Šiame straipsnyje nagrinėsime Lietuvos sambos asociacijos logotipą, jo sąsajas su muzika, jūra ir šventėmis, remdamiesi įvairiais kontekstais ir nuomonėmis.
Muzika - kelias į save
Muzika - tai kelias, kuriuo eidami galime atrasti save ir išreikšti savo jausmus. Jaunas akordeonistas, kurio kelias prasidėjo nuo akordeono, teigia, kad vos tik išgirdęs šį instrumentą, iškart jį pamėgo. Jam teko mokytis ir fortepijono, bet akordeonas liko pagrindiniu instrumentu. Įkvėpimo jis semiasi iš kitų akordeonistų muzikos. Svarbus patarimas, kurį jis gavo - negalvoti, kad esi tik akordeonistas, o žiūrėti į save kaip į muzikantą.
Akordeonas, nors ir ne pats populiariausias instrumentas, po Martyno Levickio pasirodymo sulaukė didesnio dėmesio. Jaunąjį akordeonistą kartais lygina su Martynu Levickiu, tačiau jis mano, kad nereikia linkėti tapti kitu. Jo idealas - prancūzas Richardas Galliano, sukūręs naująjį tango.
Muzika jam yra gyvenimo kelias, ir jis tvirtai apsisprendęs sieti savo ateitį su ja. Laimėti tarptautiniai konkursai Vienoje ir Prahoje padeda garsinti jo vardą. Jaunesni, bet gabūs vaikai yra jo variklis, stimulas, vedantis į priekį. Jis tiki, kad kiekvienas žmogus turi kažką ypatingo, bet reikia padėti jam atsipalaiduoti.
Konkursų ir koncertų metu jis neimprovizuoja, bet draugų rate - nuolat. Kai pasiekiamas toks lygis, kai laisvai improvizuojama, jaučiamas malonumas. Išgirdus žodį „akordeonas“, jam kyla asociacijos su mokytoju, koncertais ir palaikymu. Palaikymas yra labai svarbus, net šilčiau darosi, o kai žiūrovai nenori paleisti nuo scenos, belieka tik groti ir groti.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Gyvenime jis vadovaujasi posakiais: „užsimerk ir daryk“, „daug dirbk“ ir „daryk tai, kas tau patinka“. Be muzikos, jis plaukioja ir užsiiminėja graikų-romėnų imtynėmis. Didžiausią įtaką jo gyvenime turi mama.
Muzika ir teatras: Fausto Latėno kūrybinis portretas
Kompozitorius Faustas Latėnas priklauso ryškiai 50-mečių lietuvių kompozitorių kartai, įvardintai kaip „naujieji romantikai“. Iš teatro perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą, jis į akademinę muziką įnešė naujų vėjų.
Nors jo kompozicijos mokėsi pas Giedrių Kuprevičių ir Eduardą Balsį, kurie taip pat kūrė estradinę muziką bei muziką teatrui ir kinui, jis teigia, kad jį įkvėpė ir kiti kompozitoriai, rašę muziką teatrui. Teatras įtraukia ir užkrečia tarsi virusas. Muzika teatrui jam visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis jo akademinėje kūryboje.
Darbas teatre buvo savotiška laboratorija - naujų instrumentų, tokių kaip sintezatorius, bandymai ar eksperimentai su naujomis muzikos kryptimis, kaip antai elektroninė muzika. Pavyzdžiui, 1983 m. kūrinys „Musa memoria“ magnetofono juostai, kurioje skamba psichinių ligonių kalbos, paimtos iš medicinos knygų, buvo protestas prieš kasdienybės absurdą, pseudoidėjas, kartu ir suvaržyto žmogaus nepasitenkinimo išraiška.
Kitais kūriniais, kaip antai Sonata fleitai ir fortepijonui, jis siekė prajuokinti publiką. Kūrė kompozicijas à la Piazzolla, bet kritikai tai „nurašydavo“ kaip kūrybinę profanaciją. Ilgai jo nenorėjo priimti į Kompozitorių sąjungą.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Muzika teatrui ir kinui jam nėra tik taikomoji muzika. Jeigu rimtosios akademinės muzikos kontekste taikomasis menas atrodo lengvabūdiškas ir nepakankamai rimtas, tuomet galima atsakyti, kad formalioji akademinė muzika tinka tik moksliniams darbams rašyti.
Jis jaučiasi esąs „naujasis romantikas“. Norėjosi, kad muzika šildytų, veiktų jausmus. Aš visuomet troškau, kad muzika skambėtų, nedingtų veltui, o kurti muzikos nuo festivalio iki festivalio nenoriu. Muzika teatrui vis dėlto kur nors skamba beveik kasdien. Tad mano kūrybinės ambicijos lyg ir patenkintos.
Muzika privalo turėti energetinį užtaisą. Jeigu iš kūrinio sklinda autoriaus įkvėpta energija - tai puiki muzika.
Savo kūryboje jis neretai stengiasi derinti muziką ir humorą. Tikrai džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti kažką juokingai skambančio - ar tai būtų kažkokios vibracijos, iškreipti tembrai, savotiška nedermė, netgi banalumas ar hipertrofavimas.
Samba lacrimarum" ("Ašarų samba") pavadinimas atspindi ne tik muziką kompaktinėje plokštelėje, bet ir visą jo kūrybą: liūdnai linksmą arba linksmai liūdną. Samba yra šventė, fiesta, o gyvenime šią sambos fiestą keičia ašaros. Šventė yra trumpalaikė, bet šventę atsimename visą gyvenimą. Tai džiaugsmas pro ašaras.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Jam labai patinka Lotynų Amerikos ritmai: sambos, rumbos, ča ča, jiems jie atrodo labai gražūs. Ši muzika manyje "įstrigo" dar nuo tų laikų, kai mokiausi groti akordeonu muzikos mokykloje.
Muzika ir šventės: Jūros šventės garsai
Jūros šventė - tai ne tik jūrinės tradicijos, bet ir muzikos šventė. Šių metų šūkis „Taip skamba jūra“ atliepia Klaipėdos miesto ir jūros santykį. Tris dienas vykstantis didžiausias renginys Lietuvoje, į miestą atneša su niekuo nesupainiojamą gausmą, kurį sugeneruoja dešimtys skirtingų veiklų ir tūkstančiai renginio lankytojų.
Šventėje skamba įvairi muzika: nuo Lotynų Amerikos ritmų iki džiazo improvizacijų. Šeimų eisenos dalyvius Katedros aikštėje pasitiks trankūs sambos ritmai.
Vienas įspūdingiausių Jūros šventės akcentų - tradicinių ir istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“ - kviečia leistis į teatralizuotą kelionę per Klaipėdos jūrinę praeitį. Liepos 25-27 dienomis Dangės upė vėl taps gyvu istorijos taku - nuo Pilies iki Biržos tilto plauks mediniai burlaiviai, kurių deniuose atgis reikšmingiausi uostamiesčio raidos epizodai.
Šventėje taip pat skamba klasikinė muzika: vertikalus baleto pasirodymas „Gulbių ežeras ant sienos“ ant Kultūros fabriko fasado. Pasirodyme susijungs tradicija ir modernumas: skambės žinomos P. Čaikovskio „Gulbių ežero“ melodijos, tačiau vizualiai tai bus ekstremalus, jaudinantis šokio skrydis tarp dangaus ir miesto.
tags: #lietuvos #sambos #asociacija #logo