Olimpinės žaidynės - tai ne tik sportininkų meistriškumo demonstravimas, bet ir puiki galimybė šalims pristatyti savo kultūrą, technologijas ir pasiekimus. Žiemos olimpinės žaidynės ypač svarbios šalims, kuriose populiarios žiemos sporto šakos. Ledo arenos - vienos svarbiausių žiemos olimpinių žaidynių vietų, kuriose vyksta dailiojo čiuožimo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo ir kitos varžybos. Šiame straipsnyje apžvelgsime olimpinių ledo arenų istoriją, pradedant pirmosiomis žiemos olimpinėmis žaidynėmis Sankt Morice ir baigiant Pjongčango žaidynėmis. Taip pat aptarsime Lietuvos sportininkų pasiekimus žiemos olimpinėse žaidynėse.
Pirmieji žingsniai: Sankt Moricas 1928 m.
Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės įvyko 1924 m. Šamoni mieste, Prancūzijoje. Tačiau ledo arenų istoriją pradėsime nuo 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo ir pirmasis Lietuvos žiemos olimpietis Kęstutis Bulota.
Kęstutis Bulota - pirmasis Lietuvos žiemos olimpietis
Kęstutis Bulota, paskelbus nepriklausomybę, buvo vienas Lietuvos sporto pradininkų. Jis labiausiai susidomėjo greituoju čiuožimu mokydamasis Berlyne. Dalyvavo Vokietijoje rengtose greitojo čiuožimo varžybose, nuvyko į 1928 m. pasaulio pirmenybes, o paskui iščiuožė į ledo taką per Sankt Morico žiemos olimpines žaidynes.
K. Bulota startavo visose keturiose olimpinėse greitojo čiuožimo rungtyse. Jis užėmė 28 vietą čiuoždamas trumpiausią 500 m nuotolį ir dukart liko 25-tas - 1500 m ir 5000 m greitojo čiuožimo varžybose. Lietuvos sportininkas nučiuožė ir 10 000 m, bet šios rungties varžybos atšilus orui nebuvo baigtos. Septyni čiuožėjai pasiekė finišą, bet čiuožiant penktai sportininkų porai pačiūžos tiesiog klimpo sparčiai tirpstančiame lede. Todėl teisėjai sustabdė varžybas ir panaikino iki tol pasiektus rezultatus.
Nors K. Bulotos pasiekimai nebuvo aukščiausi, jo dalyvavimas šiose žaidynėse žymėjo Lietuvos debiutą žiemos olimpinėse žaidynėse ir įkvėpė kitus sportininkus siekti aukštumų.
Taip pat skaitykite: Žirmūnų baseino rekonstrukcija
Algimanto Šalnos triumfas Sarajeve (1984 m.)
Praėjus daug metų, 1984 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Sarajeve, Jugoslavijoje (dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje). Šios žaidynės buvo pirmosios žiemos olimpinės žaidynės, surengtos socialistinėje valstybėje, ir antrosios olimpinės žaidynės, surengtos Jugoslavijoje po 1980 m. vasaros olimpinių žaidynių Belgrade.
Algimantas Šalna - pirmasis Lietuvos olimpinis čempionas
Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984 m. Sarajevo žaidynėse stojo prie dviejų rungčių starto linijos. A. Šalna sprinto lenktynėse užėmė penktą vietą, o paskui su trimis komandos draugais iškovojo estafetės aukso medalius. Pačiam A. Šalnai estafetės lenktynės susiklostė labai nesėkmingai. Jis šliuožė trečiame etape, bet antrajame ugnies ruože nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus. Lietuvį aplenkė VDR sportininkas, bet ketvirtas distanciją šliuožęs Sergejus Bulyginas sugrąžino SSRS ketvertuką į pirmąją vietą.
A. Šalnos triumfas Sarajeve įkvėpė daugelį Lietuvos sportininkų siekti aukščiausių rezultatų.
Vidos Vencienės medaliai Kalgaryje (1988 m.)
1988 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Kalgaryje, Kanadoje. Šiose žaidynėse Lietuvos slidininkė Vida Vencienė iškovojo du olimpinius medalius.
Vida Vencienė - pirmoji Lietuvos olimpinė čempionė
1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. Ji tapo olimpine čempione šliuoždama 10 km klasikiniu stiliumi, o po trijų dienų 5 km lenktynėse klasikiniu stiliumi užėmė trečią vietą. 10 km lenktynėse V. Vencienė antrą vietą užėmusią komandos draugę Raisą Smetaniną aplenkė 9 sekundėmis. Nors V. Vencienės rezultatai tarp SSRS slidininkių buvo geriausi, rinktinės treneriai neįtraukė lietuvės į estafetės komandą. Taip V. Vencienė neteko galimybės iškovoti dar vieną olimpinį aukso medalį.
Taip pat skaitykite: Bilietai į krepšinio atranką
V. Vencienės pasiekimai Kalgaryje įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais pasaulio atletais.
Sugrįžimas į olimpinę šeimą: Albervilis 1992 m.
Po ilgų sovietinės okupacijos metų Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir vėl galėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip savarankiška valstybė. 1992 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Albervilyje, Prancūzijoje.
Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarptautinės teisės oficialiai buvo atkurtos 1991 m. rugsėjo 18-ąją. Tą dieną Lietuvai buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos bei Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Lietuvos sportininkai šiam įvykiui ruošėsi dar prieš oficialų pripažinimą ir Albervilio žiemos žaidynėms parengė šešių olimpiečių komandą. Ją sudarė slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas, biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas bei ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. G. Jasinskas buvo pirmasis Lietuvos vėliavnešys per olimpinių žaidynių atidarymą.
Lietuvos sporto vadovams reikėjo skubiai išspręsti maskvietės M. Drobiazko pilietybės klausimą, tačiau sportininkė laiku gavo Lietuvos pasą ir galėjo atstovauti mūsų šaliai. Dailiojo čiuožimo pora užėmė 16 vietą.
Į olimpinę šeimą Lietuvos sportininkai sugrįžo 1992 m. Albervilyje. Didžiausia viltis buvo Kalgario olimpinė čempionė V. Vencienė, kuri tarp šių žaidynių padarė pertrauką ir pagimdė dukrą. Lietuvoje pusiau paslapčia net buvo svajojama apie olimpinį medalį, bet V. Vencienei varžytis su geriausiomis pasaulio slidininkėmis buvo sudėtinga. Vis dėlto 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ji užėmė 11 vietą ir pasiekė geriausią Lietuvos sportininkų rezultatą Albervilio žaidynėse. Ši jos pelnyta vieta iki šiol yra geriausias nepriklausomos Lietuvos slidininkų pasiektas olimpinis rezultatas.
Taip pat skaitykite: Rusijos olimpinė apranga: apžvalga
Kadangi Lietuva neturėjo vilčių iškovoti kelialapio į olimpinį ledo ritulio turnyrą, elektrėniškis Darius Kasparaitis priėmė kvietimą apsivilkti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos komandos aprangą. NVS ledo ritulininkai tapo olimpiniais čempionais, o 19-metis D. Kasparaitis pasižymėjo dviem rezultatyviais perdavimais.
Nuo Lilehamerio iki Nagano: Lietuvos sportininkų kelias (1994-1998 m.)
Po Albervilio žaidynių Lietuvos sportininkai dalyvavo 1994 m. Lilehamerio ir 1998 m. Nagano žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lilehameris 1994 m.
Tarptautiniam olimpiniam komitetui pakeitus olimpinį ciklą ir nusprendus vasaros bei žiemos žaidynes rengti skirtingais metais, žiemos sportininkams laukti Lilehamerio žaidynių reikėjo trumpiau. Jau 1994 m. geriausi iš geriausiųjų sugužėjo į Norvegijos miestą Lilehamerį, o tarp beveik dviejų tūkstančių žiemos olimpinių žaidynių dalyvių buvo ir šeši Lietuvos sportininkai.
Į Lilehamerį išvyko tas pats lietuvių šešetas, kaip prieš dvejus metus į Albervilį: slidininkai V. Vencienė ir R. Panavas, biatlonininkai K. Strolienė ir G. Jasinskas bei ledo šokėjai M. Drobiazko ir P. Vanagas. P. Vanagas per žaidynių atidarymą nešė Lietuvos vėliavą. Deja, abiejų biatlonininkų ir V. Vencienės rezultatai buvo blogesni nei prieš dvejus metus. Sėkmingiau startavo R. Panavas, kuris sunkiausiose 50 km lenktynėse klasikiniu stiliumi užėmė 32 vietą. Rezultatą keturiomis pozicijomis pagerino ir ledo šokėjų pora - ji Lilehameryje liko dvylikta.
Naganas 1998 m.
1998 m. Lietuvos žiemos sportininkai gavo pirmą ir kol kas vienintelę progą aplankyti Japoniją. Tekančios saulės šalyje pasaulinės slidinėjimo, kalnų slidinėjimo ar biatlono - žiemos sporto šakų, kuriomis užsiima lietuviai - varžybos beveik nerengiamos, todėl daugeliui mūsų šalies žiemos sportininkų Japonija yra terra incognita.
Į Nagano žaidynes išvyko septyni Lietuvos sportininkai: ledo šokėjai M. Drobiazko ir P. Vanagas, biatlonininkas Liutauras Barila, slidininkai R. Panavas, Vladislavas Zybaila ir K. Strolienė bei kalnų slidininkas Linas Vaitkus. Geriausią rezultatą pasiekė M. Drobiazko su P. Vanagu, kuriam per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę. Jie dailiojo čiuožimo ledo šokių varžybose užėmė aštuntą vietą.
Vyriausia Lietuvos olimpietė K. Strolienė, kuriai tuo metu buvo 37-eri, pakeitė sporto šaką: dvejose ankstesnėse žaidynėse ji šliuožė biatlono trasose, o Nagane dalyvavo slidinėjimo varžybose. Olimpinis debiutas naujoje rungtyje susiklostė kurioziškai - per 15 km lenktynes K. Strolienė apsirikusi užsidėjo trenerio K. Milašiaus slides ir užėmė paskutinę 64 vietą.
Vienas Lietuvoje išugdytas sportininkas gynė kitos šalies garbę. D. Kasparaitis žaidė Nagano žaidynių sidabro medalius laimėjusioje Rusijos rinktinėje. O Sarajevo olimpinių žaidynių čempionas A. Šalna į Japoniją atvyko kaip JAV biatlono rinktinės treneris.
Naujas amžius, nauji iššūkiai: nuo Solt Leik Sičio iki Turino (2002-2006 m.)
XXI amžiuje Lietuvos sportininkai toliau dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse, siekdami aukštų rezultatų ir garsindami Lietuvos vardą. 2002 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Solt Leik Sityje, JAV, o 2006 m. - Turine, Italijoje.
Solt Leik Sitis 2002 m.
2002 m. antrą kartą paeiliui žiemos olimpinės žaidynės vyko ne Europoje. Į Jutos valstijos sostinę išsiruošė aštuoni Lietuvos sportininkai, tarp kurių buvo ir olimpinių debiutantų, ir senbuvių.
Per atidarymo šventę Lietuvos vėliavą nešė ketvirtose žaidynėse dalyvavęs slidininkas R. Panavas, o mūsų šalies delegacijoje buvo dar septyni sportininkai: slidininkai Vadimas Gusevas, V. Zybaila ir Irina Terentjeva, biatlonininkai L. Barila ir Diana Rasimovičiūtė bei ledo šokėjai M. Drobiazko ir P. Vanagas.
Lietuvos žiemos sporto lyderiai M. Drobiazko ir P. Vanagas užėmė aukščiausią olimpinę poziciją - jie liko penkti. Originalioji jų programa buvo šokis pagal ispaniškas pasodoblio ir flamenko melodijas, o laisvąją programą atliko pagal vieną iš Johnny Hallyday šedevrų „Quelques Cris“.
Ledo šokėjų lūkesčiai buvo dar didesni. 2000 m. jie pirmąkart per visą karjerą laimėjo Europos bei pasaulio pirmenybių medalius, todėl labai tikėjosi nudžiuginti aistruolius ir olimpiniais apdovanojimais. Solt Leik Sityje lietuvius labiau nuvylė ne jų pačių pasirodymas, bet teisėjavimas. Nors dvi poros atlikdamos laisvąją programą pargriuvo, jos užėmė aukštesnes vietas nei M. Drobiazko su P. Vanagu. Po varžybų paduotas protestas nieko nepakeitė.
Solt Leik Sityje trečiąjį olimpinį medalį iškovojo Rusijos ledo ritulio rinktinėje žaidęs D. Kasparaitis. Jis surinko visų spalvų medalių kolekciją: prie Albervilio aukso ir Nagano sidabro pridėjo bronzos apdovanojimą. Būtent Solt Leik Sityje D. Kasparaitis įmušė vienintelį įvartį per visus dalyvautus olimpinius turnyrus. Nuo lietuvio rungtynėse dėl trečios vietos nukentėjo Baltarusijos komanda.
Turinas 2006 m.
Nors 2006 m. žiemos olimpinės žaidynės grįžo į Europą ir buvo surengtos Italijoje, Turine, Lietuva nusiuntė mažesnę komandą nei į Solt Leik Sitį. Alpių kalnuose ir jų papėdėje varžėsi septyni Lietuvos olimpiečiai: ledo šokėjų pora M. Drobiazko ir P. Vanagas, biatlonininkai D. Rasimovičiūtė ir Karolis Zlatkauskas, slidininkai I. Terentjeva ir Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.
Per atidarymą Lietuvos vėliavą nešė ne sportininkas, bet delegacijos vadovė, olimpinė čempionė V. Vencienė. M. Drobiazko ir P. Vanagas po Solt Leik Sičio žaidynių pasitraukė iš oficialių varžybų ir dalyvavo tik parodomuosiuose renginiuose, bet dėl Turino žaidynių grįžo į sportą. 2006 m. Europos pirmenybėse jie iškovojo bronzos medalius ir suteikė vilčių, kad penktasis olimpinis bandymas bus sėkmingesnis nei ankstesnieji. Vis dėlto laimėti medalių nepavyko ir šį kartą - Lietuvos ledo šokėjų pora Turino žaidynėse užėmė septintą vietą. Pasiekti geresnį rezultatą sutrukdė ir griuvimas atliekant originaliąją programą.
Nudžiugino biatlonininkė D. Rasimovičiūtė, sprinto lenktynėse užėmusi 18 vietą. Šis rezultatas buvo geriausias per penkerias olimpines žaidynes, kuriose ji iš viso startavo.
Nuo Vankuverio iki Pjongčango: nauji talentai ir nauji iššūkiai (2010-2018 m.)
Pastaraisiais metais Lietuvos sportininkai toliau dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse, siekdami aukštų rezultatų ir garsindami Lietuvos vardą. 2010 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Vankuveryje, Kanadoje, 2014 m. - Sočyje, Rusijoje, o 2018 m. - Pjongčange, Pietų Korėjoje.
Vankuveris 2010 m.
Per Vankuverio žaidynes Lietuvos delegacija vėl buvo viena mažiausių nuo šalies sugrįžimo į olimpinę šeimą. Į tolimąją Britų Kolumbiją išvyko tik šeši sportininkai - tiek pat, kiek dalyvavo Albervilio ir Lilehamerio žaidynėse.
Lietuvos garbę gynė biatlonininkė D. Rasimovičiūtė, kalnų slidininkas V. Rumiancevas, slidininkai I. Terentjeva, A. Novoselskis, Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis. Trečią kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavusi I. Terentjeva per atidarymą nešė Lietuvos vėliavą.
Iš Lietuvos sportininkų aukščiausią 18 vietą užėmė komandų sprinto lenktynėse startavę M. Vaičiulis ir M. Strolia. Atsižvelgiant į rungčių dalyvių skaičių, geriausius rezultatus pasiekė D. Rasimovičiūtė. Ji sprinto lenktynėse finišavo 25-ta, asmeninėse 30-ta, persekiojimo - 34-ta.
Kelialapį į Vankuverio žaidynes buvo iškovojusi ir Lietuvos ledo šokių pora Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas. Tačiau Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė Lietuvos pilietybės amerikietei K. Copely, todėl šis kelialapis buvo paleistas vėjais.
Sočis 2014 m.
Per ketverius metus Lietuvos olimpinė komanda padidėjo net 50 proc. Į Rusijos vasaros kurortą Sočį išvyko devyni mūsų šalies olimpiečiai - didžiausia delegacija žiemos žaidynių istorijoje.
Lietuvos sportininkė pirmą kartą dalyvavo olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Į trumpąjį taką iščiuožusi Agnė Sereikaitė užėmė 16 vietą ir pasiekė geriausią lietuvių rezultatą Sočyje.
Prieš žaidynes kančių kelius nueiti vėl teko ledo šokėjui D. Stagniūnui. Jis iškovojo olimpinį kelialapį su kita amerikiete partnere Isabella Tobias ir ilgai laukė žinių, ar JAV čiuožėjai bus suteikta Lietuvos pilietybė. Pirmasis I. Tobias prašymas buvo atmestas, tačiau 2013-ųjų gruodį ji galėjo džiaugtis Lietuvos pasu.
D. Stagniūnas per žaidynių atidarymą nešė Lietuvos vėliavą, o ledo šokėjų pora užėmė 17 vietą. Be šių sportininkų, mūsų šaliai Sočio žaidynėse atstovavo kalnų slidininkai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, biatlonininkai D. Rasimovičiūtė ir Tomas Kaukėnas. I. Januškevičiūtė buvo pirmoji ir iki šiol yra vienintelė Lietuvos moteris, dalyvavusi olimpinėse kalnų slidinėjimo varžybose.
Pjongčangas 2018 m.
2018 m. žiemos olimpines žaidynes priėmęs Korėjos miestas Pjongčangas išvydo tokio paties dydžio Lietuvos delegaciją, kaip ir prieš ketverius metus Sočis.
Per Pjongčango žaidynes varžėsi biatlonininkai T. Kaukėnas, V. Strolia, Natalija Kočergina ir D. Rasimovičiūtė, slidininkai M. Strolia, M. Vaičiulis ir Marija Kaznačenko bei kalnų slidininkai Andrejus Drukarovas ir I. Januškevičiūtė.
Nors D. Rasimovičiūtė dalyvavo penktose olimpinėse žaidynėse ir pagal šį rodiklį pavijo M. Drobiazko bei P. Vanagą, dėmesio centre atsidūrė kitas biatlonininkas T. Kaukėnas. Jis per olimpinių žaidynių atidarymą, spiginant net tiems kraštams neįprastam šalčiui, nešė Lietuvos trispalvę, o paskui pasiekė geriausią Lietuvos sportininkų rezultatą Pjongčango žaidynėse bei geriausią Lietuvos biatlonininkų rezultatą per visą olimpinę istoriją.
T. Kaukėnas sprinto lenktynėse užėmė 17 vietą, o kitą dieną palypėjo dar keturiais laipteliais ir persekiojimo lenktynėse finišavo tryliktas. T. Kaukėnas visada buvo greitas slidinėjimo trasose, bet per Pjongčango žaidynes net pats save nustebino taikliais šūviais. Per sprinto lenktynes jis suklydo tik kartą (iš 10 šūvių), per persekiojimo - du kartus (iš 20 šūvių). Persekiojimo lenktynėse pataikyti visus 20 kartų nesugebėjo nė vienas sportininkas.
Lietuvos biatlono komanda pirmą kartą olimpinėje istorijoje dalyvavo mišrios estafetės lenktynėse. Jose lietuvių ketvertukas užėmė priešpaskutinę 19 vietą.
Dailusis čiuožimas Pjongčange: intrigos ir favoritai
Dailusis čiuožimas Pjongčange sulaukė ypatingo dėmesio. Tai - vienas populiariausių sportų olimpinėse žaidynės, galintis pasigirti milijonine auditorija. Kiekvienos olimpinės žaidynės turi vietą, kurioje varžosi didžiausi vietos herojai. Londone tai buvo velodromas, Sočyje - biatlono kompleksas, o Rio de Žaneire - Kopakabanos paplūdimys. Pietų Korėja turi savo karštąjį tašką ir tai yra Gangneung ledo arena.
Sakoma, kad kiekvieno sportininko svajonė yra dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet ryškiausios dailiojo čiuožimo žvaigždės patvirtintų, kad nėra kitų tokių varžybų, kuriose jaustų tokį jaudulį, spaudimą ir niekur kitur nėra taip sunku kautis, kaip ant olimpinio ledo. Žiūrovai turi galimybę pamatyti, kiek daug lemia psichologija ant ledo ir kaip palūžta net patys geriausi pasaulio čiuožėjai.
Komandinės varžybos
Komandinėse varžybose dalyvauja dešimt stipriausių pasaulio valstybių. Penkių iš jų neliks po trumposios programos pasirodymų ir kovą dėl medalių tęs tik penkių geriausiai pasirodžiusių šalių atletai. Komandinės varžybos rengiamos antrą kartą olimpiados istorijoje ir didžiausi favoritai vėl yra tie patys. Tai - Rusijos atletai. Tik viskas bus tikrai kitaip nei Sočyje. Praėjusių olimpinių žaidynių šeimininkai dabar yra atstumti nuo olimpinės šeimos ir varžosi kaip neutralūs sportininkai.
Favoritai moterų varžybose
- Alina Zagitova (Rusija)
- Jevgenija Medvedeva (Rusija)
- Kaetlyn Osmond (Kanada)
Rusijos ledo čiuožėjų kova - neabejotinai didžiausia olimpinio sezono intriga. Penkiolikmetė Alina sugebėjo nugalėti daugiau nei dvejus metus pralaimėjimo skonio nepajutusią pasaulio rekordininkę J. Medvedevą. Abiem rusėms tai bus debiutas olimpinėse žaidynėse. Artimiausiomis jų konkurentėmis vadinamos kanadietė Kaetlyn Osmond, italė Carolina Kostner, japonė Satoko Miyahara.
Favoritai vyrų varžybose
- Nathanas Chenas (JAV)
- Yuzuru Hanyu (Japonija)
- Shoma Uno (Japonija)
Nathanas Chenas - vienintelis realus kandidatas padovanoti Jungtinėms Valstijos auksą dailiajame čiuožime. Didžiausi amerikiečio konkurentai - japonai, o pati didžiausia ledo žvaigždė Pietų Korėjoje bus Yuzuru Hanyu. Kai iš olimpinių žaidynių Sočyje Y. Hanyu parvežė auksą, gimtinėje jį sutiko 70 tūkstančių gerbėjų.