Lietuvos olimpinė rinktinė - tai šalies sportininkų, atstovaujančių Lietuvai olimpinėse žaidynėse, visuma. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos olimpinės rinktinės istoriją nuo pat jos ištakų, aptarsime svarbiausius įvykius, pasiekimus ir asmenybes.
Pirmieji žingsniai olimpinėse žaidynėse: Paryžius, 1924 m.
Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1924 m. Paryžiuje. Praėjo lygiai 100 metų nuo to momento, kai pirmaisiais Lietuvos olimpiečiais tame pačiame Paryžiuje tapo mūsų šalies futbolininkai ir dviratininkai. Šiemet, kaip ir prieš 100 metų, jos vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Lietuvos sporto muziejuje saugomas išskirtinis 1924-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių reliktas - futbolininko Stasio Janušausko olimpinės žaidynių dalyvio diplomas su Pjero de Kuberteno parašu. Jeigu iš šių dviejų pavardžių P. de Kubertenas yra žinomas kuo puikiausiai, tai S. Janušausko (nuo 1939 m. - Jonušo) gyvenimo vingiai mums yra žinomi kur kas mažiau. O juk verta prisiminti kiekvieną olimpietį, ypač dėjusį pirmuosius žingsnius Lietuvos olimpinėje istorijoje. Jūsų dėmesiui - S. Stasio Janušausko - 1924 m. olimpinių žaidynių dalyvio diplomas.
Šalies garbę gynė futbolo komanda ir du dviratininkai. Vis dėlto, debiutas nebuvo itin sėkmingas.
Pasirengimas ir kelionė į Paryžių
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta.
1924 m. balandžio 8 d. Lietuvos sporto lygos posėdyje nuspręsta, kad žaidynėse galėtų dalyvauti futbolo rinktinė („nerizikuodama gauti sausą“), ir grupė kitų sportininkų. Viso numatyta 14 futbolininkų (kurių 8 turėjo būti iš Kauno, o 6 - iš Klaipėdos), boksininkas Byla, fechtuotojas inžinierius Reška, imtynininkas Petras Požela, sunkiaatletis Tarvydas, šaulys Ivanauskas, vandens sporto atstovas Treinys, dviratininkas Bulota, tenisininkas Blažys, gimnastas Dineika, žirginio sporto atstovas - karininkas (būtent taip ir buvo įvardyta, dar nebuvo numatyta, kuris konkrečiai), ir dvi lengvaatletės - Paulina Radziulytė ir Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Viskas gražu, tačiau čia ir atsimušam į šitą skaičių - o iš kur gauti tuos pinigus? Žinoma, vienas iš variantų buvo valstybės parama, sporto klubų lėšos, tačiau to neužteko. Stengtasi pinigus rinkti iš privačių asmenų, organizuoti specialius koncertus, į ką ypač aktyviai įsijungė Lietuvos operos tėvas bei didelis sporto mėgėjas Kipras Petrauskas. Aišku, tuoj atsirado ir priešininkų - pasipylė tokie epitetai, kaip „bedieviai“, „nesusipratėliai“, atsirado ir peršančių „racionalų sportą“. Tapo panašu į tai, jog pastaroji stovykla laimės - laikas bėgo, tvyrojo tyla, o žaidynės Paryžiuje vis artėjo.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Gegužės 19-22 dienomis Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Svečiai konferencijoje dalyvavusio tuometinio ministro pirmininko Ernesto Galvanausko paklausė, ar daug lietuvių vyksta į olimpines žaidynes? Po tokio klausimo tapo nejauku. Dalyvavimas kabo ore, o čia tiesioginis klausimas. Gėda ir negarbė. Tokiu būdu jau gegužės 21 dieną buvo priimtas sprendimas vykti ir surasti 15 tūkstančių litų.
Komanda į Paryžių išvyko paskubomis, neturėdama nei tinkamo pasirengimo, nei aprangos. Kaip prisiminė pats S. Janušauskas, nuo momento, kai jis sužinojo apie tai, jog reikia vykti į žaidynes, iki traukinio pajudėjimo iš Kauno buvo vos kelios valandos. Visa laimė, jog kariuomenės vyresnybė, atskuodus S. Janušauskui, pažiūrėjo geranoriškai ir jį iškart išleido (S. Janušauskas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, raštininkų kuopoje). Tekinas parbėgęs į namus futbolininkas ketino paskubomis susirinkti daiktus ir iškart lėkti į stotį. Tam sutrukdė dar kita aplinkybė - jis neturėjo namų rakto, o mama tuo metu buvo išvykusi. Nebeliko, kas daryti - S. Kai rinktinė po sunkios ir varginančios kelionės, trukusios 40 valandų (pakeliui dar laukė nemalonumai dėl to, jog rinktinė neturėjo Belgijos tranzitinės vizos) pasiekė Paryžių ir įsikūrė trumpai nakvynei, kalendoriaus lapelis jau rodė gegužės 25 dieną, o laikrodis - 3 valandą nakties. Iki numatytų rungtynių buvo likę mažiau nei 12 valandų.
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolo rinktinė susitiko su Šveicarijos komanda ir pralaimėjo rezultatu 0:9. Po kelionės suvargę nuėjo miegoti tik paryčiais, o jau dieną laukė olimpinis krikštas. Bene geriausiai tuometę situaciją atspindi rinktinėje žaidusio Stasio Janušausko atsiminimai: „Kai išėjom, akis pastatėm - stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų. Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Mes daugiau žaisdavom ant žemės. Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu - špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša.
Dviratininkams taip pat nepasisekė - nei vienas iš jų nebaigė 188 km lenktynių plentu.
Imtynininko nuotykiai
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Pirmosios pamokos
Nepaisant nesėkmių, pirmasis Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse buvo svarbus žingsnis šalies sporto istorijoje. Tai buvo galimybė susipažinti su aukščiausio lygio varžybomis, įgyti patirties ir suprasti, ko reikia norint pasiekti gerų rezultatų.
Lietuvos sportininkai SSRS rinktinės sudėtyje (1952-1988 m.)
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl šalies sportininkai negalėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse su savo vėliava. Vis dėlto, nemažai lietuvių atstovavo SSRS rinktinei ir pasiekė puikių rezultatų.
Helsinkis, 1952 m.: pirmieji olimpiniai medaliai
1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse dalyvavo 4955 sportininkai iš 69 šalių. Iš penkių Helsinkyje startavusių lietuvių trys namo grįžo su medaliais - olimpiniais vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Olimpinės duonos Helsinkyje taip pat paragavo fechtuotojas Juozas Udras.
Kiti svarbūs pasiekimai
- 1960 m. Roma: Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius iškovojo sidabro medalius irklavimo varžybose (pavienė dvivietė su vairininku).
- 1988 m. Seulas: Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas tapo olimpiniais čempionais futbolo turnyre.
SSRS olimpinėje delegacijoje buvo 25 Lietuvos sportininkai (4 dviratininkai, 2 futbolininkai, 5 irkluotojai, 5 krepšininkai, 6 lengvaatlečiai, 1 plaukikas, 1 rankininkas, 1 šaulys). 2 aukso medalius (dviračių trekas; 4 km asmeninėse persekiojimo ir 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse) iškovojo dviratininkas Gintautas Umaras. Jis yra vienintelis Lietuvos sportininkas, kuriam pavyko vienose olimpinėse žaidynėse iškovoti du aukso medalius. Olimpinį aukso medalį dviračių treke, 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, pelnė Artūras Kasputis. Olimpinius aukso medalius iškovojusios SSRS olimpinės rankinio rinktinės kapitonas buvo Valdemaras Novickis, jis per 12 žaistų rungtynių pelnė 30 įvarčių. Žaidęs visose 6 olimpinio turnyro rungtynėse Arminas Narbekovas įmušė 2 įvarčius, antrąjį pelnė per pusfinalio su Italija pratęsimą. SSRS olimpinei krepšinio rinktinei atstovavo 4 lietuviai - Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis.
Krepšinio legenda Modestas Paulauskas
Atskirai verta paminėti krepšininką Modestą Paulauską, kuris SSRS rinktinės sudėtyje iškovojo daugybę medalių, įskaitant olimpinį auksą 1972 m. Miunchene.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Nepriklausoma Lietuva vėl olimpinėse žaidynėse (nuo 1992 m.)
Atgavus nepriklausomybę 1990 m., Lietuva vėl galėjo siųsti savo rinktinę į olimpines žaidynes. Pirmosios žaidynės, kuriose dalyvavo nepriklausoma Lietuva, buvo 1992 m. Barselonoje.
Bronzinis krepšinio triumfas Barselonoje
1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos krepšinio rinktinė, vadovaujama trenerio Vytauto Garasto, iškovojo bronzos medalius. Ši pergalė tapo tikru triumfu ir įkvėpė visą Lietuvą.
Kiti svarbūs pasiekimai
- 1996 m. Atlanta: Lietuvos krepšinio rinktinė vėl iškovojo bronzos medalius.
- 2000 m. Sidnėjus: Lietuvos krepšinio rinktinė trečią kartą iškovojo bronzos medalius.
- 2012 m. Londonas: Aleksandras Kazakevičius iškovojo bronzos medalį sunkiosios atletikos varžybose.
- 2016 m. Rio de Žaneiras: Aurimas Didžbalis iškovojo bronzos medalį sunkiosios atletikos varžybose.
#