Tik istorijos patikrintomis tiesomis galima tikėti ir gėrėtis. Iš istorijos semiamės patirties, o iš patirties formavosi mūsų konkreti teorinė ir praktinė veikla. Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos aklųjų sporto klubų istoriją, jų raidą ir reikšmę neįgaliųjų integracijai į visuomenę.
Įvadas
Pasaulyje yra nemažai neįgalių ir sutrikusio intelekto žmonių. Pastaraisiais metais jie sparčiai integruojasi į sveikų žmonių visuomenę ir pasiekia gerų rezultatų. Ne išimtis ir Lietuva. Šiame kontekste, Lietuvos aklųjų sporto klubų istorija yra svarbi, nes ji atspindi neįgaliųjų pastangas įsitvirtinti sporte ir visuomenėje. Neįgaliųjų sporte vadovaujamasi principu - žmogus su negalia kuo labiau turi būti integruojamas į visuomenę, kad neliktų nuošalyje kaip antrarūšis ir niekam netinkamas. Neįgalieji savo dvasios stiprumu jau įrodė, kad kartais jie yra net geresni nei sveikieji. Kūno kultūra, sportas ir neįgaliems moksleiviams yra socialinės integracijos priemonė.
Neįgaliųjų sporto ištakos pasaulyje
Olimpiados sulaukia vis daugiau sporto mėgėjų dėmesio, tačiau ar visi žino apie iš karto po Olimpiados vykstančias ne mažiau svarbias žaidynes - Paraolimpiadą? 1948-ųjų liepą Stoke Mandeville mieste Anglijoje pirmą kartą susirungė žmonės, sėdintys invalido vežimėliuose. Neurochirurgas dr. Ludwigas Guttmannas suorganizavo Antrojo Pasaulinio karo suluošintų veteranų sporto varžybas, pradėdamas neįgaliųjų sporto tradiciją. Vėliau tokios varžybos pradėtos rengti kas ketveri metai iš karto po Olimpinių žaidynių. Priežastis labai paprasta: pirmosios žaidynės atsitiktinai sutapo su Olimpiada, todėl buvo pavadintos paraleline Olimpiada, o sutrumpintai, Parolimpiada. Nuo to laiko šios neįgaliųjų sporto žaidynės vyksta iš karto po sveikų sportininkų kovų.
Iš pradžių neįgalieji sportininkai dalyvavo tik vežimėliuose. Šešių sporto šakų neužteko, todėl buvo bandoma pritaikyti daugiau olimpinių sporto šakų neįgaliesiems. Dabar Paraolimpiadose varžomasi 18 sporto šakų. Kai kurios šakos yra specifinės invalidams: lenktynės vežimėliais, svorių stūmimas atsigulus, keletas kitų originalių ir normalių sportininkų nekultivuojamų sporto šakų. Neįgalieji šoka į aukštį, žaidžia krepšinį ir net regbį vežimėliuose. Tokios sporto šakos reikalauja ypatingos ištvermės, valios ir užsispyrimo.
1960 metų Romos Paraolimpinėse žaidynėse dalyvavo 400 atletų iš 23 šalių: jie dalyvavo vienintelėje vežimėlių kategorijoje ir tik 6 sporto šakose. Tokia neįgaliųjų sporto plėtra ir intensyvumas, deja, nėra labai vertinama. Sveikieji džiūgauja tik tada, kai jų šalies sportininkai iškovoja medalius Olimpiadoje, o Paraolimpiados aukso, sidabro ir bronzos džiaugsmas daugiausiai paliekamas neįgaliesiems. Žiniasklaidoje ne itin plačiai skelbiama apie parolimpiečių dalyvavimą, o kai šie grįžta su medaliais, pagerbiami ne visuomenės dėmesiu, o kukliomis premijomis ir Prezidento rankos paspaudimais.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Pradiniai žingsniai Lietuvoje
Lietuvos parolimpinis komitetas (LPK) įkurtas 1990 m., 1991 m. lapkričio mėn. Lietuvoje organizuota sporto pradžia sąlygiškai galima laikyti 1984 - 1985 metus, o pradininkais - Vilniaus ir Kauno žmones su negalia. Pirmosios turinčių judėjimo negalią žmonių varžybos įvyko 1984-08-18 Pasvalio rajone. Dalyvavo 34 aktyviausi neįgalieji iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Prizinės vietos buvo nustatomos sudėjus dalyvių taškus atskirose rungtyse (disko, granatos metimai, krepšinio baudų metimai, pneumatinis šaudymas, svarmenų kėlimo ir tampyklių tempimo). Moterų A grupėje pirmąją vietą užėmė V. Gribienė, B grupėje - E. Daukantienė, C grupėje - A. Zubriūtė. Vyrų A grupėje nugalėjo P. Gribėnas, B grupėje - K. Preikšaitis, C grupėje - J. Džiugas. Tais pačiais metais keli Lietuvos neįgalieji sportininkai dalyvavo I Latvijos neįgaliųjų spartakiadoje . S. Musteikytė užėmė antrą, o V.
1985 m. gruodžio 26 d. buvo įkurtas invalidų respublikinis sporto ir sveikatingumo klubas “Draugystė”. Vilniaus “Draugystės” klubo pirmininkė L. Rakauskaitė pareiškė, kad klubui reikia juridinio savarankiškumo, reikia patalpų, sporto inventoriaus, etatinių trenerių. Su invalidais turi dirbti labai sąžiningi žmonės. Klubo įkūrimas suaktyvino neįgaliųjų sportinę veiklą visoje šalyje. 1986 - 1988 metais buvo įkurti klubo filialai Vilniuje - pirmininkas A. Juzumas, Kaune - pirmininkas M. Strumkis, Klaipėdoje - pirmininkas J. Pocius, Šiauliuose - pirmininkai A. Krikščiūnienė ir G. Bagdonas, Panevėžyje - pirmininkė R. Malinauskienė, Alytuje - pirmininkė I. Ajauskaitė, Ukmergėje - G. Lazickas.
Nepriklausomybės laikotarpis
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vyko esminiai pokyčiai Lietuvos sporte, paliesdami ir neįgaliųjų sportą. Prasidėjo ilgas, sudėtingas ir sunkus vyksmas. Pradėta pertvarkyti juridiniai pagrindai, perorganizuojama medicininė, socialinė, edukacinė ir profesinė reabilitacija.
- 1990 m. liepos mėn.
- 1991 m. lapkričio 28 d. - Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas.
- 1994 m. liepos 19 d.
- 1995 m. gruodžio 2 d.
Pirmaisiais darbo metais oficalių įkūrėjų “pagalba” baigėsi. Tik atskirų žmonių gerumas (prof. J. Fledžinskas), Lietuvos aklųjų ir Lietuvos kurčiųjų draugijų materialinė pagalba ir moralinė parama padėjo išlikti, skatino dirbti, įveikti pasitaikančias kliūtis ir nesėkmes. Visas treniruočių, varžybų, metodinis ir organizacinis darbas gulė ant būrelio entuziastų ir aktyvistų pečių. Invalidų sporto varžybas įtraukė į bendrus sporto varžybų kalendorinius planus nuo 1989 m. Sveikieji taip pat pratinosi suprasti neįgaliuosius. Po kurio laiko invalidų pratybos nieko nebestebino.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę vietoje Kūno kultūros ir sporto komiteto 1990 m. Lietuvos parolimpinis komitetas (LPK) įkurtas 1990 m., 1991 m. lapkričio mėn. įstojo į Tarptautinį ir Europos parolimpinius komitetus. 1990 m. 1991 m. sausio mėn. įkurta Lietuvos kurčiųjų sporto federacija, o tų pačių metų birželio 25 d. buvo užregistruotas Kauno kurčiųjų sporto klubas “Tyla” (pirmininkas A. Jurkša).
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Aklųjų sporto klubų veikla
1990 m. gegužę “Santakos” sportininkai dalyvavo Maskvoje vykusioje invalidų šventėje “Nadiežda”. Joje neįgalieji sportininkai surengė parodomąsias vežimėlių krepšinio varžybas, kuriose dalyvavo A. Liepinis, J. A. Gurevičius, A. Sadauskas, P. Barakauskas, R. Leituvos invalidų klubuose plačiau žaisti krepšinį pradėta tik buitiniais vežimėliais. 1991 m. kovo mėn. “Santakoje” buvo įkurta autoralio sekcija. Balandžio 21d. Garliavoje jau vyko kauno invalidų autoralio varžybos. Nugalėjo S. Milinsko su šturmanu A. Zumaru ekipažas. Gegužės mėn. “Santakos” klubo labdaringais pervedimais papildė įvairios miesto įmonės bei organizacijos. Prie labdaros prisidėjo ir garsusis krepšininkas A. Su judriam žaidimui pritaikytais vežimėliais Lietuvoje pirmieji pradėjo treniruotis K. Skučas, P. Baranauskas, A. Sadauskas, R. Unikauskas, K. Bernotas, G. Marčiulionis, G. Jasiulionis, V. Kliukovskis, J.A.
Apie 1991 m. liepos mėn. Mineapolyje (JAV) vykusiose VIII pasaulio specialiose olimpinėse žaidynėse dalyvavo Lietuvos komanda. Dalyvavo 12 sutrikusio intelekto sportininkų iš Lietuvos. Jie dalyvavo plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio, kėglių, dviračių, jojimo, teniso gimnastikos - iš viso 15 sporto šakų varžybose. Lietuvos komandai vadovavo Algirdas Vitkauskas. 1991 m. gruodžio 18 - 23 d. Kauno “Santakos” komanda dalyvavo Tarptautiniame naujametiniame turnyre Maskvoje. Kauniečiams atstovavo: K. Skučas, P. Baranauskas, R. Unikauskas, S. Kulboka, G. Marčiulionis, R. Godliauskas, (treneris K. Karpavičius). 1991. rugsėjį maratonas “Europos centras” - Vilnius buvo pirmasis Lietuvoje. Šiame maratone kartu su sveikaisiais rungtyniavo ir invalidai sportininkai. S.
1991 m. buvo įkurtas invalidų sporto klubas “Vilnis”, kuris nuo 1996 m. tapo vaikų klubu. Tai vienintelis sporto klubas kuriame sportuoja fiziškai neįgalūs vaikai. Neįgaliųjų sporto Lietuvoje pradiniu laikotarpiu išryškėjo, kokios sporto šakos yra mėgstamiausios, susikūrė pirmieji neįgaliųjų sporto klubai, užsimezgė ryšiai su kitų šalių vežimėlių krepšinio komandomis. Darbui su invalidais tobulinti, plėsti, organizuoti 1992 m. įkurta speciali patariamoji institucija - Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LIRT).
1992 m. gegužės 5 - 11 d. Maskvoje buvo organizuoas festivalis “Vorobjovy Gory”, skirtas invalidų sportui. Sporto varžybas apėmė šias rungtis: futbolą (sportinikams su amputuotomis galūnėmis), vežimėlių krepšinį, lenktynes vežimėliais (pusė maratono), šaudymą iš arbaleto, smiginį ir rankos lenkimą. Dalyvauti festivalyje klubo “Santaka” vadovai pakvietė S. Kulboką, P. Šakalį, E. Šakalienę, I. Perminienę, M. Baumgartę, I. Lavrentjevą, K. Bernotą, P. Barakauską, R.
1992 m. gegužę sporto klubo “Santaka” sportininkai K. Skučas, K. Bernotas, P. Barakauskas ir treneris K. Karpavičius kartu su 400 geriausių sportininkų su vežimėliais iš 28 valstybių dalyvavo maratono varžybose Šveicarijoje. Iš Lietuvos sportininkų greičiausiai važiavo K. Skučas - jo laikas 2:03:44 val. K. Brenotas sugaišo 3:09 val., o P.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
1992 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos neįgalieji pirmą kartą šalies istorijoje dalyvavo Parolimpinėse žaidynėse Barselonoje, kur pirmą kartą parolimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos Respublikos trispalvė. M.
1992 m. Tel Avive (Izraelis) vyko penktasis Europos kurčiųjų vyrų krepšinio čempionatas. Čempionato nugalėtoja tapo Lietuvos rinktinė: R. Černajus, K. Baranauskas, S. Šerelis, A. Jurkša (kapitonas), V. Akelis, A. Dobilas, Š. Pečiulis, R. Balaišis, S. Malinauskas, M. Bukelis ir treneriai - R. Dovydėnas, S. Pladis. Europos čempionai buvo pagerbti Kurčiųjų kultūros namuose. Komandos nariai buvo apdovanoti vertingomis dovanomis.
1993 m. balandžio mėn. IWBF Europos zonos vadovybė Olandijoje Utrehto mieste suorganizavo seminarą vežimėlių krepšinio treneriams. Seminare dalyvavo A. Zumaras, K. Skučas, K.
V specialiųjų olimpinių žiemos žaidynių metu Lietuvos sutrikusio intelekto sportininkai pelnė 6 aukso, 4 sidabro ir 3 bronzos medalius. Slidinėjimo varžybose A. Giedraitytė laimėjo 500 ir 3000 m nuotolyje ir buvo trečia 1000 m nuotolio rungtyje. V. Žarnauskaitė buvo pirma 3000 ir 5000 ir penkta 11000 m lenktynėse. A. Skruzdis laimėjo 500 m ir buvo antras 1000 m nuotolio, o L. Steponavičius laimėjo 3000 m. buvo trečias 5000 m ir penktas 1000 m lenktynėse. Lietuvos sportininkus olimpinėms varžyboms rengė treneriai S. Survila ir R. Milaknis, J. Atkočiūnas ir gydytojas G.
1993 m. VI parolimpinės žiemos žaidynės (1994 03 10 - 20) vyko Lilehameryje (Norvegija). Lietuvos Respublikai šioje šventėje atstovavo du sportininkai: panevėžietė S. Kriaučiūnienė ir vilnietis S. Leonavičius. Abu jie dalyvavo slidinėjimo varžybose. Abu sportininkus žaidynėms rengė treneris S.
1994 m. Kaune aktyvaus invalidų sporto dalyvio K. Skučo, įsteigtas klubas prie LKKI. Jam buvo keliamas uždavinys sudaryti sąlygas ištiktiems negalios žmonėms ne tik sportuoti, bet ir negalios ištiktus žmones įtraukti į normalų gyvenimą. Tais pačiais metais buvo įkurtas kauno neįgaliojo jaunimo sporto klubas (RSK).
1994 m. gegužės 6 - 8 d. Italijos sostinėje Romoje vykusiame IWBF organizuotame vežimėlių krepšinio trenerių seminare dalyvavo atstovai iš Lietuvos: A. Zumaras, K. Skučas, R. Soroka. Gautos žinios, filmuota medžiaga buvo naudojama vėliau darbe, rengiant krepšininkus varžyboms.
1994 m. gegužės 223 - 31 d. Graikijoje, Atėnuose, vykusiame antrajame tarptautiniame vežimėlių krepšinio turnyre dalyvavo “Darugystės” krepšininkai. Rengiantis šiam turnyrui Lietuvos vežimėlių krepšinio komandoje pirmą kartą įvyko žaidėjų medicininė ir funkcinė klasifikacija. 1994 m.
1994 m. rugsėjo 13 - 18 d. sankt Peterburge vyko atviras tarptautinis vežimėlių krepšinio turnyras. Kauno “Santakos” neįgaliųjų komanda užėmė trečiąją vietą.
Kartais likimas iš žmogaus atima fizines galimybes būti kaip visi - be valia sukauptų pastangų, be nuolatinės kančios bandymo vaikščioti, bėgioti,siekti. Tačiau siekio ir būtinybės išlikti savimi gyventi tarp visų turiningą gyvenimą net nuožmiausias likimas atimti negali. žinoma, nedaug kas žino, kiek reikia dvasiniu ir fiziniu galių, kad galėtume siekti pilnatvės -kaip daugelis.
1994-ieji. Klubui „Santaka“ jau penktus metus vadovauja Artūras Zumaras. Tai kukli sukaktis. Susiėjime prisiminti laimėjimai, nesėkmės, planuojami nauji darbai. Pasidžiaugta, kad sustiprėjo tinklinio (sėdint), stalo teniso, plaukimo ir krepšinio komandos. Kelis kartus per savaitę jau 27-os vidurinės mokyklos salėje treniruojasi krepšininkai, kitu sporto šakų entuziastai. Treneris LKKI dėstytojas Kostas Karpavičius jau nebesuspėja. Rimas Sarokas. Kitų sporto šakų užsiėmimai nėra taip reguliariai organizuojami dėl lėšų stygiaus (automobilių sportas), sezoniškumo (orientacinis sportas), dėl neturėjimo inventoriaus (bočia, kėgliai).
Neįgaliųjų sporto reikšmė ir iššūkiai
Gyvenimas - tai kasdieniška ir įprasta istorija. Tik svarbiu gyvenimo momentu kyla klausimas: kam aš gyvenu? Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką nors nauja, kai ko nors laukia, viliasi, gali kurti. Kiekvienas žmogus rečiau ar dažniau savęs paklausia: kaip aš gyvenu, ar esu laimingas, ar gyvenu taip, kaip norėčiau ir t.t. Negalia gali būti konflikto su gyvenimu priežastis: žmogus netikėtai praranda savarankiškumą, fizinę jėgą, galimybę judėti, orientaciją, nuo jo nutolsta draugai, jis nebegali dirbti mėgstamo darbo ir pan. Laisvalaikis kiekvieno žmogaus gyvenime reiškia labai daug. Džiugu matyti, jog ir žmonių su negalia laisvalaikis keičiasi, o jie patys tampa pilnaverčiais visų gyvenimo sričių dalyviais. Taigi šių žmonių galvosena keičiasi, keičiasi ir jų požiūris į laisvalaikį.
Išnagrinėti literatūros šaltiniai rodo, kad neįgaliųjų sportas vystosi. Mano nuomone labai prie to labai prisidėjo ir Kauno neįgaliųjų spoto klubas “Santaka”. Matome, kad neblogi ir sportininkų pasiekimai. Pradėjus rašyti šį referatą sužinojau tikrai daug apie neįgaliųjų sportą. O kodėl apie šiuos sportininkus nieko nežinome, o todėl, kad nelabai apie juos yra kalbama.
Aklųjų ir silpnaregių kultivuojamos sporto šakos: aklųjų futbolas, aklųjų riedulys (golbolas), aklųjų ritinis (rolingbolas), aklųjų vartinis (torbolas), aklųjų tenisas (šoudaunas), beisbolas, boulingas (devynių ir dešimties kėglių žaidimas), buriavimas, dviviečių dviračių (tandemų) sportas, dziudo, irklavimas, jėgos trikovė, kalnų slidinėjimas, lengvoji atletika, plaukimas, slidinėjimas, šachmatai, šaškės, šaudymas, šaudymas iš lanko, vandens slidžių sportas.
Aklųjų ir silpnaregių sporto kaitai, plėtrai ir tobulinimui turi įtaką pasaulio tendencijos, technologijų pažanga. Lietuvoje aklųjų ir silpnaregių sporto pradžia laikomi 1928, kai įkurtoje Kauno aklųjų mokykloje imta rūpintis regos neįgaliųjų fiziniu lavinimu (rengiamos svarsčių kilnojimo, gimnastikos pamokos). Lietuvos aklųjų draugija (įkurta 1944) plėtojo sporto veiklą: kultivuojamos šaškių, šachmatų, sunkumų kilnojimo, lengvosios atletikos sporto šakos. Nuo 1966 pradėta rengti kompleksines aklųjų ir silpnaregių spartakiadas, į jų programą, be išvardytų sporto šakų, įtraukta plaukimo, vėliau aklųjų ritinio, aklųjų riedulio, dviviečių dviračių, nuo 1991 - dziudo varžybos. Vyko Lietuvos čempionatai (pirmenybės). Dalyvauta ir Lietuvos reginčiųjų sportininkų čempionatuose: šaškių, šachmatų, sambo, dziudo, lengvosios ir sunkiosios atletikos.
Lietuvos aklųjų sporto federacijos veikla
1990 įkurta Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF), 1991 ji tapo Tarptautinės aklųjų sporto federacijos, 1992 - Tarptautinės Brailio šachmatų asociacija nare. Treniruojasi daugiau kaip 600 sutrikusios regos žmonių.
Karolio Levickio treniruojama Lietuvos vyrų aklųjų riedulio rinktinė - Saulius Leonavičius, Genrikas Pavliukianecas, Marius Zibolis, Arvydas Juchna, Nerijus Montvydas ir Mantas Panovas - užėmė 4-ąją vietą.
"Pas mus neįgaliųjų sportas - mėgėjiško lygio. Beveik visi sportininkai turi papildomus darbus ir tik laisvalaikiu treniruojasi, dalyvauja varžybose. Treneriai taip pat jokio atlygio negauna. Tai ir lemia mūsų skirtumus su konkurentais. "Lietuvos parolimpinio sporto padėtis prastėja, tačiau keista, kad susigriebta tik dabar, kai pirmą kartą Lietuva liko be medalių. Krizės simptomų buvo galima įžvelgti gerokai anksčiau. A.Čupkovo nuomone, kiekvienose parolimpinėse žaidynėse mažėjantis apdovanojimų kraitis - dėsningas rezultatas. "Mes turėjome neblogą bagažą dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, tad neblogai pasirodėme ir keliose parolimpiadose.
"Reikėtų išjudinti sistemą nuo pat pagrindų. Norėtųsi, kad parolimpinis sportas taptų masiškesnis, treniruotes pradėtų lankyti daugiau jaunimo. "Neįgaliųjų sportas - vis brangesnis. Moderniausi vežimėliai ir kitas neįgaliųjų inventorius, technologijos ir paslaugos kainuoja didžiulius pinigus. Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas finansuoja tik sportininkų dalyvavimą žemynų ar planetos čempionatuose. Kita problema - profesionalių trenerių rengimas. Tik aklųjų riedulio rinktinės treneris gauna atlyginimą.
"Reikia burti profesionalius neįgaliuosius sportininkus, trenerius ir sudaryti visas sąlygas jiems dirbti. Kita problema - bazių trūkumas, skurdžios treniruočių sąlygos. "Vasarą užsidarius mūsų baseinams, treniruotis ypač sudėtinga.
Aklųjų riedulio grupės varžybose Lietuvos rinktinė būsimuosius čempionus suomius sutriuškino 10:0, tačiau netikėtai suklupo pusfinalyje prieš Braziliją - 1:2. Planuojame lengvaatlečiams kelis kartus per metus organizuoti bendras stovyklas, gerinti jų treniruočių sąlygas, padėti kaupti patirtį, - kalbėjo LNSF vadovas. - Dideles viltis siejame su M.Biliumi. Jo požiūris į sportą - profesionalus, Mindaugas net įkūrė savo klubą, kuriame meistriškumą gali kelti jauni sportininkai.
Karolis Verbliugevičius - įkvepiantis pavyzdys
KAROLIO VERBLIUGEVIČIAUS istorija gali įkvėpti net didžiausią skeptiką. Eismo įvykyje netekęs regėjimo, Karolis ne tik sugebėjo atsitiesti ir priimti naują gyvenimą, bet ir tapti kalnų slidininku, verslininku ir vienu stipriausių aklųjų teniso žaidėjų pasaulyje. Karolis visą laiką buvo aktyvus - žaidė futbolą, krepšinį, profesionaliai užsiėmė lauko tenisu. Viskas pasikeitė sulaukus devyniolikos metų, su draugais ryte važiuojant iš vakarėlio namo: „Sėdėjau šalia vairuotojo, šis nesuvaldė automobilio, vertėmės į griovį - daugiau nieko neatsimenu. Gavau stiprią galvos traumą, lūžo kaulai, kaukolė, nosis, netekau regos. „Pradžioje buvo labai sunku, dažnai prisimindavau praeitį, svarstydavau, kodėl tai įvyko. Tačiau žiūrėti į praeitį buvo didžiausia klaida.
Aktyviai į sportą jis grįžo 2019 m. - ne kaip tenisininkas ar krepšininkas, bet kaip kalnų slidininkas. „Tarp manęs ir gido turi būti garso ryšys per ausinę, mikrofoną arba garso kolonėlė, kurią gidas turi ant nugaros. Aš šliuožiu paskui jį per 35 metrus, girdžiu jo komandas ir stengiuosi tai atlikti. Visiems keista, kaip tai įmanoma. Kalnų slidinėjimo projektas baigėsi po trejų metų, Karolis su treneriu nutarė - norint tobulėti reikia keisti sąlygas.
Dar prieš sustabdydamas kalnų slidinėjimo etapą, Karolis pamažu grįžo į puikiai pažįstamus teniso kortus. „Taip sutapo, kad Vytenis Makauskas ne tik yra slidinėjimo treneris, bet, kaip ir aš, nuo vaikystės žaidė tenisą. Pasak pašnekovo, aklųjų ir įprasto lauko teniso taisyklės skiriasi vos keliais punktais: „Svarbiausias yra kamuoliukas, kuris skleidžia garsą - kitokiu neregiai žaisti negali. Kamuoliukas gali atšokti tris kartus, vadinasi, turime daugiau laiko. Taip pat žaidžiame perpus sumažintoje aikštelėje. Specialiai pritaikytas ir teniso kortas - iškiliomis, taktilinėmis linijomis pažymėta galinė linija, perdavimo zona, kampai. Sportininkas džiaugiasi - nuo antros klasės įgyti įgūdžiai atmintyje išliko, o ypač perdavimai. „Sunku atlikti judesius neturint regos, nes kamuoliukas atšoka neprognozuojamai, skirtingu aukščiu ir gyliu. Viskas dinamiška. Mano judesiai suteikia pranašumą, bet svarbiausia yra gera klausa - girdėti kamuoliuką ir nustatyti jo vietą.
Kai grįžo į tenisą, po dvejų metų Karolis jėgas išbandė tarptautinėse varžybose. Ne šiaip išbandė, o tapo vienu stipriausių aklųjų teniso žaidėjų. „2023 metais vyko du pasaulio čempionatai: pirmame užėmiau antrą vietą, antrame - trečią. Po metų Europos čempionate - trečią vietą, pasaulio čempionate - taip pat. Šiandieną sportininkas treniruojasi ir varžyboms rengiasi kartu su treneriu Aidu Danilovu. Pasak jų, treniruočių intensyvumas priklauso nuo aplinkybių ir turimo laiko - kai kada trys kartai per savaitę, o kai kada - ir per mėnesį. „Turime treniruočių planą, važinėjame į varžybas, mokomės iš savų ir kitų žaidėjų klaidų bei pranašumų. Įgyjame patirties ir stengiamės tai panaudoti treniruotėse.
Dalyvavimas čempionatuose ir kitų neregių istorijos pasėjo mintį - aklųjų tenisą pristatyti Lietuvoje. „Čempionatuose matėme, kad šia sporto šaka užsiima ir mėgaujasi daug žmonių, o Lietuvoje tuo metu žaidžiau tik aš vienas. „Praeitų metų pabaigoje surengėme pirmąjį Lietuvos aklųjų teniso čempionatą, susirinko 14 dalyvių. Šiais metais birželio 13-15 dienomis organizuojame tarptautinį čempionatą Vilniuje. Jau registravosi žaidėjų iš įvairių pasaulio šalių: Italijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Vokietijos, Sakartvelo ir kitų.
„Aplinkos pritaikomumą kuria žmonės - architektai, dizaineriai, miesto erdvių planuotojai, tačiau jiems dažnai trūksta žinių, kaip tai turėtų būti. Reikėtų artimesnio dialogo su neįgaliųjų organizacijomis, mano atveju - regos ir silpnaregių sąjunga. „Žmogus turi pripažinti realybę, kad atsitiko taip, o ne kitaip - kai kas neteko regos, kai kas - kojos. Tada su tuo susitaikyti, išmokti gyventi ir žiūrėti toliau. Pasaulis taip sukurtas - jeigu atimama viena galimybė, atsiveria kita.