Šis straipsnis skirtas panagrinėti istorinį įvykį, įvykusį Kauno sporto halėje 1940 m., kuris tapo svarbiu lūžio tašku Lietuvos švietimo istorijoje ir atspindėjo mokytojų poziciją besikeičiančioje politinėje situacijoje. Taip pat bus aptariama mokytojo asmenybės svarba, jo misija ugdant jaunąją kartą ir iššūkiai, su kuriais susidūrė pedagogai sovietinės okupacijos metais.
Įžanga
Švietimas visada buvo svarbus tautos identiteto ir kultūros išsaugojimo veiksnys. Mokytojai, kaip švietimo sistemos ramsčiai, atliko esminį vaidmenį ugdant patriotiškus ir dvasiškai turtingus piliečius. Tačiau okupacijos metais mokytojai susidūrė su didžiuliais iššūkiais, kai reikėjo laviruoti tarp ideologinio spaudimo ir pareigos savo tautai.
1940 m. Mokytojų Suvažiavimas Kauno Sporto Halėje
Po pirmosios sovietinės okupacijos, 1940 m. rugpjūčio 14-15 dienomis Kauno sporto halėje buvo sušauktas visos Lietuvos mokytojų suvažiavimas. Šiame suvažiavime dalyvavo apie 10 tūkstančių mokytojų. Suvažiavimo tikslas buvo nurodyti naujas veiklos kryptis pagal sovietinę ideologiją. Tai buvo bandymas įtraukti mokytojus į sovietinės sistemos kūrimą ir paversti juos ideologinės propagandos skleidėjais.
Suvažiavimo metu J. Paleckis, tuometinis marionetinės vyriausybės vadovas, ragino mokytojus apsišarvuoti marksizmo mokslu ir eiti koja į koją su naujais reiškiniais. Jis grasino tiems, kurie nepabudo ir nenorėjo suprasti naujosios tvarkos. Mokytojai buvo mokomi, kaip įgyvendinti sovietinę švietimo reformą, kuri apėmė rusų kalbos įvedimą kaip pirmosios svetimosios kalbos, marksizmo-leninizmo dėstymą ir humanitarinių mokslų grindimą dialektinio materializmo pagrindais.
Nepaisant spaudimo, mokytojai parodė savo patriotiškumą. Pasibaigus oficialioms kalboms ir rezoliucijoms, salėje nuskambėjo „Internacionalas“. Po jo tylos vienos mokytojos balsas prabilo „Lietuva Tėvyne mūsų“. Netrukus prie jos prisijungė tūkstančiai mokytojų, užgiedojusių Lietuvos himną. Šis spontaniškas patriotiškumo aktas parodė mokytojų ištikimybę savo tautai ir pasipriešinimą okupacinei valdžiai.
Taip pat skaitykite: Kūno Kultūros Mokytojų Apžvalga
Šis įvykis įsiutino sovietinius pareigūnus. Po suvažiavimo buvo sustiprintas mokytojų sekimas, pradėtas sudarinėti nepatikimų mokytojų sąrašas. 1941 m. birželio trėmimuose į Sibirą buvo išvežta apie 40 tūkstančių žmonių, tarp jų ir daugiau nei tūkstantis mokytojų. Daugelis jų žuvo tremtyje, tapdami tikėjimo ir tautos kankiniais.
Mokytojo Asmenybės Svarba
Liūdna, kai matai, kaip sumenkėjo mokytojo asmenybė. Tarsi būtų vargšai nuskriausti, „badaujantys“ žmogeliai. Gėda pagalvojus, kaip toks mokytojas grįžęs į klasę, pažvelgs savo mokiniams į akis. Ką tose akyse įžvelgs mokiniai. Tuštumą? Mieli mokytojai, žinokite - kiekvieną jūsų žingsnį stebi mokiniai. Iš jūsų mokosi. O pasekmės gali būti labai skaudžios. Ar reikia tada stebėtis, kai paauglys padarė tą, ar aną.
Mokytojas ne tik perduoda žinias, bet ir formuoja mokinių vertybes, įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį. Mokytojas turi būti pavyzdys savo mokiniams, įkvėpdamas juos siekti žinių, būti dorais ir patriotiškais piliečiais.
Su nostalgija šiandien prisimenu savo senuosius mokytojus. Tikrus inteligentus, tautos šviesuolius. Nepaisydami Lietuvą užgriuvusių negandų, jie ugdė mumyse dvasiškai turtingą žmogų. Tada mokytojai susidūrė tikrai su dideliais sunkumais, bet nebodami nieko dirbo savo šventą darbą - ugdė Lietuvos pilietį.
Šiandien pradedi abejoti, ar jie supranta, kad mokytojas ne profesija, bet MISIJA.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Mokytojų Pasipriešinimas Okupacijai
Nepaisant sovietinės ideologijos diegimo, Lietuvos mokytojai stengėsi išsaugoti tautinę dvasią ir ugdyti mokinius patriotiškumo dvasia. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) mokytojai taip pat pasirodė kaip taurūs patriotai. Jie mokė mokinius mylėti Lietuvą, branginti jos istoriją ir kultūrą.
1944 m., antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo lietuvių tautos naikinimas. Nukentėjusių tarpe vėl buvo nemaža mokytojų. Ginantis nuo sunaikinimo, prasidėjo lietuvių partizaninio ginkluoto pasipriešinimo kova. Į ją įsijungė ir daug Lietuvos mokytojų. Vieni stojo su ginklu ginti savo skriaudžiamų tautiečių, kiti, kaip partizaninės veiklos nariai rėmėjai, aprūpindavo partizanus maistu, rūbais, teikdavo reikiamą informaciją.
Reikalinga kruopšti studija, kuri išryškintų mokytojų vaidmenį 1944-1954 m. Lietuvos partizaninėje kovoje. Partizanai gynė mokytojus nuo bolševikų terorizavimo, o mokytojai, kaip įmanydami, rėmė partizanų veiklą. Teisindamiesi partizanų baime, jie atsisakydavo vykdyti Lietuvos nutautinimo darbą. Kaimo mokyklose tuo metu nuo mokyklų klasių sienų buvo nukabinti Lenino ir Stalino portretai - vietoj jų kabėjo Kudirkos ar Žemaitės atvaizdai. Partizaninis sąjūdis kelerius metus trukdė pravesti Lietuvos sovietizaciją.
Švietimo Sistemos Pokyčiai Sovietinės Okupacijos Metais
1940 m. liepos 1 d. iš mokyklų atleisti visų tikybų dėstytojai, mokykla atskirta nuo bažnyčios. Rengiantis naujiems mokslo metams, 1940 m. rugpjūčio 14-15 d. Kauno sporto halėje įvyko mokytojų suvažiavimas, kuriame nurodytos naujos veiklos kryptys pagal sovietinę ideologiją. Buvo priimtos naujos laikinos mokymo programos ir nauji mokymo planai, taisomi senieji vadovėliai, o bibliotekos papildomos nauja sovietine literatūra. 1940 m. rugsėjo 1 d. naujuoju Čekiškės pradžios mokyklos vedėju paskirtas Jonas Pavėsis (1898-1983). Mokykloje dirbo penki mokytojai, veikė šeši skyriai, mokėsi apie 150 moksleivių (iš buvusio Čekiškės pradžios mokyklos vedėjo J. Pavėsio atsiminimų). Mokyklos mokytojai buvo įtraukti į rinkimų kampaniją, dalyvavo mitinguose, ypač mokyklos vedėjas J. Pavėsis. 1940-1941 m. mokiniams reikėjo mintinai išmokti S. Nėries „Poemą apie Staliną“. Klasėse vyko socialistinis lenktyniavimas tarp suolų eilių. Nugalėtojai (t. y. tie, kurie mokėsi be dvejetų) gaudavo P. Cvirkos knygą „Žemė maitintoja“. Mokykloje buvo įkurta pionierių organizacija, kuriai priklausė apie 30 narių. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus trėmimams į Sibirą, iš Mikniavos kaimo buvo ištremta Antano Tutlio šeima, kurioje buvo pradžios mokyklos moksleiviai Alfonsas, Česlovas ir Jadvyga. 1941 m. birželio 22 d. Buvusį mokyklos vedėją J. Pavėsį suėmė ir įkalino Pravieniškėse. Po karo jis dirbo Kauno apskrities švietimo skyriuje, o 1946 m. - Čekiškės valsčiaus švietimo skyriaus vedėju. Vokiečių okupacijos metais žydų pradinė mokykla buvo likviduota, o mokytojas Varejesas sušaudytas.
Sovietinė švietimo sistema siekė sunaikinti tautinę savimonę ir įdiegti komunistinę ideologiją. Tačiau Lietuvos mokytojai, nepaisydami spaudimo, stengėsi išsaugoti tautinę kultūrą ir ugdyti mokinius patriotiškumo dvasia.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Mokytojų Padėtis Šiandien
Liūdna, kai matai, kaip sumenkėjo mokytojo asmenybė. Tarsi būtų vargšai nuskriausti, „badaujantys“ žmogeliai. Gėda pagalvojus, kaip toks mokytojas grįžęs į klasę, pažvelgs savo mokiniams į akis. Ką tose akyse įžvelgs mokiniai. Tuštumą?
Gerbiami mokytojai, kovodami už savo teises, nepamirškite mokinių teisės į mokslą. O jie dabar kenčia labiausiai. Nereikia daug proto, kad keltum valstybėje chaosą. Paaiškėjus streikuojančiųjų reikalavimams akivaizdu, jog tokie reikalavimai yra nepakeliami valstybei. Tai ko gi siekia streikuotojai? Jau kas kas, bet mokytojai turėtų geriausiai suprasti valstybės ir visuomenės gyvenimo teigiamas ir neigiamas puses. Vadovaujantis blaiviu protu ir sąžine, visuomet galima sutarti. Bukas užsispyrimas tikrai ne tas kelias.
Mieli mokytojai, žinokite - kiekvieną jūsų žingsnį stebi mokiniai. Iš jūsų mokosi. O pasekmės gali būti labai skaudžios. Ar reikia tada stebėtis, kai paauglys padarė tą, ar aną.
Gerai žinau, kad atlyginimai nėra jau tokie blogi. Bet mūsų vartotojiškoje visuomenėje pinigų niekada nebus gana.
Šiandien mokytojai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip didėjantis mokinių skaičius, mažėjantis finansavimas ir visuomenės spaudimas. Tačiau, nepaisant sunkumų, mokytojai ir toliau atlieka svarbų vaidmenį ugdant jaunąją kartą.
tags: #mokytoju #suvaziavimas #sporto #hale