2024-aisiais metais minime šimtmetį nuo pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo ir lietuviai. Šiemet, kaip ir prieš 100 metų, jos vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. 1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse dalyvavo du Lietuvos dviratininkai ir futbolo rinktinė. Šis straipsnis nagrinėja tuos istorinius įvykius, atskleidžia sporto raidą Lietuvoje ir prisimena pirmuosius sportininkų žingsnius tarptautinėje arenoje.
Sporto Užgimimas Lietuvoje: Nuo Entuziastų Iki Pirmųjų Sąjungų
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę grįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, susipažinusių su atskiromis sporto šakomis svečiose šalyse.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Jau 1919 m. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus.
Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas.
Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m. Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu.
Taip pat skaitykite: Rinktinės bėdos
Pasiruošimas Olimpiniam Debiutui: Finansiniai Iššūkiai ir Entuziastų Ryžtas
Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos. Iki stadiono atidarymo sportininkai treniravosi Ąžuolyno pievose, kur kartais tekdavo konkuruoti su karves ganančiais piemenimis.
Olimpinės žaidynės - populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst. Lt.
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas.
1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Lt. Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių.
Olimpinis Lietuvos Atletų Debitas Paryžiuje
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos moterų futbolo apžvalga
Lietuvos Futbolo Rinktinės Nuotykiai
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Estijai atiteko JAV, o Latvijai nusišypsojo laimė - į kitą varžybų etapą jie pateko be kovos.
Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per svečiams pagerbti surengtą pokylį premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. Lt. Kiti dalyviai liko užmiršti.
Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12.
Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Neišvyko Steponas Darius, Ernstas Deringas, Vilhelmas Gvildys, Vaclovas Strazdas ir Barstaitis.
Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Galima sakyti, kad buvo pasiektas išvažiavimo greitumo rekordas.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį.
Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Kartu važiavusi Elena Garbačiauskienė išradingai sugalvojo, kaip išlyginti kelionės metu susiglamžiusias sportines uniformas - jas sudrėkinusi, patiesė po čiužiniais.
Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia.
Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Žaidimas, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Ir lietuviai pralaimėjo 9:0.
Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Šį kartą - 0:10.
Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų grįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. olimpiečiai grįžo į Kauną.
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose.
S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną.
Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto.
Lietuvos Dviratininkų Nesėkmės
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti išvykos išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. Jiems skirtas finansavimas buvo tikrai menkas. „Makabi“ klubas skyrė 300 Lt, o Lietuvos dviratininkų sąjunga - 150 Lt.
Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […].
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą.
Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
Pamestas Imtynininkas
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“.
Steponas Darius: Sporto Pradininkas ir Herojus
Gimęs Lietuvoje, Steponas Darius (tikrasis vardas Steponas Jucevičius-Darašius) su šeima 1907-ais metais išvyko į Jungtines Amerikos valstijas. Sulaukęs paauglystės S. Darius pasinėrė į sportą: beisbolas, regbis, futbolas, krepšinis, boksas, lengvoji atletika - jis išbandė viską. Po I pasaulinio karo, kuriame jam pačiam teko sudalyvauti, jis grįžo į neseniai nepriklausomybę gavusią Lietuvos valstybę. Čia 1920-iais metais įstojo į kariuomenę, o 1923-iais metais įgijo karo lakūno laipsnį.
Tačiau S. Dariui Lietuvoje trūko to, ką jis taip pamilo JAV. Sportas tėvynėje nebuvo populiarus. Kaune tuo metu veikė vos kelios vokiečių, žydų, lenkų sporto draugijos. Mažas lietuvių sportininkų būrelis buvo susitelkęs 1919-ųjų metų pradžioje įsteigtoje Lietuvos sporto sąjungoje, kuri, nors ir turėjo nemažai sunkumų, bet buvo šioks toks pamatas šalies sportui. Tais laikais lietuviui sportininko sąvoka buvo negirdėta. Aktyviausiai sportavo jaunuoliai, atliekantys tarnybą kariuomenėje.
Viena didžiausių problemų, su kuria susidurdavo sportininkai, buvo tai, jog tie tiesiog neturėjo tinkamų drabužių bei avalynės. Daugumai sportininkų tekdavo sportuoti su kasdieniškais apdarais bei avalyne, kas nebuvo patogu. Tačiau čia į pagalbą atėjo S.Darius. Jo draugai, kurie liko Amerikoje, rinko aukas bei pirko kokybiškam sportui reikalingą inventorių ir tada siųsdavo jį į Lietuvą, kur juo pasirūpindavo būtent S.Darius.
Jis sportui skyrė didžiulę svarbą ne tik dėl galimybės jaunam žmogui fiziškai lavintis, bet ir dėl galimybės sportininkams išvykti į užsienį ir ten tarptautinėse varžybose garsinti Lietuvos vardą. S. Darius suprato, jog spaudos reikšmė tolimesniam sporto vystymuisi gali būti didžiulė, prisidėjo prie žurnalo ,,Sportas‘‘ steigimo, tapo žurnalo redakcinės komisijos nariu, rašydavo straipsnius apie Lietuvos ir užsienio sportą.
Dar viena sudėtinga kliūtis, su kurio susidūrė Lietuvos sportininkai buvo tai, jog Lietuvoje nebuvo gerai įrengtų aikščių ar stadionų, kurie būtų pritaikyti sportui. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kurios tuometinis pirmininkas buvo būtent S. Darius, net ketverius metus kovojo su Kauno miesto valdyba dėl žemės ploto, kuriame galėtų būti statomas stadionas. LFLS vargais negalais savo tikslą pasiekė - jie gavo šansą įrengti pirmąjį ir tuo metu vienintelį stadioną Lietuvoje, o jo vieta tapo Kauno Ažuolyno rajonas. S.Darius drauge su savo draugu inžinieriumi Kęstučiu Bulota suplanavo ir nubraižė numatomo įrengti stadiono planą, o gavus paramos pradėti stadiono rengimo darbai, kuriems S. Darius organizuodavo sportininkų ir jaunų moksleivių talkas. Tiesa, darbams dažnai trūko lėšų, tad Steponui teko nemažai prisidėti ir iš savo paties kišenės. 1925-ais metais stadionas pagaliau buvo įrengtas ir tapo stipriu postūmiu Lietuvos sportui.
Greitai šalyje prigijo dvi iš populiariausių sporto šakų pasaulyje - futbolas ir krepšinis. Jau 1921-ųjų metų laikraščių sporto apžvalgose būdavo rašoma, kad karininkas Steponas Darius buvo iš tiesų geras futbolininkas. Kaip vienas iš geriausių Lietuvos futbolininkų jis ne vieną kartą gynė savo šalies garbę tarptautinėse varžybose. O rengdamas varžybas su užsienio šalimis jis nemažai prisidėjo prie to, jog Lietuvos jaunimas susipažintų ir suartėtų su jaunimu iš užsienio. 1922-ųjų metų gegužės mėnesį įvyko pirmosios Lietuvos futbolo pirmenybės, o LFLS vartus gynė ne kas kitas, o Steponas Darius. Komanda tapo varžybų nugalėtoja. Po kelių metų įvyko pirmasis Lietuvos futbolo lygos suvažiavimas, kuriame buvo paskelbta Lietuvos reprezentacinės futbolo komandos sutartis, o S.Darius paskelbtas rinktinės kapitonu ir lygos pirmininku. Jis pirmininkavo ir rengiant Futbolo lygos statutą. Futbolas tikriausiai buvo didžiausia lakūno aistra. LFLS komandos vartininku jis buvo kelerius metus - nuo 1922-ųjų iki 1926-ųjų, per tuos metus spėjo sužaisti ir tarpvalstybines rungtynes su tokiomis šalimis kaip Latvija, Estija, Šveicarija ar Egiptas.
Lietuvos futbolui nemažai reikšmės turėjo ir 1926-ais metais įsteigta futbolo teisėjų kolegija. Tačiau S. Dariui labai patiko ir krepšinis (tuo metu dar vadintas basketbolu). Jis ne tik jį žaidė, bet ir daug prisidėjo, jog ši sporto šaka visiems laikams taptų populiariausia Lietuvoje. Jis teigė, jog krepšinis yra intelektualus sportas, o dėl to yra labai tinkamas lietuviams. Kaunas tapo Lietuvos krepšinio lopšiu, o jau 1922-ųjų metų balandžio 23 dieną įvyko pirmosios oficialios Lietuvos vyrų krepšinio rungtynės, kuriose žaidė Kauno miesto ir LFLS komanda su S. Dariumi priešakyje. Rungtynės nepasižymėjo rezultatyvumu ir baigėsi rezultatu 8:6 LFLS komandos naudai. Šią datą galima laikyti Lietuvos krepšinio gimtadieniu. Iš viso per tuos metus buvo sužaistos 8 oficialios krepšinio rungtynės. 1924-ais metais S. Dariui yra suteikiama pirmos kategorijos krepšinio teisėjo kvalifikacija, kuri tuo metu buvo aukščiausia teisėjo kategorija. Po poros metų, norėdamas, jog kuo daugiau jaunuolių pamėgtų ir pradėtų žaisti šį žaidimą, S. Darius parašė ir išleido knygelę ,,Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams‘‘.
Tai buvo 65 puslapių apimties Lietuvos sporto leidinys su brėžiniais ir paveiksliukais, kurio pirminis tikslas buvo švietėjiškas - siekta sulietuvinti krepšinio terminus, paaiškinti žaidimo tikslus ir privalumus bei supažindinti su pačia žaidimo technika. Be abejo, tuo metu rašytos S. Dariaus taisyklės labai skiriasi nuo dabartinių, tačiau tai buvo puiki pradžia Lietuvos krepšiniui.
Amerikoje S. Darius pramoko ne tik spardyti ar mušinėti kamuolį, bet ir boksuotis. Jam bičiulis iš Amerikos buvo atsiuntęs bokso pirštines, o tokio dalyko aviacijos lakūnai nebuvo matę gyvenime. Savo kumščiais ir patarimais S. Darius mokino lakūnus boksuotis ir aiškino bokso taisykles iki pat savo išvykimo į Ameriką. Ringe niekas negalėjo lygintis su S.Dariumi, tačiau jis buvo iš tų žmonių, kurie niekada nepabrėždavo savo pranašumo prieš varžovą, tad per daug jų neskriausdavo. S. Dariaus iniciatyva 1923-ųjų metų gruodžio 29-30 dienomis buvo surengtos pirmosios oficialios bokso varžybos. Iš pradžių buvo sunku surasti žmonių, kurie gerai boksuotusi, o radus reikėdavo ir ištreniruoti, tad S. Darius ieškojo gabių ir šiam sportui tinkamų vyrų. Po dvejų metų, 1925-aisiais, Kaune įvyko pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas, kurio čempionu tapo Vladas Byla, kuris geriau buvo žinomas kaip futbolininkas. Pats S. Darius aukštumų bokse nepasiekė, tačiau užaugino sąrašą tarpukario bokso žvaigdžių - V.Tarvydą, A.Škėmą, J.Kudirką, R.Kazoką ar J.Vinčą. Juozas Vinča dalyvavo 1928-ųjų metų olimpinėse žaidynėse Olandijoje, kur pasirodė geriausiai iš visų dalyvavusių dvylikos Lietuvos olimpiečių - savo svorio kategorijoje jis pateko į ketvirfinalį.
Krepšinis, futbolas bei boksas Lietuvoje gana greitai rado savo vietą. S. Darius norėjo, jog vietą po lietuviškojo sporto saule rastų ir beisbolas, kurį jis taipogi labai mėgo ir mokykloje bei koledže buvo beisbolo komandos žaidėjas. Jau pačiame pirmame ,,Sporto‘‘ žurnalo numeryje jis išspausdino straipsnį apie beisbolą. Šio žaidimo aprašymas tęsėsi ir vėlesniuose numeriuose, o juose pabrėžta žaidimo istorija, reikšmė ir padėtis Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių įvykių to meto beisbolui buvo 1923-iais metais įvykusios pirmosios tarptautinės Lietuvos ir Estijos beisbolo rungtynės, kurias rezultatu 11:1 laimėjo ,,Aviacija‘‘ (taip vadinosi S. Dariaus suburta komanda). Kitais metais S. Darius išleido savo 64 puslapių brėžiniais iliustruotą knygelę ,,Beisbolo žaidimas‘‘.
Ši knygelė išėjo dar anksčiau, negu jo knygelė apie krepšinį, tad tai buvo naujas indėlis į tada dar negausią sporto literatūrą. Visi beisbolo gerbėjai S. Dariaus vardą siedavo būtent su šiuo sportu. 1925-aisiais metais jis suorganizavo ir Lietuvos beisbolo lygą ir tikėjo, jog šis vyriškas žaidimas paplis Lietuvoje. Deja, beisbolas Lietuvoje neprigijo. Viena iš pagrindinių priežasčių tam gali būti tai, jog S. Darius 1927-ais metais išvyko į Ameriką aplankyti giminaičių ir šalyje neliko žmogaus, kuris propaguotų šį sportą.
Tada niekas dar nežinojo, jog lietuviškojo sporto kūrėjas daugiau nebegins futbolo vartų, neįmes iš po krepšio arba nesuduos smūgio varžovui. 1933-ųjų liepos 17 d. Vokietijoje mįslingai sudužo S. Dariaus ir Stasio Girėno pilotuotas lėktuvas ,,Lituanica‘‘, su kuriuo be nusileidimo jie perskrido Atlantą.
tags: #lietuva #sveicarija #futbolas