Įvadas
Kūno kultūra ir sportas visais laikais užėmė svarbią vietą kiekvienos valstybės ir bendruomenės gyvenime. Šios sritys nuolat plėtėsi ir augo, todėl valstybėms tapo reikalinga kurti kūno kultūros ir sporto politiką, numatant pagrindines gaires, kryptis, strateginius uždavinius ir tikslus. Lietuvai, atkūrus nepriklausomybę 1991 m. kovo 11 d., ši sritis tapo ypač aktuali.
Kūno kultūros ir sporto politikos formavimas Lietuvoje
Lietuvos patirtis kūno kultūros ir sporto politikos formavimo procese yra gana skurdi, lyginant su Vakarais. Todėl svarbu pasinaudoti kitų valstybių gerąja patirtimi ir, įvertinus savo šalies struktūros ydas, imtis veiksmingų priemonių tinkamai sporto politikai formuoti ir įgyvendinti. Gerai parengta ir išanalizuota strategija garantuoja sėkmingus rezultatus. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 01 d., buvo būtina iš esmės peržiūrėti kūno kultūros ir sporto politiką. Europos Sąjunga, siekdama užtikrinti taiką, laisvę ir gerovę visose valstybėse narėse, paskatino parengti valstybinę strateginę kūno kultūros ir sporto politiką bei atlikti institucinius pertvarkymus šioje srityje.
Svarbu įtraukti nevyriausybines organizacijas, įvertinti esamus skirtumus ir pateikti rekomendacijas dėl strateginės politikos plėtotės, įgyvendinti tiek procesines, tiek institucines pertvarkas. Tai svarbu sveikai gyvensenai ugdyti ir visuomenės sanglaudai stiprinti. Sporto politika apima be lobizmo neapsieinančius ir politiškai reikšmingus sprendimus, priimamus skirstant lėšas sportui santykyje su kitomis finansuojamomis sritimis arba dalijant jas atskiroms sporto šakoms.
Tyrimo problema ir šaltiniai
Pagrindinė tyrimo problema yra kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo administravimo sektoriaus, politikos formavimo ir įgyvendinimo analizė Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirų knygų ar straipsnių apie kūno kultūros ir sporto politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą bei institucinius ryšius ir sąrangas nėra išleista. Sporto mokslas taip pat tiria kitus aspektus, daugiau orientuodamasis į kūno kultūros ir sporto, kaip fizinės veiklos, aspektus.
Šiame darbe daugiausia remtasi ES institucijų publikacijomis bei Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, susijusiais su Europos Sąjungos valdymu, ratifikuotomis sutartimis. Taip pat buvo remtasi tyrimu „Sporto sektoriaus studija: darbuotojai ir jų kvalifikacijos kaitos prognozės tyrimo ataskaita“ (2008) ir G. Vitkaus „Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas“ (2008). Svarbu pažymėti, kad informacija apie ES bei Lietuvos institucijas, jų formuojamus politikos procesus, nuolat kinta, todėl rengiant darbą daugiausia buvo remiamasi internetiniais šaltiniais.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Institucijų vaidmuo
Svarbu išanalizuoti institucijas, dalyvaujančias kūno kultūros ir sporto politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, apibrėžiant jų galias, tikslus bei vidinę sąrangą. Vertybės, kurias ugdo sportas, yra atsakingumas, solidarumas, tolerancija, sąžiningas žaidimas, komandinė dvasia ir pagarba kitiems, gali turėti tiesioginę reikšmę kasdieniam gyvenimui, skatinti būti aktyviais visuomenės nariais ir ugdyti pilietiškumą.
Sportas yra viešojo sektoriaus subjektas, vienijantis sportininkus ir žiūrovų grupes, kurių sportinė veikla gali sukurti pelną valstybės biudžetui.
Kūno kultūros ir sporto sąvokos
Svarbu atskirti kūno kultūros ir sporto sąvokas. 1996 m. Lietuvoje sudarant sporto terminų žodyną, šios dvi sąvokos įgijo skirtingas reikšmes. Europoje sporto sektorius apibrėžiamas pagal tarptautinio NACE - Europos ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus - veiklas. Šis klasifikatorius vartojamas lyginant šalies ir tarpvalstybinius statistikos duomenis.
Į sportinę veiklą pagal šį klasifikatorių įeina sporto įrenginių eksploatavimas, sporto klubų ir kita sportinė veikla. Sporto sektoriui priskiriama daug veiklos rūšių ir paslaugų grupių: pradedant sporto, kaip aukšto sportinio meistriškumo atletų rengimu klubuose, sporto mokyklose ar olimpiniuose sporto centruose, sporto klubų organizuojamos varžybos kaip gyventojų laisvalaikio praleidimo būdas ar fizinio aktyvumo skatinimas, sporto, kaip neįgaliųjų ar kitos socialinės grupės integracijos skatinimo, priemonė.
Lietuvoje ir Europoje egzistuoja takoskyra tarp sąvokų kūno kultūra ir sportas, nors abipusiai pripažįstama, kad sportas yra viešojo sektoriaus dalis. Siekiant sušvelninti vyravusius skirtumus, buvo imtasi priemonių ir Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatyme, kuris priimtas 2008 m. balandžio 17 d., Nr.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Atskiros institucijos atlieka skirtingas kūno kultūros ir sporto sąvokų funkcijas. Egzistuojanti sąvokų takoskyra padalija ir už atitinkamas sritis atsakingų institucijų atsakomybes, tokiu būdu apsunkinant atitinkamos politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Sportas kaip politinis instrumentas
Laikui bėgant sporto funkcijos plėtėsi, augo ir jo panaudojimo galimybės. Instrumentiškai sportą galima nagrinėti per realistinės tarptautinių santykių mokyklos prizmę, kuri valstybių tarpusavio santykius aiškina kaip kovą dėl galios. Svarbiau ne pati galia ar valstybės kontrolė, o šalies įvaizdis, įgyjamas kitų akyse.
Po II pasaulinio karo iki maždaug 1980 m. Europoje egzistavo du sporto modeliai - Rytų Europos ir Vakarų Europos. Rytų Europos sporto modelis buvo labiau naudojamas kaip propaganda, todėl daugiau orientuotas ideologiškai. Šaltojo karo metais sportas tapo dviejų sistemų priešpriešos įkaitu.
Sportas ir Europos Sąjungoje tampa politinio spaudimo instrumentu. Pavyzdžiui, buvo raginimų boikotuoti Europos futbolo čempionatą dėl Julijos Tymošenko bylos arba Europos krepšinio čempionatą 2014-aisiais dėl Aleksandro Lukašenkos represijų prieš opoziciją.
2007 m. priimtoje Baltojoje knygoje dėl sporto teigiama, kad Europos institucijos pripažįsta, jog savanoriška veikla grindžiamas sportas vaidina ypatingą vaidmenį Europos visuomenėje, visų pirma sveikatos, švietimo, socialinės integracijos ir kultūros srityse. Nors ir neturėdama jokių tiesioginių galių šioje srityje, imdamasi veiksmų pagal įvairias Sutarties nuostatas, Bendrija turi atsižvelgti į sportui būdingas socialines, švietimo ir kultūros funkcijas. Siekdama, kad būtų laikomasi ir paisoma etikos kodekso ir solidarumo, kurie būtini sporto socialiniam vaidmeniui išsaugoti.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Sportas yra augantis sektorius, kurio makroekonominis poveikis bei teikiamos galimybės padėti siekti Lisabonos užimtumo ir darbo vietų kūrimo tikslų yra nepakankamai vertinami. Sportas gali tapti vietos ir regionų vystimosi, miestų atgaivinimo ar kaimo plėtros priemone.
2011-2012 metais Europos Komisijai inicijavus buvo atliktas „Sporto indėlio į ekonominį augimą ir užimtumą ES“ tyrimas. Duomenys tyrimui buvo renkami iš 27 ES šalių narių, fokusuojantis į sporto, kaip ekonominės veikos, aspektus. Tyrimas parodė, kad net 1,76% bendrojo vidaus produkto yra sukuriama sporto. Europos Sąjungos valstybėse sporto srityje samdoma 2,12% visų darbuotojų, joje dirba 4,46 mln. Daugiausiai sporte dirbančiųjų yra Vokietijoje. Atliktame tyrime pripažįstama, kad sportas yra svarbus ekonominis sektorius, ir jis gali žymiai prisidėti prie programos „Europa 2020“ įgyvendinimo.
Sportas yra svarbus sveikai gyvensenai. Reikia priminti, kad remiant ir skiriant pagrindinius finansinius išteklius profesionaliems sportininkams, modeliuojamos jų pergalės ir tikimasi gauti atitinkamą prestižą. Sportas skatina lygybę ir netgi taiką tiek vidaus, tiek išorės santykiuose. Sporto srityje reikalingas tarpsektorinis bendradarbiavimas ir jo reikšmė reikšmingai augs.
Lisabonos sutartis
2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos valstybių narių vadovai Lisabonoje pasirašė sutartį, kuri netgi vadinama reformų sutartimi, kadangi ji dalies pakeitė ES sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį. Šie instituciniai pakeitimai supaprastino sprendimų priėmimą, praplėtė kai kurių institucijų galias. Iki Lisabonos sutarties ratifikavimo Europos Sąjungoje veikė 5 pagrindinės institucijos: ES Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Po sutarties ratifikavimo institucinė sąranga pakito ir dabar egzistuoja 7 pagrindinės institucijos: Europos Vadovų Taryba, ES Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis bankas ir Audito Rūmai. Svarbiausias institucinis trikampis sudarytas iš ES Tarybos, Komisijos ir Europos Parlamento turi daugiausia įtakos, šios institucijos atsakingos už visos ES politikos formavimą ir įgyvendinimą.
2009 m. gruodžio 01 d. po ilgo ratifikavimo proceso galiausiai įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurioje teigiama, kad Europos Sąjunga prisideda prie Europos sporto reikalo skatinimo, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras bei jo socialinę ir švietimo funkcijas. Sutartyje apibrėžtos ES kompetencijos.
Įsigaliojusia Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai buvo suteikta konkreti kompetencija sporto srityje. Iki sutarties pasirašymo ES sporto srityje veikė netiesiogiai, tik naudodamasi suteiktais įgaliojimais socialinės, švietimo, sveikatos srityse, o kartais ir netiesiogiai - taikant vidaus rinkos ir konkurencijos teisės principus.
Valstybėms narėms bendradarbiavimas, veiksmų koordinavimas ir diskusijos tapo oficialios, tuo tarpu Europos Komisija informavo apie planus parengti ir priimti naują komunikatą, kuriame būtų įvardinti Komisijos siūlomi Europos Sąjungos veiksmų planai ir prioritetinės sritys sporto plėtrai. ES kompetencijai priklauso remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus ir jų įgyvendinamas sporto politikos priemones. Sportas ir toliau bus įtakojamas ES politikos tokiose srityse kaip švietimas, sveikata, kultūra, socialiniai klausimai, darbas ir vidaus rinka. Sportas taip pat išliks ES teisės subjektu ir Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija tiek, kiek jis bus susijęs su ekonomine veikla. Apibendrinant galima teigti, kad 2009 metai, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, tapo lūžio ir atspirties metais visai sporto plėtotei visoje Europoje iš esmės. Valstybėms narėms sporto vaidmuo Europoje ir ES lygmens veiksmai yra laukiami ir siejamos didelės viltys dėl jų.
Europos Sąjungos veikla sporto srityje iki Lisabonos sutarties
Antrojo pasaulinio karo sunkumai pavertė Europos Sąjungą realia politine organizacija. Pagrindiniai ES akcentuojami tikslai yra užtikrinti savo gyventojams taiką, saugumą, stabilumą ir gerovę, jų teises ir laisves, skatinti darnų ekonominį ir socialinį vystimąsi, saugoti ir puoselėti Europos tautinę įvairovę bei ES sutartyse numatytas bendras vertybes. Kai kurių šių tikslų įgyvendinimui buvo pradėta stebėti ir vertinti ir sporto veikla. Oficialiai skelbiama, kad nuo 1974 m. Europos Sąjunga aktyviai skatino sporto ir jo švietėjiškas bei socialines vertybes.
Europos sporto visiems chartija buvo ratifikuota dar 1975 metais 10 tuometinių šalių narių ir buvo pirmoji ES iniciatyva sporto politikoje. Vėliau sekė ilga pertrauka ir jokių reikšmingų sprendimų ar veiksmų nebuvo imtasi, buvo priimtos kelios deklaracijos, kurios sąlyginai įtakojo vėliau įvykusius radikalius postūmius.
1997 m. buvo priimta Amsterdamo sutartis, kuri dalies pakeitė ES sutartis, Europos Bendrijos steigimo sutartis ir atskirus teisės aktus. Amsterdamo sutartyje pirmą kartą paminėtas sportas ir jo vaidmuo kuriant identitetą ir vienijant žmones. Europos Sąjungos institucijų buvo prašoma išklausyti sporto asociacijas, kai yra svarstomi svarbūs klausimai, turintys įtakos sportui. Tai davė ženklą, kad ES lyderiai nori pripažinti sporto atliekamas funkcijas ir jo svarbą.
1999 m. gruodžio 17 d. buvo pateiktas Helsinkio pranešimas dėl sporto, tai buvo ES Taryboje posėdžiavusių Tarybos ir ministrų jaunimo reikalams rezoliucija dėl sportinės veiklos neformalios švietimo dimensijos Europos bendrijos jaunimo programose.
2000 m. gruodžio mėnesį priimama Nicos deklaracija. Europos Vadovų Tarybos deklaracija pabrėžė, kad sportas turi neprarasti savo identiteto ir autonomijos, palaikyti funkcijas, kurias jis atlieka socialinėje, kultūros, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse.
Lietuvos Kūno Kultūros ir Sporto Departamentas Prie Vyriausybės: Istorija ir Funkcijos
Nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto departamentas prie vyriausybės (KKSD) pereina Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM). Šis sprendimas priimtas tikintis efektyvesnės sporto plėtros labiau įtraukiant švietimo ir mokslo įstaigas. ŠMM artimiausiu metu sudarys darbo grupę, kuri privalės užtikrinti sklandų KKSD perėjimą jų kuravimo sričiai.
Šiuo metu Vyriausybėje derinami du įstatymai, susiję su sportu. Iš Seimo į Vyriausybę tobulinimui yra grąžintas Sporto įstatymas, be to, Vyriausybėje artimiausiu metu turėtų būti sprendžiama dėl Kūno kultūros ir sporto rėmimo įstatymo. Kūno kultūros departamentas šiemet vykdo savo strateginiame plane numatytas reformas. Metų pradžioje buvo išgrynintos departamento atliekamos funkcijos ir perskirstytas darbo krūvis.