Prancūzija užima ypatingą vietą Lietuvos olimpinėje istorijoje, o tai reiškia, kad 2024 m. Paryžiuje švęsime savo olimpinį šimtmetį. Nuotraukų autoriai: Alfredo Pliadžio, Valdo Malinausko, Mindaugo Kulbio, Broniaus Čekanausko, LTOK archyvo nuotr.
Lietuvos Olimpinio Judėjimo Pradžia
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. įvyko nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas prievole organizuoti olimpinį sąjūdį.
Kvietimai į Olimpines Žaidynes
Būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
Olimpinio Komiteto Steigimas
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija. 1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą, kurį švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“.
Pagal šį dokumentą, Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais. 1937 m. gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
Okupacija ir Dalyvavimas SSRS Sudėtyje
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti. 1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
LTOK Atkūrimas
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą. Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti. 1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOK.
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. Jo metu atkurta Lietuvos olimpinė organizacija, pavadinta Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais - K. Motieka, V. Nėnius ir olimpinis čempionas G. Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J. Grinbergas.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Tarptautinis Pripažinimas
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J. A. Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
Sugrįžimas į Olimpines Žaidynes
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko.
Prieš antrąjį olimpinį sugrįžimą teko susidurti su ne ką menkesniais iššūkiais. Pasirengti 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėms žaidynėms teko per 90 dienų. Tik tiek laiko buvo likę, kai po beveik trejų izoliacijos metų antrąkart Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintos jaunos šalies sportininkai ir sporto organizatoriai pagaliau sulaukė kvietimo į 1992 m. Albervilio žiemos olimpines žaidynes.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
„Valstybė tik kūrėsi, pinigų nebuvo, lietuviški pasai irgi buvo tik pradėti spausdinti. Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Mes būtinai norėjome važiuoti su savo pasais, o valstybė padarė viską, kad į žaidynes išvyktume kaip nepriklausomos šalies atstovai“, - yra pasakojęs vienas pagrindinių LTOK atkūrimo vairininkų A. Poviliūnas.
Visos vėlesnės žaidynės pamažu tapo ketverių olimpinio ciklo metų darbo rutina, o štai pačios pirmosios - 1992 m. Albervilio žiemos ir tais pačiais metais Barselonoje vykusios vasaros buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu. „Pačios pirmosios Albervilyje - kaip iš laivo į balių“, - taip minėtą 90 dienų pasirengimo žaidynėms laikotarpį apibūdino A. Poviliūnas.
Lietuvos Sportininkų Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose dalyvaus mūsų šalies sportininkai. Vadinasi, praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto.
1924 m. Paryžius
Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta trylikos futbolininkų rinktinė. Po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
1928 m. Sankt Moricas
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
1928 m. Amsterdamas
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
1952 m. Helsinkis
Pasaulinė ekonomikos krizė, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija lėmė, kad tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių į žaidynes vėl vyko lietuvių. 1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo. Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5-8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).
1956 m. Melburnas
Į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K. Petkevičius, taip pat S. Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 m. Roma
Į Romą vykę keturi mūsų šalies atstovai parsivežė solidų kraitį - tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos - ketvirtas.
1964 m. Tokijas
Į Japoniją vyko jau kur kas daugiau lietuvių - 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. O parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą.
1968 m. Meksikas
Šių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z. Juknos ir A. Bagdonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Miunchenas
Aštuoni Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. Monrealis
Į Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), taip pat pasipuošė bronza.
1980 m. Maskva
Į Maskvoje vykusias žaidynes vyko…
Bokso Šaka Lietuvoje
Boksas yra kovos sportas, kurio tikslas - kuo daugiau kartų tiksliai smūgiuoti varžovui į galvą ir krūtinę, o pačiam išvengti smūgių. Mėgėjai boksuojasi minkštomis odinėmis pirštinėmis kvadratinėje aikštelėje - ringe - 4 raundus po 2 min (suaugusieji ir jaunimas), 3 raundus po 2 min (jauniai). Profesionalai boksuojasi 4, 6, 8, 10 ir 12 raundų po 3 min su 1 min pertraukomis. Teisėjauja ringo teisėjas ir 3 (profesionalams) arba 5 (mėgėjams) šoniniai teisėjai.
Kumštynės (be pirštinių) atsirado daugiau kaip prieš 5000 m. Egipte ir Babilonijoje. 688 pr. Kr.-394 po Kr. jos įėjo į graikų olimpinių žaidynių programą. 18-19 a. boksas atgimė Jungtinėje Karalystėje ir paplito visame pasaulyje. 1904 boksas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą; nuo 2012 dalyvauja moterys. Nuo 1925 rengiami Europos, nuo 1974 - pasaulio čempionatai.
Lietuvoje liaudiškos kumštynės buvo žinomos nuo seniausių laikų. Pirmieji boksininkai lietuviai buvo išeiviai Amerikoje. Lietuvoje pirmosios bokso rungtynės surengtos 1919 Kaune. 1923 įvykusiose bokso varžybose dalyvavo 5 sportininkai, nugalėjo V. Byla; organizatorius ir ringo teisėjas buvo S. Darius. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse Lietuvos boksininkai, J. Vinča ir Kazys Markevičius, dalyvavo 1928.
Iki Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėjo lietuviai boksininkai: J. Čepulionis (1913-14 pasaulio profesionalų bokso vidutinio svorio čempionas), J. Žukauskas-Šarkis (8 m. buvo pasaulio stipriausiųjų dešimtuke, 1932-33 absoliutus pasaulio čempionas), Antanas Lazdauskas, E. Dapkūnas, Justas Sirutis, E. Juškis. Lietuvoje boksas pradėtas plačiau kultivuoti po Antrojo pasaulinio karo.
A. Šocikas buvo 1953, 1955 Europos ir 6 kartus (1950-54, 1956) SSRS čempionas, R. Murauskas - 1956 olimpinių žaidynių 3 ir SSRS čempionato 1 vietos laimėtojas, R. Tamulis - 1961, 1963, 1965 Europos, 5 kartus (1959, 1961-62, 1964, 1966) SSRS čempionas, 1964 Tokijo olimpinėse žaidynėse laimėjo sidabro medalį, D. Pozniakas - 1965, 1967, 1969 Europos, 4 kartus (1962, 1965, 1967-68) SSRS, 1968 Meksiko olimpinių žaidynių čempionas, J. Čepulis 1968 olimpinėse žaidynėse laimėjo sidabro medalį, J. Juocevičius - 1971 Europos, 1970, 1971 SSRS čempionas, Nikolajus Jerofejevas 1978 laimėjo 3 vietą pasaulio čempionate.
1992 Lietuvos bokso federaciją pripažino Tarptautinė mėgėjų bokso asociacija (AIBA) ir Europos mėgėjų bokso asociacija (EABA). V. Karpačiauskas 1992 olimpinėse žaidynėse užėmė 4 vietą, 1993 pasaulio čempionate - 2, Europos - 1 vietą. 1995 pasaulio čempionate V. Bičiulaitis ir V. Karpačiauskas iškovojo bronzos, Europos čempionate 1998 Ivanas Stapovičius - sidabro, 2000 Darius Jasevičius - bronzos medalį. E. Petrauskas 2012 Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo bokso varžybų bronzos medalį. E. Stanionis 2015 tapo Europos čempionu, 2022 - WBA reguliariojo pusvidutinio svorio kategorijos pasaulio čempionu (pirmuoju profesionalaus bokso čempionu iš Lietuvos). 2021 Gabrielė Stonkutė Europos jaunimo (iki 22 m.) čempionate iškovojo sidabro, 2022 - bronzos medalį bei Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojo 1 vietą.
Rengiami turnyrai: V. Garbulio (Marijampolėje; nuo 1993), A. Šociko (Kaune; nuo 1996), V. Peleckio (Šiauliuose; nuo 1997), V. Karpačiausko (Panevėžyje; nuo 1998), D. Pozniako (Vilniuje; nuo 2005), R. Tamulio (Kaune; nuo 2009).
UTMA Kovos
Svarbiausiose UTMA dvikovose Dominykui Dirksčiui iššūkį mes jau pergalingai šioje organizacijoje debiutavęs Naglis Kanišauskas, o Raimondas Avlasevičius su Nikola Cvetkovičiumi ir Dovydas Levickis su Artūru Brižinsku kovos dėl UTMA diržų. Vakarą vainikuos buvusio pasaulio WBA čempiono Eimanto Stanionio ir Pietų Afrikos kovotojo Jabulani Makhense kova.
Iš pradžių žiūrovai galėjo mėgautis nokautų šou. „Early prelims“ kovose E. Skurdelis susitvarkė su J. Johnsonu, A. Trofimčukas įveikė D. Sudurovą, R. Liorančas nugalėjo V. Kaminiarį, A. Baniulis neturėjo vargo prieš M. Elbouchaibi, o J. Jazevičius susitvarkė prieš A. Velenčiuką.
Preliminarių kovų starte lietuviui Evaldui Balsiui ir latviui Aleksandrui Čerkesovui prireikė papildomo raundo, kad būtų išaiškintas nugalėtojas. Galiausiai po keturių raundų teisėjų sprendimu pergalę vis dėlto iškovojo lietuvis.
Žygimanto „šamano“ Kiudelio ir Justino Gedmino dvikova prasidėjo aktyviais veiksmais visuose trijuose raunduose. Galiausiai vėl viską lėmė teisėjų sprendimas. Teisėjų verdiktas - aktyvesnio ir varžovui veidą prakirtusio J. Gedmino pergalė.
Kitoje kovoje „Žalgirio arenoje“ surinkę tūkstančiai žiūrovų išvydo pirmąjį Lietuvos kovotojo pralaimėjimą. „Sparta Fight Gym“ atstovas Vitas Karosas po techninio nokauto nusileido ispanui Khyzeriui Hayatui, kuris sugebėjo sėkmingai užatakuoti oponento kojas ir privertė teisėją triskart skaičiuoti iki aštuonių. Po kovos lietuvis į rūbinę grįžo tik padedamas savo komandos atstovų.
Ketvirtasis preliminarių kovų susitikimas tarp Mato Pultaražinsko ir Martyno Daniaus taip pat baigėsi anksčiau laiko. Techniniu nokautu kovą laimėjo su ŽAS daina „Palanga močiučių“ į ringą įšėjęs M. Danius, oponentą nugalėjęs antrajame raunde po antrojo nokdauno.
Preliminarias kovas uždarė Dovydo „Rimkenzo“ Rimkaus ir Danila Matiukovo dvikova. D. Rimkus į ringą žygiavo su Mino daina „Dėl meilės mirt galiu“, arenoje gyvai dainą atliko pats Mino. Visgi pristačius kovotojus „Rimkenzo“ buvo nušvilptas.
Kovą galiausiai po trijų raundų teisėjų sprendimų laimėjo D. Rimkus, kuriam rezultatu 10:8 buvo „atiduoti“ visi trys raundai.
Pirmoje pagrindinėje dienos kovoje Deividas Jemeljanovas jau pirmojo raundo viduryje prakirto Isa Gočmeno antakį, tačiau iki lemiamo raundo nei vienas kovotojo didesnės persvaros neįgijo. Visgi lemiame raunde turkas išsaugojo daugiau jėgų ir pataikęs kelis sėkmingus smūgius su kojomis iš pradžių pasiuntė Deividą į nokdauną, o tik pratęsus kovą po akimirkos ir nokautavo.
Antroje kovoje žiūrovai galėjo mėgautis vienintele dienos muaythai kova, kurioje vienas kitam į atlapus kibo Deividas Danyla ir Arnas Kalasiūnas. Antrojo raundo pradžioje D. Danyla du kartus varžovą siuntė į nokdauną, o vėliau paleidus galybę smūgių į veido sritį teisėjas buvo priverstas nutraukti kovą.
Po puikios D. Danylos pergalės į ringą žengė Dovydas Levickis - Artūras Brižinskas. Kovotojai susitiko dvikovoje dėl UTMA titulo svorio kategorijoje iki 67 kg.
Antrajame raunde D. Levickis pataikė sėkmingą smūgį kaire į veidą ir paguldė varžovą į nokdauną, o raundo pabaigoje po netikėto smūgio į koją privertė varžovą suklupti į dar vieną nokdauną.
Trečiajame raunde praleidęs dar vieną smūgį į dešinę blauzdą A. Brižinskas vėl atsidūrė nokdaune. Visgi atsikėlęs kovotojas įpyko ir pagavęs varžovą paleido laviną smūgių į varžovą, po ko jau D. Levickis atsidūrė nokdaune.
Ketvirtajame raunde D. Levickis vėl ieškojo savo varžovo dešinės kojos blauzdos. Smūgį Dovydas atrado, o ketvirtasis nokdaunas buvo paskutinis. A. Brižinskas atsisakė kovą tęsti, o D. Levickis buvo pripažintas savo kategorijos UTMA čempionu.
Ketvirtoje dvikovoje žodžių kišenėje neieškantis Dominykas Dirkstys stojo į kovą su Nagliu Kanišausku. Nors abu sportininkai yra iš Klaipėdos, D. Dirkstys visą laiką buvo nušvilpiamas, o N. Kanišauskas susilaukė daugybės palaikymo iš publikos.