Augant 90-aisiais, pasaulyje buvo du ryškūs Michaelai, į kuriuos visi norėjo lygiuotis: popmuzikos karalius Michaelas Jacksonas ir krepšinio dievas Michaelas Jordanas. Jei apie pirmąjį neseniai pasirodė kontraversiškai vertinamas HBO dokumentinis filmas „Paliekant Neverlandą“, tai antrasis gali džiaugtis „NETFLIX“ platformos hitu „Paskutinis šokis“. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik krepšinio įkvėptus filmus, bet ir lietuvišką kino juostą apie paauglišką meilę.
Michaelo Jordano fenomenas filme „Paskutinis šokis“
Nemanau, ar verta daug rašyti apie tai, kokia krepšinio ikona yra Michaelas Jordanas. Visgi dauguma žmonių, net ir tie, kurie nesidomi krepšiniu, tai žino. Ir šis filmas puikiai parodo Michaelo legendos gimimą. Tačiau, kaip ten bebūtų, juosta ne vien tik sukasi aplink šį žaidėją ir Čikagos „Bulls“ komandos lyderį, bet ir apie kitus tuo laikotarpiu su juo komandoje žaidžiančius profesionalus kaip Scottie‘is Pippenas, Tonis Kukočius, Steve‘as Kerras ar Denisas Rodmanas. Seriale yra pateikta krūva informacijos ir apie patį 1980-2000 laikotarpį ir tuos, kurie karaliavo po krepšiu NBA lygoje. Tokia pilna ir labai aiškiai išdėstyta istorija leidžia pasinerti į šios sporto šakos užkulisius ir pamatyti tuos vaizdus ir įrašus, kurie nebuvo viešai prienami kelis ilgus dešimtmečius. Tokia duoklė šiam sportui ir aišku Čikagos komandai yra neįkainojama. Ypatingai tiems, kurie gyveno tais laikais ir buvo viso to dalyviais. Apart krepšinio niuansų, varžybų ir pačių žaidėjų, šiame iš dešimties serijų susidedančiame seriale žiūrovas turi galimybę išvysti ir kitus, už aikštelės ribų vykstančius reikalus. Tas liečia ir reklamą, ir pačią dramą tarp kai kurių žmonių bei aišku įdomiausias rodomo laikotarpio tendencijas, apie kurias pasakoja ne vien gyvos krepšinio legendos, bet ir žmonės, kurie buvo glaudžiai susiję su tais įvykiais. Seriale netrūksta ir dramaturgijos, kuri kiekvienoje serijoje sudėliota nepriekaištingai, kad mes turėtume galimybę ne tik mėgautis reginiu, bet ir jaudintis dėl to, kas yra rodoma ekrane. Iš techninių niuansų nieko naujo nepamatysime, nes vizualiai tai yra labai standartiškai atrodantis dokumentinis projektas. Tad, apibendrinant šį trumpą atsiliepimą, pasakysiu, jog tai yra išties nuostabiai įgyvendintas projektas, kuris suteiks džiaugsmo tiems žmonėms, kurie gyveno Michaelo Jordano ir Čikagos „Bulls“ dominavimo eros laikais.
„Akiplėša“: paauglystės drama ir meilės paieškos
Į Lietuvos kino teatrus jau atkeliavo vienas laukiamiausių šių metų lietuvių filmų - Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“. Tarptautiniuose kino festivaliuose daugybę apdovanojimų pelniusį filmą festivalio „Kino pavasaris“ metu spėjo pamatyti ir savo įspūdžiais pasidalino atlikėja Rūta Mur, scenaristė ir režisierė Marija Kavtaradze, komikė Laura Dragūnaitė, nuomonės formuotojos Agnė Kulitaitė, Gabrielė Žutautaitė ir Patricija Budaitė.
Kritikų atsiliepimai apie „Akiplėšą“
- Rūta Mur: „Labai patiko, jaučiausi lyg žiūrėdama savotišką dokumentiką - net savo pačios paauglystės. Gal pas mane nebuvo tiek daug hardcore’o, bet artima. Labai. Išsinešu hiperrealizmo jausmą. Man labai patiko, kad aktoriai, atrodo, buvo net ne aktoriai, o tikri žmonės."
- Marija Kavtaradze: „Bliuvaitė meistriškai pagauna tą disonansą - tarp vaikystės, kurios jau nebėra, ir suaugusiųjų pasaulio, kuris dar neatėjo, bet jau persekioja iš visų pusių. Nuo pirmų kadrų - nuo „Jamaica“ sidro, nuo sintetinių treningų, nuo kažkur matytų panelių, kurias visada stebėdavai iš tolo, nes jos jau „žinojo, kaip reikia gyventi“ - filmas limpa prie odos. Ir jis limpa ne tik man - visa salė tai jautė. Visi esam buvę ten - tarp baimės būti niekam neįdomiu ir desperatiško noro būti pastebėtu."
- Laura Dragūnaitė: „Labai stiprus vizualinis potyris. Seniai mačiau tokį kinematografišką lietuvių filmą. Dar reikia laiko, kad susidėliotų emocijos, bet pirma emocija - žiauriai patiko. Mes nebuvome nuėję į tokius ekstremumus, kaip rodoma filme, bet tokios istorijos visada būdavo kažkur in the back of your head."
- Agnė Kulitaitė: „Su drauge aptarėme, kad labai įsiminė tas mažas berniukas - jis vaidino tokį vaiką, kurį visi savo kieme turėjome. Sukėlė nostalgiją. Buvo daug tokių jausmų, kurie viduje vertė susigūžti - ir nemalonu, ir nejauku, ir gaila. Emocijų rollercoaster’is - labai patiko."
- Gabrielė Žutautaitė: „Aišku, kad patiko filmas. Išsinešiau labai dvejopą jausmą. Aš sakyčiau, siaubo filmas. Ypač moterims ir merginoms. Bet tuo pačiu jame yra labai daug grožio."
- Patricija Budaitė: „Jaučiuosi pažiūrėjusi labai kokybišką europietišką filmą. Po filmo išsinešiau ir gerą, ir slogų jausmą, turi šiek tiek susigulėti."
Filmo siužetas
Filmas „Akiplėša“ pasakoja apie dvi į paauglystę žengiančias merginas, kurios svajoja ištrūkti iš nykaus industrinio rajono. Kristina, išgyvenanti santykių krizę su tėvu, nori tapti garsia manekene ir kuo greičiau palikti namus. Marija, pritapti siekianti miestelio naujokė, seka Kristinos pėdomis. Merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais ir atkartoja tai, kas priimtina jų aplinkoje.
Apie filmo kūrėjus
„Akiplėša“ - debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą - „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas Kuprioniškėse
Krepšinio filmai: nuo dramų iki komedijų
Neretai krepšinio varžybos gali atstoti patį įtempčiausią trilerį, virsti tikrų tikriausia drama ar net tragedija. Arba atvirkščiai - padovanoti kiekvienam žiūrovui daug daugiau pozityvių emocijų nei bet kuri komedija. Štai keletas filmų, kuriuose krepšinis vaidina svarbų vaidmenį:
- „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team), 2012 m., rež. Marius Markevičius. Lietuvių išeivių šeimoje Los Andžele užaugusiam Mariui Markevičiui puikiai pavyko perteikti sąsajas tarp krepšinio ir Lietuvos istorijos. Įvykiai be galo svarbūs kiekvienam Lietuvos gyventojui - kelias į nepriklausomybę, 1992 metų olimpinės žaidynės Barselonoje, roko grupės „Grateful Dead“ palaikymas, tarpkultūrinis ryšis su Jungtinėmis Valstijomis, marškinėliai su skeleto atvaizdu.
- „Jo žaidimas“ (He Got Game), 1998 m., rež. Spike Lee. Džeikas barnio įkarštyje to nenorėdamas nužudė savo žmoną. Kol jis sėdėjo kalėjime, jo sūnus Jėzus tapo vienu perspektyviausių šalies krepšininku ir dabar dėl jo kovoja daugybė didžiausių šalies komandų. Draugai, mergina, netgi tėvas - visi iki vieno stengiasi nulemti Jėzaus pasirinkimą ir išpešti naudos sau. Talentingam vaikinui belieka pasitikėti tiktai krepšinio kamuoliu, kuris niekada neapgauna. Šioje Spike‘o Lee juostoje didžiulė meilė krepšiniui tiesiog tvyro ore.
- „Hoop Dreams“, 1994 m., rež. Ketverius su puse metų šio filmo kūrėjai 16 mm juosta filmavo du apie krepšininkų karjerą svajojančius Čikagoje gyvenančius vaikinus. Skirtingi charakteriai, skirtingi likimai, pusantros valandos kelio iki sporto salės, traumos, nesutarimai su treneriu, nesėkmės aikštelėje, šeimyninės laimės ir tragedijos, svajonės apie „NBA“.
- „Baltieji nemoka šokinėti“ (White Men Can’t Jump), 1992 m., rež. Ron Shelton. Wesley Snipeso ir Woody Harrelsono herojai - tikrieji gatvės krepšinio meistrai. Nepaisant to, kad anksčiau visą laiką būdavo skirtingose barikadų pusėse, vieną dieną jie nusprendžia suvienyti savo jėgas. Šeimyniniai rūpesčiai, skolos bei nuolatinis pinigų trūkumas verčia griebtis ne visada sąžiningų jų uždirbimo būdų, o kur dar noras pasirodyti pranašesniam už buvusį priešininką. Nuolatiniai, tikrai juokingi ginčai dėl mėgstamiausių dainų, moterų bei, žinoma, dėl krepšinio. Labiausiai Rono Sheltono tragikomedija išsiskiria savo nepakartojamais dialogais. Ko gero, būtent dėl jų šį filmą galima vadinti kultiniu.
- „Taiklus metimas“ (Hoosiers), 1986 m., rež. Į nedidelį miestelį Indianos valstijoje atvyksta naujas krepšinio treneris, nenorintis kalbėtis apie savo praeitį. Apie jį sužinome tik tiek, kad pastaruosius dvidešimt metų jis nėra treniravęs jokios komandos. Gene‘o Hackmano herojus stengiasi pakeisti pergalės skonį pamiršusios komandos žaidimo stilių. Nuolat kartoja žaidėjams, kad jie privalo galvoti apie savo priešininką kaip apie kramtomąją gumą, būti prisiklijavus prie jo taip, kad žaidimo pabaigoje galėtų papasakoti kokio jis skonio. Savo padėjėju jis paskiria, puikiai krepšinį išmanantį vietinį alkoholiką.
- „Svajonių komanda, 1935“ (Sapnu komanda 1935 / Dream Team 1935), 2012 m., rež. 1935 metai. Pasiruošimas pirmajam Europos krepšinio čempionatui. Daugelis šalių siekė įrašyti savo pavadinimą į krepšinio istoriją, tačiau labiausiai to troško Latvijos rinktinės treneris Valdemaras Baumanis.
- „Šlovės kelias“ (Glory Road), 2006 m., rež. 1966 metais treneris Donas Haskinsas subūrė pirmąją vien iš afroamerikiečių sudarytą komandą Teksaso universitete ir dalyvavo su ja NCAA čempionate. Jo atrinkti žaidėjai pasižymėjo savitu žaidimo stiliumi, kuris leido skintis kelią į priekį ir netgi pasiekti finalą. Jeigu jums patiko „Šlovės kelias“, taip pat galite atkreipti dėmesį į metais anksčiau sukurtą „Trenerį Karterį“ (Coach Carter, 2005), kuriame Samuelio L. Jacksonas vaidina Richmondo vidurinės mokyklos krepšinio trenerį, kuris uždraudžia savo neklaužadoms žaidėjams treniruotis, kol jie nepagerins savo pažymių.
Paulius Jankūnas: krepšinio legenda dokumentiniame filme
Paulius Jankūnas - vienas ryškiausių Lietuvos krepšinio veidų, ilgametis Kauno „Žalgirio“ kapitonas ir rekordininkas. Jo karjera, persmelkta atsidavimo, darbštumo ir meilės krepšiniui, yra neatsiejama nuo „Žalgirio“ istorijos. Ši biografija atskleidžia P. Jankūno kelią nuo pirmųjų žingsnių krepšinio aikštelėje iki Eurolygos rekordininko ir Lietuvos krepšinio legendos statuso.
Ankstyvieji metai ir pirmieji žingsniai krepšinyje
P. Jankūno kelias į krepšinį prasidėjo būnant vienuolikos metų, kai Mantas Kalnietis jį atsivedė į pirmąją treniruotę Kauno krepšinio mokykloje. Ši draugystė, užsimezgusi dar vaikystėje, išliko tvirta visą gyvenimą. M. Kalnietis prisimena, kad jau pirmojoje treniruotėje P. Jankūnas parodė savo talentą, nugalėdamas vieną iš geriausių būrelio žaidėjų.
Netrukus P. Jankūną pakvietė treneris Romualdas Bruneckas į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą. Penktoje klasėje P. Jankūnas ir M. Kalnietis vėl žaidė vienoje komandoje, Kauno VDU „Rasos“ gimnazijoje, kur kartu mokėsi ir Jonas Mačiulis. Ši trijulė vėliau tapo Lietuvos rinktinės ramsčiu, vedusiu ją į du Europos čempionato finalus.
Kelias į „Žalgirį“
2002 metais, būdamas vos aštuoniolikos, P. Jankūnas pirmas iš savo kartos pateko į „Žalgirio“ dublerių komandą. Ten jį pastebėjo Rimantas Grigas, dirbęs su „Žalgirio“ dubleriais. Treneris įžvelgė jaunuolio ramybę, solidumą, imlumą, atsidavimą krepšiniui ir darbštumą. Dubleriuose su P. Jankūnu daug dirbo treneris Kazys Petkevičius, skyręs jam daug dėmesio.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo pamokos
P. Jankūnas greitai tapo „Žalgirio“ dublerių lyderiu. Puolėjas, žaisdamas Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos komandoje paskutinį sezoną, demonstravo įspūdingus rodiklius. P. Jankūno dominavimas aikštelėje nuskambėjo pirmosiose LKAL finalo serijos rungtynėse, kur 19-metis pelnė 48 taškus ir atkovojo 21 kamuolį. Finale P.
Debiutas pagrindinėje komandoje šalia Sabonio
P. Jankūnas „Žalgiryje“ žaidžia tiek seniai, kad yra rungtyniavęs su Arvydu Saboniu ir jo sūnumi Domantu, bei Tomu Masiuliu ir jo sūnumi Gyčiu. Jis niekada neužmirš savo debiuto pagrindinėje komandoje 2003-2004 metų sezone, kai Kaune paskutinį karjeros sezoną leido Arvydas Sabonis. Debiutas LKL su Mažeikių „Nafta“ į istoriją įeis kaip P. Jankūno 18 taškų, 16 atkovotų kamuolių ir 28 naudingumo balų pasirodymas.
Jau pirmosiose savo karjeros Eurolygos rungtynėse Paulius pelnė 12 taškų, atkovojo 6 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir 19 naudingumo balų prisidėjo prie pergalės prieš Atėnų „Panathinaikos“. Tuometinis žalgiriečių treneris Antanas Sireika prisimena, kad po dvikovos graikų komandos treneris Željko Obradovičius klausė, kas tas žaidėjas 13 numeriu pažymėtais marškinėliais.
Tanokos pamokos
„Žalgiris“ tuo metu turėjo įspūdingą priekinę liniją su Arvydu Saboniu ir Tanoka Beardu priešakyje. P. Jankūnas išmoko daug gudrybių iš T. Beardo, kuris buvo vienas geriausių visų laikų žaliai baltų legionierių. T. Beardas turėjo įvairiausių triukų, kaip pergudrauti aukštesnius priekinės linijos žaidėjus. P. Jankūnas irgi nėra iš tų aukščiausiųjų, bet su 1672 per visą karjerą atkovotais kamuoliais istoriniame Eurolygos sąraše jis užleidžia pirmą vietą tik Felipe Reyesui.
NBA svajonės ir realijos
NBA skautams trūko argumentų, kodėl Paulius Jankūnas galėtų žaisti stipriausioje krepšinio lygoje. Pats 13-asis numeris niekada garsiai nekalbėjo apie ketinimus žaisti NBA. Tačiau P. Jankūnas buvo talentingas vaikas ir netgi buvo išvykęs į kelių NBA komandų peržiūras. Tačiau NBA klubams buvo patogiau rinktis vietinį amerikietį žaidėją, kuris pranoko lietuvį fiziniais duomenimis ir atletiškumu.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Karjeros etapai ir pasiekimai
P. Jankūnas didžiąją savo karjeros dalį praleido Kauno „Žalgiryje“. Tačiau 2009-2010 metais jis žaidė Maskvos srities „Chimki“ krepšinio komandoje. P. Jankūnas yra 15 kartų Lietuvos vyrų krepšinio čempionas (2004, 2005, 2007, 2008, 2011-2021), 2011-2012 naudingiausias finalo žaidėjas. Lietuvos krepšinio federacijos taurės (2007, 2008, 2011, 2012, 2015), Karaliaus Mindaugo taurės (2017, 2020, 2021, 2022) laimėtojas, Baltijos krepšinio lygos (angl. Baltic Basketball League, 2005, 2008, 2011, 2012) čempionas, reguliariojo sezono naudingiausias žaidėjas (2009).
Dokumentinis filmas apie karjerą
Ši neeilinė biografija nuguls į dokumentinį filmą. Tai yra nauja ir neįprasta patirtis P. Jankūnui. Filme fiksuojama daug komandos užkulisių, pokalbių. Ten bus ir praeities visokių kadrų, pakalbinti treneriai ir žaidėjai, su kuriais žaidė visą karjerą.
Šeima
Su žmona Ieva augina du sūnus ir dukrą. Dukra visą gyvenimą buvo svajota. Gimimo terminas turėjo būti sausio 13 dieną, tai būtų sutapę su mūsų dviguba savaite Rusijoje ir būčiau turėjęs nevažiuoti ir likti su šeima. Bet dukrytė sugalvojo ateiti sausio 6 dieną. Net nepraleidau nė vienos treniruotės.
Dabartis ir ateities planai
P. Jankūnas vis dar svarsto apie karjeros pabaigą. Tų dvejonių tikrai yra daug. Pirmiausia po visų traumų buvo noras pasitikrinti, ar dar galiu žaisti, grįžti į tą formą, ar patempsiu tą lygį, kažkam duoti pailsėti 10-15 min. Man vis dar labai patinka būti su komanda, eiti sportuoti, treniruotės patinka, aš visą laką mėgaudavausi treniruotėmis. Tas sprendimas tikrai dar nėra priimtas.
Arvydas Sabonis: legenda krepšinio aikštelėje ir už jos ribų
Filmo kūrėjai sako, kad A.Sabonį visi dar puikiai pamename aikštelėje ir tuo pat metu jau spėjome jo pasiilgti. Atrodo, apie jį žinome viską, bet jis vis tiek mus domina. Dokumentiniame filme pamatysite daug gerai žinomų, didžiąją dalį savo gyvenimo krepšiniui paskyrusių žmonių. Daugelis jų jau yra ne kartą kalbėję apie Sabą, tačiau šį kartą jie viešai dalijasi tomis istorijomis, kurias iki šiol žinojo tik artimiausi krepšinio legendos draugai ar bičiuliai. Be Sabo bendražygių prisiminimų, filme išgirsite ir tokių krepšinio megažvaigždžių kaip Hakeemas Olajuwonas, Davidas Robinsonas, Vlade Divacas ir kitų pasakojimus. Filme išvysite ir daugiau niekur nematytų kadrų, „Sabo stiliaus“ interviu. Pavyzdžiui, kiek iš jūsų esate pastebėję, kad ant 1992-ųjų Barselonos olimpiados krepšininkų apdovanojimo pakylos nebuvo Arvydo? Kino juostoje apžvelgiama net tik profesionalaus krepšininko karjera nuo pat 1981-ųjų, kai Sabas pradėjo žaisti Kauno „Žalgiryje“, bet ir jo asmeninis gyvenimas. Kaip ir daugelio garsių krepšininkų, taip ir A. Sabonio karjera neapsiėjo be skaudžių traumų. Tačiau šalia visuomet buvo žmonių, kurie jam padėjo ir kuriems jis iki šiol yra dėkingas už tai, ką pasiekė. Tai ne tik gydytojai ar treneriai, draugai ir bičiuliai iš tų komandų ar klubų, kuriuose jis žaidė. Tai ir varžovai, kiti profesionalaus sportininko karjerą atidžiai stebėję ir sekę, ja nuoširdžiai domėjęsi ir rūpinęsi žmonės. Ir, žinoma, patys artimiausi - mama Milda, žmona Ingrida. Šis filmas - tai atviras, nuoširdus, šiltas ir nuotaikingas pasakojimas apie Arvydo Sabonio gyvenimą ir karjerą.