Kultūra ir sportas visais laikais užėmė svarbią vietą kiekvienos valstybės ir bendruomenės gyvenime. Šios sritys nuolat plečiasi, todėl valstybėms tampa reikalinga formuoti kultūros ir sporto politiką, numatant pagrindines gaires, kryptis, strateginius uždavinius ir tikslus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šios institucijos turėjo tenkintis antraeiliu planu, tuo tarpu Vakarų Europos valstybės jau buvo gerokai patobulėjusios ir vykdė savąjį Vakarų Europos sporto politikos modelį. Todėl Lietuvos patirtis kultūros ir sporto politikos formavimo procese yra gana skurdi.
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos sudėtis, veikla bei jos svarba formuojant ir įgyvendinant jaunimo ir sporto politiką Lietuvoje, atsižvelgiant į Europos Sąjungos kontekstą.
Kultūros ir sporto politikos formavimas Lietuvoje ir ES
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, buvo būtina peržiūrėti kultūros ir sporto politiką iš esmės. ES, būdama 27 valstybių asociacija, siekia užtikrinti taiką, laisvę ir gerovę visose valstybėse narėse, todėl tapo akstinu parengti valstybinę strateginę kultūros ir sporto politiką bei atlikti institucinius pertvarkymus šioje srityje.
Tyrimai rodo, kad kultūra ir sportas vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje. Būtina įtraukti nevyriausybines organizacijas, įvertinti esamus skirtumus ir pateikti rekomendacijas dėl strateginės politikos plėtotės, įskaitant tiek procesinius, tiek institucinius pertvarkymus. Kultūra ir sportas yra svarbūs sveikai gyvensenai ugdyti ir visuomenės sanglaudai stiprinti.
Sporto politika apima politiškai reikšmingus sprendimus, priimamus skirstant lėšas sportui santykyje su kitomis finansuojamomis sritimis arba dalijant jas atskiroms sporto šakoms. Pagrindinė tyrimo problema yra išanalizuoti kultūros ir sporto, kaip viešojo administravimo sektoriaus, politikos formavimą ir įgyvendinimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Kultūros ir sporto sąvokos
Europoje sporto sektorius yra apibrėžiamas pagal tarptautinį NACE - Europos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių. Šis klasifikatorius vartojamas lyginant šalies ir tarpvalstybinius statistikos duomenis. Į sportinę veiklą pagal šį klasifikatorių įeina sporto įrenginių eksploatavimas, sporto klubų ir kita sportinė veikla. Sporto sektoriui priskiriama be galo daug veiklos rūšių ir paslaugų grupių: pradedant sporto, kaip aukšto sportinio meistriškumo atletų rengimu klubuose, sporto mokyklose ar olimpiniuose sporto centruose, sporto klubų organizuojamos varžybos kaip gyventojų laisvalaikio praleidimo būdas ar fizinio aktyvumo skatinimas, sporto, kaip neįgaliųjų ar kitos socialinės grupės integracijos skatinimo, priemonei.
Lietuvoje buvo imtasi priemonių sušvelninti vyravusius skirtumus ir Kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatyme, kuris priimtas 2008 m. balandžio 17 d., Nr. reikės atskirti kultūros ir sporto sąvokas, nes jų žinybines funkcijas skirtingu mastu atlieka skirtingos institucijos. Lietuvoje egzistuojanti sąvokų takoskyra, padalija ir už atitinkamas sritis atsakingų institucijų atsakomybes, tokiu būdu apsunkinant atitinkamos politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Sportas kaip politinis instrumentas
Sporto funkcijos plečiasi, nuolat auga ir jo panaudojimo galimybės. Instrumentiškai sportą galima būtų nagrinėti per realistinės tarptautinių santykių mokyklos prizmę, kuri valstybių tarpusavio santykius aiškina kaip kovą dėl galios. Svarbiau ne pati galia ar valstybių kontrolė, kurios praranda reikšmę tarptautinei visuomenei vis mažiau orientuojantis į valstybingumą, o šalies įvaizdis, įgyjamas kitų akyse.
Po II pasaulinio karo iki maždaug 1980 m. Europoje egzistavo du sporto modeliai - Rytų Europos ir Vakarų Europos. Rytų Europos sporto modelis buvo labiau naudojamas kaip propaganda, todėl daugiau orientuotas ideologiškai. Šaltojo karo metais sportas tapo dviejų sistemų priešpriešos įkaitu. 1979 m. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną ir JAV kitais metais kartu su kitomis Vakarų valstybėmis boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. 1984 m. Los Andžele nebuvo jau SSRS ir kitų socialistinio bloko šalių sportininkų. Tokie politikų sprendimai tapo tikra asmenine tragedija ir Vakarų, ir sovietinio bloko sportininkams, nes dažnai jie turi tik vieną olimpinę šansą.
Sportas tampa politinio spaudimo instrumentu. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga svarstė galimybę boikotuoti futbolo čempionatą dėl Julijos Tymošenko bylos arba 2014 m. čempionatą dėl Aleksandro Lukašenkos represijų prieš opoziciją.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
2007 m. priimtoje Baltojoje knygoje dėl sporto teigiama, jog Europos institucijos pripažįsta, kad savanoriška veikla grindžiamas sportas vaidina ypatingą vaidmenį Europos visuomenėje, visų pirma sveikatos, švietimo, socialinės integracijos ir kultūros srityse. Minėtame dokumente taip pat pažymima, kad nors ir neturėdama jokių tiesioginių galių šioje srityje, imdamasi veiksmų pagal įvairias Sutarties nuostatas, Bendrija turi atsižvelgti į sportui būdingas socialines, švietimo ir kultūros funkcijas, siekdama, kad būtų laikomasi ir paisoma etikos kodekso ir solidarumo, kurie būtini sporto socialiniam vaidmeniui išsaugoti.
Sportas yra augantis sektorius, kurio makroekonominis poveikis bei teikiamos galimybės padėti siekti Lisabonos užimtumo ir darbo vietų kūrimo tikslų yra nepakankamai vertinami. Sportas gali tapti vietos ir regionų vystimosi, miestų atgaivinimo ar kaimo plėtros priemone.
2011-2012 metais Europos Komisijai inicijavus buvo atliktas tyrimas "Sporto indėlio į ekonominį augimą ir užimtumą ES". Duomenys tyrimui buvo renkami iš 27 ES šalių narių, fokusuojantis į sporto, kaip ekonominės veikos, aspektus. Tyrimas parodė, kad net 1,76% bendrojo vidaus produkto yra sukuriama sporto. Europos Sąjungos valstybėse sporto srityje samdoma 2,12% visų darbuotojų, joje dirba 4,46 mln. daugiausiai sporte yra Vokietijoje. Atliktame tyrime pripažįstama, kad sportas yra svarbus ekonominis sektorius, ir jis gali žymiai prisidėti prie programos "Europa 2020" įgyvendinimo.
ES kompetencija sporto srityje
2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos valstybių narių vadovai Lisabonoje pasirašė sutartį, kuri netgi vadinama reformų sutartimi, kadangi ji dalies pakeitė ES sutartį ir Europos bendrijų steigimo sutartį. Instituciniai pakeitimai supaprastino sprendimų priėmimą, praplėtė kai kurių institucijų galias.
Iki Lisabonos sutarties ratifikavimo Europos Sąjungoje veikė 5 pagrindinės institucijos: ES Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos Teisingumo Teismas ir Audito rūmai. Po sutarties ratifikavimo institucinė sąranga pakito ir dabar egzistuoja 7 pagrindinės institucijos: Europos Vadovų Taryba, ES Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis bankas ir Audito rūmai. Svarbiausias institucinis trikampis sudarytas iš ES Tarybos, Komisijos ir Europos Parlamento turi daugiausia įtakos, šios institucijos atsakingos už visos ES politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
2009 m. gruodžio 01 d. po ilgo ratifikavimo proceso galiausiai įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurioje teigiama, kad Europos Sąjunga prisideda prie Europos sporto reikalų skatinimo, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras bei jo socialinę ir švietimo funkcijas.
Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai buvo suteikta konkreti kompetencija sporto srityje. Iki sutarties pasirašymo ES sporto srityje veikė netiesiogiai, tik naudodamasi suteiktais įgaliojimais socialinės reikmės, švietimo, sveikatos srityse, o kartais ir netiesiogiai - taikant vidaus rinkos ir konkurencijos teisės principus.
Įsigaliojusia Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai buvo suteikta konkreti kompetencija sporto srityje. Iki sutarties pasirašymo ES sporto srityje veikė netiesiogiai, tik naudodamasi suteiktais įgaliojimais socialinės reikmės, švietimo, sveikatos srityse, o kartais ir netiesiogiai - taikant vidaus rinkos ir konkurencijos teisės principus. Valstybėms narėms bendradarbiavimas, veiksmų koordinavimas ir diskusijos tapo oficialios, tuo tarpu Europos Komisija informavo apie planus parengti ir priimti naują komunikatą, kuriame būtų įvardinti Komisijos siūlomi Europos Sąjungos veiksmų planai ir prioritetinės sritys sporto plėtrai.
Apibendrinant galima teigti, kad 2009 metai, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, tapo lūžio ir atspirties metais visai sporto plėtotei visoje Europoje iš esmės. Valstybėms narėms sporto vaidmuo Europoje ir ES lygmens veiksmai yra laukiami ir siejamos didelės viltys dėl jų.
Ankstesnės ES iniciatyvos sporto srityje
Nors oficialiai skelbiama, kad nuo 1974 m. Europos Sąjunga aktyviai skatino sporto ir jo švietėjiškos bei socialinės vertybių svarbą, Europos sporto visiems chartija buvo ratifikuota dar 1975 metais 10 tuometinių šalių narių ir buvo pirmoji ES iniciatyva sporto politikoje.
1997 m. buvo priimta Amsterdamo sutartis, kuri iš dalies pakeitė ES sutartis, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir atskirus teisės aktus. Amsterdamo sutartyje pirmą kartą paminėtas sportas, jo vaidmuo kuriant identitetą ir vienijant žmones. Europos Sąjungos institucijų buvo prašoma išklausyti sporto asociacijas, kai yra svarstomi svarbūs klausimai, turintys įtakos sportui. Tai davė ženklą, kad ES lyderiai nori pripažinti sporto atliekamas funkcijas ir jo svarbą.
1999 m. gruodžio 17 d. buvo pateiktas Helsinkio pranešimas dėl sporto, tai buvo ES Taryboje posėdžiavusių Tarybos ir ministrų jaunimo reikalams rezoliucija dėl sportinės veiklos neformalios švietimo dimensijos Europos bendrijos jaunimo programose. 2000 m. gruodžio mėnesį priimama Nicos deklaracija. Europos Vadovų Tarybos deklaracija dėl specifinių sporto bruožų ir jo socialinės funkcijos Europoje.
Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir Sporto Reikalų Komisija
Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija yra nuolatinis Seimo komitetas, kurio pagrindinis tikslas - analizuoti ir teikti pasiūlymus Seimui jaunimo ir sporto politikos klausimais. Komisija nagrinėja įstatymų projektus, susijusius su jaunimu ir sportu, teikia išvadas ir rekomendacijas, taip pat kontroliuoja, kaip įgyvendinami Seimo priimti sprendimai.
Komisijos Sudėtis ir Funkcijos
Komisijos sudėtį tvirtina Seimas, atsižvelgdamas į proporcingą atstovavimą frakcijoms. Komisijos nariai yra Seimo nariai, kurie domisi jaunimo ir sporto klausimais, turi patirties šiose srityse arba nori prisidėti prie politikos formavimo.
Pagrindinės komisijos funkcijos:
- Įstatymų leidyba: Komisija dalyvauja rengiant ir svarstant įstatymų projektus, susijusius su jaunimu ir sportu.
- Politikos formavimas: Komisija teikia pasiūlymus Seimui dėl jaunimo ir sporto politikos prioritetų ir strategijų.
- Kontrolė: Komisija kontroliuoja, kaip Vyriausybė ir kitos institucijos įgyvendina Seimo priimtus sprendimus jaunimo ir sporto srityse.
- Tarptautinis bendradarbiavimas: Komisija bendradarbiauja su kitų šalių parlamentų komitetais, tarptautinėmis organizacijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, siekdama pasidalinti patirtimi ir gerąja praktika.
Komisijos Veiklos Prioritetai
Komisijos veiklos prioritetai gali skirtis priklausomai nuo Seimo kadencijos ir politinės situacijos, tačiau paprastai jie apima šias sritis:
- Jaunimo užimtumas ir verslumas: Komisija siekia skatinti jaunimo užimtumą, remti jaunimo verslumą ir sudaryti sąlygas jaunimui įsitraukti į darbo rinką.
- Sveika gyvensena ir sportas: Komisija skatina sveiką gyvenseną, remia sporto plėtrą ir sudaro sąlygas jaunimui sportuoti.
- Švietimas ir kultūra: Komisija siekia užtikrinti jaunimo galimybes gauti kokybišką švietimą, remia kultūrinę veiklą ir skatina jaunimo kūrybiškumą.
- Socialinė įtrauktis: Komisija siekia užtikrinti socialinę įtrauktį, remti jaunimo iniciatyvas ir sudaryti sąlygas jaunimui dalyvauti visuomenės gyvenime.
Elektroninis parašas ir renginių organizavimas
Jei veikloje svarbus elektroninis parašas, reikėtų atkreipti dėmesį į naujienas, susijusias su jo naudojimu. Renginių organizavimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir išsamios planavimo strategijos.
Padėtis Lietuvoje
Praėjusių metų pabaiga ir naujųjų pradžia pasižymėjo itin gausiais krituliais.