Įvadas
Krepšinis - ne tik sportas, bet ir kelias, atveriantis galimybes. Tomas Balčėtis, Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos absolventas, tai puikiai iliustruoja. Jo istorija - tai pavyzdys, kaip aistra krepšiniui, disciplina ir nuoseklus darbas gali atvesti į aukščiausią lygį - NBA. Šiame straipsnyje panagrinėsime T. Balčėčio biografiją, jo kelią į NBA, darbą Denverio „Nuggets“ klube ir jo požiūrį į sporto naudą vaikams.
Nuo Šarūno Marčiulionio akademijos iki JAV
T. Balčėtis suprato, kad sportas gali tapti raktu į naujas galimybes. Baigęs Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją, jis išvyko į JAV, kur derino mokslus ir krepšinį. Vis dėlto, atėjus laikui apsispręsti, jis pasirinko rimtą universitetą, o krepšinis liko nuošalyje. Tačiau aistra krepšiniui nedingo, ir jis pradėjo ieškoti galimybių grįžti į šią sritį.
Kelias į NBA
Po studijų universitete T. Balčėtis atliko praktiką NBA, vėliau dirbo finansų sferoje. Tačiau ilgai ten neišbuvo ir pradėjo ieškoti galimybių grįžti į krepšinį. Jam pavyko užsikabinti NBA ofise Londone. Lemtingas susitikimas Maskvoje su būsimu „Nuggets“ klubo vadovu T. Connelly atvėrė jam duris į Denverio komandą. Po kurio laiko jis sulaukė kvietimo atsiųsti savo CV ir taip prasidėjo jo karjera NBA.
Darbas Denverio „Nuggets“ klube
Šiuo metu T. Balčėtis dirba Denverio „Nuggets“ klube, kur užima krepšinio strategijos ir analitikos skyriaus vadovo pareigas. Jo darbo laukas labai platus - nuo rungtynių peržiūrų, žaidėjų stebėjimo ir statistikos analitikos iki talentų paieškų visuose žemynuose, kontraktų pasirašymo ir darbo su NBA algų kepure.
T. Balčėtis yra vienas iš nedaugelio lietuvių, dirbančių NBA, ir jo indėlis į komandos veiklą yra labai svarbus. Jis dalyvauja priimant strateginius sprendimus, analizuojant varžovus ir ieškant naujų talentų.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Sportas - ne tik darbas, bet ir nauda asmenybei
T. Balčėtis pabrėžia, kad sportas jam davė labai daug. Visų pirma, tai draugai. Su dauguma žmonių, kuriuos jis aplanko grįžęs į Lietuvą, jis yra žaidęs krepšinį. Taigi, sportas socializavo. Be to, sportas davė pasitikėjimą savimi, išmokė dirbti komandoje, bet tuo pačiu pastovėti už save. Sportas išmokė disciplinos, išmokė užbaigti pradėtus darbus, priimti sprendimus.
Sportas T. Balčėčiui yra geriausia priemonė nuo įtampos ir streso. Po darbo Denverio „Nuggets“ sporto operacijų skyrius dažnai išsiaiškina, kas yra kas, žaisdami krepšinį.
Mitas apie vienos sporto šakos pasirinkimą
T. Balčėtis teigia, kad mitas, jog sportininkas, kuris visą gyvenimą žaidė tik krepšinį, visuomet yra geresnis už tą, kuris pradėjo sportuoti vėliau, yra visiškai klaidingas. Vienas iš „Nuggets“ klubo lyderių Gary Harrisas stodamas į universitetą galėjo rinktis - krepšinį ar amerikietišką futbolą. Nikola Jokičius krepšinį rimčiau pradėjo žaisti paauglystėje. Jo atsinešti įgūdžiai, jo mąstymas, jo judesiai nėra standartiniai, tuo jis unikalus, tai jo stiprybė.
Sporto medikai ir mokslininkai teigia, kad daugiau nei vieną sporto šakų išbandę vaikai patiria mažiau traumų, nes lavina skirtingas raumenų grupes, kvėpavimo ar kraujotakos aparatą, koordinaciją. Vėliau tie įgūdžiai praverčia formuojantis asmenybei, kartais - ir profesionalo karjeroje.
Tėvų vaidmuo sportuojant
T. Balčėtis pasakoja, kad nei tėtis, nei mama jo niekada nevertė žaisti krepšinį. Šis įprotis susiformavo natūraliai, žaidžiant komandoje, kurios nariai tuo metu buvome geriausi draugai. Nei vienas iš tėvų niekada nebuvo „treneriu“ ir leido jam, vaikui, pajusti sporto malonumą. Spaudimo jis nejautė, jaučiau palaikymą. Tai, anot jo, yra labai svarbu. Taip pat svarbu leisti sportuojančiam vaikui būti vaiku, leisti džiaugtis sportu ir žaisti. Jei nedega akys - nieko nebus net geriausią kūną turinčiam atletui. Tiek NBA, tiek šemoje reikėtų pasvarstyti, ar verta investuoti į nenorintį to, ko norite jūs.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Realistiškas požiūris į vaiko sporto karjerą
T. Balčėtis ragina tėvus būti realistais ir nesiekti, kad jų vaikai būtinai taptų profesionaliais sportininkais. NBA rungtyniauja 485 žaidėjai, pasaulyje gyvena aštuoni milijardai žmonių. Procentas mažas, tiesa? Kai tai suvoki, tampi labiau realistišku.
Jis teigia, kad skatins savo sūnų žaisti krepšinį, bet nenori jo versti tai daryti, nes jis gali perdegti, nes jis gali būti talentingesnis tenisininkas nei krepšininkas arba net pats geriausias programuotojas pasaulyje, kurį aš verčiu būti krepšininku. Jis gyvenime sau nekeliu labai konkrečių tikslų, nes tie konkretumai uždaro tūkstančius kitų galimybių. Matyt, kad labai konkrečių tikslų nekelsiu ir sūnui.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje