Įvadas
Ledo ritulys Lietuvoje turi turtingą ir įvairialypę istoriją, pradedant entuziastų iniciatyvomis ir baigiant tarptautiniu pripažinimu. Ši sporto šaka, nors ir ne tokia populiari kaip krepšinis, visada turėjo savo gerbėjų ir puoselėtojų, kurie atkakliai siekė aukštumų. Straipsnyje apžvelgiama ledo ritulio raida Lietuvoje, pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant šių dienų pasiekimais, ypatingą dėmesį skiriant apdovanojimams ir svarbiausiems įvykiams.
Pirmieji Žingsniai: Plungės „Linų Audinių“ triumfas
Ledo ritulio istorija Lietuvoje siekia tarpukario laikus, tačiau sovietmečiu ši sporto šaka taip pat turėjo savo šviesių akimirkų. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių - Plungės „Linų audinių“ komanda, kuri 1964 m. tapo Lietuvos ledo ritulio čempionais. Šis įvykis buvo ne tik sportinis pasiekimas, bet ir didelis įvykis visam miestui.
Praėjusių metų pabaigoje Plungėje buvo pagerbti ne tik geriausi 2014 metų rajono sportininkai, bet ir 1964 m. Lietuvos ledo ritulio čempionai - lygiai prieš penkis dešimtmečius jais tapusi Plungės „Linų audinių“ fabriko komanda. Apie šiuos plungiškius čempionus tuomet rašė ir vietinis laikraštis „Kibirkštis“.
Plungės ledo ritulininkams žaisti Lietuvos A grupės ledo ritulio pirmenybėse anuomet sekėsi nuo pat pradžių. Mūsiškiai sportininkai iškalbingu rezultatu - 8:2 - įveikė Kybartų rinktinę, nesunkiai (5:2) laimėjo prieš Kauno studentus, 7:0 sutriuškino telšiškius, 8:1 - šiauliškius, 3:2 laimėjo dar vienerias rungtynes prieš Kauno staklių gamyklos sportininkus. Po pastarosios pergalės plungiškiai pateko į finalinę grupę ir kovojo dėl čempionų vardo.
Šios lemiamos varžybos vyko Šiauliuose. Plungės „Linų audinių“ ledo ritulininkai lazdas surėmė su daugkartiniu čempionu - Kauno „Inkaru“. Ir nugalėjo - 3:0. Tai buvo didžiulis įvykis, nes pirmą kartą į Plungę parvežta Lietuvos ledo ritulio pereinamoji taurė. Plungiškiai buvo šiltai sutikti gimtajame mieste - net su dūdų orkestrais, laukusieji buvo pasipuošę tautiniais kostiumais.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Tą dieną gerai prisimena taip pat ledo ritulį žaidžiantis Viktoras Vaitkus. „Jie grįžo linksmi, energingi, žvalūs. Apimti laimės mums, vaikams, žadėjo atiduoti savo sportines aprangas. Už pačią pergalę ne mažiau įspūdingi anuomet buvo ir 1964 m. čempionų - Stasio Šleiniaus, Jeronimo Mockaus, Antano Česnausko, Zenono Paulausko, Jono Petručio, Prano Gibiežos, Stasio Makarevičiaus, Kęstučio Zavacko, Stepono Gudo, Jono Dirvonsko, Aniceto Girdvainio, Romo Daumanto ir Jono Druktenio - apdovanojimai.
1964 m. aukso medaliai, žiūrovams garsiai plojant, įteikti Plungėje, „Linų audinių“ fabriko klubo salėje. Susirinko sportininkai, įmonės darbuotojai ir vadovai. Iškilmingame pagerbimo vakare apie garbingą Plungės ledo ritulininkų kelią ir pergales nuo pat komandos susikūrimo dienos pasakojo „Linų audinių“ žaidėjas ir treneris Vladas Česnauskas. Naujuosius čempionus sveikino tuometinis fabriko direktoriaus pavaduotojas J. Narmontas, audimo skyriaus viršininkas A. Kuzmickas, kiti. Sulaukta ne tik saviškių, bet ir sveikinimų iš kitų miestų: perskaitytos telegramos, atsiųstos iš Vilniaus, Kauno, Telšių, Panevėžio linų kombinato. Sveikinimo telegramą atsiuntė ir komandiruotėje tuo metu buvęs „Linų audinių“ fabriko direktorius A. Bent.
Mintimis nusikelti į tuos pergalingus metus ir vėl pasijausti čempionais šie Plungę garsinę ledo ritulininkai galėjo gruodžio pabaigoje, kai buvo pakviesti į Plungės savivaldybę. Tais pačiais metais, kai ši ledo ritulio komanda tapo stipriausia Lietuvoje, gimęs Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis įsimintinos pergalės penkiasdešimtmečio proga apdovanojo ir neprarasti kovinės dvasios, užsispyrimo linkėjo trims to meto čempionams: P. Gibiežai, R. Daumantui ir J. Drukteniui. Prisiminęs komandos laikus, P. Gibieža sakė, kad tokiam „kietam“ žaidimui kaip ledo ritulys reikia ypač stipraus charakterio.
Elektrėnų Fenomenas: Kelias Į Aukštumas
1976 m. į Lietuvos ledo ritulio istoriją savo vardą įrašo Elektrėnai, kai lapkričio 7 d. buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla ir vyko pirmosios ledo ritulio varžybos. Susitiko dvi energetikų komandos, kurioms buvo garbė pirmosioms žaisti savo statytuose rūmuose. Pirmasis Elektrėnų ledo ritulio treneris Rimantas Sidaravičius, žemaitis iš Telšių, pirmuosius įgūdžius įgavęs ant užšalusio Masčio ežero, vėliau baigė Kauno kūno kultūros institute ledo ritulio trenerio specialybę. Pagarbiai jis prisimena savo dėstytoją ir pirmąjį savo trenerį, žinomą to meto ledo ritulininką, Adolfą Mickų.
R. Sidaravičius prisimena, kad anuomet pirmoji užduotis buvo surinkti vaikus, norinčius žaisti ledo ritulį. Sunku nebuvo, nes norinčių atsirado labai daug, net nesitikėta, kad nauja sporto šaka galėtų būti tokia populiari. Po metų į Elektrėnus atvyko Viktor Senin, taigi miestas turėjo dar vieną ledo ritulio trenerį. Tuo pat metu buvo suformuota ir vyrų ledo ritulio komanda, kuriai vadovavo Edvardas Laurinavičius. Ko gero, elektrėniškius viliojo ir jau baigiamos statyti čiuožyklos perspektyvos, ir įdomus žaidimas, apie kurį vyresni vaikai jau turėjo savo nuomonę, nes žaidė ledo ritulį ant užšalusių balų. O dabar vėrėsi naujos galimybės - treniruotis ir žaisti uždarose patalpose. Buvo suformuotos keturios vaikų komandos pagal amžių: ketvirtų klasių mokinių, penktų-šeštų, septintų-aštuntų, devintų-vienuoliktų. Komandos didelės, turėjo net po keturiasdešimt žaidėjų. Treneris prisimena, kad buvo nelengva vesti treniruotes tokioms gausioms grupėms, bet buvo ramu, jog per varžybas nepritrūks žaidėjų.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Tiesa, pirmosios treniruotės vyko „ant žemės“, t. y. sporto aikštelėse, o kai tą rudenį anksti pašalo (spalio pabaigoje), tai su vaikais treniruodavosi ant užšalusių balų, nes čiuožykla dar neveikė. Panašiai treniravosi ir Kauno, ir Vilniaus, ir Telšių, ir kitų miestų vaikai, norėję žaisti ledo ritulį. Vaikai ledo ritulio treniruočių Elektrėnų ledo rūmuose laukė metus. Elektrėniškių tikslas buvo aiškus.
Elektrėnų ledo ritulio komanda - turnyro „Auksinis ritulys“ prizininkė, 1977 m. Sportinis gyvenimas anuometinėje Lietuvoje buvo gan aktyvus, vyko vaikų ledo ritulio turnyras, pavadintas gražiu vardu, „Auksinis ritulys“. Turnyre dalyvavo trijų amžiaus grupių vaikai. Taip pat vykdavo Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatas, kas 4 metus vyko spartakiados, vyrų ledo ritulio čempionatas. Jaunoms, energingoms Elektrėnų komandoms visur norėjosi dalyvauti ir laimėti. Gerai, kad norą laimėti lydėjo ir supratimas, jog būtina aktyviai treniruotis. Anų dienų jaunieji ledo ritulininkai - šimtaprocentiniai entuziastai. Buvo momentų, kai treniruotės vyko dukart per dieną: anksti ryte (6.30 val.) ir po pietų. Nereikšdami nepasitenkinimo, vaikai daug ir noriai treniruodavosi. Jie neturėjo reikiamos aprangos, bet tai nesukliudė sportuoti. Pagelbėjo Edvardas Laurinavičius, elektrinėje dirbęs šaltkalvis. Jis pagamino iš aliuminio savotiškus kaušelius, iš kurių sportininkai pasigamindavo kojų šarvus. Patys vaikai su treneriu rūpinosi viršutinės aprangos (marškinėlių) simbolika, kūrė logotipus ir, išsirinkę geriausią, patys pagal trafaretą dažydavo ant marškinėlių.
Sausio mėnesį prasidėjo atrankinės „Auksinio ritulio“ varžybos. Pirmiausia vykdavo zoninės varžybos, o nugalėtojai patekdavo į finalą. Sunkų elektrėniškių darbą vainikavo sėkmė. Jau pirmaisiais darbo metais (1977 m.) jaunieji ledo ritulininkai pasiekė reikšmingą pergalę. Naujokai zoninėse varžybose laimėjo pirmą vietą ir pateko į finalą. Ten nusileido Kauno komandai ir iškovojo 2-ą vietą. Varžybose pasižymėjo Vytautas Paražinskas, kuris pelnė turnyro geriausio vartininko prizą. Ledo ritulininkų pergale džiaugėsi visi Elektrėnai. Elektrėnų „Vilties“ komanda, Lietuvos ledo ritulio turnyro „Auksinis ritulys“ čempionė, 1984 m. Dešinėje - treneris R.
Elektrėnų vaikų ledo ritulininkų komandos dalyvavo ir sąjunginiame turnyre „Auksinis ritulys“. 1984 m. turnyras vyko Almetjevske, Elektrėnų komanda tapo prizininkė. Vėliau elektrėniškiai daugiau nei 15 kartų tapo „Auksinio ritulio“ čempionais. Kasmet vyko Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatai - Elektrėnų komandos daugkartinės čempionės. Kas 4 metus vyko Lietuvos jaunimo žaidynės, kuriose dalyvaudavo rajonų rinktinės, Trakų rajonui atstovaudavo Elektrėnų ledo ritulininkai, vadovaujami trenerio R. Elektrėnuose dažnai vykdavo ir Lietuvos vyrų ledo ritulio čempionatai. Šiuose čempionatuose dalyvaudavo ir Elektrėnų jaunių komanda, vadovaujama R. Sidaravičiaus. Jauniai garbingai žaisdavo su vyrų komandomis: su „Energija“ (Elektrėnai), „Baltija“ (Klaipėda), „Staklėmis“ (Vilnius), „Masčiu“ (Telšiai) ir kitomis.
Didelis laimėjimas buvo ir tai, kad Elektrėnų jaunių komanda pradėjo žaisti Sovietų Sąjungos aukščiausio lygio jaunimo čempionatuose ir buvo pavojinga varžovė stiprioms kitų respublikų ar svarbių sąjungos miestų komandų rinktinėms. Elektrėniškiai netapo čempionais, bet visada kovojo garbingai.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos sportininkai įsijungė į Europos sportinį gyvenimą. Unikalus reiškinys tai, kad Elektrėnų, nedidelio miestelio, komanda, treniruojama vieno trenerio, tapo visos Lietuvos rinktinė ir kovojo Pasaulio ledo ritulio čempionatuose. Žaidė su Slovėnijos, Lenkijos, Danijos, Austrijos, Japonijos, Latvijos, Kroatijos rinktinėmis.
Treneris R. Sidaravičius 38 m. atidavė Elektrėnų ledo rituliui ir išugdė didelį būrį talentingų ledo ritulininkų, kurie pasirinko trenerio darbą, tai: Sergej Krumač, Artūras Katulis, A. Žitkovas, Gintaras Armanavičius, Dovydas Kulevičius, Raimondas Štrimaitis. Didžiausiu savo asmeniniu ilgų darbo metų laimėjimu treneris įvardina tai, kad net praėjus krūvai metų su daugeliu iš auklėtinių nenutrūko žmogiški ryšiai, malonu susitikti, pasidalinti naujienomis apie ledo rutulį, sužinoti, kaip svetur sekasi žaisti.
Dariaus Kasparaičio Indėlis: Nuo Elektrėnų Iki Olimpo
Darius Kasparaitis - viena ryškiausių Lietuvos ledo ritulio žvaigždžių, pasiekusių aukščiausių rezultatų tarptautinėje arenoje. Jo karjera - puikus pavyzdys, kaip atkaklus darbas ir talentas gali atverti duris į didįjį sportą.
Pasak Nacionalinės ledo ritulio lygos pranešimo, treneriai seminare išklausė įvairių lektorių pranešimų, o pasisakančiųjų gretose buvo ir lietuvis Darius Kasparaitis. Pastarasis ir komandos draugo Vilniaus "Hockey Punks" komandoje M. Kiero gavo Lietuvos ledo ritulio čempionato sidabro medalį, kurį iškovojo pasibaigusiame Lietuvos ledo ritulio čempionate. Tai - pirmasis Lietuvos ledo ritulio čempionato apdovanojimas olimpinio čempiono D.
Charizmatiškasis D. Kasparaitis pripažįsta, kad laikas pakeitė tokius žaidėjus, koks buvo jis pats. „Kodėl mes šiandien neturime tokių gynėjų kaip buvo Kasparaitis, Juškevičius, Žitnikas? Vaikai nori pelnyti įvarčius. Kai aš su vaikais persikėliau į Floridą, jie nenorėjo treniruotis.
43-ejų metų D. Kasparaitis seminare papasakojo daugeliui Lietuvos gerbėjų jau žinomą istoriją apie jo pirmuosius žingsnius ledo ritulyje. „Kai buvau vaikas, man labai pasisekė su treneriais. Iš Rygos į Elektrėnus atvyko treneris. „Ar žinote, kodėl Valerijus Vasiljevas pakvietė mane į Maskvos „Dinamo“? Lietuvoje žaidėme rungtynes su „Dinamo“ ir aš keletą kartų atlikau gerus jėgos veiksmus prieš Žamnovą. Jie buvo nustebę ir paklausė: „Kas jis?
D. Kasparaitis taip pat prisimena, kuomet jis vaikas žaidė prieš vieną iš garsiausių SSRS jaunimo komandų, o legendinis gynėjas V. Vasiljevas ieškojo naujų žaidėjų „Dinamo“ komandai. „Vasiljevas per rungtynes priėjo prie mūsų suolelio ir paklausė kas aš toks? Gal noriu žaisti už „Dinamo“? Atsakiau, kad žinoma! Jis pridėjo, kad aš tikrai ten žaisiu. Lietuvą D. Kasparaitis paliko labai jaunas - vos keturiolikos metų. Pirmasis žaidėjas, kurį jis pamatė buvo Andrejus Nikolišinas - jis atrodė kaip tikras vyras. D. Kasparaitis prisiminė, kad Lietuvoje tada buvo gana sunku jam rasti maisto, todėl jis atrodė labai lieknas. „Mes neturėjome ką valgyti. Mums duodavo valgio kuponus, tačiau iššūkis buvo ne tik treniruotis, bet ir susirasti maisto“, - sakė D.Kasparaitis. „Kuomet aš atvykau į Maskvą ir prisijungiau prie dvejais metais vyresnių vaikų, vienoje treniruotėje man teko skaudžiai susidurti su komandos draugu. Nors tada komandos draugas buvo nepatenkintas, tačiau aš supratau, kad ledo ritulyje galima ne tik mušti įvarčius“, - apie savo žaidimo formavimą pasakojo D.
Keturiolika sezonų NHL lygoje praleidęs ir Niujorko „Islanders“, Pitsbergo „Penguins“, Kolarado „Avalanche“ bei Niujorko „Rangers“ komandose žaidęs D. Po NHL lygos D. „Kartais vaikų paklausia - ką veikia tavo tėveliai, o atsakymas dažniausiai būna toks, kad mama baigė universitetą ir vadovauja įmonei, o tėtis būna su mumis ir žaidžia ledo ritulį. Tačiau viską, ką pasiekiau gyvenime, tai padariau dėka ledo ritulio. Aš esu labai geras pavyzdys jaunuoliams - 14-os atvykau į Maskvą, vėliau žaidžiau Amerikoje - tai neįtikėtina! Mano charakteris bei geri draugai visada man padėdavo“, - pasakojo D. D. Kasparaitis vis dar neatsisako svajonės užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlių, tačiau kad tai įvyktų, jam reikia dar bent metus žaisti Lietuvos čempionate. D. „Aš vis dar žaidžiu ledo ritulį. Siekiu rungtyniauti 2018 metų pasaulio čempionate ir atstovauti Lietuvos rinktinei. Ledo ritulio - ne krepšinio“, - juokavo D.
Naujos Kartos Viltys: Dovydo Juknos Pavyzdys
Lietuvos ledo ritulio bendruomenę pasiekė išskirtinė žinia - pirmą kartą istorijoje klaipėdietis sportininkas sulaukė kvietimo rungtyniauti vienoje iš stipriausių pasaulio jaunimo ledo ritulio lygų, Kanados Kvebeko jaunimo ledo ritulio lygoje (QMJHL). Šis faktas neabejotinai didina kvietimo reikšmę. Klubo vadovų nuomone, lietuvis išsiskiria didžiausiu potencialu tarp visų stebėtų jaunųjų sportininkų iš kitų šalių. „Tai didžiausias talentas iš mūsų nusižiūrėtų žaidėjų“, - pabrėžiama klubo atstovų pareiškime.
Klaipėdos sporto bendruomenė didžiuojasi kraštiečio pasiekimu ir į šį faktą žvelgia su pagarba ir viltimi, o ne apmaudu. Tokios lygos lygis - tai išskirtinė galimybė siekti aukščiausių sportinių svajonių. Kol kas Klaipėda kukliai atideda viltis apie Dovydo Juknos žingsnius į garsiausią pasaulio lygą, tačiau svajonės nėra pamirštos. „Kišame svajonę po stiklu, kad kasdien matytume ir sektume Dovydo kovas Kanados Kvebeko jaunimo ledo ritulio lygoje,“ - atkartojama sporto bendruomenės mintis.
Veteranų Žodis: Praeities Pamokos Ir Ateities Vizijos
Susitikime su Plungės ledo ritulio veteranai dalinosi prisiminimais ir mintimis apie sporto šakos raidą.
„Linų audinių“ komanda: dešinėje - V. Vaitkus, antras iš kairės stovi K. R. Jocys: Ne veltui sakoma, kad ateitį kuria praeitis. Ir ledo rutulys mums atiteko po jūsų, mes tęsiame jūsų pradėtus darbus. K. Zavackas: Tada sąlygos buvo kitos: rimtesnės žiemos, daugiau ledo, dėl to buvo ir rezultatai geresni. Net didžiųjų miestų žaidėjai mūsų neaplenkdavo, nes mes nuo mažumės - ant ledo. Pamenu, 1958 ar 1959 metais Lietuvos jaunimo žaidynių finale susitikome keturios komandos: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Plungės. Su Vilnium sužaidėme lygiosiomis 0:0, prieš Kauną pralošėme 0:1, o su Panevėžiu vėl lygiosios - 1:1. V. Vaitkus: Tikra tiesa - niekas mūsų nemokino nei čiuožti, nei žaisti. K. Zavackas: Bet kokios žiemos tada būdavo - ant kiekvienos balos galėjai čiuožinėti. Po tų jaunimo varžybų mane pakvietė prisijungti prie „Linų audinių“ komandos. Tada lankiau vakarinę mokyklą, į „Suvartuką“ eidavau šokti, žvejoti baisiai mėgau, dar tas ledas. Mama sako - ką tu galvoji. O kas man rūpi… V. Vaitkus: O mes visai dar vaikai buvome, kai „Linų audiniai“ pradėjo žaisti. Pamenu, prieš varžybas nubėgdavome prie žaidėjų namų ir laukdavome, kol išeis, kad galėtume panešti jų krepšius su apranga. Bilietas į varžybas kainuodavo 10 kapeikų, bet mus, kaip lydinčius, praleisdavo už dyką. Prieš varžybas, būdavo, klausia - kas nuvalys ledą? Mes puolame kulversčiais. Būdavo garbė tikrame stadione pabūt. K. Zavackas: Kai mes žaisdavome, žmonės tiesiog būriais eidavo žiūrėti. Tas ir buvo svarbiausia, kad suteikdavome žmonėms malonumą, pramogą. Nors sporte ir intrigų netrūksta, tik žiūrovai jų nemato. Antai, kad ir garsioji 1964-ųjų „Linų audinių“ pergalė Lietuvos pirmenybėse. Kai grįžome iš Šiaulių su pergale, „Linų audinių“ salėje vyko didžiulė puota, sakytos kalbos ir teikti medaliai. Tik man ir Pranui Gibiežai medalių neužteko. Vykdomojo komiteto pirmininkas ramino - nenusimink, mes viską išsiaiškinsim. Juk ne pas ką kitą, o pas jį bėgdavo Danutė Radvilavičienė prašyti, kad atleistų mane nuo varžybų, nes reikia šokti. Ir profsąjungos pirmininkas prašė nekelti triukšmo - tokia negarbė, kad čempionai be medalių liko. Netrukus po to tam tikri atsakingi asmenys, tvarkę su apdovanojimais susijusius dokumentus, neteko savo pareigų. Bet man visa ši istorija išėjo į gerą. Tik fabriko pirmininkas Alfonsas Čerškus prašė - būk geras, nebežaisk futbolo, aš nebeatlaikau tos įtampos. Matyt, jam buvo sunku išlaikyti dvi komandas. R. Jocys: Man pačiam iki armijos teko garbė kurį laiką žaisti „Linų audinių“ komandoje. Tada irgi toks tebuvau - 16 ar 17 metų turėjau. Prisimenu, jūsų tie senieji vilnoniai marškinėliai su raudonomis juostomis jau buvo visiškai nunešioti, tad „Linų audiniai“ pasiuvo naujus - tokius didelius, iš lininės paklodės. Po varžybų juos surinko ir išvežė skalbti - susitraukė bent kelis kartus. Kiek vėliau „Linų audiniai“ iš Maskvos parvežė naujas aprangas. Grįžus iš tarnybos, vieną kartą dar ir pačiam teko su jomis žaisti. Bet netrukus rūsy, kur buvo laikomas inventorius, kilo gaisras ir viskas sudegė. Nebebuvo iš ko pirkti naujų. Stojo nepriklausomybė, suirutė visur. Sportas liko antrame plane. A. Zepčiukas: Aš pats kokiais 1981-1983 metais, kai žaisdavo „Linų audiniai“, spaudžiant 25-ių laipsnių šalčiui stovėdavau prie bortų. Nuo tada viduje kažkas paliko. Taip pat ir ant užšalusio Babrungo žaisdavome. 4 ar 5-oj klasėj dalyvavome tarpmokyklinėse varžybose.
Nacionalinė Ledo Ritulio Lyga (NLRL)
Nacionalinė ledo ritulio lyga (NLRL) yra pagrindinė ledo ritulio lyga Lietuvoje. NLRL organizuoja atvirus Lietuvos ledo ritulio čempionatus, kuriuose komandos iš Latvijos, Rusijos ir Lietuvos varžosi dėl pereinamosios Akropolio taurės.
Vaikų Ledo Ritulys
Vaikų ledo ritulys Lietuvoje sparčiai populiarėja. Nacionalinė vaikų ledo ritulio lyga (NVLRL) organizuoja varžybas įvairiose amžiaus grupėse.
Lietuvos Ledo Ritulio Teisėjai Tarptautinėje Arenoje
2021-2022 metų sezonas ledo ritulio pasaulyje buvo įsimintinas ne tik dėl istorinių Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių pasiekimų: šį sezoną savo pasirodymais galėjo džiaugtis ir Lietuvos ledo ritulio arbitrai. Po dviejų metų, per kuriuos, dėl COVID-19 viruso, tarptautiniai ledo ritulio turnyrai beveik nevyko, o pasaulio čempionatai buvo atšaukti, šiemet ledo ritulio pasaulis pagauliau sugrįžo į įprastą ritmą. Šiemet ledo ritulio pasaulio sienoms vėl atsidarius, mūsų šalies teisėjai pasistengė išnaudoti atsivėrusias galimybes. Lietuvių netrūko ir pasaulio čempionatuose: Vladislovas Rudzinskas dirbo pasaulio jaunių čempionato IIIA divizione Turkijoje, o Laurynas Stepankevičius pasaulio jaunimo čempionato IB divizione Estijoje. Suaugusių lygmenyje Rumunė Maleckienė užėmė teisėjos poziciją IIB divizione Kroatijoje, o toje pačioje valstybėje V. Išskirtiniu šis sezonas tapo linijos teisėjui A. Saščenkovui: jis vieno sezono metu gavo progą padirbėti net dvejuose pasaulio čempionatuose.
„Teisėjų kvotos pasaulio čempionatams priklauso nuo to, kokią vietą pasauliniame IIHF reitinge užima Lietuvos vyrų rinktinė. Kuo aukštesnė rinktinės vieta reitinge, tuo daugiau kvotų turi šalis teisėjams vykti į IIHF pasaulio čempionatus ar IIHF organizuojamus tarptautinius turnyrus. Žinoma, teisėjų lygis turi atitikti paskirto turnyro lygį. Šiuo metu įvertinti bendrą vaizdą ir šiemetinį mūsų teisėjų pasirodymą dar negalima: vis dar nėra gauti visų teisėjų įvertinimai iš IIHF“, - apie teisėjus pasaulio čempionatuose kalbėjo T. Lietuvos ledo ritulio arbitrų pripažinimas užsienyje tikrai nėra atsitiktinumas. Jau ne pirmus metus teisėjai dalyvauja įvairiuose seminaruose, o sezono metu kartu su teisėjų vadovu T. Ne pirmus metus viso sezono metu šalies teisėjai yra vertinami, o po sezono teisėjai pagal reitinguojami pagal surinktą balą. Geriausi šalies teisėjai būna apdovanojami ir prizais, o šįkart apdovanoti buvo geriausiais pagrindiniais teisėjais pripažinti L. Stepankevičius ir B. Jakšys bei dvi pirmąsias vietas linijos teisėjų reitinge užėmę K. Janušauskas ir A. Sezono metu geriausi šalies teisėjai skatinami ir galimybe padirbėti kaimyninėje Latvijoje. Dar 2020 metais Lietuva ir Latvija pasiekė susitarimą dėl teisėjų bendradarbiavimo, bet dėl COVID-19 viruso jis buvo pradėtas vykdyti tik šiemet.
T. Lauksėdžio teigimu, dirbdami Latvijoje teisėjai ne tik įgijo svarbios patirties, tačiau ir įrodė, jog lietuvių teisėjavimo lygis atitinka kaimyninės šalies reikalavimus. „Prieš 2020-2021 metų sezoną su latviais sukirtome rankomis dėl teisėjų mainų programos, bet COVID-19 viruso situacija sumaišė kortas startuoti tame sezone. Aprimus esamai padėčiai, nuo šio sezono startavome Latvijos OHL ir JAHL čempionatuose. Lietuvos teisėjai Latvijoje dirba aukšto lygio varžybose ir taip pasisemia geros patirties, gauna praktikos. Džiaugiamės, kad keli teisėjai gavo pasiūlymus nuolatos dirbti OHL čempionate, o tai parodo, jog jų lygis atitinka Latvijoje keliamus standartus. Nepaisant sėkmingai tarptautinėje arenoje Lietuvos vardą garsinančių tarptautinės kategorijos teisėjų, mūsų šalyje vis dar jaučiamas arbitrų trūkumas.
tags: #lietuvos #ledo #ritulio #apdovanojimai