Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama apibrėžti Lietuvos sporto politiką, analizuojant vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, istoriją, teisinę bazę ir dabartinę situaciją. Sporto organizacijos gali būti tiek vyriausybinės, tiek nevyriausybinės.
Sporto apibrėžimas
Sportas - tai fizinių pratimų, varžybų, pratybų ir treniruočių organizavimo ir vykdymo sistema, kūno kultūros priemonė ir metodas. Plačiąja prasme tai visos fizinio aktyvumo formos, gerinančios žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę būseną. Tai nuoseklus nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžantis, lenktyniaujant (greičiau, toliau, aukščiau, gražiau, geriau) ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose.
Skiriamas didysis sportas, kai kiekvienas dalyvis turi tikslą pasiekti geriausią rezultatą, suprantamas siaurąja (aukščiausio rango, elitinės varžybos: pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės) ir plačiąja (sistemingas rungtyniavimas siekiant geriausių rezultatų) prasme. Didysis sportas padeda nustatyti žmogaus gebėjimų galimybes, t. y. suprasti sudėtingiausių žmogaus organizmo mechanizmų veiklą, kai atliekamas maksimalus darbas stresinėmis aplinkybėmis ir krūvis priartėja prie biologinės veiklos ribos; iš gautų duomenų nustatomi dėsningumai, kaip optimaliai lavinti įgimtus žmogaus gebėjimus. Svarbiausia tarptautinio sporto sąjūdžio, propaguojančio humanistines vertybes, šiuolaikinio visuomenės gyvenimo ir tarpvalstybinių santykių dalis yra olimpinis sportas (olimpinės žaidynės).
Vyriausybinės sporto organizacijos Lietuvoje
Lietuvoje sporto sritį koordinuoja ir plėtoja įvairios vyriausybinės organizacijos. Pagrindinė institucija yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), kuri formuoja valstybės politiką sporto srityje ir koordinuoja jos įgyvendinimą. ŠMSM pavaldūs departamentai ir agentūros atsakingi už skirtingas sporto sritis.
Pagrindinės vyriausybinės institucijos
- Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM): Formuoja valstybės politiką sporto srityje ir koordinuoja jos įgyvendinimą.
- Kūno kultūros ir sporto departamentas prie ŠMSM: Atsakingas už strategijos formavimą, sporto plėtros programų įgyvendinimą, sporto bazių priežiūrą ir sporto renginių organizavimą.
- Nacionalinė sporto agentūra: Įsteigta siekiant užtikrinti efektyvesnį sporto finansavimą, sporto mokslo plėtrą ir antidopingo kontrolę.
Savivaldybėse taip pat veikia sporto skyriai arba koordinatoriai, kurie atsakingi už sporto plėtrą vietos lygmeniu, sporto bazių priežiūrą ir sporto renginių organizavimą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Funkcijos
Vyriausybinių sporto organizacijų funkcijos yra labai įvairios ir apima:
- Sporto politikos formavimas ir įgyvendinimas: rengia strateginius planus, programas ir teisės aktus, skirtus sporto plėtrai Lietuvoje.
- Sporto finansavimas: skirsto valstybės biudžeto lėšas sporto organizacijoms, sportininkams ir sporto renginiams.
- Sporto bazių priežiūra ir plėtra: užtikrina, kad sporto bazės būtų tinkamos sportuoti ir atitiktų tarptautinius standartus.
- Sporto renginių organizavimas: organizuoja nacionalinius ir tarptautinius sporto renginius Lietuvoje.
- Sportininkų rengimas: remia perspektyvius sportininkus ir sudaro sąlygas jiems tobulėti.
- Antidopingo kontrolė: užtikrina, kad sportininkai varžytųsi sąžiningai ir be dopingo.
- Tarptautinis bendradarbiavimas: atstovauja Lietuvai tarptautinėse sporto organizacijose ir bendradarbiauja su kitomis šalimis sporto srityje.
Nevyriausybinės sporto organizacijos
Šalia vyriausybinių organizacijų, Lietuvoje veikia ir daug nevyriausybinių sporto organizacijų, tokių kaip sporto federacijos, klubai ir asociacijos. Šios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį sporto plėtroje, ypač populiarinant sportą, organizuojant varžybas ir rengiant sportininkus. Jos dažnai veikia savanoriškais pagrindais ir yra finansuojamos iš rėmėjų, narių mokesčių ir valstybės paramos.
Nevyriausybinių organizacijų apibrėžimas ir funkcijos
Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra nuo Lietuvos valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi viešieji juridiniai asmenys, įkurti savanoriškai ir veikiantys visuomenės ar jos grupės naudai, nesiekiant pelno. Jos veikia atskirai nuo politinių partijų, profesinių sąjungų ir religinių bendruomenių.
Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų funkcijos yra šios:
- Teikti Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytų tipų paslaugas.
- Atstovauti visuomenės interesams ir dalyvauti sprendžiant jos reikalus.
- Teikti pagalbą kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, koordinuoti veiklą ir išteklius.
- Plėtoti veiklą vietos bendruomenėse, regionuose nacionaliniu arba tarptautiniu mastu.
Socialinis politinis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo pasireiškia jų narių galimybe savarankiškai reikšti savo nuomonę, sukuriant erdvę pilietinėms teisėms garantuoti. Nevyriausybinės organizacijos kuria tolerantišką aplinką, garantuoja teisinį stabilumą, kai atstovaujami įvairių organizacijų narių požiūriai, viešai reiškiama interesų įvairovė. Nevyriausybinės organizacijų savireguliavimo funkcijos - vidaus taisyklių, principų, reikalavimų ir nuostatų taikymas ir priežiūra.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje apima asociacijas (pvz., Lietuvos žmogaus teisių asociacija), labdaros ir paramos fondus (pvz., Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas Pagalba Lietuvos vaikams), viešąsias įstaigas, t. y.
Teisinis reglamentavimas
Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (35 straipsnis), Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas (2013, nauja redakcija 2019), taip pat Labdaros ir paramos fondų (1996, nauja redakcija 2013), Viešųjų įstaigų (1996, nauja redakcija 2004), Asociacijų (2004) įstatymai, įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2004).
Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą nustatant, formuojant ir įgyvendinant nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką užtikrina Nevyriausybinių organizacijų taryba - kolegiali patariamoji institucija, sudaroma iš 20 asmenų (9 atstovauja valstybės institucijoms ir įstaigoms, 1 - savivaldybių asociacijai, 10 - nevyriausybinėms organizacijoms).
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK)
LTOK yra savarankiška sporto organizacija, atkurta 1988 m. gruodžio 11 d. LTOK yra oficialiai pripažintas TOK. 1991 m. lapkričio 11 d. LTOK pripažįsta visus olimpiečius, startavusius olimpinėse žaidynėse nuo 1924 m. gegužės 25 d. LTOK turi savo vėliavą ir ženklus kuriuos tvirtina TOK pagal Olimpinės chartijos nuostatas. Dėl kitos LTOK simbolikos sprendžia LTOK VK.
LTOK tikslai ir veikla
- kovoti su TOK, TSF, WADA uždraustų preparatų ir metodų naudojimu.
- Priimti ir įgyvendinti Pasaulio antidopingo kodeksą, užtikrinant, kad LTOK antidopingo politika ir taisyklės, narystė ir (ar) finansavimo reikalavimai bei rezultatų valdymo procedūros atitiktų Pasaulio antidopingo kodeksą, ir juose būtų numatyti visi NOK vaidmenys ir pareigos, išvardyti Pasaulio antidopingo kodekse.
- darniai bendradarbiauti ir palaikyti ryšius su atitinkamomis viešojo ir privataus sektoriaus organizacijomis, veiksmingai prisidėti prie visų sporto plėtros programų kūrimo, siekiant kuo didesnio sporto indėlio į švietimą, sveikatos apsaugą, ekonomiką ir socialinę plėtotę.
- LTOK turi išimtinę teisę atstovauti Lietuvos Respublikai olimpinėse žaidynėse, taip pat TOK globojamose regionų, žemynų arba pasaulio kompleksinėse sporto varžybose, sudaryti, organizuoti ir vadovauti atitinkamoms delegacijoms tokiuose renginiuose ir varžybose.
- LTOK priima sprendimą dėl atitinkamų nacionalinių federacijų siūlomų sportininkų paraiškų registravimo. Tokia atranka yra grindžiama ne tik sportininko pasiekimais sporto srityje, bet ir jo gebėjimu būti pavyzdžiu šalies sportuojančiam jaunimui.
- LTOK rūpinasi savo delegacijos narių ekipuote, kelione ir apgyvendinimu, sudaro delegacijos narių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų(mirtis, liga, invalidumas, gydymo ir vaistų išlaidos) ir civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims sutartis.
LTOK teisės
LTOK turi teisę:
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
- nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius;
- organizuoti susirinkimus, konferencijas, seminarus, kursus, sporto ir kitus olimpinio sąjūdžio renginius;
- samdyti asmenis įstatuose numatytai veiklai vykdyti;
- pirkti ar kitaip įsigyti savo veiklai reikalingą turtą, jį naudoti, valdyti ir juo disponuoti;
- gauti lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatuose numatytai veiklai vykdyti;
- gauti lėšų ar kitokio turto iš Lietuvos Respublikos bei tarptautinių organizacijų, fondų, taip pat kitų juridinių bei fizinių asmenų, šių įstatų bei įstatymų numatyta tvarka;
- steigti juridinius asmenis;
- atidaryti filialus ir kitus padalinius. LTOK filialai ir padaliniai atidaromi ir jų nuostatai tvirtinami LTOK Vykdomojo komiteto nutarimu.
LTOK veiklos rūšys
LTOK veiklos rūšys yra įvairios, apimančios leidybą, prekybą, kultūrinę veiklą, mokslinius tyrimus, reklamą, švietimą, sportinę veiklą ir kt.
LTOK nariai
LTOK nariais gali būti ne daugiau kaip 67 (šešiasdešimt septyni) juridiniai arba fiziniai asmenys, įskaitant TOK narius Lietuvoje, LOSF, LSF atstovus, atkuriamosios darbo grupės narius, olimpiečių atstovus ir kt. Kiekvienas LTOK narys turi teisę siūlyti kandidatus į LTOK organus, rinkti ir būti išrinktu į LTOK organus, teikti pasiūlymus dėl LTOK įstatų ir veiklos, susipažinti su LTOK dokumentais ir gauti visą informaciją apie LTOK veiklą, dalyvauti ir balsuoti LTOK GA, bet kada išstoti iš LTOK.
LTOK nario pareigos apima laikytis Olimpinės chartijos, LTOK įstatų ir nutarimų, dalyvauti LTOK GA sesijose, padėti Lietuvoje Respublikoje plėsti olimpinį sąjūdį.
LTOK organai
LTOK organai yra LTOK GA, LTOK VK, LTOK Prezidentas, LTOK Revizijos komisija. LTOK GA yra aukščiausiasis LTOK organas, turintis visas visuotinio narių susirinkimo teises.
Istorinis kontekstas
XIX amžius
19 a. antroje pusėje Rusijos valdomoje Lietuvoje sustiprėjęs lietuvių tautinis sąjūdis subrandino lietuvių spaudą: pradėta leisti Aušrą, Varpą, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, Tėvynės Sargą. Patriotiškai nusiteikę lietuviai inteligentai (aušrininkai) būrėsi apie Aušrą, liberalių pažiūrų pasauliečiai inteligentai (varpininkai) - apie Varpą. Katalikiškai judėjimo srovei atstovavo Žemaičių ir Lietuvos apžvalga ir Tėvynės Sargas.
19 a. pabaigoje iš Vakarų Europos ir Rusijos imperijos universitetų, kuriuose mokėsi lietuvių studentų, sklido socialistinės idėjos; joms įtakos turėjo ir J. Šliūpo pažiūros, jo redaguojamas žurnalas Apšvieta (1892-93).
XX amžiaus pradžia
20 a. pradžios pokyčiai išryškino visuomeninių judėjimų organizuotumo ir politinės konsolidacijos trūkumus. Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu po Rusijos 1905-07 revoliucijos Lietuvoje viešai veikė valdžios įregistruotos visuomeninės labdaros ir šalpos (pvz., Motinėlės draugija, įkurta 1906), mokslo (pvz., Lietuvių mokslo draugija, įkurta 1907) organizacijos. Slaptos, legalios ir pusiau legalios lietuvių kultūros ir švietimo, tautinės, religinės ir šalpos organizacijos kūrėsi ne tik Lietuvoje (1905 buvo įkurta Šv.
Nepriklausomybės laikotarpis (1919-1940)
Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijos okupacija Lietuvoje (1915-18), Rusijos 1917 Vasario revoliucija ir Spalio perversmas suaktyvino lietuvių visuomeninę politinę veiklą. 1919-40 Lietuvoje susiformavo politinė sistema, buvo garantuojama visuomeninių organizacijų laisvė, reglamentuota 1919 įstatymu (1936 pakeistas Draugijų įstatymu).
Veikė (oficialiai iki 1930) ateitininkai, Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga Pavasaris (pavasarininkai), Lietuvių katalikių moterų draugija, zitietės, Lietuvių moterų globos draugija, Lietuvių katalikų blaivybės draugija. Be katalikiško jaunimo ir moterų, dar veikė vaikų organizacijos: Angelo Sargo vaikų sąjunga, Eucharistijos karžygiai, Marijos vaikai. Katalikai vyrai buvo suburti į Lietuvos katalikų vyrų sąjungą (įkurta 1934). Kovai su vargu ir skurdu 1920 buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugija. Mokytojus vienijo Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, darbininkus - juozapiečiai, Lietuvos darbo federacija. Katalikų mokslininkams telkti, sudaryti palankias sąlygas jų darbui tikintis ateityje įkurti Lietuvos katalikų universitetą, 1922 buvo įsteigta Lietuvių katalikų mokslo akademija. Visas katalikų organizacijas vienijo Katalikų veikimo centras, kuris išlaikė ir Katalikų spaudos biurą.
Lietuvos socialdemokratų partija įkūrė Lietuvos socialdemokratų jaunimo sąjungą Žiežirba (1922), Lietuvos universiteto (nuo 1930 - Vytauto Didžiojo universitetas) studentų draugiją Žaizdras (1925), liberalai - švietėjišką draugiją Žiburėlis (įkurta 1894), moksleivių organizaciją aušrininkai (įkurta 1910), Socialistinės jaunuomenės sąjungą Draugas (įkurta 1920), Lietuvos jaunimo sąjungą (įkurta 1922).
Buvo įkurta naujų partijas ir jų ideologiją remiančių visuomeninių organizacijų, pvz., tautininkų ideologiją nuo 1922 rėmė Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania, o po 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo - ir Geležinio Vilko organizacija. Nuo 1930 autoritarinė tautininkų valdžia apribojo arba uždraudė krikščionių demokratų, socialdemokratų ir kitų krypčių visuomeninių organizacijų veiklą (pvz., buvo uždrausta moksleivių ateitininkų organizacija).
Sovietinis laikotarpis
SSRS okupacijos metais visuomeninės organizacijos buvo uždarytos arba pajungtos komunistinei totalitarinei sistemai, veikė griežtai kontroliuojamos valstybės ir jos saugumo institucijų. Organizacijos oficialiai buvo skirstomos į masines politines (Lietuvos komunistų partija, komjaunimas), profesines (profesines sąjungas), kooperatines (kolūkiai, vartotojų, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai), kūrybines sąjungas (rašytojų, dailininkų, kompozitorių, žurnalistų), t. p. draugijas ir klubus (sporto, mokslo ir technikos, kultūros), vadinamąsias savaveiksmes organizacijas (namų valdybų komitetai, tėvų komitetai), vadinamąsias visuomenines institucijas (ministerijų mokslinės techninės tarybos, vykdomųjų komitetų komisijos).
Nuslopinus Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui (1944-53) tik 20 a. 8 dešimtmetyje ėmė rastis didesnių nelegalių arba pusiau viešai veikiančių tautinio, kultūrinio bei religinio judėjimo sambūrių ir organizacijų, keliančių pasipriešinimo sovietų valdžiai tikslus, pvz., 1976 V. Petkaus ir kitų įkurta Lietuvos Helsinkio grupė, 1978 A. Terlecko ir kitų įkurta Lietuvos laisvės lyga, t. p. 1978 įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, jėzuitų, marijonų, pranciškonų vienuolių ordinų leisti katalikiški tęstiniai leidiniai ir žurnalai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (1972-89; jos platinimą rėmė Čikagoje įkurta Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga), Dievas ir Tėvynė (1976-81), Rūpintojėlis (1977-90) ir kiti.
Atgimimo laikotarpis ir nepriklausomybės atkūrimas
1988 10 22-23 įvyko visuomeninio judėjimo Sąjūdis steigiamasis suvažiavimas, priimta veiklos programa (1990-93 Sąjūdis veikė kaip visuomeninis politinis, vėliau - visuomeninis judėjimas). Jo svarbiausi leidiniai iki 1990 - Atgimimas, Respublika, Sąjūdžio žinios. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki 1994 įregistruota 1487 visuomeninės organizacijos, bet iš jų tik apie 70 % atitiko visuomeninių organizacijų statusą, kitos dažniausiai buvo valstybės ir savivaldybių įsteigtos biudžetinės viešosios įmonės. 1990 viduryje įkurtas Lietuvos ateities forumas, vienijęs kairiąsias, ir Lietuvos Respublikos piliečių chartija, vienijanti dešiniąsias visuomenines politines organizacijas. Daugiausia viešųjų organizacijų įregistruota 1996-2003.
2004 įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui visuomeninių politinių organizacijų ir judėjimų statusas buvo pakeistas - juos imta vadinti nevyriausybinėmis organizacijomis.
Sporto finansavimas
Sporto finansavimas valstybės biudžeto lėšomis 2019-2024 m. padidėjo beveik 75 proc. - šiemet sporto sričiai skirta daugiau nei 73 mln. Eur. Iš jų 40 proc. atitenka aukšto meistriškumo sportui, 27 proc. - sporto infrastruktūros atnaujinimui, 21 proc. - fizinio aktyvumo veikloms, 12 proc. - Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžioms sporto srities įstaigoms. Per 2021-2024 m. 6 kartus išaugo valstybės stipendijų finansavimas - šiems metams skirta 6,3 mln. Eur sportininkų stipendijoms ir mokesčiams sumokėti. Per 2024 m. sportininkams ir treneriams skirtų valstybės premijų suma - 1,5 mln.
Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas V. teigia, kad per šią kadenciją pavyko ženkliai padidinti ir išskaidrinti sporto finansavimą, atsirado didesnė sportininkų teisių apsauga ir pirmą kartą šalies sporto istorijoje užtikrintos socialinės garantijos, praplėstas valstybės stipendijų gavėjų ratas, padidinti stipendijų dydžiai.
Aukšto meistriškumo sportas
Aukšto meistriškumo sportas - asmens fizinės veiklos forma jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų, išskyrus veteranus, amžiaus grupėse (pagal tarptautinės (pasaulio) sporto šakos federacijos ar paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams (pasaulio ar Europos) vadovaujančios organizacijos nustatytus amžiaus reikalavimus), kai pagal tam tikras taisykles varžantis su kitais asmenimis (individualiai arba komandoje) aukšto meistriškumo sporto varžybose (prireikus pasitelkiant gyvūnus ir (ar) technines priemones) siekiama nugalėti varžovus, taip pat veikla, kuria tobulinamos asmens fizinės ir psichinės savybės bei įgūdžiai, siekiant tinkamai pasirengti aukšto meistriškumo sporto varžyboms.
Manipuliavimas sporto varžybomis
Manipuliavimas aukšto meistriškumo sporto varžybomis - atitinka manipuliavimo sporto varžybomis sąvoką, apibrėžiamą 2014 m. rugsėjo 18 d.
Sporto programa
Sporto programa - ketverių kalendorinių metų trukmės aukšto meistriškumo sporto ir (ar) sporto šakų plėtojimo ir populiarinimo per fizinį aktyvumą planavimo dokumentas, kuriame nurodomi juridinio asmens veiklos, nustatytos įstatuose, nuostatuose, statute ar kitame steigimo dokumente, tikslai, uždaviniai ir priemonės jiems įgyvendinti, priemonių įgyvendinimo terminai, priemonių įgyvendinimo vertinimo kriterijai, jų reikšmės, lėšų poreikis šio dokumento įgyvendinimo kiekvienų einamųjų kalendorinių metų laikotarpiu ir planuojami šių lėšų šaltiniai.
Sporto šaka
Sporto šaka - sporto sritis, besiskirianti nuo kitų savitomis taisyklėmis, sportinės kovos metodais, technikos ir taktikos veiksmais, inventoriumi ir (ar) erdve, kurioje sportuojama. Sporto sritis taip pat laikoma sporto šaka ne dėl atitikties nurodytiems kriterijams, o dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir (ar) visuotinio šios srities pripažinimo savarankiška sporto šaka.
Iššūkiai ir perspektyvos
Lietuvos sporto srityje yra nemažai iššūkių, tokių kaip nepakankamas finansavimas, sporto bazių trūkumas, trenerių kvalifikacijos kėlimo problemos ir dopingo vartojimas. Tačiau, nepaisant šių iššūkių, Lietuvos sportas turi didelį potencialą. Siekiant jį realizuoti, būtina toliau tobulinti sporto politiką, didinti finansavimą, gerinti sporto infrastruktūrą ir skatinti jaunimo domėjimąsi sportu.
Sportas ir politika
Viešoje erdvėje netylant diskusijoms apie Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimą 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, naujame kontekste vėl pasirodo idėjos apie sporto atribojimą nuo politikos. Ši idėja nėra niekuo kitokia nei visi kiti bandymai atskirti politiką nuo kitų reiškinių kaip teisė, verslas, menas ar net visa kultūra. Šioje vietoje sportas persismelkia politika ne tik pagrindiniais veikimo principais, bet ir turiniu. Sporto siejimas su politika nėra sąmoningai konstruojamas ir dirbtinis veiksmas. Sportininkai yra valstybių ir patriotiškumo išdava, tai yra meilė savo šaliai, kuri glūdi mumyse. Sportininkai yra veidrodžiai per kuriuos tai galime ne tik jausti, bet ir matyti. Diskusija dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse nebeturi prasmės. Didžiojoje pasaulio dalyje Rusija ir Baltarusija tapo visuotinai priimtinų normų ir taisyklių griovimo simboliu visuose lygiuose.