Futbolas Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias XX amžiaus pradžią. Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos futbolo raida nuo pat ištakų iki šių dienų, aptariant svarbiausius įvykius, pasiekimus ir asmenybes, dariusias įtaką šio sporto populiarumui ir lygiui šalyje.
Futbolo užuomazgos Lietuvoje
Sportas agrarinėje trečiojo dešimtmečio Lietuvoje dar buvo tik embriono būsenoje, skatinamas ir puoselėjamas gana mažo rato žmonių. Didžioji dalis Lietuvos sporto pradininkų buvo užsienio grįžę lietuviai - Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius, Viktoras ir Karolis Dineikos, generolas leitenantas Jonas Jurgis Bulota ir daug kitų.
Kaip Vienas tokių multiatletų, žinoma, paminėtinas S. Darius, gynęs Lietuvos rinktinės vartus pirmose tarptautinėse mūsų šalies rungtynėse su Estija. Jis Lietuvoje populiarino ir beisbolą, buvo įkūręs šio sporto lygą, žaidė krepšinį, dalyvavo pirmosiose oficialiose Lietuvos krepšinio rungtynėse (1922 m.), vėliau tapo ir šalies čempionu bei krepšinio teisėju, žaidė ledo ritulį, kurio šalies čempionu irgi tapo, dalyvavo greitojo čiuožimo, ieties metimo varžybose.
„Lietuvoje ilgą laiką vyravo mintis, kad sporto lietuviams niekam nereikia, nes žemdirbiai ir taip daug dirba, ir sportuoja. Pirmoji Lietuvos futbolo lyga buvo įkurta 1922 metais, o 1923 m. birželio 24-ąją suburta Lietuvos rinktinė Kaune žaidė pirmąsias istorijoje mūsų šaliai tarptautines rungtynes - Estijai pralaimėta 0:5. Tuo tarpu idėja dalyvauti 1924-ųjų žaidynėse Lietuvoje užsimezgė antroje 1923 m. pusėje. Vėliau įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), kuri 1923 m. gegužę buvo patvirtinta visateise FIFA nare.
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas ir rinktinės debiutas olimpinėse žaidynėse
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas startavo 1922 m., žymėdamas svarbų etapą šio sporto istorijoje šalyje. 1923 m. šalis priimta į FIFA, o 1924 m. žaidė olimpinėse žaidynėse.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Šiandien sukanka lygiai 96 metai nuo tada, kai Lietuvos futbolo rinktinė 1924 m. Paryžiuje pirmą ir iki šiol vienintelį kartą žengė ant olimpinių žaidynių futbolo stadiono vejos. Iš pradžių lietuviai rezgė kur kas ambicingesnius planus 1924-ųjų žaidynėms, kurios antrą kartą istorijoje vyko Paryžiuje.
Kovo pabaigoje žaidynių organizatoriams buvo nusiųstas 22 futbolininkų sąrašas. Rinktinės kapitonu paskirtas S. Darius. Diplomatas S. Balandžio 8 d. jau LSL vadovai suskubo ruošti savo olimpiečių sąrašą, kuriame buvo 33 sportininkai: 14 futbolininkų, po vieną boksininką, fechtuotoją, sunkumų kilnotoją, imtynininką, šaulį, dviratininką, tenisininką, plaukiką, gimnastą, raitelį bei tris lengvaatletes (į 1924 m. Olimpinės žaidynės tais laikais vykdavo kur kas ilgiau nei dabar, o 1924 m. jos buvo atidarytos jau gegužės 3-ąją (baigėsi liepos 27 d.). Skaičiuota, kad 33 žmonių delegacijos kelionei ir pragyvenimui reikės 20 tūkst. litų. Galiausiai Lietuva į Paryžiaus žaidynes išsiuntė tik futbolo rinktinę ir du dviratininkus.
Įdomu, kad futbolo rinktines 1924-ųjų žaidynėse turėjo visos trys Baltijos valstybės. Tiesa, sportas Estijoje ir Latvijoje buvo kur kas labiau pažengęs. Estas imtynininkas Eduardas Putsepas tapo olimpiniu čempionu, sunkumų kilnotojas Alfredas Neulandas - vicečempionu, dar keturi sportininkai iškovojo bronzos medalius (dešimtkovininkas, du sunkumų kilnotojai ir imtynininkas). Įdomu, kad Estija tarpukariu iškovojo 19 olimpinių medalių, o nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1990-ųjų - tik 13.
„Kodėl Estijoje dainų šventės anksčiau atsirado? Galima aiškinti protestantiškomis, vokiškomis tradicijomis. Kita vertus, Estija yra tarp Sankt Peterburgo, imperijos sostinės, ir Rygos. Strategiškai ryški vieta. Be to, Latvija ir Estija buvo kur kas labiau pramoninis regionas. Kur pramonė, ten kuriasi darbininkai, kurie atranda laisvalaikio kultūrą, nes darbininkams nereikia visą parą dirbti. Tarp darbininkų ir atsiranda pirmieji sporto klubai, taip pat ir barai. Lietuvoje nei stipri pramonė, nei didžiuliai miestai… Lietuva buvo Rusijos imperijos užkampis. Daug lietuvių su miestietiška kultūra, tuo pačiu sportu, susipažįsta emigracijoje - Rygoje, Čikagoje“, - Baltijos šalių sportinių laimėjimų priežastis vardija N.
Kelionė į Paryžių ir debiutinės rungtynės
Gegužės 21 d. (likus 4 d. iki mačo) Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekė atstovybės Paryžiuje telegrama, kurioje prašoma skubiai atsakyti, kada į Paryžių atvyks futbolo rinktinė. URM skubiai ėmė rinkti komandą. S. Garbačiauskas vėliau rašo, kad surengtame skubiame ministerių kabineto posėdyje skirta 12 tūkst. litų. Paskubomis rinkta rinktinė traukiniu iš Kauno į olimpinių žaidynių sostinę išvyko tik gegužės 22 dieną 5 val. ryto - likus trims dienoms iki olimpinio krikšto. Įdomu, kad du galiausiai į Paryžių nuvykę mūsų rinktinės žaidėjai net neturėjo Lietuvos pilietybės. Tai buvo Hansas Gecas, žinomas tuo, kad teisėjavo pirmosioms oficialaus Lietuvos futbolo čempionato 1922 m. Kartu su Lietuviais į Paryžių viename traukinyje važiavo ir Latvijos delegacija, kuri irgi siuntė futbolo rinktinę (burtai lėmė kovą pradėti antrame etape, 0:7 pralaimėjo Prancūzijai). Štai kaip apie dviejų Baltijos valstybių sportininkų pasirengimo skirtumus rašė komandos vadovu tapęs S. „Kiekvienas jų (latvių) vykstantis pasipuošęs tyčia tam padaryta gražaus metalo tautine vėliavėle, kad ilgiau galėtų pagyventi Paryžiuje, su savimi visai kelionei pasiėmę maisto. Jau nuo pat ankstyvo pavasario Olimpinės komanda patyrusi daug rungtynių, susižaidusi, vienas kitą žino ir jeigu neatvirai sakosi - važiuoja laimėti, tai bent neketina pralaimėti.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Gegužės 24 d. 1 val. nakties lietuvių traukinys pasiekė Belgijos-Vokietijos sieną. Ten paaiškėjo, kad lietuviai neturėjo tranzitinių Belgijos vizų, tad buvo išsiųsti atgal į Vokietiją, kur teko spręsti šią problemą. Paryžių Lietuvos rinktinė pasiekė tik rungtynių išvakarėse kone vidurnaktį. Kaip rašo S. „Mūsiškiai olimpiniame kaimelyje įsikūrę, patinusiomis kojomis ir sustingusiais sąnariais apie 3 val. nakties sukrito į lovas. Iki Lietuvos debiuto Olimpinėse žaidynėse buvo likę apie 12 valandų! Apranga buvo suglamžyta, tad naktį žmona sudrėkinusi, po čiužiniu padėjusi lygino. Prie megztukų dar reikėjo prisiūti tautines vėliavėles“, - rašė rinktinės kapitonu mačui su Šveicarija išrinktas S. „9 val. atsikėlę, beveik tris naktis nemiegoję, išvargę, jautėmės nepuikiausiai. 10 val. ryto susėję pusryčiauti, gavom iš Sporto lygos telegramą su padrąsinimu „laikykitės“. Telegrama sutikta širdingu džiaugsmu. Pusryčių metu išrinktoji komisija prie pusryčių stalo sudarė startinę vienuolikę. (…) Mes panorėjom kiek paspardyti sviedinį, bet estų komandos treneris griežtai uždraudė, rasdamas tai kenksmingu prieš žaidimą, o ypač po tokios kelionės ir nuovargio“, - apie olimpinio rinktinės debiuto rytą rašė S.
Lietuvos ir Šveicarijos rungtynės atidarė žaidynių futbolo varžybas. Vyko jos 1960 m. uždarytame Pershingo stadione, šaltiniuose nurodoma, kad mačą stebėjo apie 8-10 tūkst. „3 minutėj mūsų vartininkas, gindamas golą, išstumia sviedinį kornerin. Korneris paduotas labai gerai į dešinio inseito poziciją, kur Šturcenegeris su galva įvaro pirmą golą“, - rašė laikraštis „Lietuva“. Pirmajame kėlinyje šveicarai pelnė 4, antrajame - dar penkis įvarčius. „10-ąją pirmųjų olimpinių rungtynių minutę vos neįvyko stebuklas - mūsų puolėjas Stasys Sabaliauskas kažkokiu būdu prasprūdo tarp šveicarų gynėjų ir iššoko vienas prieš vartininką. Nuo tokio netikėtumo turbūt labiausiai susijaudino jis pats, smūgiavo tiesiai vartininkui į rankas, ir patogi, vienintelė reali galimybė pasiekti garbės įvartį buvo praleista“, - apie mačą rašė E. Vis dėlto laikraštis „Sportas“ rašė ir apie dar dvi Lietuvos rinktinės progas: „Apie 10 minutę mūsų kairysis „inseitas“ iš kelių metrų duoda smūgį į golą, bet vartininkas paleidžia į kornerį. Anot laikraščio, 35-ąją minutę lietuviai praleido geriausią progą, kai „mūsų centro duodamas smūgis į vartus, kurį bekas atmuša su galva ir tuo momentu mūsų dešinysis inseitas taip tiksliai ir gražiai nukreipia į tuščią vartų kampą, kurį vartininkas nesugeba imti.
Mūsų kaimynai latviai burtais išvengę pirmojo etapo antrajame irgi triuškinamai 0:7 pralaimėjo Prancūzijai. Toks Lietuvos rinktinės pralaimėjimas gimtinės spaudoje sutiktas įvairiai, tačiau labai daug pašaipų futbolininkams nebuvo skirta. Kad suprastume šveicarų pajėgumą, galime pažvelgti į kelių šios rinktinės žaidėjų biografijas. Štai įvartį lietuviams 14 min. pelnęs Walteris Dietrichas buvo profesionalus futbolininkas, po žaidynių 1925-1938 m. atstovavęs Frankfurto „Eintracht“.
„Ūgis bendrai kiek mažesnis už mūsų komandų, bet tvirtumu, technika ir taktika visa galva aukštesni už mus. Jie trejetą savaičių prieš Olimpiadą buvo surinkti vienon vieton bendrabūtin kasdieninei treniruotei, o prieš mus net specialiai 2 val. 30 min. įvykdavo treniruotės, kad pripratus prie rungtynėms skirto laiko“, - apie varžovų pasirengimą rašė S. Bene geriausiai lietuvių ir šveicarų klasės skirtumą pavaizduoja S. Janušausko atsiminimas: „Kai išėjom, akis pastatėm - stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų (iš tikrųjų - 29 tūkst., LRT). Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu - špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša.
Paryžiuje likę Lietuvos futbolininkai birželio pirmą dieną dar sužaidė draugiškas rungtynes su Egipto rinktine, kurias pralaimėjo net 0:10.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Pirmųjų olimpiečių likimai
1924 m. Anksčiausiai iš futbolo rinktinės narių mirė S. Sabaliauskas. Stasys Razma nugyveno iki 1960 m., mirė Radviliškyje, ilgą laiką dirbęs Radviliškio rajono Liaudies švietimo skyriaus vyr. buhalteriu. Valerijonas Balčiūnas futbolu irgi neapsiribojo, buvo ir teisėjas, vadinamas vienu krepšinio pradininkų Lietuvoje, žaidė krepšinį ir pats, o per 1939 m. Kaune vykusį Europos čempionatą buvo vyr. teisėjas. Sankt Peterburge gimęs Leonas Juozapaitis taip pat buvo ne tik futbolininkas, bet ir teisėjas, lengvaatletis, bėgimo Lietuvos rekordininkas. Prasidėjus okupacijai kaip kariškis buvo suimtas, 1941-1956 m. praleido įvairiuose kalėjimuose ir tremtyje. Kaip teigiama knygoje „Lietuvos olimpinis krikštas“, po 8 įkalinimo metų dirbo Norilsko ligoninės skalbykloje, požeminėse gipso kasyklose, o 1956 m.
Rinktinės kapitonu žaidynėse buvo Stepas Garbačiauskas. 1900-aisiais Rygoje gimęs lietuvis per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Rusijoje, o tarpukariu buvo vienas svarbiausių sporto žmonių, dirbo ir diplomatinį darbą. Sporte be futbolo dar dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, žaidė ledo ritulį, tenisą, krepšinį, slidinėjo. S. Garbačiauską galime laikyti pirmuoju dabartinių futbolo ir lengvosios atletikos federacijų prezidentu. Daug prisidėjo ne tik prie futbolo, bet ir prie teniso populiarinimo (tai darė su žmona Elena), be to, buvo žurnalistas. Laikraštyje „Karys“ vien apie 1924 m. žaidynes išspausdino 18 straipsnių.
Dar vienas rinktinės karininkas ir aviatorius Vincas Bartuška be futbolo užsiminėjo ir boksu, buvo Lietuvos vicečempionas ir bronzos medalininkas. Prasidėjus okupacijai jam pavyko pasitraukti į Vakarus, o mirė V. Ilgiausią gyvenimą iš pirmųjų Lietuvos olimpiečių nugyveno Stasys Janušauskas, savo akimis pamatęs ir Lietuvos nepriklausomybę. Dar 1902 m. Liepojoje gimęs Stasys per I pasaulinį karą su tėvais buvo Baltarusijoje, į Lietuvą grįžo 1921-aisiais. Buvo vienas Kauno klubo „Kovas“ įkūrėju, su juo 3 sykius tapo Lietuvos čempionu. Sulaukė S.
Lietuvos futbolas sovietmečiu
Sovietmečiu stipriausia komanda buvo Žalgiris Vilnius, 1987 m. laimėjęs TSRS pirmenybių bronzą ir pasaulinės universiados auksą. TSRS rinktinėse 1988 m.
1940 SSRS okupavus Lietuvą tautinės sporto organizacijos buvo uždarytos arba tapo SSRS sporto organizacijų filialais. Daugelis sportininkų ir sporto organizatorių (P. Žižmaras, K. Bulota, V. Dovydaitis ir J. Dovydaitis, V. Augustauskas, J. Vabalas, E. Vaškelytė) buvo ištremti. Per Vokietijos okupaciją (1941-44) atsikūrė nepriklausomybės metais veikę sporto klubai ir organizacijos. Okupantų valdžia nenuolankius sportininkus ir sporto organizatorius (L. Puskunigį, V. Bakūną, A. Vokietaitį, V. Tumėną) suėmė ir išvežė į Vokietiją.
1940-41 ir nuo 1944 kūno kultūros ir sporto sistema buvo pertvarkoma SSRS pavyzdžiu: valstybinę instituciją - Kūno kultūros rūmus - pakeitė Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie LSSR liaudies komisarų tarybos (1941 01-06), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR komisarų tarybos (1944-46), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR Ministrų tarybos (1946-1986), LSSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas (1986-90). Nuo 1945 aukštosiose mokyklose, įmonėse, gamyklose, kolūkiuose, vidurinėse mokyklose pradėti steigti sporto kolektyvai, nemažai jų vėliau tapo kūno kultūros plėtros, sportininkų ir komandų rengimo centrais.
Po karo SSRS pasisavinus Lietuvos sporto organizacijų tarptautines teises į olimpines žaidynes, į pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvos sportininkai galėjo išvykti tik patekę į SSRS rinktinę.
Futbolas atgavus nepriklausomybę
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos futbolas patyrė nemažai iššūkių, tačiau kartu ir naujų galimybių. Daug geriausių žaidėjų (krepšininkų, futbolininkų, rankininkų) nuo 1988 išvažiavo sportuoti į užsienio klubus.
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vietoj LSSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.
1991 vasarą Lietuvoje buvo surengtos IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo apie 2000 lietuvių sportininkų iš Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Brazilijos, Čilės, Estijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Urugvajaus, Vokietijos ir Lietuvos. Tarptautinis olimpinis komitetas 1991 08 18 Berlyne atkūrė LTOK tarptautines teises. Savarankiškomis pasiskelbė Lietuvos sporto šakų federacijos, atgavo savo tarptautines teises (pvz., Lietuvos krepšinio federacija 1991 12 20), tapo tarptautinių federacijų narėmis.
1992, po 64 m. pertraukos, savarankiška Lietuvos olimpinė rinktinė vėl dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albertville’yje. Tais pačiais metais 47 sportininkų Lietuvos olimpinė rinktinė varžėsi vasaros olimpinėse žaidynėse, kur disko metikas R. Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o vyrų krepšinio rinktinė laimėjo bronzos medalius.
Pakito sportinės veiklos struktūra, organizavimas. Vietoj sporto draugijų steigiami sporto klubai, žaidimų varžybas ima rengti sporto lygos. Sportininkų ir komandų rengimas sutelktas sporto mokymo įstaigose (SMI) ir klubuose.
Lietuvos rinktinės kelias į pasaulio čempionato atranką
O ką gero nuveikė keiksnojama Lietuvos futbolo rinktinė? Kai dabar matome visą eilę pralaimėtų rungtynių, matote nulius įmuštų įvarčių grafose, neįtikėtina, bet 1998 metais Lietuvos futbolo rinktinė buvo arti patekimo į pasaulio čempionatą! Taip aukštai Lietuva nei iki to, nei po to daugiau nebebuvo. Tuomet prie rinktinės vairo stovėjo Lietuvos futbolo legenda B. Zelkevičius. Vienoje grupėje buvo: Rumunija, Airija, Makedonija, Islandija ir Lichteinšteinas. Lietuvos rinktinė kvėpavo dar senojo „Žalgirio“ kartos futbolininkais: A. Narbekovas, V. Ivanauskas, A. Skarbalius. Vartus gynė G. Staučė. Turėjome ir kylančią žvaigždę E. Jankauską.
Pradžia nebuvo sėkminga. Tačiau vėliau Lietuvos rinktinė įsibėgėjo. 2:0 namie įveikta Islandija, 2:1 ir 2:0 nugalėtas Lichtenšteinas. Nesėkminga! (pažvelkite į rezultatą) buvo 1997 metų vasara. Du kartus sužaista nulinėmis lygiosiomis su Islandija ir Airija. Tada pergalė 2-0 prieš Makedoniją ir lemiama dvikova namie prieš Airijos komandą. Prieš šį mačą Airija ir Lietuva turėjo po 14 taškų ir grupėje dalijosi 2 ir 3 vietomis. Buvo aišku, kad rungtynių nugalėtojas užims antrąją vietą ir kovos papildomoje serijoje su kita antrąją kito pogrupio komanda.
Rungtynės prasidėjo nesėkmingai. 17 minutę buvo praleistas diskutuotinas įvartis po standarto. Teisėjas nesušvilpė, o Airijos futbolininkas smūgiavo, kai žaidėjai buvo statomi į senelę. Įvartis kažkodėl buvo įskaitytas. Lietuvių tai nepalaužė ir 51 minutę rezultatą išlygino T. Žiukas. Tačiau 72 minutę Airija vėl įsiveržė į priekį.
Vilniaus „Žalgirio“ triumfas UEFA Konferencijų lygoje
Vėlų liepos 27 dienos vakarą, Lietuvos futbolo padangėje įvyko tai, ko nematėme per visą nepriklausomybės istoriją. Vilniaus FK Žalgiris išvykoje įveikė Švedijos čempioną „Malmo“ ir mažiausiai užsitikrino vietą UEFA Konferencijų lygos grupių etape.
FK „Žalgiris“ UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo dvikovą prieš švedų „Malmo“ komandą pradėjo prieš savaitę namie, kukliame LFF stadione Liepkalnyje. Pilnas stadionas. Tokio reiškinio Lietuvos futbole dar nebuvo, berods nuo „Vėtros“ ir „Fulham“ europinių rungtynių. Tik priešingai nei dabar, tuomet nebuvo jokio tikėjimo, jog futbolas LT užgims, tiesiog rinkosi žmonės pamatyti futbolo žvaigždžių iš Anglijos. „Žalgirio“ rungtynėse viskas kitaip. Komanda palaikė pilnas stadionas, tikėdamas pergale. Prezidentas Gitanas Nausėda, net ir turėdamas tokias pareigas, liko ištikimas ilgametei tradicijai apsilankyti futbolo stadione, užimti vietas tarp paprastų sirgalių ir kartu šėlti. Pietų IV sirgalių skanduotė: „Iš lėto leidžiasi saulė“ kėlė visą stadioną ant kojų, šėlo visi. Laukia atsakomoji dvikova Švedijoje. Lažybų bendrovės nelabai tikėjo „Žalgirio“ triumfu. Švedijos klubo pergalės koeficientas svyravo, 1,25-1,3 ribose. Tuo tarp “Žalgirio” pergalei buvo priskirtas 7,8 koeficientas.
FK „Žalgiris“ nepastatė autobuso savo baudos aikštelėje, žinoma, žaidžiant išvykoje svarbiausia buvo gynyba. Tačiau, pažymėtina kad nebuvo vien atsimušinėjimas nuo savo vartų kuo toliau, o buvo daug dirbama ties kontratakomis. Pirmasis įvartis buvo įmuštas būtent kontratakos metu. Antrasis - po sėkmingai atšokusio kamuolio. Sekasi? Sekasi geriausiems. Teisėjas neleido įsibėgėti grubiam futbolui, incidentus stabdydavo geltonomis kortelėmis. Mūsų komanda surinko net 7 geltonas korteles, o varžovai 4. Tiesa, A. Christinsianui buvo parodyta antroji geltona kortelė ir 78 minutę Švedijos komanda liko mažumoje.
FK „Žalgiris“ toliau kovos Čempionų lygos atrankoje, bet jau turės ir kelialapį į Konferencijų lygą. Dar vienas įdomus istorinis faktas. Pasaulio ar Europos čempionatuose ir valstybės, kurių klubai nedalyvavo Europos klubinių turnyrų grupių etapuose yra: Farerai, Andora , Lichtenšteinas, Sakartvelas, Kosovas, San Marinas, Malta, Juodkalnija.
Vilma Venslovaitienė ir Vladimiras Čeburinas - sėkmės kalviai?
Nors buvo nemažai kalbų apie griežtoką Vilmos būdą, bet šios moters vadybos metodai pagaliau davė istorinių rezultatų. Nuo 2009 metų Vilniaus „Žalgirio“ vykdomąja direktore dirbanti Vilma Venslovaitienė, kaip ji pati sakė, anksčiau niekada nebuvo artima sportui. O kelias į futbolo pasaulį prasidėjo per vadybos langą. Pradžia buvo Škotijos sostinės Edinburgo „Hearts“. Tuomet Vilma pamatė, jog futbolas LT yra ne vien žaidimukas, kurį supranta tik vyrai. Tai atskiras verslo pasaulis. O darbo jame į valias. Žaidėjų pirkimai-pardavimai, biudžeto surinkimas ir formavimas, tai lyg ir darbas 24 valandas per parą ir be atostogų.
Vladimiras Čeburinas. Užsienio klubų, galimai, nepastebėtas, o gal ir neįvertintas treneris, tai geriausias kas galėjo atsitikti dabartiniam „Žalgiriui“. Nuo B. Zelkevičiaus laikų neturėjome tokių fenomenų, kurie rodytų rezultatus. Taip, turėjome ne vieną garsią pavardę, bet rezultatų nesimatė. Šį trenerį galime laikyti seno sukirpimo treneriu, bet jo taktika dvejose paskutinėse rungtynėse, visiškai sukaustė Švedijos čempionų „Malmo“ žaidimą. „A lygoje“ įsibėgėjusiam „Žalgiriui“ yra lygių. Treneris savotiškas, turi savo prietarų, rengia per ilgas treniruotes, teigiama futbolo pasaulyje turintis minusą dėl anglų kalbos nemokėjimo, bet kažkaip geba sulipdyti į vieną kumštį skirtingų šalių futbolininkus.
tags: #lietuvos #pasiekimai #futbole