Sportas, nuo seniausių laikų iki šių dienų, yra neatsiejama mūsų visuomenės dalis. Tai ne tik fizinė veikla, bet ir kultūrinis, politinis bei ekonominis reiškinys, kuriame susipina šlovės, garbės, konkurencijos ir, žinoma, didelių pinigų siekiai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip sportas evoliucionavo nuo Antikos iki šių dienų, kokią įtaką jam darė politika ir ekonomika, ir kaip keitėsi sportininkų bei žiūrovų požiūris į šį reiškinį.
Sportas ir garbės idėja
Tai, kas vyksta ringe, aikštelėje ar takelyje, negalėtų būti vadinama sportu, jei ne žmogiškojo garbingumo idėja. Vis dėlto šiais laikais ji dažniausiai nustelbiama laukinių tribūnų aistrų bei alaus reklamos pertraukėlių. Leonidas Donskis teigia, kad šlovė yra žmogaus veiklos aspektas ir siekiamybė ne tik sporte. Jos siekia ir menininkai, mokslininkai, viešos figūros. Tačiau sporte šlovę galima pasiekti labai greitai. Už to slypi kruvinas sportininko darbas, daugelio metų treniruotės, bet vienas įvykis sportininką gali paversti legendine figūra, ypatingomis raidėmis į sporto istoriją įrašyti žmonių vardus arba jų klubų pavadinimus.
Šis sureikšminimas - palyginti nesenas, XX amžiaus reiškinys. Sportas paverstas didžiulio profesionalumo reikalaujančia veikla, kuri žmogui atneša šlovę, turtą, simbolinę, o dažnai ir realią galią.
Sportas kaip masių reginys ir politikos įrankis
Oswaldas Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ ir José Ortega y Gassetas „Masių maište“ numatė, kad masių epocha yra reginių epocha. Panem et circenses dvasia Spengleriui siejosi su atmosferos, supusios paskutines žlungančios Senovės Romos imperijos dienas, atgaivinimu dvidešimtajame amžiuje.
Tačiau sportas netapo vien tik masių reginiu - juo pradėjo ginkluotis valstybės ir ideologijos. Politinės doktrinos, pavyzdžiui, rasizmas, buvo tiesiogiai susijusios su sportu. 1936-ųjų Olimpinėse žaidynėse Berlyne Hitlerio išpažintai rasinei doktrinai buvo suduotas smūgis - jo akyse juodaodis sportininkas Jesse Owensas iš JAV laimėjo keturis aukso medalius. Hitleris nuoširdžiai tikėjo, kad blondinai mėlynakiai vokiečiai yra fiziškai tobulesni už juodaodį ar geltonodį, o sportas turįs patvirtinti jo rasistinę doktriną.
Taip pat skaitykite: Statistika apie krepšinį Lietuvoje
Ideologijos, režimai, valstybės pradėjo naudoti sportą kaip varžymosi instrumentą, kadangi buvo suprasta didžiulė jo įtaka milžiniškai žmonijos daliai. Aukštoji kultūra, baletas, teatras, kinas, akademinė kultūra nieko nelemia! O sportas tapo įrodymu, argumentu, poveikio priemone.
Politikos ir sporto santykis: nuo Antikos iki šių dienų
Šiuolaikinės politikos sąlygomis neįmanoma laikytis antikinių idealų. Pierre‘as de Coubertinas, kuris atgaivino Olimpinę chartiją, tikėjo, kad sportas gali sutaikyti žmoniją. Tai ir yra antikinis olimpinis idealas: karo metu žmonės negali varžytis, kadangi sporto agonistinė dvasia yra kitokia. Argonautų mitas pasakoja, kad besivaržant Poluksui ir Amikui kariuomenės stovėjo viena priešais kitą. Visi puikiai suprato, kad negalima nieko daryti, kad karo veiksmas nustoja, kai tik prasideda sporto varžybos, kokios brutalios jos bebūtų. Varžymasis yra garbingumas.
JAV ir daugelio kitų šalių sprendimas ignoruoti Maskvos olimpiadą buvo logiškas, nes Sovietų Sąjunga brutaliai įsiveržė į Afganistaną, todėl suprantama, kad Olimpiada būtų buvusi panaudota propagandiniais tikslais. Netrukus Olimpinės žaidynės įvyks Kinijoje, kuri ekonominiu požiūriu yra labai svarbi, tačiau žmogaus teisių ji negerbia. Jei Vakarai dalyvaus Pekino olimpiadoje, P. de Coubertino idealai bus išduoti dar kartą.
Kita vertus, net ir suvokiant, kad dabartiniame pasaulyje yra daugybė olimpinės dvasios išniekinimo faktų, olimpiadų ir sporto vaidmuo yra teigiamas. Priešiškos valstybės susitinka futbolo, krepšinio aikštėse ir sportininkai sugeba pasveikinti vienas kitą, nors nuo pat mažumės būna mokomi nekęsti vieni kitų. Sportas gali nugalėti, jame yra riteriškos etikos liekanų.
Sportas yra politika vien dėl to, kad jis atlieka viešosios diplomatijos funkciją - populiarina šalį. Apie Lietuvą daugiau sužinoma jos gero krepšinio dėka. Jis nėra izoliuotas nuo viešojo gyvenimo. Varžybų etika yra ir politikos etika, pavyzdžiui, pagarba kitai rasei, tautai. Skandalus sukelia rasistiniai italų ar ispanų sirgalių šūkiai. Nesitaikstoma ir su nepagarba sportininkams vien dėl to, kad jų valstybė rezga kažkokią reakcingą politiką - sportininkai neturi tapti savo valstybių įkaitais. Šalys didžiuojasi savo mokslo, ekonomikos pasiekimais, karine galia, kultūra, sportu. Vienas teigiamiausių sporto požymių yra tas, kad jis yra simbolinis karo pakaitalas. Nacionalinė rinktinė visada yra savotiškas kariuomenės simbolinis pakaitalas. Tai yra riteriai, einantys į mūšį. Jie turi vėliavas, jie turi heroldus, apie juos yra ištrimituojama. Tas pakaitalas yra akivaizdus, bet jis atlieka teigiamą vaidmenį: jie kaunasi, bet po to vis tiek apsikabina ir sveikina vieni kitus. Šia prasme sportas netgi sugeba išstumti karą.
Taip pat skaitykite: Milijonai sportininkams ir mokslininkams
Buvusi Sovietų Sąjunga mėgino savo gerais sportiniais pasiekimais glaistyti bjaurią realybę. Žmonės tarsi jautė pasididžiavimą, kad turi tokias ledo ritulio, krepšinio rinktines. Buvo galima eksploatuoti tarybinių tautų nacionalizmo teoriją: lietuviai kartu su rusais, ukrainiečiais, kazachais pasiekia pergales. Geresniais atvejais sportas gali padėti šalims spręsti solidarumo, sanglaudos, pilietiškumo problemas. Pavyzdžiui, daugiarasėse visuomenėse. Sportas neabejotinai padėjo Amerikai. Sportas taip pat normalizuoja santykius tarp buvusių kolonijų ir metropolijų. Dviejų alžyriečių imigrantų sūnus Zinedine‘as Zidane‘as tapo nacionaliniu herojumi. Gilios simpatijos Surinamui tarp olandų neabejotinai susijusios su futbolu.
Tačiau moderniajame gyvenime nebūna absoliučiai teigiamų ar neigiamų reiškinių. Viena vertus, tai yra kolonializmo liekana. Skverbiamasi ten, kur silpnos ekonomikos, visuomenės ir menka politika. Kita vertus, yra ir teigiama pusė. Šie žmonės neretai praturtėja, jiems garantuojamos teisės, jie yra gerbiami už savo talentą.
Sportininkų likimai: nuo šlovės iki skurdo
Žmonės iš Juodojo žemyno bei kitų skurdesnių šalių bėgioja Vakarų valstybių aikštelėse ir takeliuose, gauna tų šalių pilietybes. Tačiau čia esama ir žiaurios rinkos logikos: žmonės išspaudžiami kaip citrinos, jų karjeros yra trumpalaikės. Po to jie niekam nereikalingi su savo išeikvotais sąnariais, nugaromis, keliais. Trisdešimt kelerių metų vaikinas tampa sporto veteranu. Jis turi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užsitikrintų ramią senatvę. Vakaruose tai pavyksta žymiai geriau nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur, atidavę viską valstybei, jie išeidavo beturčiai ir prasigerdavo. Tai ištiko daugelį garsių Lietuvos boksininkų. Gerai, kad taip baigėsi Arvydui Saboniui ar Šarūnui Marčiulioniui - jie suspėjo paragauti laisvos Lietuvos gyvenimo, pateko į Ameriką, už savo talentą gavo milijonus. O ką kalbėti apie didelius talentus, kurie nieko neturi? Sovietų Sąjungos sportininko gyvenimas buvo žiaurus. Lietuvių imtynininkai ir boksininkai, tapę Europos čempionais, vėliau virto alkoholikais. Vien dėl to, kad režimas juos paleisdavo nuogais užpakaliais. Vakaruose to nebuvo.
Krepšininkų, futbolininkų ar lauko tenisininkų honorarai yra didžiuliai, bet tuo pat metu jaunas žmogus, jei jis neturi profesijos, tampa niekuo. Jis gali būti turtingas, bet neturi jokio prasmingo gyvenimo ir turi ieškoti naujo pagrindo. Gerai, jei sporte pasitaiko išsilavinęs žmogus, kuris turi ką veikti. Pavyzdžiui, garsusis Brazilijos rinktinės kapitonas Socratesas, 1982-ųjų pasaulio futbolo čempionato dievaitis, buvo pediatras.
Mūsų laikais medicina yra tokia gera, kad leidžia sportuoti beveik iki 36-erių metų, o anksčiau 28-erių metų sportininkas jau buvo veteranas ir eidavo į užtarnautą poilsį. Gimnastikoje yra dar žiauriau. Tai yra totalitarinių arba diktatūrinių šalių sportas. Mergaitėms ištąsomi sąnariai, kaulai sukalkėja dar ankstyvoje jaunystėje. Devyniolikmetės merginos yra veteranės, jų geriausias amžius - 14-15 metų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sportas 2000-aisiais
Nacionalizmas ir sporto komercializacija
Pavojų nacionaliniams jausmams aš įžvelgčiau sporto komercializacijoje, kai žmogui yra naudingiau žaisti savo klube, kuris apdraudžia jį didžiule suma ir moka tokius pinigus, jog žaisdamas rinktinėje jis, palyginus, negauna beveik nieko. Tarsi teigiama, jog tu esi mūsų ir ką mums reiškia tavo žaislinė valstybėlė kažkur Afrikoje arba Rytų Europoje. Apskritai tai yra sąmoningumo dalykai. Kai lietuviai atsisako žaisti savo nacionalinėje rinktinėje, man belieka gūžčioti pečiais, kadangi to niekada nepadarytų brangiuose Anglijos klubuose žaidžiantys danai arba olandai. Niekada. Jie eina ir net pusiau traumuoti žaidžia savo nacionalinėje rinktinėje. Tikros asmenybės labai greitai pastato į vietą sporto vadybininkus ir klubų prezidentus. Abejoju, ar išdrįstų kas nors iš „Chelsea“ pasakyti Didier Drogba, kad jis neturėtų žaisti Dramblio Kaulo Kranto rinktinėje, tačiau bernelį, kuris nelabai sąmoningas ir nelabai stipraus būdo, klubo vadovybė gali pašantažuoti.
Sportas kine: Rokio Balboa fenomenas
Rokis Balboa visada buvo amerikietis gerąja prasme - tas, kuris yra atkaklus, sugeba įveikti pats save, nugalėti už save nepalyginamai galingesnį varžovą. Tas amerikietiškas paprasto gatvės vaikino idealas kėlė susižavėjimą. Turbūt todėl, kad jautėm, jog mūsų sistema gniuždo, neleidžia turėti svajonės. Čia nėra vien Amerikos propagandos sėkmė, kad jaunas Donskis laikė Rokį Balboa šauniu vaikinu. Treneris jam padeda kaip žmogus žmogui, elgiasi su juo kaip vyresnis draugas. Tai tokie humaniški, psichologiškai niuansuoti santykiai tarp trenerio ir sportininko, kurių aš nebuvau matęs. Galiausiai tarybiniams vaikams patiko „Rocky IV“, kur Rokis nugali rusą Ivaną Drago - baisią mašiną, tą pačią, kuri nužudė Apollo Creedą. Besibaigiant Šaltojo karo metams daugelis į tai žiūrėjo kaip į politinį bestselerį. Visiems buvo gera matyti, kaip Rokis Balboa sudaužo baisią tarybinę mašiną.
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės: politikos ir propagandos triumfas
Berlyne vasaros olimpinės žaidynės turėjo vykti dar 1916 metais, tačiau joms koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas. Kaip ten bebūtų, šiuolaikinių olimpinių žaidynių tėvu vadinamas Pierre‘as de Coubertinas visada aršiai ragino nepainioti sporto ir politikos. Dėl šios priežasties 1931 metais Tarptautinis olimpinis komitetas paliko Romą ir Budapeštą it musę kandusius ir nusprendė, kad 1936 metų vasaros olimpinės žaidynės vyks ne kur kitur, o Berlyne.
1933 metais Vokietijoje į valdžią pateko Nacionalsocialistinė partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris. Prie A. Hitlerio prisijungė ir Nacionalsocialistinė studentų sąjunga. Anot akademinio jaunimo, arijų sportininkams visai nebūtina varžytis su esą nepilnaverčių tautų atstovais. Taigi A. Tik štai nacių propagandos vadas Josifas Gebbelsas ryžtingai pasisakė prieš tokį A. Hitlerio nenorą. Didelio masto renginiai visada atkreipia dėmesį ir padeda konkrečiai valstybei pagerinti savo reputaciją. Anot J. Gebbelso, palankus šalies įvaizdis - galas politinei izoliacijai, nauji ekonominiai ryšiai ir galiausiai užsienio kapitalas, kurio Vokietijai tada taip trūko.
Norėdamas, kad Vokietijos olimpinės žaidynės į istoriją patektų kaip pačios geriausios per visą istoriją, A. Hitleris jų biudžetą padidino iki 20 mln. reichsmarkių (maždaug 8 mln. dolerių), nors iš pradžių ketino išleisti ne daugiau 3 mln. Galiausiai vokiečiams pavyko susigrąžinti vos 6 proc. Vietoj seno stadiono rekonstrukcijos nuspręsta statyti naują sporto objektą. Berlyne neįtikėtinai greitai - per trejus metus - pastatytas naujas sporto kompleksas: 86 tūkst. Olimpinis miestelis pastatytas maždaug už 10 kilometrų nuo Berlyno. 540 tūkstančių kvadratinių metrų aikštėje išdygo 150 statinių. Miestelio teritorijoje buvo iškastas ežeras, įrengtas suomiškų pirčių kompleksas ir daug kavinių su terasomis. Specialiai Berlyno olimpinėms žaidynėms sukurta ženkliukų, medalių, apdovanojimų ir suvenyrų eskizų su svastikomis ir vokišku ereliu. Numatyto biudžeto A. Hitlerio užgaidoms nepakako: vien stadiono statyboms Vokietija galiausiai buvo priversta skirti net 77 mln. reichsmarkių. Treniruočių aikštelės buvo daromas būtent tokio dydžio, kokios buvo ir olimpiniame stadione.
Olimpinių žaidynių organizaciniai reikalai buvo patikėti publicistui ir sportinio judėjimo teoretikui Carlui Dimai. Nors iki tol dėl žydų kilmės žmonos giminių ir nebuvo laikytas labai naudingu, greičiau jau priešingai, dabar jis kartu su propagandos ministru J. Gebelsu turėjo pasirūpinti, kad žaidynės taptų propagandos įrankiu. Remiantis jų sumanymu, nuspręsta vystyti olimpinių žaidynių senovės Graikijoje ir Trečiajame Reiche panašumo idėją. Žiniasklaida kalbėjo apie idealaus (taip pat ir fiziškai) arijaus įvaizdį. Vokiečiams tvirtinta: Trečiasis reichas - „Šventosios Romos imperijos vokiečių nacijos“ palikuonis, parėmęs jos kultūrą ir galią.
Vos tik prasidėjus statyboms, pasaulinio ryškumo dokumentinio kino žvaigždė Leni Riefenstahl pradeda ruoštis filmuoti juostą „Olimpija“ - tai pirmasis kino įrašas apie olimpines žaidynes, patekęs į dokumentikos istoriją. Filme plėtojama Antikos ir Trečiojo Reicho paralelė. J. Gebbelsas norėjo, kad žiūrovas kino ekrane išvystų ne tik sporto renginio kroniką, bet ir Vokietiją aukštinančią propagandą, turinčią padaryti įspūdį žmonėms visame pasaulyje.
Nacistinių žaidynių priešininkams kilo idėja surengti alternatyvias olimpines žaidynes Barselonoje. Raginimų atšaukti olimpines žaidynes reiškė ir Jungtinės Valstijos. Prie jų prisijungė delegacija iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos, Švedijos ir Nyderlandų. Nuo 1933 metų žydams Vokietijoje visur ir visada imta sakyti ne: Vokietijos bokso asociacija dėl žydiškos kilmės išgynė čempioną Eriką Seeligą, netrukus dėl tos pačios priežasties nutrauktas susitarimas su teniso žaidėju Danieliu Prennu, šuolininkę į aukštį Gretel Bergmann iš viso išbraukė iš olimpinės kovos. JAV olimpinio komiteto vadovas pareiškė, kad su žydų tautybės sportininkais elgiamasi sąžiningai, o amerikiečiai neprivalo dalyvauti „žydų ir nacių konflikte“.
1935 metais nesitarimai dėl olimpinių žaidynių pasiekė kulminaciją, ir A. A. Brundage‘ui bandyta prieštarauti, tačiau gana greitai nuleistos rankos. Tarptautinio olimpinio komiteto narys Ernstas Li Janke buvo pašalintas iš komiteto, nes išdrįso pasisakyti prieš Berlyno olimpines žaidynes.
A. Hitlerio Vokietijai pasitarnavo ir šalies vidaus politika. Prieš olimpines žaidynes buvo sustabdyti įstatymai prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Vokietijos valdžia pritildė antisemitinę retoriką. Kai į Vokietiją atvyko Tarptautinio komiteto pirmininkas, jis išreiškė nepasitenkinimą antisemitiniais lozungais ir plakatais. A. Hitleris nenorėjo nusileisti: „Pone prezidente, atėjęs į svečius juk nesiimsite mokyti šeimininkų, kaip tvarkytis namuose, tiesa?“. Iš Berlyno gatvių dingo prieš žydus nukreipta reklama ir knygos. Vokietijos masinio informavimo priemonėms uždrausta skelbti antisemitines medžiagas. Norėdami sudaryti bent šiokio tokio liberalizmo įspūdį, naciai netgi leido žydų kilmės fechtuotojai Helenai Mayer atstovauti Vokietijai olimpinėse žaidynėse. Sportininkė iškovojo sidabro medalį ir, kaip ir kiti medalių laimėtojai iš Vokietijos, ant pakylos pademonstravo nacių pasveikinimą. Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, H. Mayer emigravo į Jungtines Valstijas.
Be minėtosios fechtuotojos Vokietijos valdžia į Berlyno olimpines žaidynes delegavo dar devynis žydų kilmės sportininkus. Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir didžiulės nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinių Valstijų mėgėjiško sporto sąjunga 1935 metų gruodį visgi balsavo už šalies dalyvavimą žaidynėse. Amerikiečių pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys.
1936 metų rugpjūčio 1 dieną A. Hitleris paskelbė XI olimpinių žaidynių pradžią. Miestas buvo sutvarkytas iki blizgesio, stadionas „Športpalast“ pilnutėlis džiugiai nusiteikusių vokiečių, o A. A. Hitlerio pasirodymą režisavo J. Gebbelso komanda: A. Hitleris, saugomas 40 tūkst. karių, pakilo laiptais, kurių dizainą įkvėpė Romos Koliziejus, stadione paleido 20 tūkst. Jam už nugaros stovėjo Bulgarijos caras, Švedijos, Graikijos, Italijos sostų atstovai, fašistų diktatoriaus Benito Mussolini sūnūs. Visur plevėsavo vėliavos su svastikomis. Pasibaigus atidarymo ceremonijai, olimpiniame stadione pražygiavo 49 valstybių delegacijos - daugiau nei per visas ankstesnes žaidynes. Sporto pasaulio garsenybės, eidamos pro A. Hitlerį, privalėjo priešais nacių lyderį palenkti vėliavą. Nepaisant tokio reikalavimo, vienas sportininkas iš Jungtinių Valstijų tokį reikalavimą ignoravo, ir pro A. Hitlerį pradėjo tarsi jo nematydamas. Stadione nepražygiavo ir Sovietų Sąjungos olimpinė delegacija. Sovietų sportininkai olimpinėse žaidynėse nedalyvavo, nes iki 1951 metų šalyje nebuvo olimpinio komiteto, o santykiai su Veimaro respublika buvo įšaldyti.
Atidarymo ceremonijos kulminacija tapo olimpinio deglo atvykimas - olimpinė ugnis atkeliavo iš Graikijos Olimpijos miesto. C. Dimas ir J. Gebbelsas sugalvojo estafetę, remdamiesi Atėnuose 80 metais prieš Kristų gyvavusia, ir ši tradicija kaip reikiant prigijo. Ritualai su fakelais nacistinei propagandai buvo itin svarbūs. Pirmosios estafetės maršrutas buvo labai gerai apgalvotas - jis prasidėjo Olimpijoje, driekėsi per Atėnus, Delfus, Salonikus, o tada - Sofiją, Belgradą, Budapeštą, Vieną, Prahą, Drezdeną ir galiausiai Berlyną. Ugnis septyniose valstybėse įveikė 3 tūkst. Estafetėje iš viso dalyvavo 3075 sportininkai, kiekvienas fakelą nešė maždaug kilometrą.
Pasibaigus atidarymo ceremonijai, sportininkai išvyko į olimpinį kaimelį. Žaidynių dalyviams buvo užtikrintos gana komfortiškos sąlygos. Kelis kartus per dieną pasirodymus rengė ir kovinę dvasią kurstė karinis orkestras. Sportininkai buvo maitinami „38 nacijų virtuvėje“, kur pildyti pavienių sportininkų įnoriai. A. Hitlerio padėjėjai vienas per kitą nėrėsi iš kailio, organizuodami priėmimus užsienio delegacijoms: užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas savo viloje svečiams pilstė šampaną, aviacijos ministras Germanas Geringas surengė vakarėlį su atrakcionais, o J. Gebbelsas visus vaišino prabangiais pietumis.
Dar viena šių olimpinių žaidynių naujove tapo televizijos transliacijos iš olimpinės arenos. Specialiai olimpinėms žaidynėms Berlyne buvo pastatyti 33 vadinamieji televizijos teatrai, kur rodytos net 48 programos iš olimpinių žaidynių. Publika labai greitai suprato, kad per televizorių galima geriau įžiūrėti detales.
Tikrosios žaidynės prasidėjo kitą dieną po oficialaus atidarymo. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo vokietis Hansas Velke, jam pavyko iškovoti auksą rutulio stūmimo rungtyje. Tribūnos ėjo iš proto. A. Hitleris olimpinį čempioną pasikvietė į savo ložę ir vokiečiams prognozavo daugiau medalių. Deja, atsirado ne vienas ir ne du sportininkai, kurie A. Hitleriui kaip reikiant apkartino žaidynes. Valstybės galva buvo įpareigotas sveikinti visus nugalėtojus, nepriklausomai nuo jų odos spalvos ir tautybės. Būtent dėl šios priežasties pirmąją žaidynių dieną nacių lyderis paliko olimpinį stadioną - toks buvo jo artimiausios aplinkos patarimas: arba sveikinti visus, arba nė vieno.
Didžiausia šių vasaros olimpinių žaidynių žvaigžde tapo juodaodis amerikietis Jesse Owensas. Lengvaatletis buvo vienas iš dešimties skurdžiai gyvenusios šeimos atžalų. Dar besimokydamas mokykloje, J. Owensas atkreipė kūno kultūros mokytojo dėmesį, kuris jam pasiūlė profesionaliai užsiimti sportu. J. Owensas stengėsi į tai nekreipti dėmesio ir galiausiai tapo visame pasaulyje žinomu sportininku. Kova su rasine neapykanta ir diskriminacija pagarsėjęs amerikietis atvyko ir į Berlyne surengtas olimpines žaidynes. Jis laimėjo ir šuolio į tolį rungtį, pasiekdamas naują pasaulio rekordą: nušoko aštuonis metrus ir šešis centimetrus. Šio rekordo pagerinti niekam nepavyko daugiau nei 20 metų. Jo varžovu finale buvo vokietis Luzas Longas, ir nors vietos žiniasklaida jo nevadino niekaip kitaip tik „negru Owensu“, L. Longas pasveikino priešininką ir tapo jo artimu draugu iki pat mirties 1943 metais. A. Hitleris su afroamerikiečiu susitikti nepanoro.
Žydų tautybės atletams, nespėjusiems išvykti iš Vokietijos ir jos okupuotų teritorijų, olimpinės žaidynės Berlyne galėjo būti paskutinės. Kaip ir kitų žydų, olimpiečių laukė mirtis koncentracijos stovyklose. Vienas iš jų buvo plaukikas A. Nakache. Jis savo debiutinėse olimpinėse žaidynėse Berlyne liko ketvirtas ir vylėsi, kad didžiausi jo karjeros pasiekimai dar laukia ateityje. Deja, XX amžiaus penktąjį dešimtmetį jis kartu su žmona ir dvejų metų dukrele atsidūrė Osvencime. Sportininko šeimą sušaudė, o iš paties A. Nakache buvo bjauriai tyčiojamasi. Mirties stovykloje sportininkas sulyso 40 kilogramų ir praktiškai liovėsi kalbėjęs. Nepaisant to, jam pavyko išgyventi. Atgavęs laisvę, jis vėl pradėjo treniruotis ir pasiekė naują pasaulio rekordą estafetės srityje. Plaukikas dalyvavo pirmose pokario olimpinėse žaidynėse Londone, o tada metė sportą ir persikėlė gyventi į atokią salą Indijos vandenyne. Ten Berlyno olimpinių žaidynių dalyvis atidarė plaukimo mokyklą.
Olimpinės žaidynės truko nuo 1936 metų rugpjūčio 1 iki 16 dienos. Vokietija pasirodė geriausiai, šalies sportininkai iškovojo 89 medalius, iš kurių - net 33 aukso. Antroje vietoje pagal iškovotų medalių skaičių atsidūrę amerikiečiai iš šių olimpinių žaidynių parsivežė 24 aukso medalius.
1936 metų olimpinių žaidynių herojų gyvenimai susiklostė įvairiai. Olimpinio miestelio vadovas Volfgangas Furstneris gyvenimą baigė savižudybe praėjus trims dienoms nuo olimpiados uždarymo. Jį atleido iš karinės tarnybos dėl žydiškos kilmės. Dauguma Vokietijos olimpiečių buvo išsiųsti į karą ir mirė fronte: jojimo čempionas Ludwickas Stubbendorfas 1941 metais žuvo Rytų fronte. Konkūrinio jojimo nugalėtojas Hainsas Brandtas, remiantis viena iš versijų, išgelbėjo A. Hitlerio gyvybę. Tapęs štabo pareigūnu, jis dalyvaudavo visuose svarbiausiuose posėdžiuose ir atsitiktinai aptiko krepšį su bomba, kurį paliko į fiurerį pasikėsinęs pulkininkas Klausas von Shtauffenbergas. Olimpiečiui sprogimo banga nutraukė koją, ir kitą dieną jis mirė. Kaip ten bebūtų, jo veiksmai išgelbėjo A. Hitlerio gyvybę.
Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar buvo likę treji metai. Naciai džiūgavo - Berlyno olimpinės žaidynės pavyko pagal planą. Tarptautinė žiniasklaida pripažino, kad Vokietija surengė pačias sėkmingiausias olimpines žaidynes istorijoje. Tūkstančiai turistų iš Vokietijos išvažiavo pasisėmę pačių šilčiausių ir geriausių įspūdžių apie vokiečių svetingumą, olimpinių objektų kokybę ir nepriekaištingą organizatorių darbą.
Tik 1946 metais Tarptautinis olimpinis komitetas oficialiai prisiėmė kaltę dėl savo veiksmų XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.