Krepšinis - sporto šaka, Lietuvoje užimanti ypatingą vietą. Tai ne tik žaidimas, bet ir nacionalinis pasididžiavimas, dažnai vadinamas „antra religija“. Per pastarąjį šimtmetį Lietuva pasiekė išties daug: nuo pirmųjų sidabro medalių Europos moterų krepšinio čempionate 1938 m. iki aukso medalių Europos vyrų krepšinio čempionate tais pačiais metais. Tačiau krepšinio istorija - tai ne tik pergalės, bet ir skaudūs pralaimėjimai, kurie įsirėžė sirgalių atmintyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos ir Ukrainos krepšinio istorijos sąsajas, prisimindami tiek bendrus žaidėjus, tiek skaudžius pralaimėjimus.
Ukrainos krepšinio netektys ir sąsajos su Lietuva
Ukrainos krepšinio bendruomenę sukrėtė netektis - eidamas 48-uosius metus mirė legendinis šalies krepšininkas Aleksandras Okunskis, praeityje atstovavęs ir tuometinei Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipai. 214 cm ūgio vidurio puolėjo pozicijoje žaidęs ukrainietis pralaimėjo kovą su sunkia onkologine liga. A. Okunskis Lietuvoje žaidė du sezonus su dvejų metų pertrauka - 1999-2000 m. sezone jis padėjo „Lietuvos rytui“ iškovoti pirmąjį Lietuvos krepšinio lygos auksą, o Vilniuje jis taip pat rungtyniavo ir 2002-2003 m. Tai - jau antra didžiulė netektis Ukrainos krepšiniui per labai trumpą laiką. Rudenį Anapilin iškeliavo ir kitas „centras“ Grigorijus Chižniakas.
Grigorijus Chižniakas: karjera Lietuvoje ir asmeninis gyvenimas
Metų trukmės kontraktą su Kauno klubu G. Chižniakas pasirašė 2000-ųjų vasarą. „Žinojau, kad „Žalgiris“ žais Eurolygoje, o aš norėjau rungtyniauti aukšto lygio varžybose. Be to, Kauno komanda turi šlovingą vardą Europoje. Tikiu, jog būsiu naudingas komandai“, - savo apsisprendimą tada aiškino G. Chižniakas, prieš tai atstovavęs „Kyiv“ klubui. Tuometis „Žalgirio“ klubo vadovas Ginas Rutkauskas prasitarė, kad Ukrainos rinktinės vidurio puolėjas tapo daugiausiai uždirbančiu Kauno ekipos žaidėju. „Manau, kad mane pakvietė neatsitiktinai, ne tik dėl ūgio. Ukrainoje yra daug aukštų vaikinų, o „Žalgiris“ išsirinko mane“, - kalbėjo G. Chižniakas. Atsakomybės prieš reiklius Kauno sirgalius legionierius nesibaimino: „Aš nieko nebijau. Įgijau nemažai patirties, kai žaidžiau Eurolygoje atstovaudamas Saratovo „Avtodor“. Kartu su Gintaru Einikiu esu žaidęs ir prieš „Žalgirį“.
2001-aisiais su „Žalgiriu“ tapęs Lietuvos krepšinio lygos čempionu, G. Chižniakas dar sezonui liko Kaune. Aukštaūgis buvo naudingas komandai abiejose aikštės pusėse, bet ypač jį garsino blokai. „Žalgirio“ centras du sezonus iš eilės buvo geriausias metimų blokuotojas Eurolygoje. 2000 metų gruodžio 14-ąją rungtynėse su Madrido „Estudiantes“ klubu ukrainietis blokavo net 8 metimus. „Komandoje kas nors turi atakuoti, o kas nors - gintis, - viename interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo krepšininkas. - Visada labai mėgdavau padėti ekipos draugams gintis, tai ne kartą įrodžiau žaisdamas „Žalgiryje“. Kai perduoda kamuolį ir esu geroje pozicijoje - stengiuosi atakuoti, bet pagrindinė mano pareiga aikštėje - gynyba“.
„Mane sušildys taurė“, - 2001-ųjų kovą spausdamas rankoje LKL Žvaigždžių naudingiausiam dienos žaidėjui skirtą apdovanojimą šaltoje spaudos konferencijoje šypsojosi G. Chižniakas. „Žalgirio“ „centras“ buvo rezultatyviausias mačo tarp „Vilkų“ ir „Erelių“ dalyvis - 27 taškai. Jei per Žvaigždžių dieną būtų buvęs renkamas artistiškiausias žaidėjas, juo irgi neabejotinai būtų tapęs G. Chižniakas. „Vilkų“ rinktinei atstovavęs ukrainietis visą vakarą nestokojo geros nuotaikos, kuria bandė užkrėsti ir Kauno sporto halėje susirinkusius žiūrovus.
Taip pat skaitykite: Pasirengimas Pasaulio krepšinio čempionatui
Krepšininkui ir jo žmonai Olgai Lietuva tapo išskirtine vieta. 2001-ųjų vasario 18-ąją bendraamžiai, kuriems tada buvo po 26 metus, Vilniuje sumainė žiedus prie altoriaus. Jaunikis buvo aukščiausias, kurį kada nors Vilniuje buvo tekę tuokti Senamiestyje įsikūrusios nedidelės Graikų katalikų bažnyčios dvasininkui. Pora civilinę santuoką buvo įregistravusi 1997-aisiais Kijeve. Tėvų bažnytinės santuokos dieną jųdviejų sūnui Platonui buvo sukakę metai ir vienas mėnuo. Gauti Dievo palaiminimą ukrainiečiai sumanė gyvendami Kaune. „Tada ir laiko nebuvo, ir aplinka ten buvo kitokia, - po šventų apeigų kalbėjo nuoširdžiai Dievą tikėjęs G. Chižniakas. - Galėjome šią ceremoniją atlikti ir kurioje nors Kauno ar Vilniaus cerkvėje, bet pasirinkome mums artimesnę, su ukrainietiškomis tradicijomis susijusią Graikų katalikų koplyčią. Ji dar restauruojama, buvo labai apleista, tad norime atkreipti ir vietos ukrainiečių bendruomenės dėmesį į tą šventyklą“. Tąsyk mikroautobusu į sostinę atvažiavę Chižniakai buvo apsirengę kaip ir dera jaunavedžiams: manekenės figūros nuotaka - elegantiška, kailiuku puošta balta suknele, jaunasis - juodu griežtu kostiumu. Kartu su iš Kijevo atvykusia Olgos motina Nadežda Kolesnik jaunuosius lydėjo savu automobiliu atriedėję liudininkai - tuometis „Žalgirio“ įžaidėjas Kęstutis Marčiulionis ir iš JAV atskridusi jo draugė Alison. Prieš sumainydami žiedus ir gaudami pašventinimą, Olga ir Grigorijus pagal tradiciją atskirame kambaryje atliko išpažintį. Iškilmingos bažnytinės santuokos proga jaunieji vakare visą „Žalgirio“ komandą pakvietė į pokylį Kauno „Bernelių užeigoje“.
Iki pažinties su G. Chižniaku Olga išvis nesidomėjo sportu. Ji dirbo manekene, 1996 metais buvo laimėjosu grožio konkursą „Ukrainos topmodelis“. Su būsimuoju vyru susipažino dar dirbdama manekene Nikolajevo mados teatre, kai drauge dirbusi Grigorijaus pusseserė sykį prikalbino nueiti į varžybas. Pažinusi nuoširdų G. Chižniako charakterį ir ne sykį buvusi maloniai priblokšta jo dėmesingumo, po kelerių draugystės metų Olga nusprendė: „Reikia čiupti tokį gerą vyrą“.
Grigorijaus Chižniako karjera ir lietuviški žodžiai
Per profesionalo karjerą nuo 1994-ųjų iki 2010-ųjų G. Chižniakas, be „Žalgirio“, dar atstovavo gimtojo Nikolajevo SC, Kijevo „Budivelnik“ (abi - Ukraina), Saratovo „Avtodor“ (Rusija), Kijevo „Kyiv“, Valensijos „Pamesa“ (Ispanija), Atėnų „Peristeri“, Kozanio „Makedonikos“ (abi Graikija), Sankt Peterburgo „Dinamo“ (Rusija) ir Dniepro „Dnipro“ (Ukraina) ekipoms. Vienas didžiausių ukrainiečio laimėjimų - patekimas į 2005-ųjų Europos taurės finalą. Tiesa, jo atstovaudams „Makedonikos“ tada nusileido trofėjų pelniusiam Vilniaus „Lietuvos rytui“. Tąsyk vilniečiai nenustebo, Belgijos miesto Šarlerua arenoje išgirdę lietuvišką pasisveikinimą. Laba diena, prašom, labai ačiū - šiuos žodžius G. Chižniakas tarė lietuviškai be akcento. „Žinau daugiau žodžių, bet geriau pavyksta, kai jie išplaukia pašnekesio metu. Visada bandau prisiminti lietuvių kalbą, kai žaisdamas sutinku kurį nors Lietuvos krepšininką, - Europos taurės finalo dvikovos su Vilniaus ekipa išvakarėse duodamas interviu „Lietuvos rytui“ sakė G. Chižniakas. - Puikiai prisimenu kovas su „Lietuvos rytu“, kitas LKL varžybas. Apskritai Lietuvos krepšinis paliko labai didelį įspūdį. Man itin daug davė tai, kad žaidžiau „Žalgiryje“ - stiprioje ekipoje, kurią gerai žino visa Europa. Tokie gyvenimo momentai tiesiog neužmirštami“. Palikęs Kauną jis nenutraukė saitų su „Žalgiriu“. „Palaikau ryšius su „Žalgirio“ fizinio rengimo treneriu Aleksandru Kosausku, kuris man labai padėjo, kai žaidžiau Kaune.
Lietuvos ir Ukrainos rinktinių susitikimai: statistika ir įdomybės
Mantas Kalnietis per 21 minutę pelnė 10 taškų ir atliko 11 rezultatyvių perdavimų. Taip pat ketvirtasis per visą įžaidėjo karjerą rinktinėje. Lietuvos rinktinė ukrainiečius sutriuškino 32 taškų persvara ir tai yra didžiausia jos pergalė oficialiose rungtynėse nuo 2011 metų Europos čempionate. Jonas Valančiūnas pelnė 22 taškus, atkovojo 14 kamuolių ir surinko 30 naudingumo balų. Lietuvos rinktinės puolimas prie trijų taškų linijos įsibėgėja. Komanda per pirmąsias dvejas čempionato rungtynes pataikė tik 13 tritaškių. Tuo tarpu vien prieš ukrainiečius realizavo beveik tiek pat tolimų metimų - 12. Pirmą kartą šiame čempionate Dainius Adomaitis į aikštę išleido visus 12 krepšininkų ir visi žaidė bent aštuonias minutes. Pirmuosius taškus čempionate pelnė Eimantas Bendžius. Jis per beveik 13 žaidimo minučių įmetė penkis taškus.
B grupės autsaidere iš anksto laikyta Ukraina pralaimėjimo pirmąsias dvi kovas Vokietijai ir Italijai, tačiau sugebėjo įveikti Lietuvą pirmajame ture nukovusius gruzinus. Tad greičiausia ne veltui Dainius Adomaitis atkreipė dėmesį į tai, kad Ukrainos rinktinės žaidimo kreivė, kaip, beje, ir Lietuvos, šiuo metu kyla į viršų, tad nederėtų nuvertinti varžovų. O ką apie Lietuvos ir Ukrainos rinktines sako statistika po jau sužaistų trijų turų?
Taip pat skaitykite: Krepšinio transliacijos internetu
Taiklumo niuansai
Lietuvos rinktinė dvitaškius ir tritaškius meta geriau nei Ukraina. Dvitaškius mūsiškiai pataiko 60,2 proc. taiklumu, kai varžovai - 50,9 proc. Atitinkamai tritaškius lietuviai meta 34,3 proc., o varžovai 29,7 proc. Jeigu pagal dvitaškių taiklumą lietuviai čempionate nusileidžia tik prancūzams, tai tolimų metimų kategorijoje mūsiškiai neblizga (11 vieta tarp visų rinktinių). Dar labiau Dainiaus Adomaičio kariaunai reikėtų susirūpinti dėl baudų metimų. Šioje kategorijoje Ukraina yra žymiai pranašesnė. Varžovai pataiko net 80,8 proc., o lietuviai vos 64,1 proc. baudų metimų. Pagal šį rodiklį lietuviai užima vos 21 vietą tarp visų 24 čempionato komandų. Taikliausi čempionate nuo baudų metimo linijos - latviai (84,2 proc.).
Kieta kova po krepšiu
Pagal gynyboje atkovotus kamuolius Lietuva ir Ukraina yra panašioje situacijoje. Mūsiškiai per rungtynes po savo krepšiu atkovoja 25,3, o varžovai - 24 kamuolius. Šioje kategorijoje išsiskiria puolime atkovoti kamuoliai. Šioje srityje lietuviai lenkia Ukrainą beveik dvigubai - 14,3 prieš 8,7 kamuolio. Arši kova po varžovų krepšiu suteikia lietuviams antruosius šansus, kurie mūsiškiai gana dažnai paverčia taškais. Mūsiškiai per rungtynes vidutiniškai pelno net 19 taškų, kai susikuria sau antruosius šansus. Ukrainiečiai atitinkamai pelno tik 7 taškus po antrųjų šansų.
Pagal rezultatyvius perdavimus tarp šių rinktinių vyrauja visiškai lygybė. Abi jos atlieka po 18,7 rezultatyvaus perdavimo. Tiesa, pagal klaidų skaičių jau „pirmauja“ mūsiškiai. Lietuvos krepšininkai per rungtynes vidutiniškai suklysta po 15 kartų, kai tuo tarpu varžovai po 12,3. Abi rinktinės panašiai skriaudžia varžovus perimdamos kamuolius (Lietuva - po 5 per rungtynes, Ukraina - po 5,3). Varžovai blokuoja priešininkų metimus dažniau. Ukrainos rinktinės krepšininkai „išrašo“ po 3,7 bloko, o lietuviai po 2,7 bloko per rungtynes.
Išnaudoja varžovų klaidas
Ukrainos rinktinė mėgsta žaisti greitesnį krepšinį nei lietuviai. Visų pirma tai išduoda greitose atakose pelnyti taškai. Ukraina greitajame puolime pelno po 8,7 taško, o lietuviai tik 4,3 taško. Kitas dalykas, kuris turėtų versti sunerimti dažnai klystančius lietuvius - taškai, kurie pelnomi po priešininko klaidų. Ukrainiečiai varžovų klaidas išnaudoja meistriškai pelnydami 19,7 taško, kai tuo tarpu lietuviai - vos 8 taškus. Ir pabaigai - atsarginių suoliuko indėlis. Lietuvos rinktinėje nuo suoliuko kylantys krepšininkai pelno net 37,3 taško, o Ukrainos - 29,7 taško.
Skaudžiausi Lietuvos krepšinio pralaimėjimai
Krepšinio sirgaliai Lietuvoje negali pamiršti olimpinių žaidynių Sidnėjuje pusfinalio, kai iki pergalės prieš JAV svajonių komandą pritrūko tikslaus Šarūno Jasikevičiaus tolimo metimo. Skaudi buvo ir vienintelė nesėkmė 2005-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalyje prieš Prancūziją, taipogi sunku pamiršti ispanų suduotą smūgį 50 taškų skirtumu ar australų nokautą Rio olimpiadoje. Tragiškai susiklostė ir 2009-ųjų Senojo žemyno pirmenybės Lenkijoje, kuriose net sunku išrinkti vieną nesėkmę. Šie pralaimėjimai įstrigo į atmintį, buvo skaudūs, bet nepateko į pirmąjį dešimtuką, kurį atrinko 15min sporto skyriaus žurnalistai (Kęstas Rimkus, Marius Bagdonas, Donatas Urbonas, Mantas Krasnickas, Marius Milašius ir Rokas Pakėnas).
Taip pat skaitykite: Lietuvos ir Ukrainos sporto akcentai
Pralaimėjimai, kurie kainavo vietas čempionatuose
- Lietuva - Baltarusija (1993 m.): kelias į Europą užvertas. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva triumfavo Barselonos olimpinėse žaidynėse 1992 m., iškovodama bronzos medalius. Tačiau euforiją greitai pakeitė nusivylimas. Jugoslavijos suspendavimas ir sėkmingas lietuvių bei kroatų žaidimas paskatino FIBA surengti papildomą atranką į 1993 m. Europos čempionatą Vokietijoje. Vlado Garasto auklėtiniai Vroclave, Lenkijoje, patyrė skaudų pralaimėjimą. Nors pirmajame susitikime lietuviai įveikė lenkus, antrajame 80:88 nusileido baltarusiams. Be Arvydo Sabonio ir Rimo Kurtinaičio žaidusi rinktinė, kurioje rungtyniavo NBA sezono dėl Achilo skausmų nebaigęs Šarūnas Marčiulionis, vylėsi palankaus rezultato tarp Lenkijos ir Baltarusijos, tačiau to neįvyko. Šis pralaimėjimas ne tik užkirto kelią į Europos pirmenybes, bet ir paliko lietuvius be 1994 m. pasaulio čempionato. V. Garastas po nesėkmingos atrankos neslėpė nusivylimo ir įtarė lenkų bei baltarusių sąmokslą.
- Lietuva - Graikija (2017 m.) Pirmasis Dainiaus Adomaičio, kaip Lietuvos rinktinės trenerio, čempionatas. Lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse startavo puikiai, laimėję visas penkerias rungtynes grupės varžybose prieš Gruziją, Izraelį, Italiją, Ukrainą ir Vokietiją, tačiau užsikirto šeštajame susitikime, kuris ir užbaigė jų kelionę link titulo. Aštuntfinalyje lietuvius suvedė su patyrusių vilkų sudėtyje turinčia Graikija. Atakų generolo Kosto Slouko „du prieš du“ žaidimas susuko galvas Lietuvos rinktinės gynybos bokštams, o penki graiko tritaškiai įcementavo varžovų pergalę. Pralaimėjimas 64:77 ir staigus bilietas namo, nors vilčių žengti toli buvo išties daug.
- Lietuva - Slovėnija (2021 m.): olimpinė svajonė sudaužyta Kaune. Pirmą kartą šalies istorijoje vyrų rinktinė nepateko į olimpines žaidynes. Kelią užkirto Luka Dončičius, kuris olimpinės atrankos finalą Kaune pavertė asmenine žaidimų aikštele. Slovėnijos talentas pasižymėjo įspūdingu trigubu dubliu - 31 taškas, 11 atkovotų kamuolių, 13 rezultatyvių perdavimų ir 42 naudingumo balai.
Skaudūs pralaimėjimai Europos čempionatuose
- Lietuva - Latvija (2001 m.): brolių barjeras Turkijoje. Po netikėtos bronzos Sidnėjuje 2000 m., po metų Turkijoje lietuvius pasitiko ašaros ir sirgalių šūksniai „gėda“ Vilniaus oro uoste. Jono Kazlausko auklėtiniai, grupės etape įveikę Ukrainą ir Izraelį, bet pralaimėję Prancūzijai, aštuntfinalyje susidūrė su Latvija ir pralaimėjo 76:94. Latviai įmetė 14 tritaškių, keturis iš jų - Ainaras Bagatskis, po tris - Robertas Štelmaheris ir Uvis Helmanis. Po šio čempionato, kuriame triumfavo Jugoslavija, atsistatydino Jonas Kazlauskas, šešerius metus vadovavęs rinktinei.
- Lietuva - Ispanija (1999 m.): Sabonio sugrįžimas apkartintas. Arvydas Sabonis po dvejų metų pertraukos sugrįžo į rinktinę, tačiau paskutinės svarbios karjeros rungtynės nacionalinėje komandoje nebuvo sėkmingos. Žygis link medalių baigėsi ketvirtfinalyje, nors iki tol lietuviai buvo iškovoję penkias pergales iš eilės. Lietuva dėl bilieto į pusfinalį kovojo su Ispanija ir nusileido 72:74. Likus 11 sekundžių iki finalinio švilpuko ir esant lygiam rezultatui, J. Kazlauskas įsakė prasižengti ir turėti lemiamą ataką savo rankose. Francisco Espinosa neklydo prie baudų metimų linijos, o Šarūno Jasikevičiaus išpuolis tikslo nepasiekė. A. Sabonis per 16 minučių pelnė 3 taškus, suklydo 4 kartus ir sulaukė 5 pražangų.
- Lietuva - Rusija (2007 m.): žingsnis iki finalo liko nepraeitas. Po triumfo 2003 m. Europos čempionate, Lietuva į Ispaniją atvyko su galinga sudėtimi, kurioje po pertraukos žaidė Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas ir Rimantas Kaukėnas. R. Šiškauskas pelnė 30 taškų, tačiau Rusija šventė pergalę 86:74. Andrejus Kirilenka surinko 29 taškus. Lietuva iškovojo bronzą, įveikdama Graikiją.
- Lietuva - Makedonija (2011 m.): ašaros namuose. Po 72 metų pertraukos į Lietuvą sugrįžęs Europos čempionatas sirgaliams asocijuosis su ašaromis ir skausmu. Kęstučio Kemzūros komanda, papildyta senomis žvaigždėmis - Šarūnu Jasikevičiumi, Rimantu Kaukėnu, Dariumi Songaila ir broliais Lavrinovičiais, ketvirtfinalyje susitiko su Makedonija. Aikštelės šeimininkai pirmavo didžiąją mačo dalį, o likus minutei turėjo 4 taškų persvarą. Tačiau Bo McCalebbas pataikė dvitaškį, o Vlado Ilievskis - tritaškį. Simas Jasaitis nepataikė būdamas laisvas iš vidutinio nuotolio, ir Makedonija šventė istorinę pergalę. K. Kemzūra prisiminė, kad Makedonija buvo pagavusi labai gerą formą.
- Lietuva - Jugoslavija (1995 m.): skandalas finale. Vienas skandalingiausių Europos čempionato finalų istorijoje, apipintas sąmokslo teorijomis apie tendencingą arbitrų darbą Jugoslavijos rinktinės naudai. Arvydas Sabonis karštai reagavo į arbitrų švilpukus, Šarūnas Marčiulionis išvedė komandą iš aikštės. Po ilgų derybų lietuviai grįžo į aikštę, tačiau stebuklo sukurti nepavyko. Lietuvą pražudė Aleksandras Džiordževičius, pataikęs 9 tritaškius iš 12 ir surinkęs 41 tašką.
Olimpinės viltys, kurios liko neišsipildžiusios
- Lietuva - Italija (2004 m.): gyvenimo šansas Atėnuose. Lietuvos rinktinės nariai iki šiol prisimena Atėnų olimpinių žaidynių pusfinalį kaip „gyvenimo šansą“. Europos čempionai grupės etape įveikė JAV, o kovoje dėl bilieto į finalą laukė Italija. Saulius Štombergas išvedė rinktinę į priekį, tačiau jo pasirodymą nutraukė penktoji pražanga ir nesibaigiantys italų tritaškiai. Italija realizavo 18 tolimų metimų iš 28 (64 proc.), o Antano Sireikos treniruojama komanda patyrė nesėkmę 91:100. A. Sireika teigė, kad italai sužaidė geriausias rungtynes per jų šalies istoriją.
- Lietuva - JAV (2000 m.): per žingsnį nuo sensacijos Sidnėjuje. Lietuviai turėjo geriausią galimybę palaužti iš NBA žvaigždžių sudarytą JAV rinktinę. Tačiau Ramūnas Šiškauskas baigiantis ketvirtajam kėliniui pataikė tik vieną baudą iš trijų. Paskutinę sekundę Š. Jasikevičiaus metimas iš toli tikslo nepasiekė. Šaras pelnė 27 taškus, atliko 4 perdavimus ir nepadarė nė vienos klaidos. Lietuviai suklydo vos 7 kartus, bet pralaimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių 26:37.
- Lietuva - Ispanija (2008 m.): Pekino viltys subliuško. Penktas iš eilės ir paskutinis kartas, kai nacionalinė komanda neperžengė olimpinių žaidynių pusfinalio barjero. Ramūno Butauto diriguojama rinktinė kelyje link finalo grūmėsi su Ispanija. Prieš lemiamą ketvirtį lietuviai turėjo 4 taškų persvarą, tačiau paskutinėmis minutėmis iš rikiuotės ėmė kristi žaidėjai dėl pražangų. Ispanija laimėjo 91:86, o kovoje dėl bronzos nusileista Argentinai. R. Butautas teigė, kad komanda buvo verta žaisti finale.
Kitos nesėkmės
- Lietuva - Jugoslavija (1996 m.): revanšas Atlantoje neįvyko. Po skaudaus pralaimėjimo 1995 m. Europos čempionato finale, visa Lietuva laukė revanšo. Tačiau Jugoslavijos komanda vėl buvo stipresnė. Jugoslavai pristabdė A. Sabonį ir Š. Marčiulionį. Rimas Kurtinaitis pelnė 22 taškus, bet to nepakako.
- Lietuva - Rusija (2012 m.): Londono ketvirtfinalis. Lietuvos krepšininkai pirmą kartą per ilgą laiką nepateko į olimpiados pusfinalį. Kelią į šį etapą jiems užtvėrė Rusija. Š. Jasikevičius sugraibė vos 3 taškelius, be to, padarė 6 klaidas. Andrejus Kirilenka pelnė 19 taškų ir atkovojo 13 kamuolių.
Ateitis
Nepaisant skaudžių pralaimėjimų, Lietuvos krepšinis išlieka svarbia šalies identiteto dalimi. Kaip teigė pavežėjas Jevgenijus, „Visada, visada [Lietuvos krepšinio laukia šviesi ateitis]. Kaip bebūtų, mūsų šalis yra krepšinio šalis. Taip ją visi vadina. Manau, kad yra dedamos visos pastangos. Tikiu, kad praeis kažkiek laiko ir atsiras vėl naujų žvaigždučių.“
Ramunė Kumpienė, ilgametė krepšinio trenerė, teigia: „Tikėkite savimi ir niekada nepasiduokite anksčiau laiko. Nepatyręs pralaimėjimo kartėlio, neįvertinsi ir pergalės džiaugsmo.“
Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad krepšinis - tai ne tik pergalės, bet ir pamokos, kurios padeda augti ir tobulėti. Kaip rašė Darius Indrišionis, „Mes išaugome krepšinį. Mums jo nebereikia kaip kulto, kaip vienintelės saviraiškos priemonės šiame žiauriame pasaulyje. Krepšinis, psichologijos terminais kalbant, buvo mūsų valstybės, mūsų visuomenės sublimacija - savirealizacijos forma, energijos ir pastangų nukreipimas tada, kai dar negalėjome patenkinti savo didesnių, reikšmingesnių poreikių.“
Išvados
Lietuvos krepšinio istorija - tai ne tik pergalių, bet ir skaudžių pralaimėjimų mozaika. Šios nesėkmės, nors ir skausmingos, padėjo subręsti ir suvokti, kad krepšinis - tai tik viena iš daugelio sričių, kuriose Lietuva gali reikštis ir didžiuotis. Svarbiausia - tikėti savo jėgomis, palaikyti rinktinę ir siekti naujų pergalių.
Krepšinio istorijos Lietuvoje pradžia
Sporto istorikas Skirmantas Karalevičius įsitikinęs, jog vienas svarbiausių postūmių krepšiniui Lietuvoje įvyko 1935-aisiais, kai Kaune buvo surengta sporto šventė, kurioje dalyvavo Amerikos lietuviai. Būtent jie įskiepijo modernaus krepšinio pagrindus mūsų šalyje. Tad neveltui dr. Konstantinas Savickas vadinamas lietuviško krepšinio tėvu. Lietuviai, padedami tautiečių, greitai pasiekė lygį, padėjusį laimėti 2-ąsias Europos pirmenybes Rygoje.
#