Nuo senų laikų kretingiškiai suprato, kad sportas - ne tik sveikata, bet ir puikus būdas laisvalaikiui leisti. Populiariausia pasaulyje sporto šaka - futbolas Kretingoje pradėtas žaisti XX a. 3-io deš. pradžioje. Kretingos sporto mokykla įkurta 1965 m.
Sportas tarpukario Kretingoje
Mus pasiekusiose tarpukario nuotraukose kretingiškiai džiaugiasi ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto malonumais, ko mes šiandien jau beveik nebeturime. Gimnazistų kepurės jiems žaisti ledo ritulio netrukdė. 1923 m. žiemą ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ledo susirinkęs jaunimas avi ne tik tuo metu prabanga laikytas pačiūžas, bet ir rankose laiko niekur nematytas ilgas medines lazdas su jų gale pritvirtintu plokščiu skrituliu, kuriomis buvo gainiojamas kamuoliukas. Gali būti, kad iki Kretingos dar neatėjus XIX a. viduryje Kanadoje pradėtam žaisti ledo rituliui, kuris lakūno Stepono Dariaus iniciatyva Kaune pradėtas žaisti 1922 m., kretingiškiai mėgavosi savo pačių sugalvotu ar kažkur matytu žaidimu ant ledo, kai ilgomis medinėmis lazdomis dvi komandos stengėsi įmušti kamuoliuką į priešininko vartus. XX a. 4-ą deš. ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ir Akmenos upės ledo jau buvo žaidžiamas ledo ritulys. Ir čia pasižymėjo Pranciškonų gimnazijos mokiniai, su didžiuliu azartu, nepaisydami spaudžiančio šaltuko ir nuo jūros pučiančio šalto vėjo, savo pačių iš medžio išdrožtomis lenktomis lazdomis ir pirktinėmis pačiūžomis gainioję guminį ritulį.
Ant šio tvenkinio ledo veikė ir čiuožykla, kurioje dienomis ir vakarais, ją apšvietus ir grojant muzikai, galimybe čiuožti džiaugėsi ne tik Pranciškonų gimnazijoje besimokantis jaunimas, mokytojai, bet ir kiti pačiūžas įsigiję ir čiuožti pramokę kretingiškiai, už galimybę naudotis čiuožykla sumokėję simbolinį keliasdešimt centų mokestį. O Kretingos progimnazijoje, 1920-1925 m. veikusioje miesto centre, viename mūrinių pietinės Turgaus aikštės pusės pastatų, joje besimokantis jaunimas per fizinio lavinimo pamokas ir laisvalaikiu mokyklos kieme mėgo gimnastikuoti ir kurti „gyvuosius paveikslus“.
1934 m. Kretingos šaulių rinktinei prie miesto poilsio parko įsigijus sklypą ir įrengus stadioną, jame žaidė 1935 m. Telšių apygardos pirmenybėse dalyvavusios dvi Kretingos komandos „Šaulys“ ir „Žemaitis“, nors jų pasiekimai buvo vidutiniški. Vakarinėje miesto parko dalyje, prie miškų urėdijos tvoros, buvo įrengti lauko teniso kortai, kuriuose teniso kamuoliuką gainiojo stilingais baltais rūbais apsirengusios moterys ir vyrai. Pokario metais šie teniso kortai buvo sunaikinti, nes sovietinė valdžia lauko tenisą laikė turtingųjų sportu, ir jų vietoje buvo įrengtos vaikų karuselės. Net ir šiandieną tenisą kretingiškiai žaidžia daugiausia Palangoje, nes savo mieste jam vietos iki šiol nerasta. Nors Kretingoje krepšinis buvo pradėtas žaisti XX a. 3-ią deš., jis ypač išpopuliarėjo 4-ą deš., 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei tapus Europos čempione ir 1939 m. šį pasiekimą pakartojus. Krepšinį ypač buvo pamėgę Pranciškonų gimnazijos vaikinai, jį žaidę krepšinio aikštelėje, įrengtoje tarp Šv. Antano rūmų ir senųjų II kapinių mūrinės tvoros, kur stovėjo iš medžio padaryti krepšinio stovai, lentos ir lankai su ilgesniais negu šiandien tinkleliais. Pranciškonų gimnazijos komanda žaidė pasipuošusi sportiniais marškinėliais su numeriais, ant kurių trijuose sujungtuose apskritimuose buvo įrašytos raidės KPG, kas reiškė Kretingos pranciškonų gimnaziją.
Tarpukariu Kretingos apskrityje vaikai buvo mokomi sportuoti pradinėse mokyklose nuo pat mažens. 1930 m. birželio 29 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Kretingoje buvo surengta apskrities pradžios mokyklų vaikų sporto ir dainų šventė. Joje dalyvavusių mokinių tėvai skirstėsi patenkinti, matydami džiugiai sportuojančius savo vaikus, nors, kaip 1930 m. liepos 7 d. numeryje rašė „Lietuvos aido“ dienraštis, būta ir vieno neįvardinto dvasininko raginimo per pamokslus bažnyčioje tėvams neleisti to daryti. Deja, dalis tėvų šio raginimo paklausė, taip nuskriausdami sportuoti norėjusias savo atžalas.
Taip pat skaitykite: Sveikatingumo klubo apžvalga
Kretingoje sportavo ne tik mokiniai ir Šaulių sąjungos nariai, bet ir visuomeninių organizacijų, politinių partijų, tautinių bendrijų atstovai. Mieste populiarus buvo žydų sporto draugijos „Makabi“ skyrius, vienas pirmųjų subūręs futbolo komandų, žydų jaunimą sportuoti ir sveikai gyventi ragino ir šios bendruomenės religiniai ir dvasiniai vadovai. Sveikatos šaltiniu kretingiškiai laikė ir maudymąsi, plaukiojimą valtimis ir baidarėmis Akmenos upėje, kurios tyras vanduo buvo prieinamas ir mažiems, ir dideliems.
Išlikusios sportuojančių kretingiškių nuotraukos - svarbi krašto istorijos dalis.
Futbolo ištakos Kretingoje
Futbolo aikštė buvo įkurta šalia dabartinės Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos ir miesto parko. Čia žaidė vietinės futbolo komandos „Šaulys“, vėliau „Žemaitis“, bet reikšmingesnių laimėjimų jos nepasiekė, nors 1941-1944 metais „Žemaičio“ komandoje žaidė Kretingos gimnazijos mokytoju dirbęs Eduardas Balsys (1919-1984 m.), 1937 metais su Klaipėdos KSS komanda tapęs Lietuvos čempionu, o 1938 m.
Futbolo suklestėjimas Kretingoje siejamas su „Melioratoriaus“ komanda, kuri 1958-1959 metų Lietuvos aukščiausioje lygoje, vadintoje A klase, tarp 12 komandų buvo aštunta, o 1958 m. rugpjūčio 31 d. Rungtynės įvyko apie 1953 m. įrengtame dabartiniame stadione, stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno apie 10 tūkst. žmonių. Šiose rungtynėse blizgėjęs ir 2 įvarčius pelnęs kretingiškių komandos snaiperis Algimantas Lučinavičius (gim.
Ypač sėkmingi Kretingos futbolui buvo 1964 metai, kai rugsėjo 13 dieną, stebint 5 tūkst. žiūrovų, Lietuvos futbolo taurės finale Kretingoje vietos „Minija“ rezultatu 3:2 įveikė Klaipėdos „Baltiją“, o vėliau Lietuvos aukščiausioje lygoje užėmė III vietą, kai jos lyderis Romualdas Trumpenskas (1939-1993 m.) su 25 įvarčiais rezultatyviausių žaidėjų gretose užėmė II vietą. O juk tuo metu čia žaidė 16 komandų: iš jų Vilniui atstovavo 2, Kaunui - 5, Šiauliams - 2, Panevėžiui - 1, ir t. Paprasti žemaičių jaunuoliai, kuriuos užgrūdino sunkūs karo ir pokario metai, pirmuosius futbolo įgūdžius dažniausiai įgydavo Kretingos žvyrduobėje, kur nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro vykdavo vaikų futbolo kovos, nes jokių sporto mokyklų tuo metu nebuvo. Savamokslių futbolo virtuozų kretingiškių bijojo ir juos gerbė Lietuvos didmiesčių komandos, kai savo mieste jie buvo vietos valdžios ir kretingiškių gerbiami bei palaikomi. 1971 metais jos atakų lyderis Edvardas Milius (gim. Kretingos „Minija“ savo stadione 1971 m.
Taip pat skaitykite: Sporto mokykla Kretingoje: krepšinio tradicijos
Deja, šiandien Kretingos futbolo stadionas liūdnai rymo apleistas ir vienas. Nors šalies narystė Europos Sąjungoje suteikė didžiules galimybes Lietuvos žmonėms pagerinti savo gyvenimo, poilsio ir laisvalaikio sąlygas, Kretingoje tuo nepasinaudota. Kretingos rajono valdžia „nepastebi“, kad aplinkiniai Žemaitijos miestai Palanga, Gargždai, Telšiai ir kt. Deja, Kretingoje tebevyrauja sovietinis požiūris - „viršininkas visada teisus“, kai valdžios kabinetuose priimti abejotini sprendimai per jėgą, bet kokia kaina bandomi įgyvendinti, nors tai miestui ir jos žmonėms nėra naudinga, o neretai net žalinga. Rajono savivaldybė „Minijos“ futbolo komandą parėmė 19 tūkst. Eur suma, kai už naujai sukurtą Kretingos prekinį ženklą - stilizuotą „akį“ nepagailėta ir visų 12 tūkst. Dėl futbolo verda aistros, kyla riaušės ir net tarpvalstybiniai karai. Futbolas yra tapęs viso pasaulio neatsiejama gyvenimo ir jo istorijos dalimi. Kretingoje futbolas pradėtas žaisti 1923 metais.
Kretingos sporto mokyklos įkūrimas ir veikla
Kretingos sporto mokykla įkurta 1965 m. 1965-1966 m. dirbo 3 treneriai (Jonas Pauliukonis, Stasys Ruzgaila, Algirdas Mykolas Andriuškevičius). Mokykloje buvo futbolo, krepšinio, stalo teniso, tinklinio grupės, 1979 m. atsirado rankinio, 1986 m. - šachmatų ir lengvosios atletikos, 1991 m. - bokso, 1999 m. direktoriai: Mečislovas Vaitkevičius (1965-1972 m.), Gerardas Trumpis (1972-1975 m.), Pranas Žiubrys (1975-1984 m.), Rimantas Žiubrys (1984-1987 m.), Gediminas Petrauskas (1987-1993 m.), Regimantas Juška (1994-1996 m. ir 2001-2005 m.), Milda Žiubrienė (1996-2001 m.), Audra Podienė (2005-2007 m.
Algirdas Andriuškevičius įnešė didžiulį indėlį vystant futbolą Kretingoje. 1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusio vieno rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininkų Algimanto Lučinavičiaus (1933-2009) vardu. Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje. Vaclovas Brazdeikis(1933-2018), nuotraukoje vilkintis Kretingos „Žalgirio“ komandos marškinėlius, buvo ne tik geras futbolininkas, bet ir treneris, sporto vadybininkas.
Tais pačiais metais kretingiškiai pasiekė ir „Tiesos“ taurės finalą, kur namuose, stebint 7 tūkst. žiūrovų, po abejotinų teisėjo Kęstučio Andziulio sprendimų, po pratęsimo 3:5 pralaimėjo Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos dubleriams, nors rungtynių eigoje pirmavo 3:1. Tolesnis Kretingos futbolo komandos brandos ir stiprėjimo etapas sietinas su 1961 m. įvykusiu futbolo komandos pavadinimo pakeitimu, kai nuo jos rėmėjų iki tol priklausiusi komanda, turėjusi „Žalgirio“, „Nemuno“, „Kooperatininko“, „Melioratoriaus“ ir „Laisvės“ pavadinimus, komandos žaidėjui Romualdui Skurvydui (1942-2021) pasiūlius ir komandos draugams pritarus, buvo pavadinta „Minija“, kuriai gerokai didesnį dėmesį bei paramą pradėjo skirti rajono valdžia, supratusi, kad stipri futbolo komanda suteiks ne tik garbę Kretingai ir džiaugsmo jos žmonėms, bet ir skatins vaikus bei jaunimą sportuoti. 1962 m. Vilniaus g. 10 pastačius naują daugiabutį, kurį ilgainiui kretingiškiai praminė „kremliumi“, čia įsikūrė į Kretingą pakviestas iš Linkuvos kilęs greitakojis centro puolėjas Ramutis Trumpenskas (1939-1993), pakeitęs į Panevėžį sugrįžusį A. Lučinavičių, bei tuomečio Kūno kultūros instituto absolventas su Kauno „Atleto“ komanda Lietuvos čempionu tapęs Algirdas Andriuškevičius (1938-2011), „Minijos“ komandos atakų organizatorius ir žaidžiantysis treneris, kai R. Trumpenskas tapo rezultatyviu puolimo lyderiu. 1963 m. Lietuvos A lygos čempionate kretingiškiai daug triukšmo sukėlė ne tik savo geru žaidimu, bet ir tuo, kad iš komandos buvo atimti jos iškovoti 3 taškai už tai, kad dvejose rungtynėse joje rungtyniavo prie Klaipėdoje naujai sukurtos „Granito“ meistrų komandos atsisakęs prisijungti ir dėl to laikinai diskvalifikuotas A. Andriuškevičius.
1964 m. pavasarį Kretingos „Minija“ naujam sezonui pradėjo rengtis Palangoje, kur treniravosi ir dalyvavo „Palangos Juzės“ turnyre. Komanda jam ruošėsi negailėdama jėgų, vadovaujant treneriui A. Andriuškevičiui. Kaip prisimena 1962-1967 m. „Minijoje“ žaidęs kretingiškis Vladas Eitavičius, gim. 1940 m., visa komanda buvo apgyvendinta „Žuvėdros“ sanatorijos viršutiniame aukšte , dideliame kambaryje, kur buvo miegama metalinėse lovose. Treniruotės vykdavo pajūryje ir kopose, kur buvo ne tik bėgami krosai, bet ir sunkiai dirbama fiziškai, žaidėjams vienas kitą nešiojant ant pečių, su svoriais ir pan. Žaidžiant draugiškas rungtynes su Nemirsetoje dislokuoto karinio dalinio komanda, savo meistriškumu maloniai nustebino jos vartininkas latvis Auseklis Birgelis, netrukus tapęs pagrindiniu „Minijos“ vartininku. Šį turnyrą kretingiškiams pavyko laimėti, nors jame dalyvavo pajėgios Lietuvos ir Latvijos komandos. Jos gretas ypač sustiprino taip pat, kaip ir R. Trumpenskas, iš Linkuvos miestelio kilęs fiziškai pajėgus ir ištvermingas „geležinis“ saugas Stasys Bajelis, tapęs ne tik atakų organizatoriumi, bet ir žaidėju, gebančiu įmušti svarbius įvarčius. Nors „Minija“ 1964 m. Lietuvos A lygos pirmenybių I ratą baigė sėkmingai, per 15 rungtynių surinkusi 23 taškus ir kartu su Kauno „Inkaro“ komanda dalijosi I vieta, vasarą prasidėjusioje „Tiesos“ taurėje kiekvienos rungtynės, nepriklausomai nuo varžovų pajėgumo, buvo atkaklios ir reikalavo daug jėgų. Jos finalą pavyko pasiekti gana nelengvai, laimėjus 1:0 prieš Plungės „Linų audinius“, 3:0 - prieš Kauno „Maistą“, atkaklioje kovoje 3:2 buvo laimėta prieš Radviliškio „Lokomotyvą“ ir pusfinalyje 3:1 - prieš Šiaulių „Elnią“ tik po pratęsimo, kai kretingiškis Edvardas Valatka rezultatą 1:1 išlygino tik paskutinę - 90-ąją - rungtynių minutę.
Taip pat skaitykite: Sporto mokyklos aerobikos raida Kretingoje
Finalinės šalies futbolo taurės rungtynės rugsėjo 13 d., sekmadienį, Kretingos stadione tarp vietos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ komandų, kurias stebėjo 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno per 10 tūkst. gyventojų, tapo išskirtiniu įvykiu. Jų pradžia kretingiškiams susiklostė ypač sėkmingai, atakų lyderiui R. Trumpenskui 9-ą ir 10-ą min. įmušus du greitus įvarčius. Nors pirmą kėlinį varžovai 35-ą min. pelnė įvartį, o po pertraukos 77-ą min. - ir antrąjį, 53-ią min. po vienintelio kretingiškių kelto kampinio S. Bajelio galva pelnytas trečiasis įvartis tapo „auksiniu“, nulėmusiu „Minijos“ nelengvą pergalę rezultatu 3:2. Komandos kapitonui R. Trumpenskui buvo įteikta „Tiesos“ laikraščio pereinamoji taurė, žaidėjai pagerbti ąžuolo lapų vainikais, stadiono bėgimo taku apeitas ir garbės ratas. Tai tapo neeiline švente ne tik futbolininkams, komandos gerbėjams, bet ir visiems kretingiškiams. Šiose rungtynėse įvarčius pelnę iš mažo Linkuvos miestelio kilę R. Trumpenskas ir S. Bajelis kartu su visa „Minijos“ komanda pateko į Lietuvos futbolo istoriją. „Tiesos“ taurės turnyro atkakliose kovose išvarginti žaidėjai silpniau pasirodė pirmenybių II rate, netikėtai pralaimėję kelerias rungtynes silpnesniems varžovams ir surinkę tik 15 tšk., bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, to pakako dėl geresnio įmuštų ir praleistų įvarčių santykio 59:40 užimti III v. Neabejotinu komandos lyderiu buvo R. Trumpenskas, įmušęs 25 įvarčius, jam gerai talkino ir 8 įv. įmušęs R. Skurvydas bei 7 įv. pelnęs S. Bajelis. Po čempionato žaidėjai buvo pagerbti jiems iškilmingai įteikiant bronzos medalius, nors piniginio paskatinimo jie negavo.
Kaip prisimena V. Eitavičius, futbolininkai buvo įdarbinti miesto įstaigose ir įmonėse, todėl dažniausiai treniruodavosi vakare po darbo, o tuometinis komandos aprūpinimas buvo kuklus, trūko aprangos, futbolo kamuolių, sportinės avalynės. Komanda į rungtynes didžiuosiuose šalies miestuose ir rajonuose vykdavo kukliu PAZ markės 20 vietų autobusu, kelionės neretai trukdavo nuo 3 iki 5 valandų, bet tai netrukdė net ir išvykose rodyti solidų, sporto gerbėjų akiai malonų žaidimą, ir siekti pergalių. Šie „Minijos“ sportiniai žygdarbiai, kovojant su šalies didmiesčių stambių įmonių ar organizacijų remiamomis futbolo komandomis, tapo puikia paskata jauniesiems kretingiškiams pradėti žaisti futbolą ir siekti sportinių aukštumų, nors šie svarūs „Minijos“ pasiekimai daugiau ir nebuvo pakartoti. Gaila, bet šiandien šias legendines „Minijos“ pergales prisimena tik sporto mėgėjai ir senieji kretingiškiai, kai šiam neeiliniam 60 metų jubiliejui pažymėti nesugebėta surengti net kuklaus paminėjimo, fotografijų parodos ar futbolo turnyro, pasikviečiant Kretingoje gyvenančius 1964 m. legendinės Minijos žaidėjus Vytautą Vilką ir Vladą Eitavičių. Maža to, savotišką „dovaną“ šiems legendinės „Minijos“ pasiekimams paminėti įteikė Kretingos rajono savivaldybės taryba, miesto stadioną prieš pat jo rekonstrukciją skubiai nusprendusi pavadinti Šaulių vardu, nors ikikarinė šios sukarintos visuomeninės organizacijos veikla nei su šiuo sovietmečiu įrengtu stadionu, nei su Kretingos futbolo svariais pasiekimais nėra susijusi. Rajono taryba neišgirdo ir atskirų Tarybos narių bei visuomenės atstovų raginimo šį klausimą geriau apsvarstyti, atsižvelgiant į daugumos žmonių kitą nuomonę, sprendimą atidedant po stadiono rekonstrukcijos, taip pat ieškant kitokių XX a. 4-ame deš. šioje vietoje įkurto Šaulių sąjungos sporto aikštyno atminimo įamžinimo būdų. Visuomenės balsas taip ir liko neišgirstas, nors 34-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo šio gerokai apleisto ir nugyvento stadiono apgailėtina būklė ir jo pavadinimas nerūpėjo ne tik rajono valdžiai, bet ir patiems šauliams. Deja, Kretingoje žmonių nuomonė rajono Tarybos narių ignoruojama jau ne pirmą kartą, kaip atsitiko šiame stadione įspraudus per tūkstantį žiūrovų talpinantį, tik keliasdešimt metrų nuo daugiabučių namų kvartalo nutolusį, be didesnės automobilių stovėjimo aikštelės didžiulį sporto centrą, kai tik už kelių šimtų metrų buvo laisvas Savivaldybei priklausantis žemės sklypas su perspektyva ten įrengti ne tik sporto centrą su talpia automobilių stovėjimo aikštele, bet ir kitų sporto šakų: krepšinio, tinklinio, teniso, badmintono, ir kitas aikšteles, kurių jau šiandien reikia žmonėms, o dar labiau jų reikės augant ir plečiantis miestui.
Kretingos sporto centro veikla
Spalio mėnesį Kretingos sporto centras, tapęs viena iš svarbiausių rajono sporto erdvių, iškilmingai paminėjo savo pirmąsias metines. Šventės metu vykęs sporto renginių maratonas ne tik subūrė sportininkus ir mėgėjus, bet ir viena iš gimtadienio renginių dalių buvo skirta paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Sporto varžybų maratono metu vyko įvairių sporto šakų varžybos, pritraukusios gausų būrį dalyvių. Badmintono, krepšinio, futbolo, tinklinio ir smiginio turnyrai ne tik suteikė galimybę išbandyti įvairias sporto šakas, bet ir prisidėti prie kilnios misijos. Visos surinktos lėšos buvo skirtos paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centro organizuojamas veiklas.
Spalio 25 dieną Kretingos sporto centro komanda pakvietė visus į išskirtinį sporto renginį, kurio metu tradicinės treniruotės įgavo netikėtą posūkį - siaubo šiurpuliukų tematiką. Šis neįprastas renginys sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo puikia proga aktyviai praleisti laiką bei išbandyti savo jėgas. Renginio metu vykusios TRX, Tabatos ir Kangoo Jumps treniruotės buvo ne tik fizinis iššūkis, bet ir puiki proga pasijuokti ir atsipalaiduoti. Dalyviai turėjo galimybę ne tik patobulinti savo fizinę formą, bet ir pasinerti į unikalią atmosferą, kurią kūrė teminis apšvietimas, dekoracijos ir, žinoma, trenerių kūrybiškumas.
Spalio 26-ąją Kretinga virto sporto ir muzikos epicentru. Kretingos sporto centras, švęsdamas savo gimtadienį, pakvietė visus į išskirtinį renginį, kurio metu vyko Nacionalinės krepšinio lygos rungtynės ir įspūdingas koncertas. Renginio atmosferą nuo pat pradžių kūrė charizmatiškasis vedėjas Haris Zenkovas. Jaunieji krepšinio sirgaliams veidukus išpuošė animatorių „Kitana“ komanda. Po įtempto rungtynių mačo, sporto salė virto didžiule šventine arena. Renginį pagerbė ir Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, kuris savo kalboje pabrėžė Kretingos sporto centro svarbą rajono žmonių gyvenime. Meras padėkojo visiems prisidėjusiems prie centro įkūrimo ir veiklos, taip pat pasveikino visus susirinkusius su švente. Renginio metu taip pat buvo galima stebėti šventinius pasirodymus. Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių komanda „Danė“ sužavėjo grakščiais judesiais, akrobatas „Oswa HD“ demonstravo stulbinamus triukus, o „Kangoo Jumps Lietuva“ ir „BC Kretinga“ šokėjos privertė visus šypsotis savo energingais pasirodymais. Po sėkmingo renginio, Kretingos sporto centro bendruomenė buvo pakviesta pasimėgauti išskirtiniu šventiniu tortu. Šį saldų siurprizą ragavo daugiau nei 400 sporto centro narių, kurie taip pat galėjo pasidalinti įspūdžiais apie renginį ir pasveikinti vieni kitus.