Lietuvos krepšinis - tai ne tik sporto šaka, bet ir svarbi šalies kultūros dalis, vienijanti žmones ir įkvepianti didžiuotis savo šalimi. Lietuvos vyrų krepšinio istorijos pradžia siejama su 1920 m., kai Kaune buvo pradėtas žaisti krepšinis. Nuo to laiko krepšinis Lietuvoje tapo populiariausia sporto šaka, o Lietuvos rinktinė iškovojo daugybę pergalių ir medalių. Vienas ryškiausių šios istorijos puslapių - Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymas 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse, kur iškovotas bronzos medalis tapo atgimstančios valstybės vienybės simboliu. Šiame straipsnyje panagrinėsime šį istorinį įvykį, prisiminsime tuometinę atmosferą ir išgirsime vieno iš legendinės rinktinės narių - Dariaus Dimavičiaus - prisiminimus.
Lietuvos krepšinio istorijos pradžia
Lietuvos vyrų krepšinio istorijos pradžia siekia 1920 m. Kaune, tačiau tikrasis iškilimas prasidėjo 1935 m., kai Feliksas Kriaučiūnas ir Konstantinas Savickas atvyko iš JAV ir pradėjo ruošti krepšininkus 1937 m. Europos čempionatui Rygoje. Lietuvos krepšinio rinktinė į čempionatą važiavo kaip „autsaiderė“, bet iškovojo pirmąjį Europos čempionato auksą! Šis laimėjimas suteikė Lietuvai teisę rengti kitą čempionatą. Per dvejus metus iškilo legendinė Kauno sporto halė, o Lietuvos vyrų rinktinė, su Pranu Lubinu priešakyje, antrą kartą laimėjo Europos čempionatą.
Atgimimas ir kelias į Barseloną
Atgimstančioje valstybėje krepšinis tapo vienybės simboliu. Vyresnės kartos sirgaliai prisimena „Žalgirio“ ir „CSKA“ kovas. Lietuva gavo galimybę dalyvauti atrankoje į 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes. Pagrindinis rinktinės branduolys buvo „Žalgirio“ žaidėjai: Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas. Jiems talkino Šarūnas Marčiulionis ir Arūnas Karnišovas. Atranka buvo įveikta be pralaimėjimų, o olimpiadoje iškovota bronza prieš NVS rinktinę.
Dariaus Dimavičiaus prisiminimai apie Barselonos olimpiadą
Šiame straipsnyje žurnalistas kalbina 1992 m. Barselonos olimpiados bronzos medalio laimėtoją Darių Dimavičių, kuris dalinasi savo prisiminimais apie šį istorinį įvykį. Dabar D. Dimavičius eina Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiojo trenerio pareigas.
D. Dimavičius prisimena, kad sportuoti jį „suviliojo“ tėtis, kuris pats buvo sportininkas, tiesa, ne krepšinio, bet futbolo žaidėjas. O meilę šiai sporto šakai galiausiai įskiepijo pirmasis treneris. Laikinojoje sostinėje gimęs D. Dimavičius tikina, kad jam labai patiko Sergejus Jovaiša, vėliau, žinoma, Arvydas Sabonis. Krepšinio žaidėjo debiutas įvyko 1989 m.
Taip pat skaitykite: Vaisių įtaka sportiniams rezultatams
Paklaustas, ar olimpinis medalis davė impulsą, D. Dimavičius pripažįsta: „Taip, olimpinė bronza tikrai davė milžinišką impulsą. Dabar, metams bėgant, nostalgija toms dienoms vis didesnė. Regis, tuo metu Barselonoje iki galo nė nesuvokiau, kas iš tiesų įvyko… Sunku buvo patikėti, jog tai - realybė, o ne gražus sapnas.“
D. Dimavičius negalėtų pasakyti, kad vienos ar kitos rungtynės olimpiadoje buvo įsimintinesnės. Jam jau vien tai, kad tu žaidi už Lietuvą, buvo fantastiška. 1992 metų Barselonos olimpiada - istorija, kuri liks ne tik jo, bet ir, tikiu, visos Lietuvos širdyje dar ilgą laiką.
Karjeros kelias: nuo Kauno „Žalgirio“ iki Kėdainių „Nevėžio“
Lengva, aišku, nebuvo. Iš pradžių D. Dimavičius žaidė Kauno „Žalgirio“ dubleriuose, tada laukė Tarybinė armija. Sugrįžęs debiutavo pagrindinėje komandoje. Per profesionalaus krepšinio žaidėjo karjerą, trukusią aštuoniolika metų, D. Dimavičius spėjo sukaupti įvairios patirties.
„Manau, kad ten man pasisekė geriausiai. Tai buvo pirmoji mano užsienio stotelė. Prisiminimai - patys didžiausi. Nepaisant žaidimo Lietuvos rinktinėje, kas dėl mano sportininko karjeros, Slovakijoje prabėgo vieni geriausių ir sėkmingiausių metų. Į tuometinę Čekoslovakiją mane pasikvietė treneris V. Garastas. Jam dėkingas būsiu iki gyvenimo galo: kad patikėjo manimi, kad įžvelgė manyje potencialą, kad pakvietė mane žaisti ten. Visi žinome Vlado gerąsias puses kaip stratego, psichologo, teoretiko“, - akcentuoja D. Dimavičius.
2006-2007 metų sezonas D. Dimavičiui, kaip žaidėjui, buvo paskutinis. Ir jį užbaigė kaip vyriausiasis „Atleto“, žaidusio Lietuvos krepšinio lygoje, treneris.
Taip pat skaitykite: Išemija ir Sporto Poveikis
Patirtis Japonijoje - ne vienintelė krepšinio stratego D. Dimavičiaus patirtis. „Buvo labai įdomu dirbti, - prisimena kaunietis. - Žaidėjai Afrikoje - fiziškai labai galingi, raumeningi, šoklūs, tačiau jiems trūksta meistriškumo, elementaraus krepšinio abėcėlės išmanymo. Krepšinis vis dėlto nėra vienodas skirtinguose pasaulio kampeliuose.“ Tuo įsitikino PAR viešėjęs, ir su vietos jaunimu, ir su šalies krepšinio lygos komandoje žaidžiančiais sportininkais bendravęs D. Dimavičius.
Anot D. Dimavičiaus, afrikiečių krepšinis yra gana neorganizuotas. Kaip ir NBA, Afrikoje žaidimas daugiau vyksta vienas prieš vieną ir turi mažiau strategijos. Kaip sakoma, viskas pagrįsta principu „bėk ir mesk“.
Darbas Kėdainių „Nevėžyje“
Kokios gi keliai prieš metus D. Dimavičių atvedė į Kėdainių „Nevėžį“? „Plaukiau visaip: ir pasroviui, ir prieš srovę, - juokiasi D. Dimavičius. - Jeigu rimtai, laukiau savojo šanso. Norėjau dirbti šį darbą, gavau šansą Kėdainių „Nevėžio“ klube ir priėmiau jį.“
Paklaustas, ar skiriasi „Nevėžio“ ekipa, kokia ji buvo rudenį, šio sezono pradžioje, ir dabar, šiam persiritus į antrąją pusę, D. Dimavičius pastebi ne vieną pokytį: „Dabar - daugiau brandos, susižaidimo tarp krepšininkų. Turėjome žaidėjų pasikeitimų. Buvome ieškojimų kelyje, išties nemažai buksavom: bandėme atrasti, kas mums netinka, kas, priešingai, veikia ir labai gerai. Nuoširdžiai viliuosi, kad tokią formą, tokią agresiją, tokį susiklausymą gynyboje išlaikysim iki sezono pabaigos. Nekeliame sau tikslų patekti vienur ar kitur. Eidami į kiekvienas rungtynes te turime vieną tikslą - nugalėti. Kiekvieną dvikovą ant parketo kovojame atsidavę taip, kaip ir kiekvienai kovai gyvenime.“
Koks jausmas buvusiam „žalgiriečiui“ vadovauti „Nevėžio“ kariaunai ir kautis prieš tą patį Kauno „Žalgirį“? Koks jausmas, kuomet vienas prieš kitą stoja D. Dimavičius ir Šarūnas Jasikevičius? „Jausmas žaisti prieš „Žalgirį“ - labai geras. Manau, kad kiekvieno trenerio ir žaidėjo svajonė yra „Žalgiriui“ duoti gerą kovą, - šyptelėjo D. Dimavičius. - Ir malonu, kad mums tai pavyko. Kas dėl Šarūno - manęs su juo lyginti nereikėtų.“
Taip pat skaitykite: Fizinio aktyvumo nauda hipertenzijai
Jaunimas ir krepšinis
Krepšinis užima didžiąją D. Dimavičiaus gyvenimo dalį. Tad kokie gi, anot D. Dimavičiaus, šių dienų jaunieji krepšininkai? „Sakyčiau, kad šiais laikais jaunimas yra profesionalesnis. Dabar viskas yra kitaip. Kitaip sprendžiami žaidėjų finansiniai klausimai, ko gero, situacija yra visai kitokia, - svarsto Kėdainių „Nevėžio“ vairininkas. - Mes savo laiku žaidėme, dirbome praktiškai iš idėjos. Iš meilės krepšiniui.“
Olimpiniai skaičiai: Lietuvos krepšinio rinktinė
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra iškovojusi tris olimpinių bronzos medalių komplektus. Lietuviai tapo prizininkais 1992 m., 1996 m. ir 2000 m. Visose trejose bronzinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo tik Gintaras Einikis. Po du medalius žaisdami Lietuvos rinktinėje laimėjo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas (1992 ir 1996 m.), Saulius Štombergas ir Eurelijus Žukauskas (1996 ir 2000 m.). Iš viso apdovanojimus pelnė 27 krepšininkai.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė dalyvavo septyneriose iš eilės olimpinėse žaidynėse. Lietuviai triskart paeiliui iškovojo bronzos medalius (1992, 1996 ir 2000 m.), po to dukart paeiliui užėmė ketvirtąją vietą (2004 ir 2008 m.), o praėjusį dešimtmetį abusyk krito ketvirtfinalyje. 2012 m. Lietuvos rinktinė galutinėje lentelėje užėmė aštuntąją vietą, 2016 m. - septintąją.
Per olimpinius krepšinio turnyrus Lietuvos rinktinės aprangą vilkėjo 52 krepšininkai. Ketveriose olimpinėse žaidynėse yra dalyvavęs vienintelis Šarūnas Jasikevičius, trejose - Gintaras Einikis, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Eurelijus Žukauskas, Robertas Javtokas ir Jonas Mačiulis.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė didžiausią pergalę pasiekė per 1996 m. Atlantos žaidynes, kai sutriuškino Kinijos komandą 61 taško skirtumu - 116:55. Septyniuose olimpiniuose turnyruose mūsų šalies rinktinės krepšininkai iš viso žaidė 52 rungtynes, per jas buvo iškovotos 32 pergalės.
Lietuva - Italija: istorinių susitikimų akimirkos
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė su italais oficialiose varžybose per visą istoriją yra susitikusi 16 kartų, iš kurių net 12 kartų pasiekė pergales. Tačiau vienas skaudžiausių antausių Lietuvos krepšinio istorijoje įvyko 2004 m. rugpjūčio 27 d., kuomet Atėnų olimpinėse žaidynėse pusfinalyje lietuviai pralaimėjo italams 91:100. Italai pataikė net 18 tolimų metimų ir mačą baigė su neįtikėtinu 64 procentų taiklumu iš trijų taškų zonos (18/28).
Nuo 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių, Italija daugiau nelaimėjo prieš Lietuvos rinktinę pagrindiniuose turnyruose, išskyrus 2019 m. Europos čempionato atrankos rungtynes, kai italai namuose nugalėjo lietuvius 70:65. Tačiau namie lietuviai laimėjo 86:73.
Lietuviai su italais susitiko 2006 m. Japonijoje vykusiame pasaulio čempionate, kuriame aštuntfinalyje šventė nelengvą pergalę - 71:68. 2007 m. Europos krepšinio čempionato grupės rungtynėse lietuviai vėl triumfavo - 79:74. 2013 m. Europos čempionate Slovėnijoje ketvirtfinalyje lietuviai šventė pergalę rezultatu 81:77. 2015 m. Europos čempionate lietuviai po pratęsimo įveikė Italiją rezultatu 95:85. Pastarąjį kartą lietuviai su italais žaidė 2017 m. Europos čempionate, kur grupių etape italai buvo palaužti 78:73.
Paskutinį kartą Lietuvos ir Italijos vyrų krepšinio rinktinės susitiko Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankoje. Italijos rinktinės trenerio sūnus Brianas Sacchetti smeigė lemiamą tritaškį, likus žaisti 30 sekundžių ir užtikrino Italijos rinktinės pergalę. Lietuviai dar bandė išsigelbėti, kai tritaškį smeigė kapitonas Mantas Kalnietis, bet tai nieko nepakeitė.
tags: #kur #galima #paziureti #lietuvos #krepsinio #rungtynes