Įvadas
Lietuvos futbolo rinktinė, kaip ir bet kuri kita nacionalinė komanda, per savo istoriją turėjo įvairių trenerių, kurie paliko skirtingą įspaudą. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos futbolo rinktinės trenerių istoriją nuo pat pirmųjų oficialių rungtynių iki šių dienų, aptarsime jų pasiekimus, iššūkius ir įtaką Lietuvos futbolui.
Futbolo ištakos Lietuvoje ir pirmieji treneriai (1923-1940)
Pirmąsias futbolo komandas Lietuvoje sudarė 1909 m. Futbolas Lietuvoje įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 m. birželio 24 d. su Estijos komanda ir jas pralaimėjo rezultatu 0:5. Pirmoji pergalė buvo iškovota 1924 m. rugpjūčio 24 d., kai Taline rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat TSRS okupacijos 1940 m.
Iki 1927 metų rinktinė žaidė be trenerio priežiūros. 1927 metais LFL paskyrė treneriu vengrą Ferencą Molnarą, bet po dviejų rinktinės pralaimėjimų (latviams 3:6, estams - 0:5) iš trenerio pareigų atleido. Toliau iki 1930 metų komanda vėl rungtyniavo be trenerio. Naujas treneris austras O. Ditrichas pasiekė dvi pergales ir vienos lygiasias. Tačiau 1931 m. rinktinė patyrė tris iš eilės pralaimėjimus (Rumunijai 2:4, Estijai - 0:2 ir Latvijai 0:1), ir treneris atleistas. 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu paskyrė komandos kapitoną Romualdą Marcinkų. Tai buvo vienintelis tarpukariu prie rinktinės vairo buvęs lietuvis, iki šiol jauniausias jos treneris (1932 metais Romualdui Marcinkui tebuvo 25 metai).
Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse ir Baltijos taurės turnyre
1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Paryžiuje vykusių Olimpinių žaidynių futbolo turnyre. Prieš varžybas Lietuvos rinktinė buvo suburta paskubomis ir rimčiau pasiruošti turnyrui nespėjo (iš tiesų prieš varžybas lietuviai net nė karto nepasitreniravo). Išvyka į Paryžių neapsiėjo be nuotykių - žaidėjai turėjo iškęsti alinančią 40 valandų kelionę traukinio vagone. Nuo atvykimo į olimpinį kaimelį 3 val. Tokios aplinkybės nulėmė labai prastą žaidėjų sportinę formą prieš susitikimą su Šveicarija - lietuviai pralaimėjo 0-9 ir pasitraukė iš tolesnės kovos žaidynėse. Šveicarų pajėgumą vėliau įrodė tai, kad jie tapo olimpinių žaidynių vicečempionais, tik finale nusileidę 0-3 Urugvajui.
1928 m. startavo Baltijos taurės turnyras, kuriame varžėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės. Turnyras tapo tradiciniu ir su retomis išimtimis (neįvyko 1934 ir 1939 m.) buvo rengiamas kasmet iki pat 1940 m. Lietuva dalyvavo ir atrankos varžybose į Tarpukariu vykusius pasaulio futbolo čempionatus. 1934 m. PČ atrankos varžybose Lietuvai teko susirungti su Švedijos ir Estijos ekipomis.
Taip pat skaitykite: Apie Super Triatloną
Lietuvos futbolas sovietmečiu (1940-1990)
Nuo 1940 m. iki 1990 m. Lietuvai esant TSRS sudėtyje, Lietuvos futbolo rinktinė jokiuose oficialiuose turnyruose dalyvauti negalėjo, tačiau žaidė TSRS tautų spartakiadose ir draugiškose rungtynėse. Taip pat šiuo laikotarpiu lietuviai futbolininkai rungtyniavo TSRS futbolo rinktinės sudėtyje. 1988 m. du lietuviai - Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis - TSRS rinktinės sudėtyje laimėjo Seulo olimpinių žaidynių aukso medalius. Tais pačiais 1988 m.
Nepriklausomybės laikotarpis: nauji iššūkiai ir viltys (1990-dabar)
Po Nepriklausomybės atgavimo, pirmąsias rungtynes Lietuvos rinktinė sužaidė Tbilisyje 1990 m. gegužės 27 d. su Gruzija, jos baigėsi lygiosiomis 2:2. Nuo tada Lietuvos rinktinė reguliariai žaidžia oficialias ir draugiškas tarpvalstybines futbolo rungtynes. 1991 m. atgaivintas ir Baltijos taurės turnyras.
Iš atskirų draugiškų rungtynių galima išskirti Lietuvos rinktinės rungtynes 1996 m. su tuometiniais pasaulio čempionais Brazilijos futbolininkais (rungtynes 3:1 laimėjo brazilai), kuriems atstovavo tokios žvaigždės, kaip Ronaldo, kuris ir įmušė visus tris brazilų įvarčius.
Bandymai patekti į didžiuosius turnyrus
1999 m. Lietuvos rinktinė iki šiol 8 kartus yra bandžiusi patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrus (4 kartus į pasaulio čempionatus ir 4 kartus į Europos čempionatus), tačiau nė sykio neįveikė atrankos varžybų. Iš viso per šiuos bandymus (neskaičiuojant dabar vykstančių 2010 m. Pirmasis turnyras į kurį bandė patekti lietuviai - 1994 m. PČ. Pirmąsias rungtynes lietuviai 1992 m. balandžio 28 d. išvykoje žaidė su Šiaurės Airija. Lietuviai nustebino futbolo pasaulį ir pirmosiose oficialiose varžybose sugebėjo iškovoti lygiąsias 2:2. Visgi vėliau Lietuvos rinktinės rezultatai suprastėjo - per 12 atrankos ciklo rungtynių buvo iškovotos tik 2 pergalės (2:1 prieš Latviją ir 3:1 prieš Albaniją), 3 kartus sužaista lygiosiomis (be jau minėtų rungtynių su Šiaurės Airija, dar pasiektos lygiosios su latviais ir danais) ir 7 kartus pralaimėta (tarp jų - penki iš eilės pralaimėjimai penkiose paskutinėse atrankos ciklo rungtynėse).
Kitas oficialus Lietuvos rinktinės turnyras - atrankos varžybos į 1996 m. Europos futbolo čempionatą. Turnyras pradėtas pergale 2:0 išvykoje prieš Ukrainos komandą. Šios atrankos varžybos buvo vienos sėkmingiausių Lietuvos komandos istorijoje - per 10 mačų iškovotos 5 pergalės (prieš Ukrainą 2:0, prieš Slovėniją du kartus vienodais rezultatais 2:1 ir prieš Estiją 1:0 ir 5:0 - pastarasis rezultatas iki šiol lieka didžiausia Lietuvos komandos pergale oficialiose rungtynėse), kartą sužaista lygiosiomis (0:0 su kroatais) bei patirti 4 pralaimėjimai (0:2 - kroatams, 1:3 - ukrainiečiams ir dukart 0:1 ir 0:4 - italams).
Taip pat skaitykite: Lietuvos bokso čempionai
Atrankoje į 1998 m. PČ Prancūzijoje lietuviai buvo priartėję arčiausiai tikslo - patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrą. Šiame atrankos cikle iki pat priešpaskutinio turo Lietuva varžėsi su Airija dėl antrosios vietos grupėje, kuri būtų suteikusi galimybę dalyvauti sekančiame atrankos varžybų etape. Tačiau 1997 m. rugsėjo 10 d. lietuviai savo aikštėje - Vilniuje - pralaimėjo lemiamas rungtynes airiams rezultatu 1:2 ir galutinėje įskaitoje surinko vienu tašku mažiau nei varžovai bei liko trečioje vietoje. Iš viso per 10 rungtynių Lietuva iškovojo 5 pergales (2:0 ir 2:1 prieš Lichtenšteiną, tokiais pat rezultatais 2;0 ir 2:1 prieš Makedoniją ir 2:0 prieš Islandiją), 2 kartus sužaidė lygiosiomis (0:0 su airiais ir 0:0 su islandais) ir tris kartus pralaimėjo (be jau minėto pralaimėjimo prieš airius dar dusyk - 0:3 ir 0:1 - nusileista grupės nugalėtojams rumunams).
Po sėkmingo pasirodymo atrankoje į 1998 m. PČ, lietuviai puoselėjo viltis pakovoti dėl patekimo į Euro 2000 čempionatą Belgijoje ir Nyderlanduose. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti - Lietuva atrankos cikle pasirodė vidutiniškai. Pirmajame mače iškovotos lygiosios 0:0 su gana pajėgia Škotija, tačiau vėliau tokiu pačiu rezultatu 0:0 namuose sužaista su kuklia Farerų salų vienuolike. Trečiajame mače lietuviai pasiekė puikią pergalę 4:2 prieš Bosnijos ir Hercegovinos komandą (šiame mače net tris įvarčius įmušė Valdas Ivanauskas), tačiau vėliau sekė trys pralaimėjimai iš eilės (0:2 - čekams, 1:2 - estams ir 0:2 - bosniams), kurie palaidojo Lietuvos viltis prasibrauti į Europos čempionatą. Likusiose atrankos ciklo rungtynėse Lietuva atsirevanšavo Estijai (2:1), dar kartą pralaimėjo čekams (0:4), nugalėjo Farerus (1:0) ir pralaimėjo škotams (0:3).
Atranka į 2002 m. PČ kol kas yra pats nesėkmingiausias Lietuvos rinktinės atrankos turnyras. Rinktinė startavo 3 pralaimėjimais iš eilės - 0:1 išvykoje nusileista rumunams, o vėliau namuose lietuviai buvo sutriuškinti gruzinų (0:4) ir vengrų (1:6). Po šių nesėkmių pasikeitė Lietuvos komandos treneriai (po pralaimėjimo Gruzijai Stasį Stankų laikinai pakeitė Julius Kvedaras, o po mačo su vengrais rinktinės vairą perėmė Benjaminas Zelkevičius), tačiau rezultatai nepagerėjo: šiek tiek vilčių suteikė lygiosios Vengrijoje (1:1) su šios šalies rinktine, tačiau po to vėl sekė pralaimėjimai išvykoje italams (0:4) ir namuose rumunams (1:2). Atrankos ciklo pabaigoje lietuviai dar sugebėjo namuose sužaisti nulinėmis lygiosiomis su italais (nepaisant to, jog atrankos ciklas lietuviams buvo itin nesėkmingas, šis rezultatas yra vienas didesnių Lietuvos rinktinės pasiekimų), o paskutinėse rungtynėse 0:2 pralaimėjo gruzinams.
Atrankos ciklo į 2004 m. EČ starto pirmosiose rungtynėse lietuviai pralaimėjo vokiečiams (0:2) ir įveikė Farerus (2:0), tačiau vėliau kiek netikėtai patirtas pralaimėjimas islandams (0:3). 2003 m. lietuviai pradėjo sėkmingai - iš pradžių išvykoje iškovotos lygiosios su Vokietija (1:1), o dar vėliau namuose įveikti škotai (1:0). Vėliau sekė pralaimėjimas Islandijos rinktinei, kuriai Lietuva savo aikštėje dar kartą pralaimėjo rezultatu 0:3, vėliau įveikti Farerai 3:1, tačiau pralaimėtos paskutinės ciklo rungtynės škotams (0:1).
2006 m. PČ atrankoje Lietuva žaidė vidutiniškai. Nors atrankos ciklo pradžioje buvo pademonstruoti neblogi rezultatai - lygiosios 1:1 su belgais, pergalė prieš San Mariną 4:0, lygiosios su Ispanija 0:0 ir dar viena pergalė 1:0 prieš San Mariną - tai leido Lietuvai baigti 2004 m. pirmaujant savo grupėje. Tačiau vėliau rezultatai suprastėjo: lygiosios su Bosnija ir Hercogovina 1:1 bei keturi pralaimėjimai iš eilės (0:1 išvykoje ispanams, 0:2 išvykoje serbams, 0:1 namuose bosniams ir 0:2 namuose serbams), paskutinėse rungtynėse lygiosiomis 1:1 sužaista su belgais. Per 10 rungtynių Lietuva surinko 10 taškų (2 pergalės, 4 lygiosios ir 4 pralaimėjimai) ir užėmė tradicinę penktąją vietą grupėje (plačiau žr. 'Lietuvos rinktinė 2006 m.
Taip pat skaitykite: Lietuvių trenerių perspektyvos Kazachstane
Atranką į 2008 m. EČ Lietuva pradėjo lygiosiomis su tuomečiais pasaulio čempionais italais (1:1), vėliau sekė pralaimėjimas škotams (1:2) ir pergalė prieš Farerus (1:0). Atrankos ciklo viduryje Lietuva komplikavo savo padėtį pralaimėjimais prancūzams ir ukrainiečiams vienodais rezultatais 0:1, nugalėjo gruzinus 1:0, tačiau patyrė dar du pralaimėjimus iš eilės Italijai (0:2) ir Škotijai (1:3). Vėliau sekė pergalė prieš Farerus (2:1) ir pralaimėjimas Prancūzijai (0:2). Geriausius rezultatus Lietuvos rinktinė pademonstravo atrankos ciklo pabaigoje, kai per 4 dienų laikotarpį 2007 m. lapkričio mėnesį iškovojo dvi pergales prieš Ukrainą namuose (2:0) ir Gruziją išvykoje (2:0). Iš viso lietuviai per 12 rungtynių iškovojo 5 pergales, kartą sužaidė lygiosiomis, 6 kartus pralaimėjo, surinko 16 taškų ir savo grupėje liko penkti (plačiau žr.
Prieš 2010 m. PČ atranką Lietuvos rinktinės treneriu pirmą kartą nuo 1990 m. tapo užsienietis - portugalas Jose Couceiro. Naujojo trenerio vadovaujama komanda startavo labai sėkmingai: per pirmąsias 4 rungtynes iškovojo tris pergales prieš Rumuniją (ši pergalė rezultatu 3:0, pasiekta varžovų aikštėje yra laikoma vienu geriausiu visų laikų lietuvių rezultatų), Austriją ir Farerų salas ir pirmavo savo atrankos grupėje. Tačiau vėliau sekė 5 pralaimėjimai iš eilės (tarp jų net ir Farerų saloms) ir tik paskutinėse atrankos ciklo rungtynėse vėl iškovota pergalė prieš Serbiją. Galutinis lietuvių rezultatas - 12 taškų (10 rungtynių - 4 pergalės, 6 pralaimėjimai) ir užimta ketvirtoji vieta savo grupėje (plačiau žr. Lietuvos rinktinė 2010 m.
Atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje Lietuvos rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas. Ciklo pradžia kaip įprasta lietuviams susiklostė neblogai - lygiosios namie su Škotija ir pergalė prieš Čekiją išvykoje. Vėliau sekė du pralaimėjimai tuomečiams pasaulio ir Europos čempionams ispanams vienodu rezultatu 1:3. Nors lietuviai turėjo puikias galimybes kovoti dėl 2-os vietos grupėje, padėtį sukomplikavo pralaimėjimas vienai silpniausių žemyno komandų Lichtenšteinui rezultatu 2:0 ir lygiosios namie. Turnyrą lietuviai baigė pralaimėjimais Škotijai (0:1) ir Čekijai (1:4).
Treneriai ir jų indėlis
Per visą Lietuvos futbolo rinktinės istoriją jai vadovavo įvairūs treneriai, tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Kiekvienas iš jų turėjo savitą filosofiją ir bandė įdiegti savo viziją komandai.
Algimantas Liubinskas
Algimantas Liubinskas Lietuvos rinktinei vadovavo du kartus (1992 - 1994 m. ir 2003 m. kovas - 2008 m. liepa). Jis laikomas vienu sėkmingiausių Lietuvos trenerių, su kuriuo rinktinė pasiekė ne vieną įsimintiną pergalę.
Benjaminas Zelkevičius
Benjaminas Zelkevičius taip pat du kartus treniravo Lietuvos rinktinę (1995-1997 m. ir 2000 m. lapkritis - 2003 m. vasaris).
Kiti treneriai
Kiti treneriai, tokie kaip Kęstutis Latoža (1998-1999 m. rugsėjis), Robertas Tautkus (1999 m. spalis - 1999 m. lapkritis), Stasys Stankus (1999 m. lapkritis - 2000 m. spalis), Julius Kvedaras (2000 m. spalis - lapkritis) ir Raimondas Žutautas (2010 m. vasaris - 2011 m.), taip pat prisidėjo prie Lietuvos futbolo rinktinės istorijos.
Jose Couceiro: pirmasis užsienietis treneris
Jose Couceiro (2008 m. rugpjūtis - 2010 m. vasaris) buvo pirmasis užsienietis, treniravęs Lietuvos futbolo rinktinę. Jo vadovavimo laikotarpiu rinktinė pasiekė keletą įsimintinų pergalių, tačiau nepavyko patekti į didžiuosius turnyrus.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiuo metu Lietuvos futbolo rinktinė susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip talentingų žaidėjų trūkumas, finansavimo problemos ir konkurencija su kitomis Europos šalimis. Tačiau, nepaisant to, Lietuvos futbolas turi potencialo augti ir tobulėti.
Valdo Ivanausko kandidatūra
Lietuvos futbolo federacijos kuluaruose Valdas Ivanauskas jau įveikė vengrą Czaba Laszlo. Ar rinkimų favoritu vadinamas 45-erių kaunietis šiandien iš tiesų oficialiai perims Lietuvos futbolo rinktinės vairą?
6:2. Tokiu rezultatu baigėsi neoficiali V.Ivanausko ir C.Laszlo dvikova. Šiandien Lietuvos futbolo federacija (LFF) žada paskelbti, kas taps naujuoju šalies rinktinės treneriu. Šių rinkimų išvakarėse “Lietuvos rytas” surengė LFF Vykdomojo komiteto narių apklausą, už kurį kandidatą jie žada balsuoti. Nors perimti nacionalinės ekipos vairą oficialiai pretenduoja trys treneriai: Valdas Ivanauskas, Czaba Laszlo ir Liudas Rumbutis, Lietuvos futbolui lemtingo mačo rezultatas, regis, jau žinomas iš anksto.
Jeigu LFF Vykdomojo komiteto nariai paskutinę akimirką nepradės mušti įvarčių į svetimus vartus, devintuoju Lietuvos rinktinės treneriu per jos istoriją turėtų tapti favoritu iki šiol buvęs V.Ivanauskas.
Skirtinga kandidatų taktika
„Realiausi kandidatai - Aurelijus Skarbalius ir Valdas Ivanauskas. Su jais vesime derybas, žiūrėsime į sąlygas ir tada spręsime“, - dar 2011-ųjų spalį lrytas.lt teigė LFF prezidentas Liutauras Varanavičius.
Bet A.Skarbalius taip ir nesulaukė deramo LFF viršūnių dėmesio. Kai 2011-ųjų gruodį 38-erių treneris pratęsė sutartį su Kopenhagos “Brondby” klubu, Danijoje sėkmingai besidarbuojančio buvusio Lietuvos rinktinės gynėjo kandidatūra atkrito net dorai neapsvarstyta. Taip V.Ivanauskas liko vieninteliu iš “realiausių kandidatų”, kuriuos viešai buvo įvardinęs LFF prezidentas.
Rinkimų favoritu tapęs 45-erių kaunietis prieš lemiamą LFF Vykdomojo komiteto posėdį pasirinko kitą žaidimo strategiją nei jo oficialūs varžovai.
Buvęs Edinburgo „Hearts” ir Ugandos rinktinės treneris C.Laszlo atvirai dėstė planus, kad norėtų su Lietuvos rinktine iškopti jei ne į 2014 metų pasaulio čempionatą, tai į 2016 metų Europos pirmenybes.
Tyla neatsitvėrė ir L.Rumbutis, pastaruosius du dešimtmečius dirbęs Baltarusijoje.
V.Ivanauskas su žiniasklaida kalbėti apie užduotis, taktiką ir svajones atsisakė.
„Atleiskite, bet nenoriu pasakoti savo vizijų ir tikslų, kol nėra galutinio sprendimo”, - praėjusią savaitę “Lietuvos rytui” sakė V.Ivanauskas.
Vengrą palaikė atvirai
Kas taps Lietuvos rinktinės treneriu, šiandien spręs vienuolika LFF Vykdomojo komiteto narių.
Tie, kurie simpatizuoja C.Laszlo kandidatūrai, kaip ir pats Rumunijoje gimęs 47-erių vengras “Lietuvos rytui” atvirai dėstė savo argumentus. Bet akivaizdi dauguma, kuluaruose pora pastarųjų mėnesių nedviprasmiškai palaikanti V.Ivanauską, prieš rinkimus lyg tyčia pasirinko ir savo favorito taktiką vengti viešumo. “Ne paslaptis, kad jau esu pasirinkęs kandidatą. Perskaičiau visų trijų kandidatų programas ir labiausiai patiko vengro vizija. Aš esu pasiruošęs už jį balsuoti”, - “Lietuvos rytui” neslėpė Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Kukis.
“Aš - už vengrą. Kai perskaičiau jo interviu “Lietuvos ryte” ir susipažinau su visa vengro programa, neabejojau nė akimirkos. Tai žmogus, pasiruošęs dirbti ne tik su rinktine, bet ir su jaunimu, padėti futbolo akademijai, - atvirai dėstė futbolo teisėjų komiteto pirmininkas Sergejus Slyva.- Puikiai pažįstu ir gerbiu Valdą. Jis buvo geras žaidėjas ir yra neprastas treneris, tik čia jam galbūt truputį nepasisekė. Manau, kad vengras dabar turėtų didesnį autoritetą tarp rinktinės žaidėjų”.
Rinktinei reikia užsieniečio
R.Kukis ir S.Slyva buvo vieninteliai LFF Vykdomojo komiteto nariai, prieš rinkimus neslėpę savo pozicijos dėl būsimo rinktinės trenerio. “Savo nuomonės kaip ir žmonos nepakeisi per vieną dieną, todėl tikrai nebijau jos slėpti. Jeigu norim Lietuvos futbole tikrų permainų, reikia pabandyti su vengru”, - aiškino S.Slyva.
“Kol vengras dar nebuvo apsisprendęs, ar kandidatuos, geriausias iš blogiausių variantų tikrai buvo Ivanauskas. Juk tuomet dar buvo minimas ir Žutautas, Rumbutis, Stankevičius. Nelabai buvo iš ko rinktis. Bet kai paskui atsirado vengras, jis vienareikšmiškai man geriausiai tinka”, - dėstė R.Kukis. “Mums jau seniai reikėjo užsieniečio trenerio.Jau kokie penki metai. Kaip Estijoje ar Latvijoje. Visos rinktinės nuo jaunimo iki nacionalinės privalo turėti kažkokį vieną braižą ir bendrą žaidimo taktiką, - analizavo S.Slyva. - Man labai patiko, kai rinktinėje dirbo Jose Couceiro. Ir komanda buvo, ir žaidėjai patenkinti. Portugalas - labai malonus vyras, nes aš galiu greitai pamatyti, kuris yra sąžiningas, o kuris vieną sako, o kita galvoja. Gal be reikalo mes jo atsisakėme. Šiuo metu, kai rinktinės kolektyvas truputį pažlugęs iš vidaus, daugiau padaryti galėtų užsienietis. Galbūt mums nepasiseks, bet bandyti išlipti iš tos duobės dabar reikia naujų žmonių”.
Du bendraminčiai įsitikinę, jog LFF Vykdomajame komitete tikrai nėra baltos varnos. “Su pora kolegų prieš rinkimus jau teko šnekėtis, tai jie taip pat pritaria mano nuomonei. Jie irgi - už vengrą. Nenori balsuoti nė už vieną iš lietuvių”, - tvirtino R.Kukis.
„Jeigu reikėtų lažintis, kas laimės, 75% prieš 25% statyčiau už vengrą, - prieš LFF Vykdomojo komiteto posėdį teigė S.Slyva. - Bet nežinau, ką apie tai galvoja panevėžietis, klaipėdietis, telšietis ar Kauno atstovai”.
Dauguma vengė kalbėti
Rinkimų išvakarėse C.Laszlo buvo ir Lietuvos futbolo sirgalių favoritas. Svetainės eurofootball.lt surengtoje internautų apklausoje, kam iš trijų oficialių kandidatų patikėti Lietuvos rinktinės vairą, vengras surinko net 70 proc. balsų.
V.Ivanauskas liko antras (14 proc.), o L.Rumbutis - trečias (3 proc.).
Tačiau dauguma LFF narių, regis, nesiruošia pritarti šios apklausos rezultatams. “Žinau tik viena - tikrai nebalsuosiu už Baltarusijos atstovą (L.Rumbutį - Red.). Lieka du kandidatai”, - “Lietuvos rytui” vakar teigė Stasys Stankus.
LFF techninio-metodinio komiteto vadovas, jau gerą dešimtmetį vadinamas pilkuoju Lietuvos rinktinės kardinolu, kaip ir kartu su juo prieš dvidešimtmetį pirmąsias neriklausomybę atgavusios šalies rinktinės treniruočių stovyklas organizavęs Romualdas Lavrinavičius, vengė viešai įvardinti savo favoritą. “Valdas visų pirma yra labai populiarus Lietuvos futbolininkas. Kur Lietuvoje dirbo, jis nieko blogai nepadarė. Jis visur: Šiauliuose, Gargžduose ar Kaune paliko savo pėdsaką. Kodėl iš visur išeidavo, aš jau nežinau, bet visur pasiekdavo kažkokį rezultatą. Tuo labiau jis lietuvis, gerai žino mūsų virtuvę, todėl jis man atrodo labai tinkamas kandidatas. Bet yra klausimai, kurių dar norėtųsi paklausti”, - teigė 70-metį ką tik atšventęs R.Lavrinavičius.
Nekalbūs buvo ir Klaipėdos apskrities futbolo federacijos prezidentas Romualdas Jonaitis, Telšių apskrities futbolo federacijos prezidentas Leonas Dunauskas ar panevėžietis Gediminas Juozaitis. “Vengro nelabai pažįstu, todėl informacijos apie jį man šiek tiek mažoka, kad už jį balsuočiau, - prisipažino Panevėžio apskrities federacijos prezidentas. - V.Ivanauskas matęs daug Europos futbolo, pats jau nemažai treniravęs, todėl man atrodo neblogas kandidatas. Gal anksčiau buvo kiek karštakošis, bet su amžiumi jo temperamentas rimsta”.
Trenerių posėdyje nebus
LFF Vykdomojo komiteto nariai aiškino, jog nenori viešai įvardinti savo favorito, kol akis į akį nepasikalbėjo su visais trimis kandidatais.“Reikia pabendrauti, užduoti klausimus. Pažiūrėsime, ką jie atsakys”, - sakė R.Lavrinavičius.
Bet dar prieš posėdį Kaune buvo aišku, kad į jį neatvyks nė vienas iš trenerių. LFF paskelbė, jog tris pretendentus pristatys LFF generalinis direktorius Julius Kvedaras ir LFF rinktinių direktorius Robertas Tautkus. “Nuo pat pirmosios dienos dirbau rinktinėje. Valdas buvo iš tų žaidėjų, kuris darydavo rezultatą. Gal jis duos rezultatą, ir dirbdamas treneriu. Jo amžius atitinka visus reikalavimus. Duok Dieve, kad jam pasisektų”, - linkėjo R.Lavrinavičius.
„Norėtųsi, kad atėjęs žmogus duotų naudos visai futbolo bendruomenei. Bet užsieniečiui pas mus dirbti iš pradžių būtų labai sunku. Juk kiekvienos šalies žmonių mentalitetas skiriasi. Ar jis pritaps ir viską perpras? Šiuo požiūriu visi užsieniečiai man kelia abejonių, - neslėpė S.Stankus. - Valdas tikrai geriau iš vidaus žino visą Lietuvos futbolo virtuvę. Jis čia tikrai turi pliusą. Bet gryno profesionalumo požiūriu galbūt jau vengras atrodo stipriau. Apie jį neblogi atsiliepimai buvo ir Škotijoje, ir kitur. Bet mes tikrai nesam garantuoti, kad jis sugeba ne tik gražiai kalbėti ir gali keisti visą mūsų futbolo visuomenę”.
LFF Vykdomasis komitetas
Lietuvos rinktinės trenerį skirs LFF Vykdomasis komitetas. Šiuo metu jį sudaro11 narių: prezidentas, penki LFF narių ir penki LFF nuolatinių komitetų atstovai. Visi jie buvo išrinkti per 2007-ųjų spalio 27 d. vykusią LFF konferenciją.
- Liutauras Varanavičius (LFF prezidentas)
- Romanas Levinskas (Kauno apskrities FF)
- Romualdas Jonaitis (Klaipėdos apskrities FF)
- Romas Kukis (Marijampolės apskrities FF)
- Gediminas Juozaitis (Panevėžio apskrities FF)
- Leonas Dunauskas (Telšių apskrities FF)
- Nerijus Dunauskas (Profesionalaus futbolo komitetas)
- Stasys Stankus (Techninis-metodinis komitetas)
- Sergejus Slyva (Teisėjų komitetas)
- Romualdas Lavrinavičius (Jaunių ir vaikų komitetas)
- Anatolijus Stecenko (Masinio futbolo komitetas)