Futbolas Lietuvoje turi gilias šaknis, siekiančias dar prieš šalies nepriklausomybės paskelbimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime futbolo kamuolio raidą Lietuvoje, pradedant nuo pirmųjų žaidimų su improvizuotais kamuoliais iki modernių technologijų naudojimo šiuolaikiniuose kamuoliuose. Taip pat aptarsime, kaip futbolas plėtojosi Lietuvoje ir kokie veiksniai turėjo įtakos šio sporto populiarumui.
Futbolo užuomazgos Lietuvoje
Nėra tiksliai žinoma, kada pirmasis lietuvis spyrė kamuolį improvizuotų vartų link, tačiau tai įvyko dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais metais. Futbolas žaistas jau 1905-ais Klaipėdoje, 1909 - Vilniuje, tačiau čia kamuolį spardė, pagrinde, kitataučiai. 1911-aisias karininko Vincento Petrausko iniciatyva Kauno sporto draugijoje „Oriol“ buvo suburtos dvi futbolo komandos. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pristabdė sporto raidą šalyje, šalies futbolo pionierius Vincentas Petrauskas dalyvavo sunkiuose mūšiuose, buvo paimtas į vokiečių nelaisvę, o karui pasibaigus kūrė nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš lenkus ir bolševikus. Na, o kol žvangėjo ginklai, iš carinės Rusijos išsivadavusioje šalyje futbolą kūrė kiti.
Futbolo kamuolys: apibrėžimas ir evoliucija
Kamuolỹs - apvalus arba ovalus sportinių ir judriųjų žaidimų įrankis mėtymui, gaudymui, daužymui, ridenimui, stūmimui. Padarytas iš odos, gumos ar kitos medžiagos, pilnaviduris (dviratinio, arba velobolo, kamuolys) arba pripučiamas (futbolo, krepšinio kamuoliai). Mažos masės ir skersmens pilnaviduris ar tuščiaviduris rutulys vadinamas kamuoliuku (pvz., beisbolo, stalo teniso, teniso).
Jau 3500 pr. Kr. Azijos šalyse kariai žaidė kamuolio žaidimus, primenančius dabartinį futbolą. Pirmieji kamuoliai buvo iš molio, aptraukti oda. Dabartinių kamuolių prototipais laikomi Amerikos indėnų gaminti kaučiuko dervos kamuoliai, kurie 16 a. atkeliavo į Europą.
Futbolas Lietuvoje: svarbūs etapai
- 1910-1912 m. - neoficialūs duomenys rodo, kad futbolas Klaipėdos krašte buvo žaidžiamas jau 19 a. pabaigoje.
- 1922 m. - įvyko pirmosios futbolo pirmenybės (pradėjo 10, baigė 5 komandos).
- 1923 m. - Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (narystė suspenduota 1944, atkurta 1991).
- 1924 m. - Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse.
- Nuo 1947 m. - rengiami Lietuvos futbolo taurės (1947-91 Tiesos taurės) turnyrai.
- Nuo 1995 m. - dėl supertaurės žaidžia Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas.
- 1946 ir 1947 m. - Lietuvos jaunių futbolo rinktinė tapo SSRS čempione.
- 1983 m. - jaunimo rinktinė - SSRS tautų spartakiados futbolo turnyro nugalėtoja.
- 1987 m. - Vilniaus „Žalgiris“ tapo universiados čempionu ir SSRS pirmenybių 3 vietos laimėtoju.
- 1990 m. - Vilniaus „Žalgiris“ tapo Baltijos šalių čempionu.
- 2019 m. - Lietuvos vaikinų iki 21 m. futbolo rinktinė dalyvavo atrankoje į Europos čempionatą.
- Nuo 1970 m. - moterų futbolas pradėtas žaisti.
- Nuo 1994 m. - rengiami Lietuvos moterų futbolo čempionatai.
Futbolo kamuolių gamybos technologijos ir inovacijos
XX amžiuje sporto kamuolių gamyba išgyveno reikšmingus pokyčius dėl naujų medžiagų ir technologijų atsiradimo, siekiant pagerinti kamuolių kokybę, ilgaamžiškumą ir žaidimo patirtį.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Naujausios tendencijos ir inovacijos apima pažangiausias medžiagas, technologijas ir dizaino sprendimus, kurie pagerina kamuolių savybes, ilgaamžiškumą ir ekologinį poveikį.
- Naudojami ir tobulinami sintetiniai polimerai, kompozitinės medžiagos kamuoliams suteikia tvirtumo ir elastingumo, užtikrina puikų šoklumą ir kamuolio valdymą.
- Naudojant nanodaleles, pagerinamos kamuolio paviršiaus savybės, tokias kaip sukibimas, atsparumas drėgmei ir ilgaamžiškumas. Nanotechnologijos taip pat gali būti naudojamos kamuolių antibakterinėms savybėms pagerinti.
- 3D spausdintuvų pagalba gaminami kamuoliai su sudėtingomis vidaus struktūromis, taip pat ši technologija leidžia greitai ir ekonomiškai gaminti prototipus bei pritaikyti individualius dizainus.
- Kai kurie sporto kamuoliai, tokie kaip rankinio kamuoliai gaminami su specialiomis ergonominėmis formomis ir paviršiais, kurie pagerina sukibimą ir komfortą žaidimo metu.
- Didelis dėmesys teikiamas tvarumui: biologiškai skaidomoms, perdirbamoms ir perdirbtoms medžiagoms.
- Naujausi sporto kamuoliai gali turėti integruotus jutiklius, kurie matuoja smūgio jėgą, greitį, sukimosi kampą ir kitus parametrus. Ši informacija gali būti perduodama į išmaniuosius įrenginius, leidžiant sportininkams analizuoti savo žaidimą ir tobulinti techniką.
Šios pažangios technologijos ne tik pagerina žaidimo kokybę ir žaidėjų patirtį, bet ir mažina sporto įrangos gamybos poveikį aplinkai.
Ryškiausios Lietuvos futbolininkės: Liucija Vaitukaitytė
Kamuolys jai limpa prie kojos lyg bitės prie medaus, o perdavimus ji atlieka preciziškai kaip ir spaudydama pianino klavišus. Kaip ir jos vardas (kildinamas nuo lotyniško „lux“ - šviesa), Liucija Vaitukaitytė - viena ryškiausių prošvaisčių lietuviško futbolo padangėje. Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė - vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje.
Šį futbolo fenomeną paaiškinti nėra paprasta. Jei palygintume, pavyzdžiui, su vyrų futbolo legenda Arminu Narbekovu, jis taip pat kilo iš mažo miestelio. L. Vaitukaitytės gimtasis kraštas - Dusetos - labiau žinomas dėl ežerų ir žirgų lenktynių žiemą. Futbolo pasiekimais bei tradicijomis negarsėjo ir visas Zarasų rajonas. Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė - tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu.
Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys - jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje. Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R. Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių - tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras. Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę - čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę - čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas.
Rimas džiaugiasi Liucijos sugrįžimu per atostogas, bet pripažįsta - dalį laiko vėl atima futbolas, nes be jo dukra pabūna neilgai. „Namie pamiega kiek nori, stengiamės nežadinti, kad ir reikia kažką padėti. Bet vaikų neišmokėme ilsėtis, nieko neveikti, nors kartais reikia, - tarsi su apgailestavimu, bet supratingu tonu kalbėjo R. Vaitukaitis - Liucija labai greit pasiilgsta futbolo. Ilsėtis nuo to nemoka. Tuoj pat ieško su kuo pažaisti: vieną kartą su berniukais Dusetose, kitą kartą prašo paskambinti į Uteną, ar treneris priims pasitreniruoti. Štai vyksta turnyras Zarasuose - būtinai reikia nuvažiuoti. Iš pradžių sako, kad nežais, tik žiūrės.
Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams. Grįžusi į Lietuvą L. „Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai - sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. „Laimėjus pirmas rungtynes visos merginos buvo labai patenkintos, o ypač treneris. Buvo gera matyti. Sakiau merginoms - pamatysite, laimėsime. Tik nustebau, kai pamačiau, kiek tai svarbu visiems. Ispanijoje žaidžiant labiau svarbu asmeniniai dalykai, kaip pasirodė pats žaidėjas. Čia, Utenoje, - tikra komanda, laimėjo visi: ir kas buvo atsargoje, ir kas filmavo rungtynes. Nesvarbu, vis tiek laimėjo.
„Utenio“ treneris A. Rastenis teigė, jog komanda iš pradžių nepatikėjo, kad viena geriausių Lietuvos žaidėjų prisijungs prie komandos: „Netikėjau ir pats. Kai paskambino pasakė kad nori žaisti - nesupratau. Kai pasakiau komandai - taip pat nepatikėjo. Anot jo, Liucijai atėjus merginos pasitempė, nori lygiuotis į ją: „Merginoms svarbu turėti pavyzdį. Daugumai pakėlė ir dvasią, pasitikėjimą. Aš taip pat jaučiuosi dėkingas, kad padėjo man kaip treneriui, kaip komandai. Malonu, kad atsiminė savo trenerį, ir kad norėjo padėti.
Utenoje moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A. Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L. Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai. „Tas entuziastas buvo Liucijos tėtis Rimas. Maža mergaitė atėjo su kamuoliu ir su juo nesiskyrė visą laiką. Būtent ją iš visų vaikų išsirinkau, nors buvo dviem metais jaunesnė už kitus, - pasakojo treneris - Ji visuomet išsiskyrė savo žaidimo intelektu, supratimu. Gerai matė aikštę, gerai valdė kamuolį. Užtruko labai neilgai kad suprastų, ką reikia daryti komandoje. Jau trečiose rungtynėse su berniukais žaidė pagrindinėje komandoje.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A. Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. „Su sese ir broliu daug žaidėme kartu. Rinkdavomės mokyklos stadione, su vyresniais berniukais, brolio klasiokais. Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralysti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Anot tėčio, mergaitei labai rūpėjo atimti kamuolį iš vyresnio brolio: „Nemačiau, kad brolis būtų pasidavęs, nors tarp jų 6 metų skirtumas. Brolis fiziškai greitesnis, stipresnis, bet aikštės matymu, kamuolio valdymu Liucija niekad nenusileido. Pamenu, kaip kartą brolis įspraudė ją į kampą.
Futbolo trauka dusetiškiams buvo didelė - jie rinkdavosi žaisti ir žiemą, ant sniego. „Tas man labai įstrigo iš vaikystės, nes buvo labai sunku bėgti. Netrūko ir kuriozų. R. Vaitukaitis teigia gerai pamenantis žaidimą ant sniego ir vieną atsitikimą. Kad būtų lengviau, judėti mergaitė paprašydavo mamos žaidžiant aprengti ne paltu, o lengva striuke. Be „šarvų“ mažojo futbolininkė yra nukentėjusi. „Kažkas spyrė, kamuolys rikošetu atšoko pilvui į vaiką, jis nuvirto. Žiema, sniegas, ašaros… 4 metų mergaitė nuėjo namo. Galvoju sau: sugadinau viską, daugiau futbolo nebežais, bijos kamuolio.
Mažoji Liucija visus stebino ne tik savo rajone, bet ir mokyklų žaidynėse. „Kamuolys iš „Ežiogolo“ man buvo vienas įsimintiniausių, tokių gražių gaudavome. Apskritai „Ežiogolas“ būdavo toks svarbus turnyras, pats svarbiausias kasmet. Tik prasidėdavo registracija - jau galvoji, kaip čia žaisime. Mums būtinai reikėdavo laimėti prieš Zarasų komandą, buvome didžiausi varžovai. Kelis kartus esame patekę į finalus Kaune. Man būdavo sunkoka, nes buvau mažesnė mergaitė. Bet buvo smagu, žaisti kartu su sesės klasiokais. Kartą per finalus nakvojome ir Kauno manieže, susiradome draugų. Liko geri prisiminimai.
Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R. Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. „Visada slaptai tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Tik niekada nepasakojau. Kartą, kai ji 6-7 metų nuvažiavo į turnyrą Šiauliuose, visi kolegos ėjo prie trenerio Arūno ir klausė, iš kur gavo „tą mergaitę“. Ji atsistojo į gynybą, visus kamuolius atiminėja ir skirsto į priekį. Kartą į Dusetas kažkaip užklydo užsieniečiai. Pamatę treniruotę nustebo: „Visi vaikai kaip vaikai, bet šita mergaitė ką išdarinėja.“ Tas jos intelektas futbole jautėsi, - pasakojo R. Vaitukaitis - Kartą žaidėme salės futbolo turnyre Jonavoje. Auklėtoja, nors ir nelabai supranta futbolą, man sako: „Rimule, tavo Liucija šoka, o visos kitos tai vargsta. Ji taip lengvai viską daro.“ Net nežinau, iš kur ji išmoko tos technikos. Galbūt pati sugalvojo, pamatė. Nuo mažens jai būdavo sunku kažką patarti. Kiek pamenu ir treneriai berniukus pabardavo, o Liucijai - nieko.
Liucija pabrėžė - būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias. „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. R. Vaitukaitis visuomet lydėjo dukrą į rungtynes. Paklausta, kiek reikšmingas tėčio ir šeimos palaikymas, Liucija net susigraudina. Akyse pasirodo dėkingumo kupinos ašaros. „Žiauriai mane palaiko… Nereikia daugiau motyvacijos, kai žmogus visur su tavimi. Būtų labai sunku, jei šeima nepalaikytų. Nuostabu, kai žinai, kad blogai ar gerai sužaisi, ar gausi traumą, bet kas atsitiks - šeima su tavimi.
Mergaitei nuo pat mažens nuolat tekdavo rungtyniauti su stipresniais, didesniais - iš pradžių su berniukais, vėliau pradėjus žaisti suaugusių merginų ir moterų futbolo varžybose. „Nebuvo lengva žaisti prieš moteris, nes trūko ir fizinės jėgos, ir psichologinio užtikrintumo. Bet jei žaidžiau, reiškia galėjau, sugebėjau. Man patiko. Aišku, nesijaučiau taip gerai kaip su bendraamžėmis. Nors už futbolo sritį Vaitukaičių šeimoje buvo atsakingas tėtis, retkarčiais prižiūrėti dukrą tekdavo ir mamai Daliai. Kartą išvykoje į Taliną ji lydėjo Dusetų mergaičių komandą. „Per rungtynių pertrauką Liucija sako: „Mama, tos mergos mane su šlaunimi stumdo“. Jai mažai tarp moterų buvo iš tikrųjų sunku. Kita vertus, ir smagu, kad tokia maža žaidžia“ - pasakojo D. Ji išskyrė ryškias dukros charakterio savybes: „Liucija labai labai tvirta savo nusistatyme, žino kas jai yra svarbu, ir taškas. Nuo tada, kai pradėjo spardyti kamuolį, turėjo užsispyrimą, buvo stipri fiziškai, labai rami. Bet visada buvo gera mergaitė.
R. Vaitukaičio pastebėjimu, mergina puikiai sugeba pritapti prie įvairaus kolektyvo, būti atsakinga: „Ji labai supranta žmones. Vienoje ar kitoje komandoje galbūt nebūna lengva, bet ji labai moka. Galbūt ne viskas patinka, bet moka bendrauti, išlikti kultūringa. Stengiasi padėti kiek gali. Atsakinga, nes ką pradėjo, tą ir baigia. Jei užsirašydavo į varžybas ir treneris priimdavo, tai negalėdavo mesti, sužaisdavo visą sezoną. Maksimalaus rezultato siekė visose srityse - ar muzikoje, ar mene, ar kituose darbuose. Kad Liucijai nepasisekdavo futbolo aikštėje, mama suprasdavo ir be žodžių. „Jei būdavau virtuvėje, žinodavau kaip baigėsi rungtynės pagal tai, kaip Liucija eidavo pro verandos duris. Net nereikėdavo žiūrėti. Žingsniai visai kitokie. Kai blogai sekdavosi - jai geriau nieko nesakyti. Emocijas aptardavo iš karto po rungtynių pakeliui namo su tuo, kuo važiuodavo“, - atskleidė D.
Mama neabejoja - Liucija galėjo pasiekti rezultatų įvairiose veiklose, ne tik futbole: „Ji taip pat puikiai grojo pianinu, rinko dešimtukus. Lankė dailės skyrių. Buvo matematikė, dalyvavo olimpiadose. Tikrai gabus vaikas. Savo sugebėjimą susikaupti, visas smegenis įdėjo į sportą. Dėl to toks ir rezultatas. Dėl pasirinkimo žaisti futbolą mama neprieštaravo, bet skatino dukrą tuo pačiu pabaigti muzikos mokyklą. Liucija atvira: pasitaikydavo ir sunkių akimirkų, nesutarimų. „Būdavo, kad išgirsdavau: „Tu daugiau nieko neveiki, tik futbolą žaidi. Reikia mokytis, išsimiegoti.“ Bet viskas praėjo, nes galų gale atėjau į tą tašką, kai mano gyvenimas yra futbolas ir bus futbolas. Tik mama norėjo, kad pabaigčiau muzikos mokyklą. Tai ir pabaigiau. Nebuvo sunku, nes man patiko groti pianinu mažens.
Prisėdusi prie pianino namuose ji puikiai valdo klavišus, lyg aikštėje ritinėtų kamuolį. „Tikrai daug panašumų. Yra ritmas, smegenų darbas. Turi greitai mąstyti. Grojant pianinu dvi rankos groja skirtingas natas, kartais skirtingą ritmą. Yra daug dalykų, kuriuos turi sujungti į vieną ir padaryti iš to visumą. Visame sporte irgi tas pats. Kūno judesius turi suderinti su mintimi, greitai mąstyti. Manau, kad tas prisidėjo ir prie geresnio mano žaidimo, - svarstė mergina - Taip pat panašu todėl, kad pamiršti kas vyksta aplinkui. Išeini į aikštę - visos problemos dingsta, kita nebesvarbu. Kai groji - taip pat žiūri tik į natas, nebegalvoji apie kitus dalykus. Buvo vaikystėje tokių momentų - kai labai susinervindavau, nubėgdavau namuose iki pianino pagroti. Tas man padėjo išlieti emociją. Futbole tas pats.
L. Vaitukaitytė niekada nesuko galvos dėl stereotipų, neva mergaitės turėtų tik muzikuoti ar šokti. Merginos teigimu, futbolas yra ne tik laisvalaikio pomėgis, bet ir išmokė būti komandoje, ir pralavino bendravimo įgūdžius. „Futbolas daug davė. Komandinis sportas - labai smagu. Turi daug žmonių ir su visais turi būti draugas. Ne tik turi, bet ir nori, ir pavyksta. Tikrai pralavino bendravimo įgūdžius. Žaidžiant taip pat pradedi daugiau pasitikėti savimi. Jei nebūčiau žaidusi - būčiau nedrąsi, - patikino Liucija - Kiek pastebėjau, kai tik susitinku sportininką - jis ir aktyvus, ir drąsus, ir nuoširdus, viską sako atvirai. Būna, kad daro nesąmonių, bet linksma gyventi… Sportininkai visi pasidaro panašūs gyvenimo būdu.
Futbolininkė teigė neturėjusi priežasčių sustoti žaisti. Tuo labiau, kad gerai sekėsi tiek gimtajame krašte, tiek ir Vilniaus, Kauno komandose. „Kai buvau maža, buvau labai susidomėjusi amerikiete Mia Hamm. Žiūrėjau visokius vaizdo įrašus kaip ji žaidžia. Lietuvoje visada stebėjau Šiaulių „Gintros-Universiteto“ žaidėjas. Galvojau, kad aš vieną dieną būsiu gera žaidėja, žaisiu Čempionių lygoje, moterų rinktinėje. Neilgai trukus ji pati tapo „Gintros“ žaidėja. Dar atstovaudama Kauno moterų komandai ji 2017 metų vasarą prisijungė prie Šiaulių ekipos Čempionių lygos turnyrui. Pajėgioje komandoje L. Vaitukaitytė tapo viena kertinių žaidėjų ir prisidėjo prie įspūdingo žygio Europoje. „Buvo labai daug emocijų, nes nesitikėjo, kad pateksime į kitą etapą. Net po lygiųjų 1:1 namie pirmose rungtynėse. Išvykos rungtynės Šveicarijoje buvo pačios geriausios ir komandai, ir man asmeniškai. Netgi vienintelį kartą, per kėlinį, perdavimu atlikau 100 procentų tikslumu. Pergale negalėjau patikėti ir po rungtynių. Rūbinėje vyko tiesiog šventė. Treneris buvo tiesiog „apšalęs“.
„Prieš burtus juokavome, kad išsitrauksime „Lyon“ ar „Barcelona“ ir parodysime, iš kur vėžiai žiemoja. Bet kai ištraukė burtus - buvo šokas. Prieš rungtynes buvo labai baisu, tris dienas negalėjau užmigti. Kai išėjome į aikštę pilname Šiaulių stadione, buvo šiurpuliukas. Buvo smagu matyti, kad Lietuvoje į moterų futbolo rungtynes atėjo tiek žmonių. Tai pirmas toks kartas, galbūt negreitai vėl bus. Buvo labai gera patirtis. Sužaidėme ir nieko baisaus nebuvo. Taip, lygis geresnis, geresnės žaidėjos. Bet nieko stebuklingo“, - akistatą su Ispanijos superklubu ramiai vertino L. Po antrųjų rungtynių Barselonoje futbolininkei pavyko sudominti futbolo specialistus, išvykti…