Lietuvos krepšinio rinktinė - tai ne tik sporto komanda, bet ir nacionalinės tapatybės bei kultūros simbolis. Jos istorija apima ne tik pergales ir pralaimėjimus, bet ir įkvepiančius paramos pavyzdžius, unikalią aprangą bei didžiulę įtaką visuomenei.
Istorijos pradžia ir pirmieji žingsniai
Kauno krepšinio komanda, plačiau žinoma kaip „Žalgiris“, buvo įkurta 1944 metais. Netrukus ji tapo viena iš svarbiausių krepšinio institucijų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pirmieji „Žalgirio“ žingsniai buvo mėgėjų lygmenyje, tačiau greitai komanda perėjo į profesionalų lygį. V. Ramoška tapo pirmuoju treneriu ir suformavo stiprią ekipą, kurią sudarė daugiausia vietiniai talentai. Greitai „Žalgiris“ pelnė populiarumą ir 1947 metais laimėjo pirmąjį Lietuvos krepšinio čempionatą. 1950-aisiais „Žalgiris“ tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos krepšinio klubu, dalyvavusiu Europos krepšinio čempionate, ir iškovojo sidabro medalius. Komanda ne tik populiarino krepšinį Lietuvoje, bet ir simbolizavo šalies kultūrą bei sportinę dvasią. 1980-aisiais komanda patyrė dar vieną reikšmingą etapą. Pasinaudojusi perestroikos laikotarpiu atsiradusiomis galimybėmis, „Žalgiris“ pasiekė didelių laimėjimų Europos krepšinio arenose. Kiekvienas laikotarpis komandos istorijoje buvo pažymėtas ryškiomis asmenybėmis, tokiomis kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Dainius Šuliauskas. „Žalgirio“ sėkmė neabejotinai prisidėjo prie krepšinio plėtros Lietuvoje. Komanda tapo tradicija, viliojančia jaunus krepšininkus. Kiekvienais metais „Žalgiris“ stengiasi ne tik laimėti nacionalinius čempionatus, bet ir reprezentuoti Lietuvą Europos bei pasaulio arenose.
Žalgirio triumfas ir pasiekimai
Didžiausias „Žalgirio“ triumfas įvyko 1999-aisiais, kai komanda laimėjo Europos krepšinio lygą (EuroLeague). Tai buvo pirmas kartas, kai buvusios Sovietų Sąjungos komanda pasiekė tokį prestižinį apdovanojimą. Šis laimėjimas sukėlė didžiulį entuziazmą tarp aistruolių ir atkreipė Europos dėmesį į Lietuvą, kaip į talentingų žaidėjų šalį. Ne mažiau įspūdingi yra „Žalgirio“ pasiekimai Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Komanda daugiau nei 20 kartų tapo čempione, kas liudija apie jos nuolatinį dominavimą nacionaliniame čempionate. Taip pat svarbus momentas buvo „Žalgirio“ sėkmė Baltijos krepšinio lygoje (BBL), kur komanda nuolat rodė aukštą žaidimo lygį ir tapo viena stipriausių ekipų.
Arena ir jaunimo programos
2011 metais atidaryta „Žalgirio“ arena taip pat ženkliai prisidėjo prie komandos sėkmės. Moderni arena, talpinanti daugiau nei 15 tūkstančių žiūrovų, tapo ne tik krepšinio, bet ir kitų renginių centru. „Žalgiris“ taip pat garsėja savo jaunimo programomis, kurios ugdo jaunuosius talentus. Komanda nuolat investuoja į jaunus krepšininkus, suteikdama jiems galimybes žaisti profesionaliame lygyje. Visi šie sėkmės momentai rodo, koks didelis „Žalgirio“ indėlis į krepšinį ir Lietuvos sportinę kultūrą.
Unikalūs marškinėliai: istorija ir simbolika
Šie „tie-dye“ stiliaus „Lithuania“ marškinėliai - ne tik drabužis, bet ir gyvas mūsų istorijos simbolis. Jie įkvėpti legendinės 1992 metų Barselonos olimpinės bronzos medalininkų aprangos, kurią Lietuvos rinktinė vilkėjo medalių įteikimo metu. Tačiau ši istorija neapsiriboja vien pergale - komandai išvykti į olimpines žaidynes trūko lėšų, ir tik išskirtinė pagalba iš Amerikos roko grupės „The Grateful Dead“ leido tai įgyvendinti. Jie ne tik palaikė Lietuvos krepšininkus, bet ir sukūrė unikalaus dizaino marškinėlius - Lietuvos trispalvių spalvų su skeletu dedančiu kamuolį į krepšį. Dabar legendiniai marškinėliai - dar modernesni, spalvingesni ir įspūdingesni. Skalbimas mašinoje: šaltas (maks. Pirmoji Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krepšinio rinktinė medalių teikimo ceremonijos metu nustebino visus vilkėdama batika dažytą aprangą su grupės Grateful Dead ir Lietuvos simbolika. Taip krepšininkai norėjo atsidėkoti muzikos grupei, parėmusiai rinktinę, kad ši galėtų dalyvauti Olimpiadoje. Batikos technika dažytuose marškinėliuose vaizduojamas į krepšį kamuolį dedantis skeletas Lietuvos vėliavos spalvų fone. „Tarsi feniksas, kylantis iš pelenų, lietuvių komanda atsirado iš niekur. Jie siekia lanko, nepaisydami jokių kliūčių ir kala kamuolį į krepšį…“ - taip marškinėlius apibūdina jų kūrėjas Gregas Speirsas.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Marškinėlių populiarumas ir tęsinys
Batika dažyta apranga tapo skiriamuoju Lietuvos rinktinės ženklu. Simpatijų lietuviams negailintys gerbėjai visame pasaulyje kolekciniais tikslais įsigyja šią rinktinės atributiką. Kaip teigė sporto komentatorius Jimas Lampley, marškinėliai buvo vienintelis suvenyras, kurį vertėjo parsivežti iš Barselonos. Pasibaigus Olimpiadai neeilinė krepšininkų apranga nebuvo pamiršta. 1996 m. grupės Grateful Dead nariai ir Lietuvos krepšininkai pratęsė sėkmingą marškinėlių istoriją - dar spalvingesnės jų variacijos džiugino sirgalius Atlantos olimpinėse žaidynėse. Netrukus vienus jų išvydo pasaulyje populiaraus serialo „Draugai“ žiūrovai. Jame „skeleto“ marškinėlius vilkėjo pašėlusi herojė Fibi (akt. Neįtikėtina, bet tai dar ne legendos pabaiga! „Skeleto“ marškinėliai 2013 m. gali pabuvoti kosmose. A. Karnišovas pasidalijo netikėta naujiena: „Susipažinau su astronautu, kuris kitų metų kovo 28 dieną šešiems mėnesiams skris į kosmosą.
Sportas kaip ugdymo priemonė
Gegužės 8-ąją Kaune, prezidento Valdo Adamkaus vardo lengvosios atletikos manieže, vykusiame dešimtajame Olimpinio švietimo forume, be olimpiečių, dalyvavo pedagogai, treneriai, sveikatos ir švietimo ekspertai, sportininkai. Šių metų forumo tema „Tai - daugiau nei tik sportas“ kvietė pažvelgti į sportą ne kaip į rezultatų siekimą, o kaip į įvairiapusę ugdymo priemonę, kuri formuoja žmogų: jo vertybes, atsakomybę, savikontrolę ir dvasinę pusiausvyrą. Drausmė, drąsa, užsispyrimas, atsakomybė, tinkamai nukreiptos emocijos, motyvacija ir net malda. Visa tai ir daugybė kitų dalykų padeda sportininkams siekti tikslo, įveikti iššūkius, suvaldyti kūną ir protą. Apie tai olimpinių žaidynių medalininkai ir olimpiečiai kalbėjo Kaune vykusiame dešimtajame Olimpinio švietimo forume.
Sportas ir lyderystė
„Sportas man davė viską“, - sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Sidnėjaus olimpinė čempionė, Tarptautinio olimpinio komiteto narė, Europos olimpinių komitetų asociacijos viceprezidentė dalyvavo forumo diskusijoje „Nuo sportininko iki lyderio: kaip sportas padėjo pasiekti karjeros aukštumų?“ Jai šioje diskusijoje antrino Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos prezidentas, LKU kredito unijų grupės valdybos narys ir kredito unijos „Ebitum“ generalinis direktorius Aurimas Lankas. Jis atkreipė dėmesį, kad sportuojant išsiugdytos savybės labai padeda visose gyvenimo srityse.
Savarankiškumas, drąsa, disciplina - tai savybės, kurias, pasak D.Gudzinevičiūtės, pirmiausia jai padėjo išsiugdyti sportas. „Man nuo dvylikos metų teko per visą Vilnių vienai važinėti į treniruotes šaudykloje. Tad kai klausiama, ką pirmiausia duoda sportas vaikams, galiu atsakyti - savarankiškumą ir supratimą, kad už tave niekas nieko nepadarys. Ir tai ateina labai greitai, nesvarbu, kokia sporto šaka užsiimi“, - pabrėžė olimpinė šaudymo čempionė. Ji išskyrė dar vieną sportininkams labai svarbią savybę - drąsą. „Sportininkams drąsa būtina. Juk kiekvieną kartą per varžybas laikai egzaminą. Ir galvoji: jei laimėsiu, būsiu geras, gražus ir išdidus. Bet kiekvienas pagalvoja ir apie tai, koks jis bus, jei pralaimės. O aš tikrai nebuvau ta sportininkė, kuris visą laiką laimi. Ar iš viso tokių yra? Todėl reikia drąsos ir atkaklumo nenuleisti rankų. Gal ir Aurimas pasakys, kiek kartų turėjo pralaimėti ir užimti toli gražu ne pirmą vietą, kol pasiekė tikslą. Dar vienas pavyzdys - yra sportininkų, kurie baigia karjerą anksti. Ir tada sakoma, kad pasitraukė būdami viršūnėje. Man atrodo, kad nieko čia gražaus nėra. Na, jei galvoji, kad pasiekei viską ir tau toliau nebeįdomu, - gal. Bet jei pasitrauki, nes bijai, kad iš paskos ateis jaunas, įžūlus ir stipresnis, tai nėra drąsus sprendimas“, - svarstė LTOK prezidentė.
A.Lankas šyptelėjo prisiminęs sportavimo pradžią: „Man ji buvo kiek kitokia, nes treniravo tėtis, todėl jis mane visada nuveždavo į treniruotes. Tad savarankiškumas atėjo vėliau. Bet gana greitai susiformavo užsispyrimas ir tikslo siekimas. Juk mūsų sporto šakos atstovai, kol nebūna pasiekę gerų rezultatų, irkluoti pradeda vos nutirpus ledui. Tai kartais pagalvodavau: kam aš ką bloga padariau, kad esant nuliui laipsnių reikia lipti į baidarę, irkluoti ilgus kilometrus ir taip ruoštis sezonui. Treniruotės dažnai vykdavo ryte, dar prieš pamokas, o vėliau - prieš darbą. Reikėdavo keltis 4-5 valandą ryto, kad spėčiau nuvažiuoti prie ežero, pasitreniruoti, po to nusiprausti ir šviežias pasirodyti mokykloje ar darbe. Ir nesvarbu, kaip stipriai nori miego, - vis tiek reikia keltis. Nes jei pats nepadarysi, niekas kitas to už tave nepadarys“, - teigė tituluotas baidarininkas.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Didžiąją karjeros dalį jis irklavo dvivietę drauge su Edvinu Ramanausku. Kartu jie 2016 m. Rio de Žaneire laimėjo olimpinę bronzą. Komandinis darbas padėjo išsiugdyti ir atsakomybės prieš kitą žmogų jausmą. „Save gal gali šiek tiek apgauti - ai, pamiegosiu, vieną treniruotę praleisiu. Bet nenorėdavai nuvilti porininko. Todėl keldavaisi, eidavai ir darydavai tai, ką privalai. O paskui tai tapo tiesiog rutina ir nebegalvodavai, kad darai kažkokį žygdarbį, jei keliesi anksčiau ar lipi į baidarę, nors lauke nulis laipsnių“, - tikino A.Lankas. Jam pritarė D.Gudzinevičiūtė: „Aš neturėjau porininko. Bet turėjau trenerį, kuris dėl manęs atvažiuodavo į šaudyklą, todėl irgi negalėjau neateiti ar ateiti nepasiruošusi. Beje, man irgi kartais būdavo žiauriai šalta per treniruotes. Bet dar dažniau labai karšta, nes šaudymas - vasaros sporto šaka.“
Sportas ir psichologija
D.Gudzinevičiūtė nuo 2012 m. vadovauja LTOK. Diskusiją moderavęs žurnalistas Saulius Nalivaika paklausė, kokios sportuojant išmoktos pamokos padėjo tapti lydere ir vadovauti vienai svarbiausių šalies sporto organizacijų, dirbti su didele komanda ir susidurti su daugybe iššūkių. „Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes keleri metai buvo labai sunkūs. Viskas ritosi tik žemyn. Ieškodama išeities susiradau psichologą ir drauge perėjome per viską. Vėliau mokiausi ir neurolingvistinio programavimo, baigiau taikomosios psichologijos koledžą, įgijau labai svarbių žinių. Šioje diskusijoje ne kartą kalbėjome apie atkaklumą. Jis susijęs ir su tuo, kaip nepasiduoti nesėkmei, kaip suvirškinti pralaimėjimą. Kaip padaryti, kad pralaimėjimas taptų laipteliu į laimėjimą. Todėl mes dažniausiai nesakome, kad tai pralaimėjimas, o vadiname pamoka. Tu išmoksti pamoką ir jos nepamiršti. Mano sporto šakoje tokių pamokų būdavo 25 per šūvių seriją. Jei atlikai gerą šūvį, viskas puiku, bet jei blogą - svarbu neužstrigti ir sau pasakyti, kad tai buvo blogai, todėl reikia pataisyti. Šaudymas - tikslumo sporto šaka. Čia svarbu nepamesti pagrindinės krypties ir į ją sėkmingai grįžti po nesėkmės. Aš išmokau į labai daug dalykų nekreipti dėmesio. Ir manęs nemėgėjai, kurie prirašo komentarų, gali būti ramūs - aš jų neskaitau. Mano darbe būtinas pasitikėjimas ir atsakomybė kitiems, komandai, nes tai tik komandinis darbas. Man labai pasisekė, nes pavyko surinkti pačią geriausią komandą. Motyvacija taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Man vienas verslininkas sakė, kad aš labai laiminga, nes dirbu iš idėjos, o jis - tik už pinigus. Idėja - verslo, šeimos, kūrybos, mūsų atveju - sporto variklis. Ji parodo, kad mums tai rūpi. Kaip ir Aurimui, kuris niekur nedingo iš sporto, vadovauja federacijai. Ne todėl, kad reikia. Tai ne tik darbas. Mūsų kolektyve nėra žmonių, kuriems tai tik darbas. Idėja, noras, tikėjimas sportu - ne tik tuo didžiuoju, kuris atveda mases“, - tvirtino LTOK prezidentė.
Sportas ir karjera
A.Lankas sukaupė daugybę patirties dirbdamas su sportu visai nesusijusius darbus. Bet juose labai padeda sportuojant gautos pamokos. Aštuoniolikmečiai A.Lankas ir E.Ramanauskas tarp bendraamžių buvo šešti pasaulyje, tačiau šalies Baidarių ir kanojų irklavimo federacija tuo metu didžiausią dėmesį skyrė vyresniems atletams, tad porininkai nutarė pasirinkti studijas. A.Lankas įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Ir penkerius metus buvo atsidavęs tik mokslui: „Nebuvau itin gabus mokslams, todėl tam reikėjo skirti labai daug laiko. Jau po pirmojo pusmečio, neišlaikęs dviejų egzaminų, skambinau mamai ir sakiau: „Grįžtu, nebereikia man jokių teisės mokslų.“ Bet mama patarė: „O tu pabandyk.“ Ir čia padėjo sporte išsiugdytas atkaklumas. Kad tai tik pamoka, gal laikina nesėkmė ir ateityje bus galima džiaugtis rezultatais. Teisės studijos, tie penkeri metai, padarė mane atsparesnį aplinkai, kitų nuomonei.“
Nusprendęs grįžti į sportą, baidarininkas turėjo pagrindą po kojomis - darbą, todėl jam nereikėjo kasdien galvoti, kaip pragyventi. „Palinkėčiau visiems sportininkams, bent jau iš pradžių, nežiūrėti į sportą kaip į galimybę užsidirbti. Tai neturi būti pagrindinė idėja. Turi sportuoti dėl savęs, dėl Lietuvos, dėl savo miesto. Nereikia nusiteikti, kad kada nors tapsiu čempionu, užsidirbsiu rentą, pasirašysiu gerą kontraktą. Tai savotiškai gali užprogramuoti nesėkmę. Turi labai mylėti tai, ką darai. Aš norėjau sportuoti, grįžti į sportą. Ir tai pavyko padaryti laipsniškai. Mes sugrįžome į sportą 2010 metais, o olimpinį medalį iškovojome 2016-aisiais. Kryptingas darbas, tikėjimas savimi, gal ir tam tikrų aplinkybių sutapimas atveda į Olimpo kalno viršūnę. Nereikia bijoti šalia turėti kitų veiklų. Kai kurie sako, kad atsiduodu tik sportui arba tik darbui. Ne. Gal kaip tik fizinė ir protinė dermė padeda subalansuoti gyvenimą. Kai sunku darbe, fiziškai išsikrauni treniruotėse ir kitą dieną su daug daugiau energijos ateini į darbą. Ir atvirkščiai“, - mintimis dalijosi olimpinis medalininkas.
Paklausti, ar dabar būtų tiek pasiekę, jei nebūtų sportavę, D.Gudzinevičiūtė ir A.Lankas neslėpė, kad tikrai ne. „Manęs ne kartą klausė, ką man davė sportas. Trumpiausias atsakymas - viską. Sportas man davė ir žmones. Štai ir dabar tarp kolegų olimpiniuose komitetuose visame pasaulyje yra didžiulė bendrystė. Mes konkuruojame susirinkę per varžybas sportininkų skaičiumi, medaliais. Bet tik geranoriškai. Ir, jei prireikia, pagalbos gali sulaukti visame pasaulyje. Mums reikėtų keisti Konstituciją, nes joje parašyta, kad valstybė remia sportą. Valstybė turi ne remti, o investuoti į sportą, nes tai investicija į šalies ateitį. Juk nesportuojantis, nejudantis vaikas šiais laikais yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Mūsų sveikata ne mažiau svarbi nei gynybos sistema. Antraip rizikuojame likti be žmonių, kurie fiziškai galėtų ginti tėvynę“, - įsitikinusi olimpinė čempionė. A.Lankas antrino: „Sportas davė beveik viską. Sporto pergalės ryškiausiai matomos visuomenėje. Jei parašysi knygą, ne visi ją perskaitys. O jei sportininkas pasiekia rezultatų, į jį pradeda kreipti dėmesį. Kai sportininkas kartu yra išsilavinęs, jo nuomonė tampa svarbi. Ir visuomenė jį pradeda matyti ne tik kaip sportininką, bet ir kaip tam tikrą nuomonės formuotoją, nors nenoriu taip vadinti. Juk savo patirtimi ir pasiekimais įrodei, kad tavo veiksmai yra teisingi ir viską darei gerai.“
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Kaip įkvėpti jaunimą sportuoti
Kalbėdami apie tai, kaip jauną žmogų įkvėpti būti fiziškai aktyvų, olimpiečiai negailėjo patarimų. „Yra dvi pusės. Tos didžiosios žuvys - olimpiečiai, čempionai, kuriuos visi mato. Ir jie paskatina judėti kitus. Gyvename laikais, kai nėra būtinybės daug judėti. Ir vaikai, ir mes patys aptingę. Kai kurie vaikai nebežino, kas yra sportbačiai, kaip reikia sportuoti. Bet tai pateisinama, atseit - ai, vaikai nenori. Mūsų užduotis - užvesti juos. O kas užveda? Lyderis, kuris veda į priekį, sudomina, užkrečia. Esame taip sukurti: mums patinka bendrystė, patinka varžytis. Net mūsų pastate esančioje salėje renkasi pensinio amžiaus krepšininkai. Ir rungtyniauja. Varžytis patinka darželinukams Lietuvos mažųjų žaidynėse, patinka senjorams. Visiems. Niekam nepatinka sportuoti vienam. Taip, tu padarai kažką vienas, bet bendrystė yra pagrindinis postūmis. Svarbiausia - daryti“, - aiškino LTOK prezidentė.
„Kai mokiausi mokykloje, būdavo pedagogų, kurie tiesiog numesdavo krepšinio kamuolį ir tokios būdavo fizinio lavinimo pamokos. Taip niekada nedarykite. Pedagogas savo pavyzdžiu gali suburti, sugalvoti kažką, kad pritrauktų vaikus, o šie norėtų varžytis, draugiškai tarpusavyje konkuruoti. Pavyzdžiui, klasėje ir net nebūtinai tai turi būti sportiniai žaidimai. Tinka ir viktorina, kad ne vien fiziškai pajėgūs vaikai galėtų parodyti, jog ir jie gali lyderiauti, varžytis“, - patarė A.Lankas.
Proto, kūno ir dvasios darna
Diskusijoje „Proto, kūno ir dvasios darna“ Paryžiaus žaidynių bronzos medalio laimėtoja irkluotoja Viktorija Senkutė papasakojo apie tai, kas jai padėjo nepalūžti sunkiausiais momentais, ir atskleidė savo kasdienius ritualus, padedančius atsikratyti blogų emocijų. Olimpietė ieties metikė, o dabar - sporto psichologė, lyderystės ugdymo mentorė Inga Stasiulionytė diskusijoje „Sveika piliečių gyvensena - investicija į sėkmingą Lietuvą“ teigė, kad labai svarbi aplinka, kuri skatintų judėjimą, - draugai, bendruomenė, mokytojai. Paryžiaus olimpiniame irklavimo kanale olimpinę bronzą iškovojusios Viktorijos Senkutės žygis kol kas didžiausio karjeros titulo link buvo banguotas lyg irkluotojų kasdien vagojamas Galvės ežeras, kuriame jai ne kartą teko prasilenkti su baidare kilometrus skaičiuojančiu A.Lanku. Dar prieš kelerius metus ji buvo pasitraukusi iš irklavimo ir perėjusi į dviračių sportą, nes tuomečiams Lietuvos irklavimo federacijos vadovams atrodė, kad jauna sportininkė neperspektyvi, ir užkirto galimybę gauti finansavimą, o treneriams neleido dirbti su ja net nemokamai.
Kokį chaosą jai teko išgyventi, kol galiausiai vėl grįžo į irklavimą? To irkluotojos klausė diskusijos moderatorė, LTOK komunikacijos vadovė Patricija Užienė. „Prieš akis iškart šmėstelėjo mano paskutinė treniruotė ant vandens prieš išeinant iš irklavimo. Tuo metu mano treneris padėjo man neatlygintinai, po to jam iš viso nebeleido su manim dirbti. Tada draugės brolis man rašė planus, kad galėčiau sportuoti. Irkluoju, kūnas lyg ir veikia, bet galvoje toks chaosas. Žinau, kad federacija manim netiki, treneriai netiki, atrodo, niekas nebetiki. Tada viską užgožia mintis, kaip aš galiu savimi tikėti? Ramybės neliko. Atsimenu, irkluoju ir nebejaučiu džiaugsmo, malonumo, nors dar prieš savaitę norėjau sportuoti. Bet nebegaliu fiziškai, nes apleido protas ir dvasia. Grįžau, parnešiau valtį ir tuo tas etapas baigėsi. Kūnas buvo stiprus, tą žinojau, bet galvoje chaosas, todėl pasukau į dviračių sportą. Kol myniau dviračio pedalus, mėginau atkurti proto ir dvasios ramybę. Labai padėjo artimieji, mano sužadėtinis Simonas (olimpietis baidarininkas Simonas Maldonis - aut. past.), mano pusseserė Sandra. Palaikymas, kurį jutau būdama dviračių sporte, man padėjo atkurti visą sinergiją. Ir tada su Simonu išvažiavome į Paryžių atostogauti. O ten bevaikščiodama pamačiau olimpinius žiedus, nes miestas jau ruošėsi artėjančioms olimpinėms žaidynėms, ir tada mano dvasia pabudo. Tai ir buvo lūžis. Vidinis balsas man pasakė: tu dar ne viską čia padarei ir tavo istorija čia dar nesibaigė. Grįžome namo ir vėl pradėjau irkluoti“, - pasakojo V.Senkutė.