“ šis čempionatas taip pat atnešė pasaulinį pripažinimą, krepšinio fanams skanduojant žodį „pertrauka“, kad tik greičiau išvystų dar šių merginų šokių. Didžiąją dalį laiko Lietuvoje gyvenančios ukrainietės Olenos Rozhkovos, tai pat žinomos Elena Foxes slapyvardžiu, įkurtas šokių kolektyvas „The Red Foxes“ gimė 2001-aisiais. Tuo metu neseniai įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL) taip pat turėjo kitokį požiūrį. Iš NBA į Lietuvą sugrįžęs lygos įkūrėjas Šarūnas Marčiulionis mėgino už Atlanto matytas praktikas pritaikyti Europoje. Jau kitais metais „The Red Foxes“ gavo kvietimą šokti Europos čempionate Švedijoje, o pasirodymai jame kolektyvui atnešė pasaulinį pripažinimą.
Olena Rozhkova tikisi, kad šiam renginiui pavyks vienam vakarui į aikštelę sugrąžinti ne tik krepšininkus, bet ir šokėjas, kurios šoko Stokholme prieš 20 metų.
Olena Rozhkova pasakoja, kad nuo mažens užsiiminėjo gimnastika, bet jau paauglystėje pajuto potraukį šokiui. Po kiekvieno turnyro vykdavo „gala“ koncertas, kuriam ruošdavo šokius ir galvodavo choreografiją. Šokti pradėjo būdama šešiolikos, bet profesionaliai - truputį vėliau, kai Kijeve buvo atidaryta viena šokio mokykla ir man pavyko gauti joje stipendiją. Tam persikėlė iš Lvivo į Kijevą. Universitete išbandė įvairiausius šokius: moderniuosius, šiuolaikinius, gatvės ir daug kitų.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio klubo kelias
Anot Olenos Rozhkovos, viskas įvyko netyčia. Pamenu, universitete vyko sporto festivalis, kuriame lankėsi krepšininkai iš tokių šalių, kaip Didžioji Britanija. Tada pirmąkart dalyvavo krepšinio rungtynėse ir tai ją sužavėjo. Pamačiau šokį sporto atmosferoje ir suvokė, kad gali sukurti vertę. Įsidarbino Kijevo krepšinio klubo šokėjų kolektyve, kur pamažu supratau, kad tai, ką darome, yra truputį atgyvenę ir per paprasta. Tikėjau, kad galiu tai pakeisti, pagerinti, nes turėjau kitokią viziją - sukurti šokį, kuris ne tik linksmintų fanus, bet ir suvirpintų žiūrovų širdis. Tai man buvo svarbiausias šokio aspektas. Taip gimė „The Red Foxes“.
Panašiu metu Lietuvoje Šarūnas Marčiulionis įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą (NEBL), kurios esmė buvo tobulinti Europos krepšinį, semiantis patirčių iš NBA. Oleksandras Volkovas Kijeve įsteigė krepšinio klubą, kuris taip pat ieškojo nestandartinių sprendimų, o mūsų kolektyvas tapo jo dalimi. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2002 metais, kai Vilniuje šokome NEBL finalo ketverte. Čia sutiko ir savo būsimą vyrą Dmitrijų Buriaką, su kuriuo vėliau Lietuvoje susilaukiau pirmojo vaiko. Taigi, Lietuvoje vyko itin svarbūs įvykiai tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Dabar Lietuvoje praleidžiu maždaug pusę viso savo laiko, tuo metu kitą laiką leidžiu „ant lagamino“.
2003 metų Europos čempionate, kurį Lietuva laimėjo Stokholme įvyko tai, kas tiesiog pakeitė mano gyvenimą. Buvo rungtynių pabaiga, mums buvo belikę atlikti vieną šokį. Šokėjos persirengusios sugrįžta iš rūbinės, nes netrukus gali tekti žengt į aikštę. Žiūrovai tai pamato ir visa arena pradeda skanduoti „PER-TRAU-KA“. Žaidėjai nesuprato, kas vyksta, tuo metu mes negalėjome patikėti tuo, kas vyksta. Kažkas nubėgo pasakyti vienam iš komandų trenerių ir šis specialiai paprašė minutės pertraukėlės. Nuo to laiko iki pat šių dienų straipsniai apie mus dažnai prasideda su fraze: „pasaulyje yra tik vienas šokėjų kolektyvas, kurį išvysti žmonės prašo minutės pertraukėlės“. Buvo nerealu. Šis čempionatas mums buvo pirmasis tokio lygio tarptautinis pasirodymas. Lietuvoje, NEBL turnyre, šokome tik finalo ketverte, keletoje rungtynių.
„The Red Foxes“ išsiskyrė iš kitų kolektyvų, jog norėjome kažką daryti kitaip. Kažką, ko tuo metu Europoje nebuvo. Tada šovė paprasta idėja: sukurti po atskirą šokį kiekvienai šaliai. Sirgaliai tiesiog pamišo tai pamatę. Galbūt šiandien tai nebebūtų kažkas neįtikėtino, tačiau tuo metu, norint sukurti šokį ir suprasti, kas paliestų skirtingų šalių žmonių širdis, nebuvo lengva. Teko labai daug domėtis ir ieškoti visur, kur tik gali rasti informacijos, nes internetas nebuvo išsivystęs, kaip yra dabar. Kai kurioms šalims sukurti šokį nebuvo labai sunku, pavyzdžiui, Graikijos fanams sušokom sirtakį. Bet norint sukurti šokį, pavyzdžiui, Japonijai teko keliauti į biblioteką ir daug skaityti. Keliaudama taip pat nuolat rinkdavau apie šalis informaciją, kurią rasdavau oro uoste: informacinės skrajutės, kompaktiniai diskai, knygos… Savo nauju konceptu, kurį vadinu „kalbantys šokiai“, 2003 metų Europos čempionate mes pradėjome kažką naujo, kas vėliau padėjo išpopuliarinti patį FIBA prekės ženklą ir išgarsėjo pavadinimu „Penkių žemynų šokiai“. O tada mūsų idėją pastebėjo ir Olimpinių žaidynių organizatoriai, supratę, kad tai puikiai gali veikti ir ten.
„The Red Foxes“ kolektyvas įkurtas prieš 22 metus, per tą laiką daug kas pasikeitė, tarp jų - atėjo kelios kartos naujų šokėjų. Prieš kelerius metus į šį klausimą būčiau atsakiusi taip: didžiausias pasiekimas, tai trejos Olimpinės žaidynės ir devyni Europos čempionatai. Tačiau, manau, kad didžiausias mūsų pasiekimas - tai, kad karo metu mes vis dar egzistuojame. Karui prasidėjus buvo tikras chaosas. Kai kurios merginos gali šokti, kitos negali dėl karo ir pavojaus, dalis persikraustė, kad galėtų. Kažkaip keliaujame, palaikome ryšį ir padedame savo žmonėms. Tai nelengva, bet mums labai svarbu atstovauti savo šalį visaip, kaip tik galime. Bendradarbiavome ir su Lietuvos krepšinio lyga per turnyro atkrintamąsias varžybas, šokome Latvijoje, Sakartvele, Prancūzijoje. Bet žmonės Lietuvoje buvo pirmieji, kurie mums padėjo. su Mūsų kolektyve yra 30 šokėjų iš Ukrainos, bet tai dar ne viskas. Taip pat turime šokių studiją, kuri sujungia per 200 šeimų. Aišku, mes didžiuojamės ir tuo, kad buvome pirmosios Olimpinėse žaidynėse pasirodžiusios šokėjos. Arba tuo, kad buvome šio sporto pradininkės tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Olenos Rozhkovos svajonė, jog ateityje mūsų šokiai taptų olimpine sporto šaka ir merginos galėtų ne tik palaikyti komandas, bet ir pačios varžytis dėl medalių.
Rugsėjo 21 dieną vyksiančiame renginyje Vilniuje, minėsime Lietuvos rinktinės triumfą 2003 metų Europos čempionate. Olena Rozhkova džiaugiasi, kad šis renginys vyksta ir vėl galėsime prisiminti tą nerealų čempionatą. Kadangi į aikštelę išbėgs tie krepšininkai, kurie žaidė prieš 20 metų, todėl mano tikslas pakviesti tas merginas, kurios tada šoko, kad kartu prisimintume auksinius laikus. Tikiuosi, kad dalyvaus ir kitų 2003 metais pasirodžiusių šokėjų, kaip Vilma Javtokienė, kuri tada, Stokholme, buvo mūsų konkurente, o dabar esam geros draugės. Žiūrovai arenoje išvys mūsų naująją šokėjų kartą. Atliksime 2003 metų čempionato finalo šokį, vieną ukrainietišką šokį, o taip pat legendinį šokį pagal dainą „Trys Milijonai“.
Krepšinio muziejai ir atminimo įamžinimas
Paklaustas, kaip kilo mintis Joniškyje įsteigti tokį muziejų, L.Karaliūnas atsigręžia į praeitį: „Joniškiečiai 1938 metais metų moksleivių olimpadoje laimėjo sidabro medalius. Be to, Joniškis buvo pirmasis miestas, pasitikęs 1937 metais iš Rygos grįžtančius Lietuvos krepšininkus - Europos čempionus. Pats visą gyvenimą sportavau, buvau komandos kapitonas. Prieš 20 metų, 2003-ųjų Europos krepšinio čempionate, Lietuvos rinktinė iškovojo auksą.
Metimo kabliu istorija
Pasakojama, kad kablį išrado lietuvis Pranas Talzūnas Europos krepšinio čempionate 1937 m. Taip pat kalbama, kad Goose’as Tatumas - „Harlem Globetrotters“1 pionierius, patekęs į „Hall of Fame“2, - buvo pirmasis, panaudojęs kablį Jungtinėse Valstijose per savo cirką primenančius pasirodymus penktojo dešimtmečio pradžioje. Kalbant apie profesionalų amerikietišką krepšinį, iš tiesų kablys gimė trumparegio milžino, vardu George’as Mikanas, rankose - 2,08 m, penki žiedai, gebėjimas pelnyti daugiau nei 50 proc. taškų. Jis žaidė „Lakers“ penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai franšizė dar tebebuvo Mineapolyje. G. Mikanas yra lietuvių emigrantės, apsigyvenusios Ilinojuje, sūnus, o jo įspūdinga laikysena buvo tokia ryški, kad jis virto pirmąja superžvaigžde NBA ir pirmuoju žaidėju, patekusiu į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų.
Dabartinis krepšinis ir jo ateitis
Už tai, kas iš kablio liko įdomiausia, turime dėkoti Nikola Jokičiui ar Joeliui Embiidui. 1967 m. dėjimai iš viršaus buvo uždrausti, kad jie nedominuotų žaidžiant. Galbūt reikėtų juos vėl uždrausti? Įsivaizduojate, kiek atsirastų senų ir naujų manevrų, keičiančių metimą iš viršaus? Lewisui Alcindorui uždraudė dėti į krepšį, ir iš to draudimo gimė skyhook. Tritaškiai į NBA nebuvo įtraukti iki 1979 m.; nors Kareemas Abdul-Jabbaras dar dešimt metų galėjo juos mesti, bet per visą tą laiką pelnė tik vieną. Kitus savo 38 384 taškus jis surinko mesdamas iš low post. Dvitaškis po dvitaškio.