Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Martyno Lukauskio biografiją, jo indėlį į kultūrą ir istoriją. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant istorinius dokumentus, kultūros tyrinėjimus ir biografinius žinynus.
Įvadas
Gyvename tautinės buities laikotarpį, kuris vienu atžvilgiu yra dramatiškas, kitu - labai kūrybiškas. Kūrybinė dinamika reiškiasi nuostabiu gajumu net pačiose nepalankiausiose sąlygose. Kultūra bręsta kontrastų ir kovos keliu, ir tai ypač ryšku mūsų tautos atveju. Mūsų istorijoje kultūros žmonių galerija yra plati ir spalvinga - sunku net pasirinkti, dar sunkiau grupuoti. Vieni jų už mūsų asmeninio patyrimo bei pažinimo ribų, kiti šiapus. Teko žvalgytis toje galerijoje ilgesnį laiką, rankioti medžiagą, viešai atsiliepti vienų ar kitų sukakčių proga. Ir žvalgyta dviem požiūriais - istoriniu ir psichologiniu. Istorinei įžvalgai naudota įvairi medžiaga.
Kultūros Žmonių Vaidmuo
Kultūros žmonių vaidmenį sunku aptarti ir išskirti nuopelnais, nes ne visi kultūros vyksme dalyvauja tuo pačiu polėkiu. Vieni meta kultūros apmatus, kiti juos ataudžia. Vieni kultūros gyvenimą dinamina, kiti palaiko aukštumoje. Vieni ir kiti grumiasi su svetimybėmis ir menkavertybėmis.
Lietuviško Rašto Pradžia
Lietuviškas žodis seniai buvo gimęs, gal net seniau už kitų Europos tautų, bet tik neįrašytas į jokius paminklus. „Atėjusi į Lietuvą, ji pirmoji įkūrė mokyklas, išauklėjo inteligentiją ir išmokslino pirmuosius mokslininkus Vakarų Europos universitetuose. Tolimesnis intelektualinis dvasinis gyvenimas riedėjo tiesioginėje jos įtakoje… Katalikybė nuo pirmos savo egzistavimo dienos Lietuvoje pagerbė lietuvių kalbą ir tuo būdu padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai. Tuo tarpu pati Lietuvos valstybė buvo paniekinusi savo gimtąją kalbą“ (J. Užtruko gerą šimtmetį, kol lietuvių kalba krikščionybės prieglobstyje ėmė vystytis į raštą, pradžioj tik rankraštinį. Jam išeiti viešumon ir plačiau pasklisti vis trūko sąlygų, kol pagaliau buvo sulaukta pirmųjų lietuviškų knygų. Pirmieji žinomi jų autoriai buvo Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša, o kiek nežinomųjų? Ką pagaliau žinome apie juos pačius ir tas sąlygas, pro kurias jie prasiveržė viešumon?
Martynas Mažvydas: Įdomi Tema ir Problema
Mažvydas - įdomi tema ir dar įdomesnė problema. Kas iš tikro jis buvo? Kokios sąlygos jį iškėlė paviršiun? Grįžtame prie šio asmens jau ne vieną kartą, sukakčių progomis, bet istorinis fonas dar vis neišryškintas. Ar jis vienas ėmėsi lietuviškai rašyti?
Taip pat skaitykite: Andriuškevičiaus transformacija
Mažvydas, kilimo valstietis ar miestelėnas, ne bajoras, jaunystėje buvo pasiekęs rimto išsilavinimo, tik nežinoma kur - Vilniaus katedros mokykloj, prie kurio nors vienuolyno ar gal kokiame dvare - privačiai. Jis gerai mokėjo lotynų kalbą ir neblogai išmanė teologiją. Kunigų paruošimas ano meto Lietuvoje nebuvo organizuotas, nes dar nebuvo seminarijų.
Stasys Rapolionis ir Abraomas Kulvietis
Viduklės dvare, Raseinių apskrity, mokytojavo vilniškis pranciškonas Stasys Rapolionis, bajoraitis iš Eišiškių. Iš čia su šešetu savo mokinių jis 1528 m. išvyko į Krokuvą, įsirašydami ten studijuoti teologijos. Tarp jų randame ir vėlesnius Rapolionio bendradarbius - Abraomą Kulvietį, kauniškį bajoraitį, ir Jurgį Zablockį, vilnietį bajorą iš Dubičių. Įsigijęs po ketverių metų teologijos bakalauro laipsnį Krokuvoj, Stasys Rapolionis vėl apie 10 metų mokytojavo dvaruose. Grįžęs į Vuduklę, jis sudarė naują mokinių grupę, kurioje, sakoma, buvęs ir Mažvydas - žemaitis, kaip tik kilęs iš šių apylinkių. Šis jaunų dvasininkų-mokytojų darbas pagaliau išsivystė į naują viešą mokyklą, kuri, karalienės Bonos remiama, 1539 buvo įkurta Vilniuje. Tai buvo speciali mokykla, ruošusi didikų vaikus universitetinėms studijoms. Mokyklos direktorium tapo kun. Abraomas Kulvietis, neseniai grįžęs iš Vakarų ir Sienoje, Italijoje, gavęs abiejų teisių doktoratą. Jam talkino Zablockis, Rapolionis ir kiti. Šie dvasininkai, bent pirmieji trys, buvo susirišę su įtakingais didikais - viena, dėl paramos užsieninių studijų metu, o antra - kaip jų vaikų mokytojai.
Lietuvos Didikai ir Reformacija
Lietuvos didikai, su kancleriu Albertu Goštautu priešaky, siekė tuo metu atsipalaiduoti nuo Lenkijos įtakų. Jiems pavyko išsikovoti, kad didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu būtų išrinktas jaunametis Žygimantas Augustas, kad jis apsigyventų Lietuvoje ir būtų auklėjamas Vilniuje. Su jaunuoju kunigaikščiu atkilo Vilniun ir jo motina karalienė Bona. Jaunamečio valdovo globėju, kaip jo pusbrolis, norėjo būti ir Prūsų hercogas Albrechtas, buvęs kryžiuočių magistras, perėjęs į liuteronizmą. Albrechtas norėjo tapti Lietuvos regentu ir verbavo tarp didikų politinius šalininkus bei religinės reformos simpatikus. Be Goštauto, jam pritarė Jonas Radvilas, Mikalojaus Juod. brolis, Stasys Kęsgaila, Žemaičių seniūnas, ir kiti. Kęsgaila buvo vienas iš tų, kaip tvirtina lenkų reformacijos istorikas St. Kot, kuriam Albrechtas „pavedė palaikyti naujojo tikėjimo partizanus“. Kęsgailos parama, be kitko, naudojosi studijuodamas Krokuvoj ir Abraomas Kulvietis. Didikai savo planams buvo reikalingi raštingų pajėgių dvasininkų talkos. Pati reformacija Lietuvoj dar neturėjo dirvos, kaip Prūsuose tarp vokiškųjų ponų ir miestelėnų. Ji neprasiveržė, kaip Latvijoj ir Estijoj tarp vokiečių, kurie nusiaubė bažnyčias ir išvarinėjo kunigus bei vyskupus. Vokiečių, kurie pirmieji domėjosi reformacija, Lietuvoj buvo nedaug ir tie patys telkėsi labiau Vilniuje ir iš dalies Kaune. Žymesnieji Lietuvos bajorai tarp 1525-35 tyliai pritarė reformoms, kiek tai magino jų interesą pasipelnyti iš bažnytinių turtų. Atviresnis judėjimas ėmė reikštis vėliau, bet ir tai neryškus. Bene pirmasis kunigas, iš sakyklos Šilalėje ėmęs skelbti liuteronizmą, buvo Jonas Tartyla iš Batakių, tada priklaususių Kęsgailam. Antrasis žinomas iš kunigų, pradėjęs liuteronizmo tezes skelbti Vilniuje, vokiečių Šv. Onos bažnyčioje, buvo kun. A. Kulvietis, minėtos mokyklos direktorius. Be kitko jį rekomendavo pamokslininku vokiečiams hercogas Albrechtas. Kun. Tartyla buvo atleistas iš pareigų Žemaičių vysk. Vierbickio ir pasitraukė į Prūsus. Kulvietį ėmėsi tvarkyti Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis. Anksčiau, tiesa, nebuvo jokio varžymo iš valstybės pusės. Bet 1541 m. Kun. Kulvietis, nelaukdamas jam ruošiamo bažnytinio teismo ir eventualių kaltininimų remiantis karaliaus dekretu, pats 1542 m. slapta pasitraukė iš Vilniaus ir nuvyko pas hercogą Albrechtą Karaliaučiun. Albrechtas Kulvietį padarė savo patarėju švietimo reikalams ir paskyrė partikuliaro (mokyklos) direktoriumi. Rapolionį pasiuntė doktorizuotis į Wittenbergą, o Zablockis, ilgai netrukus, išklydo į Vakarų universitetus su būriu Lietuvos didikų vaikų, kaip jų vadovas ir globėjas. Lietuva neteko pajėgių raštingų, gerai išlavintų teologų, bet užtat galėjo jais atsiremti hercogas Albrechtas, planavęs per šiuos lietuvius daugiau laimėti savo universitetui naujų studentų iš Lietuvos, šalia profesūros šiem Lietuvos dvasininkam - Kulviečiui ir Rapolioniui - hercogas pavedė ruošti lietuviškąjį katekizmą.
Lietuviškojo Katekizmo Rengimas
Lietuviškojo katekizmo rengimas nutrūko dėl nelauktos Kulviečio ir Rapolionio mirties. Tada iškilo naujo tinkamo pakaito klausimas, ir hercogas 1545 metų pradžioj kreipėsi laišku į savo patikėtinį Žemaičiuose - Joną Bilevičių, prašydamas surasti jam Mažvydą. Paskui hercogas rašė pačiam Mažvydui, kviesdamas atvykti į Karaliaučių. Šis teisinosi nemokąs vokiečių kalbos ir nesiskubino priimti kvietimo. Ar tais metais jis buvo nuvykęs į Karaliaučių pasiimti katekizmui surinktos medžiagos, kaip spėja Vac. Biržiška (Aleksandrynas I, 82), sunku patikrinti. Yra žinoma, kad 1546 metais gegužės mėnesį hercogas Albrechtas pasimatė su Mažvydu Vilniuje, ir šis galutinai apsisprendė vykti į Karaliaučių. Atvyko birželio mėnesį, gavo hercogo paramą ir ėmėsi ruošti katekizmą. Tų metų rugpjūčio 1 dieną įsirašė studentu į Karaliaučiaus universitetą. Mažvydas baigė katekizmo ruošos darbą per pusę metų ir atidavė Hanso Weinreicho spaustuvei Karaliaučiuje. Spaudos darbas užtruko beveik ištisus 1547 metus. Knyga išėjo nedidelio formato, 79 puslapių, pavadinta Catechismvsa prasty Szadei, tai reiškia - Katekizmo prasti žodžiai. Jos atspausta nedaug, apie 200-300 egzempliorių. Pačiam penkių dalių katekizmui buvo skirta 23 puslapiai ir vienuolikai giesmių su gaidomis 30 puslapių. Prie to pridėta 4 puslapiai elementoriaus, versto iš lotynų kalbos, prakalba lotynų kalba, kurią parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Staphylus, ir eiliuota įžanga lietuvių kalba, kurioje akrostiku įrašytas (nuo 3 ligi 17 eilutės) Mažvydo vardas ir pavardė.
Kas Iš Tikro Laikytinas Šio Leidinio Autorium?
Kas iš tikro laikytinas šio leidinio autorium - Mažvydas ar kas kitas? Vc. Biržiška mano, kad „Mažvydas negali būti laikomas vieninteliu katekizmo sudarytoju, nei apskritai lietuviškos knygos ir literatūros pradininku’’ (Senųjų liet. knygų istorija I, 1955, 84). Pagrindiniai katekizmo rengėjai buvo Rapolionis ir Kulvietis, o Mažvydas tik atbaigėjas. Tačiau atbaigti šį darbą reikėjo teologinių ir kalbinių kvalifikacijų. Ruošdamas katekizmą, Mažvydas įsirašė teologijos studentu į Karaliaučiaus universitetą. Tai rodytų, kad jis pilnų teologinių kvalifikacijų dar neturėjo. Išklausęs tris semestrus, jis gavo teologijos bakalauro laipsnį, o šis teikiamas po ketverių studijų metų. Vadinas, Mažvydui buvo įskaityta maždaug treji studijų metai kitur. Tuos trejus metus jis turėjo mokytis Lietuvoj, nors kai kas prileidžia, kad galėjęs bent kurį laiką mokytis ir Krokuvoj. Tiek metų teologijos anais laikais užteko, kad būtų buvęs įšventintas kunigu.
Taip pat skaitykite: Kaip sportininkas tapo nusikaltėliu: Ciko atvejis
Mažvydo Pasiruošimas Lietuvių Rašto Kalbai
Kitas klausimas: kur ir kaip Mažvydas pasiruošė lietuvių rašto kalbai? Tiesioginių žinių nėra, bet jo ryšys su Rapolionio-Kulviečio grupe ir šių mokykla Vilniuje jau daug pasako. Kulvietis buvo ne tik teologas ir juristas, bet ir filologas, mokėjęs biblines kalbas, be to, vokiečių, italų, lenkų. Jis vertė į lietuvių kalbą Dovydo psalmes ir, pasak Vc. Biržiškos, „buvo paruošęs ištisą rinkinį lietuviškų giesmių“ (op. cit. 85). Rapolionis, mokėjęs klasines kalbas ir hebrajų, vertė evangelijas, o be to rašė giesmes. Viena giesmė pateko į Mažvydo katekizmą, gauta iš Jurgio Zablockio; tad ir šis rašė lietuviškas giesmes. Būdamas su jais, kaip mokinys (kitų spėjimu, ir mokytojas) Vilniuje, Mažvydas galėjo įsitraukti į vertimo darbą, o jo akrostikinis eilėraštis katekizmo pradžioj rodo, kad jis mokėjo eiliuoti ir parodė talento.
Mažvydo Bendradarbiai
Iš Mažvydo bendralaikių, kurie pasirodė raštingi, minėtini dar šie kunigai: Stasys Marcijonas, studijavęs su Mažvydu Karaliaučiuje, vėliau klebonas Lazdynuose; Aleksandras Rodūnionis, atvykęs užbaigti teologinių studijų tais pačiais metais, kaip ir Mažvydas, vėliau Kaukėnų klebonas; Baltrus Vilentas, Mažvydo pusbrolis - bajoraitis, atvykęs kiek vėliau į Karaliaučių, čia baigęs studijas ir nuo 1550 m. Kiti kunigai valstiečių kilmės, kaip ir pirmieji, atsirado Prūsuose, bet negavo progos studijuoti Karaliaučiuje. Jie buvo jaunesni, gimę tarp 1530 ir 1533 metų, tačiau greit paskirti klebonais: Mikalojus Blotnas į Klaipėdą, paskui į Pilupėnus, Morkus Raseiniškis į Pilkalnį, Jurgis iš Eišiškių į Rusnę, kur jam, kaip mokytojas, talkino Mikalojus Siautila, vėliau baigęs studijas Karaliaučiuje ir perėmęs Rusnės klebono pareigas.
Lietuvišku raštu, kaip matome, domėjosi dvi kunigų kartos - vyresnė ir jaunesnė. Vyresnioji turėjo savo tarpe akademikų, mokėjusių biblines kalbas, o jaunesnioji tik lotynų ir slavų kalbas. Pastaroji karta atrodo buvusi gausesnė gal dėl to, kad iš jos buvo daugiau pasitraukusių į Prūsus. Iš pirmosios pasitraukė trys mums žinomi, bet ir ši karta turėjo būti žymiai didesnė. Sprendžiama iš to, kad su Rapolioniu ir Kulviečiu į Krokuvos akademiją įsirašė studijų dar ketvertas: Motiejus iš Ašmenos, Kasparas iš Užuguosčio, Mikalojus iš Drūkšių ir Adomas iš Drohičino. Tokių, kurie tuo laiku studijavo Krokuvoje, buvo ir daugiau, tik jie nepasitraukė į Prūsus ir neiškilo savo raštingumu. Vc. Biržiška pastebi, kad „ne tik penki pirmieji mūsų protestantų rašytojai (įskaitant Mažvydą ir Jomantą, Y.), bet daugumas kitų Mažvydo bendradarbių buvo kilę… iš Didžiosios Lietuvos ir ne vien iš jos vakarų, bet ir iš rytinių dalių… lietuviai rytiečiai“ (op. cit. 85-86).
Rankraštiniai Maldų, Giesmių ir Evangelijų Vertimai
Mūsų raštijos tyrinėtojai teigia, kad rankraštinių maldų, giesmių ir evangelijų vertimų būta žymiai anksčiau, tik vis nepasisekė jų rasti. Nors „senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai“, pastebi J. Lebedys, ir tuos šaltinius jis analizuoja Mik. Daukšos monografijoj (Vilnius, 1963, 174-76). Pagaliau 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoj, rankraščių skyriuje, buvo rasta 1503 m. Strasburge išleista knyga Tractatus socerdotalis, kurios gale buvo ranka įrašyti poteriai lietuvių kalba. Šį radinį tyrinėjo J. Lebedys su J. Palionių ir savo duomenis paskelbė Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimuose III (1964, 109-135). Rastoji knyga su pridėtiniais lapais buvusi įrišta prieš 1510 metus, o maldų įrašai padaryti apie 1517. Tos maldos atrodo nurašytos iš dar senesnio teksto. Kadangi radinio knyga priklausė pranciškonų bibliotekai Vilniuje, tad ir lietuviškų maldų įrašytojai galėjo būti pranciškonai - bernardinai. Pranciškonai buvo seniausi Lietuvos krikščionintojai ir pirmieji Vilniaus vyskupai, dėl to lietuvių rašto pradžia, atrodo, natūraliai sietina su šiais vienuoliais. Be kitko, Vilniaus pranciškonas yra buvęs ir Stasys Rapolionis, vyriausias mažvydinės grupės atstovas, vyresnis už Kulvietį ir Zablockį bent 25 metais.
Lietuviškojo Rašto Senumas
Kad lietuviškasis raštas yra žymiai senesnis, negu Mažvydo katekizmas, tvirtina keletas kvalifikuotų žinovų. Norvegų kalbininkas Chr. S. Stang, parašęs studiją apie Mažvydo katekizmo lietuvių kalbą, teigia, kad šiame katekizme yra „įvairaus senumo kalbinė medžiaga. Senose bažnytinėse formulėse (kurias vartoja Mažvydas, Y) pasitaiko formų, kurios šiaip katekizme nėra vartojamos… Šios formos kyla iš archaizuojančios bažnytinės kalbos“ (Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo 1929, 179). K. Jablonskis, tyrinėjęs Mažvydo kalbinę aplinką, teigia, kad bendrinė lietuvių kalba buvo susidariusi prieš pasirodant pirmajai lietuviškajai knygai ir kad ta kalba jau buvusi vartojama raštui. Tą kalbą vartoję vienuolynų pamokslininkai ir vikarai bei mokytojai pamoksluose ir mokyklose. Turėję būti ir jų pačių paruošti ar iš kitų nurašyti evangelijų tekstai, katekizmas, žymesni pamokslai (Senoji lietuviška knyga, Kaunas 1947, 99, 105). Tai patvirtina ir Vilniaus sinodas, paskelbęs 1528 metais reikalavimą, kad parapinių mokyklų mokytojai „savo mokiniams teisingai aiškintų šventąsias evangelijas bei Pauliaus laiškus lygiai abiem kalbom - lietuvių ir lenkų“. Vadinas, lietuviškieji evangelijų ir šv. Lietuviškojo rašto pradininkai dar nėra žinomi, bet jų reikėtų ieškoti XV šimtmet…
Taip pat skaitykite: Nuo Jonavos iki svajonių
Bažnyčios Atsinaujinimo Idėjos Vaidmuo Katalikiškojo Pasipriešinimo Raidoje
Egidijus Jaseliūnas straipsnyje „Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo“ nagrinėja šią temą.
Atsinaujinimo Samprata
Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio. Pastoracinis tikslas buvo suvokiamas kaip apimantis vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, Evangelijos paskleidimą visame pasaulyje ir dialogo su dabartiniu pasauliu užmezgimą. Nubrėžęs vidinio atsinaujinimo proceso, kaip Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui ugdymo, sampratą, Susirinkimas įtvirtino ir Bažnyčios, kaip pačia savo esme pašauktos nuolatinei reformai, traktavimą. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Taigi Vatikano II Susirinkimo nutarimuose išryškėjo pagrindinis Bažnyčios siekis įgyvendinti atsinaujinimo idėją, kurios tikslas - kuo giliau ir plačiau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Todėl Bažnyčiai neišvengiamai iškilo būtinybė Visuotinio Susirinkimo mastu įvertinti dabarties laikais susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir, atsižvelgiant į visuomenių pokyčius, pakeisti savo veiklos formas bei pobūdį šiose visuomenėse, o tai savaime turėjo keisti Bažnyčios sampratą, jos vaidmenį politinėse, socialinėse ir kultūrinėse bendruomenėse.
Liturginės Reformos Atgarsiai Pasipriešinimo Judėjime
Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente - Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.). Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba; tuo pat metu valdžia šiek tiek susilpnino ir pastoracinės veiklos kontrolę (nors bandymai legaliai spausdinti katechetinio ar teologinio pobūdžio literatūrą ir toliau buvo atmetami). Tačiau ši liturginių apeigų atnaujinimo idėja sukėlė valdžiai nelauktą kai kurių dvasininkų reakciją: dvasininkai reikalavo ir kitų reformų bei iškėlė būtinybę imtis naujų, įvairiapusiškesnių priemonių tiems pokyčiams Bažnyčioje vykdyti.
Antai vysk. Liudvikas Povilonis teigė, kad „Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginė reforma, o kunigijos ateitis“. Kun. Stasys Mažeika sutiko, kad ši reforma yra reikalinga, tačiau, pasak jo, „ji turi eiti išvien su kunigo gyvenimo reforma“ ir jai „reikia gero paruošimo: per mokyklas, per spaudą [oficialiajai Bažnyčiai tai buvo neprieinama. - E. J.]“. Tokį liturginės reformos, kaip neatsiejamos nuo kitų Bažnyčios gyvenimo reformų dalies, suvokimą daugiausia nulėmė Susirinkimo priimta liturgijos atnaujinimo traktuotė. Liturginėje konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas - aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turėjo pabrėžti krikščioniškojo tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turėjo suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje, o tai neišvengiamai kirtosi su sovietų valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu.
Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgar- sį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai, žvelgdami iš beveik dviejų dešimtmečių perspektyvos, Lietuvos Katali- kų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1964- 1965 m., nes, anot jų, būtent tuomet kunigai pradėjo aktyviai veikti. Tačiau kalbant apie atsinaujinimo procesų įtaką katalikiškojo pasipriešinimo kilimui reikia pabrėžti, kad šią įtaką tiesiogiai nulėmė ar prie jos įtvirtinimo prisidėjo kiti Susirinkimo priimti nutarimai (tam sąlygas palengvino ir tas faktas, jog Susirinkimo nutarimai sovietų valdžios leidimu oficialiai buvo išspausdinti kartu su liturginei reformai reikalinga literatura).
#