Šiame straipsnyje nagrinėsime Luko Gelgoto karjerą futbole ir jo netikėtą, bet harmoningą susijungimą su meno pasauliu. Aptarsime jo įtaką Vilniaus kultūriniam gyvenimui ir bendradarbiavimą su kitais menininkais, ypač su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Futbolas - aistra ir atsidavimas
Lukas Gelgotas - asmenybė, kurios vardas siejamas ne tik su sportu, bet ir su menu. Nors konkrečios detalės apie jo karjerą futbole šiame straipsnyje neatskleidžiamos, galima numanyti, kad tai buvo svarbi jo gyvenimo dalis, ugdžiusi atsidavimą, discipliną ir komandinį darbą. Šios savybės vėliau galėjo praversti ir kūrybinėje veikloje.
Netikėtas posūkis į meną
Luko Gelgoto kelias į meno pasaulį prasidėjo netikėtai, tačiau greitai tapo jo aistra. Jis išgarsėjo kaip kompozitorius, kurio kūriniai pasižymi originalumu ir novatoriškumu. Jo muzika dažnai skamba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o tai liudija jo talentą ir universalumą.
Bendradarbiavimas su Kristina Sabaliauskaite
Luko Gelgoto ir Kristinos Sabaliauskaitės kūrybinė sąjunga tapo tikru įvykiu Lietuvos kultūriniame gyvenime. Jų pirmasis bendras darbas - audioknyga „Silva rerum“, kurioje romano tekstas skamba derinant XVII amžiaus muziką su šiuolaikiniais Gedimino kūriniais. Šis projektas sulaukė didelio pasisekimo ir paskatino menininkus tęsti bendradarbiavimą.
Kūrybinės bičiulystės pradžia
Kristina Sabaliauskaitė teigia, kad muzika jos gyvenime užima labai svarbią vietą. Rašydama ji klausosi įvairių epochų autorių kūrybos, taip pat mėgsta ir šiuolaikinę klasikinę muziką. Galvodama apie romano „Silva rerum“ audioknygą, ji norėjo, kad šalia epochinės to laikotarpio muzikos skambėtų ir šiuolaikinių autorių kūriniai. Su Gediminu ji susipažino Vilniuje, Šv. Kristoforo dieną, ir išgirdusi jį atliekant savo kūrinius, suprato, kad jis kuria muziką taip, kaip ji rašo savo romanus. Pasak jos, jų kūrybiniai temperamentai sutampa ir tarp jų esama nemažai gelminių sąlyčio taškų.
Taip pat skaitykite: Sveika gyvensena: Lukaso Smagurausko patarimai
Po Gedimino pasirodymo Kristina su juo susipažino užkulisiuose ir jis prisipažino, kad yra jos knygų gerbėjas. Tuomet ji nuosekliai ėmė klausytis jo muzikos ir pastebėjo, kad savo nuotaika jo kūriniai turi nemažai bendra su jos romanu. Šitaip Gedimino paprašė „paskolinti“ savo muziką jos audioknygai. Ir jis mielai sutiko. Kristina džiaugiasi šia simbioze, girdėdama, kaip muzika ir tekstas tarpusavyje gražiai pinasi ir skamba. Tai jai primena šokį, kuriame viskas vystosi labai natūraliai: nė vienas iš „partnerių“ neužgožia kito, tačiau, priešingai, paryškina vienas kitą ir taip sukuria bendrą - emocinį bei intelektualinį - kūrinio krūvį. Audioknygos rezultatas jiems abiem taip patiko, kad šį darbą jie tęsia ir toliau: šiuo metu įgarsina jau ir kitas romano dalis.
„Vilniaus sarabanda“ - dovana Vilniui
Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvietė Gediminą Gelgotą parašyti kūrinį, skirtą Vilniaus 700 metų sukakčiai. Kadangi tai kūrinys simfoniniam orkestrui ir chorui, jam reikalingas ir tekstas. Gediminas nusprendė, kad šį kartą tekstą kurs ne pats, o pakvies Kristiną Sabaliauskaitę tapti šio kūrinio bendraautore.
Kristina Sabaliauskaitė ir Gediminas Gelgotas sutarė, kad tai nebus nei odė, nei himnas, nei tiesiog tradicinis eilėraštis miestui, pagal kurį būtų kuriama muzika. Taip pat jokios pompastikos, kas yra gan įprasta tokioms iškilmingoms progoms parašytiems kūriniams. Jiems norėjosi simfoniško, o kartu ir labai asmeniško kūrinio. Jų požiūriai vėl sutapo ir jie ryžosi eiti savitu keliu.
Gediminas Gelgotas teigia, kad šį kūrinį unikaliu galima vadinti jau vien dėl to, kad muzika ir tekstas buvo kuriami lygiagrečiai vienu metu: jis rašė nežinodamas žodžių ir negalėdamas muzikos pritaikyti tekstui, o Kristina - nežinodama, kokia bus muzika ir todėl negalėdama derinti žodžių prie muzikos skambesio. Jie dirbo kūrybinio pasitikėjimo principu. Tiesa, prieš tai daug valandų praleido dalindamiesi asmeniniais pasakojimais apie miestą, prisiminimais bei patirtimis. Iš Kristinos Gediminas išgirdo daug jam nežinomų istorinių faktų apie Vilnių, jo kultūrą, taip pat gyvenimą mieste įvairiomis epochomis. Tai buvo tartum smegenų šturmas, bandant išsigryninti idėjas, kryptis, kuriomis jie galėtų eiti kurdami savo darbą, skirtą šiam miestui.
Kristina šį kūrybinį procesą įvardytų kaip savotiškus psichoanalizės seansus. Jiems buvo įdomus ne tiek paviršinis miesto istorinis matmuo, kiek gelminės patirtys, pasąmoninės patirtys, sapnai ir net košmarai. Ji nesiekė papasakoti Vilniaus istorijos ar savaip interpretuoti kurią nors iš miesto legendų. Kadangi Gedimino muzika yra minimalistinė, ji siekė, kad ir šio kūrinio tekstas būtų tam tikra žodžių kvintesencija. Tai yra labiau žaidimas fonetiniais garsais it burtažodžiais. Juk Vilniaus šerdis - tai, kas nenusakoma žodžiais, bet ką galima atskleisti per muzikos ir poezijos sąlytį.
Taip pat skaitykite: Sirvydžio įtaka futbolui
Gediminui muzikoje buvo svarbu ne tiek sukurti Vilniaus skambesį, kiek perteikti jį tokį, kokį jis girdi vaikščiodamas po savo miestą, jo senamiestį, siauras gatves bei skverus. Ir tai sakydamas, visų pirma, jis kalba ne tiek apie fizinį garsą, kiek intuicinį jo pajautimą ir išgyvenimą. Jie nerašė tiesiog kūrinio Vilniaus jubiliejaus proga, kuris nuskambėtų kelis kartus ir būtų pamirštas. Jie kūrė taip, kad šis kūrinys galėtų skambėti nepaisant to, kiek metų yra ar bus ateityje Vilniui. Jiems buvo svarbu, kad kūrinio tekstas būtų suprantamas ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinei publikai. Jis turėjo būti parašytas lietuviškai, o kartu ir universalia kalba. Kristina tiki, kad per pavienius žodžius, o kartu ir jų junginius, įvairių kraštų klausytojai turėtų „pagauti“ Vilniaus įspūdį, nuolatos pulsuojančias jo būsenas bei dramatizmą.
Kūrinio pavadinimas - „Vilniaus sarabanda“. „Sarabanda“ - tai šokis, gyvavęs įvairiose epochose. Renesanso laikotarpiu tai buvo greitas kūrinys, Baroke tapo lėtas ir įėjo į tradicinės siuitos ciklą kaip lyriškoji, dramatiškoji dalis. Jų kūrinyje susilieja skirtingos sarabandos sampratos - lėtas dalis čia keičia greitos ir jos dinamiškai mainosi tarpusavyje. Šitokiu būdu jie bandė jungti ne tik istorines epochas, bet ir skirtingas jų muzikines raiškas. Beje, istoriškai XVII a. Vilniuje buvo atliekamos sarabandos, tik mes esame tai užmiršę. Tad šiuo žodžiu jie tartum iškelia tai, kas buvo pamiršta, ir simboliškai sugrįžtame prieš Vilniaus šaknų.
Kristinai svarbu ir tai, kad pačiame pavadinime yra užkoduota fonetinė žaismė. Juk Vilnius - tai vilnijantis, švelnus, vandeningas. Ir staiga - „sarabanda“ - visiškai kitoks, kontrastingas skambesys, tartum atskleidžiantis du skirtingus polius. Žvelgiant į miesto istoriją iš psichoanalizės perspektyvos, galima pastebėti, kad Vilnius labai retai šoka savo malonumui, tiesiog iš džiaugsmo, natūraliai. Juk būtent šitokiu būdu, per šokį, galima matyti atsiveriančią vienovę ne tik tarp žmonų, jų kūnų, tačiau ir žmogaus santykį su miestu, jo aplinka. Juk šokdamas sau negali meluoti, nes viskas vyksta spontaniškai, nesurežisuotai: šitokiu būdu veriasi ir Erotas, ir Tanatas, ir flirtas, ir erotika, ir pradžia, ir pabaiga. Būtent šis šokio motyvas pasirodė labai gražus ir prasmingas jų kūriniui apie Vilnių.
Kristina teigia, kad „Vilniaus sarabandos“ šokėjai yra tie, kas nebijo inkvizicijos. Juk žvelgiant istoriškai, sarabandos labai nemėgo ispanų inkvizitoriai, kurie buvo įsitikinę, kad kur prasideda šis šokis, ten slypi nuodėmė, ir tai yra tiesus kelias į pragarą. Ir tai tikrai nėra vien tik istorija. Juk šiandien gyvuojančią cancel kultūrą drąsiai galėtume interpretuoti kaip šiuolaikinę inkvizicijos atmainą. Dabar menininkai turi gausybę apynasrių, kurie iš įvairių pakampių grasina jų saviraiškos laisvei ir net verčia daryti kompromisus su savo sąžine. Tai tikrai yra pavojingas šiuolaikinės cenzūros kelias.
Vilniaus garbės pilietė
Kristinai Sabaliauskaitei buvo įteiktos Vilniaus garbės pilietės regalijos, o ceremonijos metu ji pabrėžė, kad miesto istorijoje žmogaus gyvenimas yra tik mažytė akimirka. Ji teigia, kad dabartinė karta jau nebebijo Vilniaus istorijos ir tokiu būdu gali atrasti tai, ką beatodairiškai bandyta nuslėpti ir ištrinti sovietmečiu. Tuomet kolonizuota XIX a. bei XX a. pirmosios pusės miesto istorija ir vietoj tikrojo pasakojimo buvo pateikiamas perkeistas pasakojimas. Beje, taip pat ir pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį Vilniui buvo padaryta daug žalos naikinant jo kultūrinį paveldą, grubiausiu būdu pervadinant gatves ir keičiant jo vaizdą. Tačiau šių dienų vilnietis jau pradeda skirti pelus nuo grūdų ir tikroji miesto istorija jam jau nebėra „baisi“. Jis sugeba priimti miestą tokį, koks jis visada ir buvo, be jokių užaštrintų tautinių sentimentų. Reikia atsiminti, kad Vilnius visada buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. O šiandien mes esame liudininkai to, kaip jis vėl tampa panašus į buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę. Tai sakydama, visų pirma, ji kalba apie tai, kad jis tampa laisvės prieglobsčiu tūkstančiams baltarusėnų ir ukrainiečių, kurie įsilieja į Vilniaus gyvenimo audinį ir, neabejotinai, palieka jame savo pėdsaką.
Taip pat skaitykite: Malis -> Lietuva
Individuali kūryba ir Kristupo festivalis
"Kiekvienas G. Gelgoto pasirodymas tampa įvykiu", - sako Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė. Būtent jos iniciatyva gimė sumanymas festivalyje surengti koncertą, kuriame kompozitorius ir dirigentas fortepijonu skambintų savo paties muziką.
Liepos 24 dieną Vilniaus Kotrynos bažnyčioje G. Gelgotas pirmą kartą scenoje bus vienas - be savo NIKO ansamblio, be orkestro ir scenos partnerių. Koncerte skambės fortepijoninės miniatiūros, gimusios iš svarbiausių jo kūrinių motyvų - nuo ankstyviausių iki „Vilniaus sarabandos“. Nors fortepijonas kompozitoriui itin artimas, rašyti muziką jam sąmoningai vengė, apsiribodamas improvizavimu. „Atrodė, lyg tai yra tik mano malonumui skirta veikla, laisvalaikis, o tuo pačiu - ir kažkas netikėtai asmeniško, kažkas tokio, ką laikai tik savo namuose“, - sako G.Gelgotas, naujoje programoje „Rekompozicijos“ klausytojus perkelsiantis į itin asmeninę minčių ir talento erdvę.
Šiuolaikinio kompozitoriaus užduotis
Gediminas Gelgotas mano, kad visais laikais kūrėjo užduotis - kurti, atlikėjo - atlikti. Abiem atvejais tai darant - išreikšti save, savo mintis, idėjas, o atlikėjui - dar ir perduoti kūrėjo mintis klausytojui. Jis tai daro turbūt mažiausiai galvodamas apie kanonų palaikymą ar jų perrašymą.
Jį įkvepia ir praeitis, ir ateitis. Visgi praeitimi galbūt labiau žavisi, stebisi, gėrisi, grožisi, mokosi, o greitai kintantis dabarties pasaulis, jo problematika, aktualijos, įvykiai dažniau tampa įkvėpimo šaltiniu kasdienei kūrybai.
"Rekompozicijos"
Programa, kurią jis atliko Kristupo festivalyje, vadinosi „Rekompozicijos“. Tai - naujas žvilgsnis į jo kūrybą. „Rekompozicijos“ radosi, nes jis perkūrė ankstesnę savo kūrybą. Simfonines partitūras, jų epizodus rekomponavo, pavertė miniatiūromis fortepijonui. Ir ne tik perkėlė muzikinę medžiagą į kitą instrumentą, bet ją modifikavo, pavyzdžiui, pakeitęs harmoniją ar sukūręs naują temą. Jis nori, kad „Rekompozicijos“ taptų jausmingu miniatiūrų fortepijonui ciklu, kuriame netrūksta ir intensyvių momentų. Tačiau bendrai tai - konsonansiškesnio, ramesnio, netgi svajoti kviečiančio skambesio visuma.
Muzikos rekomponavimas visais laikais buvo tai, ką kūrėjai darydavo arba su savo, arba su kitų kūrėjų muzika. Šis reiškinys išgyvena tam tikrą atgimimą.
Kristupo festivaliui jis dėkingas ne tik už viso šio kūrybinio rezultato išprovokavimą, bet ir kantrybę - tarėsi prieš kelerius metus, tik pradžioje tarsi abejojo. Jam tai - naujas žingsnis. Apsisprendė praėjusią vasarą, o šiandien labai džiaugiasi tuo, kur visa tai jį nuvedė. Galbūt ateityje ir kas nors kitas norės skambinti jo natomis užrašytas solo miniatiūras fortepijonui. Jis pats Šv. Kotrynos bažnyčioje šį ciklą nori pateikti vientisai, kad publika pajaustų kamerinę, subtilią atmosferą, leidžiančią panirti į muziką. Be abejo, ypač pirmuosiuose koncertuose, bus ir šiek tiek improvizacijos.
Šio ciklo fragmentai jau skambėjo koncertuose Prancūzijoje, buvo atlikti ir Lietuvoje. Artimiausią pusmetį visą ciklą ar jo epizodus gros net keliasdešimtyje koncertų Lietuvoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse.
Jam dažnai tenka iš kolegų išgirsti: kai groji fortepijonu, galima nujausti, kad ir pats rašai muziką, kad diriguoji. Kolegos iš orkestrų, su kuriais tenka dirbti, sako, jog jaučiasi, kad ir pats groji instrumentu. Taigi, išties viskas susiję - muzikos atlikimas, kūryba, dirigavimas. Viena visuma. Kartais, kai groji fortepijonu, atrodo, gali kažką naudingo supranti apie dirigavimą ir atvirkščiai. Visgi, iš visų trijų sričių sudėtingiausia, daugiausia jėgų, ypatingos vidinės būsenos ir koncentracijos, nepaprasto pasinėrimo reikalaujanti yra kūryba.
Kūrinio sėkmė
Gediminui kūrinio sėkmė - pasiekti, ką buvau užsibrėžęs išreikšti savo muzika. Sėkmė - kūrinyje įgyvendinti savo sumanymą. Atrasti jame skambesį, mintį, gauti gerą rezultatą. Svarbu - ir geras santykis, dialogas su klausytoju.
Jam patinka palyginimas: jei perkeltume į sporto pasaulį, klasikinė muzika būtų labiau tenisas, o ne futbolas ar krepšinis. Tai reiškia, kad ji rūpi šiek tiek siauresniam ratui, jei jau kalbame apie populiarumą. Visgi tikiu, kad gerąja prasme tai - prestižinė ir žmonių itin vertinama sritis.
Kūryboje stilistikų nederina, rašo, jei taip galima pasakyti, savo paties stiliumi, taip, kaip jaučia. Jei kalbame apie muzikos atlikimą, dirigavimą ar grojimą fortepijonu, jam labai svarbu, kad tikėtų muzika, kurią atlieka. Joje randa save, kai ruošiasi, ji tampa jo, o jau tada randasi natūralus nuoširdumas, betarpiškumas, kontaktas su klausytoju ir supratimas. Tada nesvarbu nei stilistika, nei epocha.
Jam kartais atrodo, kad žmonės per daug galvoja: „Mėgstu romantizmą, bet nemėgstu baroko“ ar dar kaip nors. Negali taip būti, netikiu! Tiesiog reikia kiekvienoje epochoje ar stilistikoje atrasti sau artimus kūrėjus ar bent kūrinius. Paieškoję tikrai rastų visi.
Jam kartais patinka provokuoti. Kartais tiesiog provokuoja jausmus ir emocinį atvirumą, fantaziją, o kartais kviečia klausytoją apmąstyti nekasdienes temas, kelti klausimus, atrasti netikėtas mintis.