Sakoma, jog niekas negimė mokėdamas, tačiau Lietuvoje kartais atrodo, kad lietuvaičiai ne gimė, o išsirito iš krepšinio kamuolio. Visi 3,000,000 vyr. trenerių žino, kada reikia „zoną“ keisti į asmeninę gynybą, kada daryti vieną ar kitą keitimą ir kaip paprastai pataikyti 2 baudas iš 2. Tačiau ar tikrai viską žinome apie sporto šaką, kurią garbiname? Šiame straipsnyje panagrinėsime krepšinio istoriją, jo atsiradimą Lietuvoje ir tai, kodėl šis sportas tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi.
Krepšinio Gimimas: Nuo Persikų Krepšių Iki Šiuolaikinių Arenų
Dabar, matydami sausakimšas arenas iki išprotėjimo staugiančių sirgalių ir milijonus uždirbančius krepšininkus, tikrai nepagalvojame apie tai, kad krepšinis buvo išrastas gūdžią 1891 m. žiemą. Atmetęs keletą idėjų, kurios nebuvo tinkamos mokyklos patalpoms, J. Naismithas parašė trylika pagrindinių žaidimo taisyklių (jų pagrindiniai principai išliko iki šių dienų), prie salės balkono prikalė krepšį nuo persikų (būtent dėl to jį tokį dabar matome „Grants“ reklamoje), 18 moksleivių padalino į dvi komandas, įdavė futbolo kamuolį ir pristatė jiems naują žaidimą - krepšinį (ang. basket ball - tuo metu pavadinimas buvo iš dviejų žodžių). Iš pradžių skirtinguose salės galuose prikalti krepšiai buvo su dugnu (taip taip, tokie pat, kokius naudojame grybaudami), tad po kiekvieno taiklaus metimo kažkuriam entuziastui tekdavo ropštis ant kopėčių ir paimti kamuolį. Tačiau nepatogumus atpirko žaidimo malonumas, mat J. Palaipsniui persikų krepšį pakeitė metalinis lankas, prie kurio buvo pritvirtintas tinklas (vis dar su dugnu) ir tik nuo 1906 m. (15 metų kankinosi ir laipiojo kopėčiomis!) buvo pradėti montuoti tinkleliai, leidžiantys kamuoliui kristi kiaurai. Tačiau patobulinę šią žaidimo dalį, vieną iš pagrindinių elementų - kamuolį - žaidėjai ir funkcionieriai pagaliau pritaikė tik maždaug 1942 m.
Kaip ir kiekviename sporte, taip ir naujame J. Naismitho išrastame, galiojo taisyklės. Jos, žinoma, pasikeitė ir tos, galiojusios pirmaisiais žaidimo dešimtmečiais (skirtingais laikotarpiais), šiandien atrodo mažų mažiausiai juokingos. Pavyzdžiui, kamuolį pasivaręs žaidėjas negalėjo mesti kamuolio į krepšį ir privalėjo jį perduoti komandos draugui. Tikrai kelia šypseną… Tačiau pagrindiniai principai, kuriuos Naismithas paminėjo savo trylikoje taisyklių, išliko iki šių dienu.
Pirmosios oficialios krepšinio varžybos įvyko 1892 m. sausio 20 d. toje pačioje Krikščioniškoje Springfieldo gimnazijoje. Tiesa, dvigubai mažesnėje aikštelėje nei dabartinių standartų ir žaidžiant 9 prieš 9. 1904 m. Sant Luiso Olimpinėse žaidynėse krepšinis buvo įtrauktas į programą kaip parodomoji sporto šaka (pasakytų kas nors dabar tokią nesąmonę), o 1936 m. Berlyno olimpiadoje jau debiutavo kaip visavertis, medaliais apdovanojamas sportas. Nuo tada prasidėjo JAV krepšininkų hegemonija, kurie triumfavo septyniose Olimpinėse žaidynėse iš eilės. Ir tik 1972 m. Sovietų sąjungos komanda su Lietuviu Modestu Paulausku priešaky nukarūnavo amžinus čempionus.
Krepšinio Kelias Į Lietuvą: Nuo Prano Lubino Iki Šių Dienų
Kaip krepšinis atėjo į Lietuvą ir kodėl gi iki šių dienų mus vienija gražios moterys, alus ir pergalės? Labiausiai, matyt, turėtume padėkoti Pranui Lubinui, kuris pirmosiose Olimpinėse žaidynėse 1936 m. su JAV ekipa iškovojo aukso medalius. Kaip Valdas išgelbėjo Lietuvą grįždamas ir tapdamas prezidentu, taip išeiviai iš JAV ir krepšinio aikštelėje iškėlė mus į aukštumas. To paties P. Lubino vedama Lietuvos rinktinė 1937 ir 1939 m. Ilgus metus ne tik dirbome kolūkiuose, tačiau ir geriausiais krepšininkais „šėrėme“ raudonąjį slibiną, kuris visus laurus bei medalius kabindavosi sau ant kaklo. 1988 m. Seulo Olimpinį auksą iškovojo Š. Marčiulionis, A. Sabonis, V. Chomičius ir R.
Taip pat skaitykite: Alus, krepšinis ir...
Šiuo metu Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) narėmis yra 212 valstybių. Lietuva su savo trimis milijonais gal ir atrodo kiek juokingai geopolitiniame pasaulio žemėlapyje, tačiau krepšinio istorikai ir geografai jau seniai lenkia galvą prieš šio sporto ligonių kraštą. Vien ką reiškia tai, kad šiuo metu Lietuvoje yra suskaičiuojama apie 16 tūkstančių licenzijas turinčių krepšininkų, o statistikos duomenimis, daugiau nei 100,000 lietuvių krepšinį žaidžia savo malonumui (žinant statistikos tikslumą, šį skaičių, matyt, galima dauginti bent iš dviejų). Apie tai, kas šiandien vyksta Lietuvos krepšinyje net neverta kalbėti. Apie tai kas vyko pastaruosius 10 metų turbūt taip pat: visi su nostalgija prisimena, kaip 2000 m. iš Sidnėjaus krepšininkai parvežė auksinę bronzą, o 2003 m. iš Stokholmo - Europos auksą. O svarbiausia tai, kad sergame. Ir reikia tikėtis, kad krepšiniu serga daugiau tautiečių nei alkoholizmu. Ir faktas, kad Lietuvos jaunimas iš visų savo amžiaus pasaulinių ir europinių turnyrų parveža medalių - nuteikia optimistiškai. Tai suteikia viltį, kad niekada nepasveiksime. Pasveikti tikrai nesinori.
Krepšinis Kaip Kultūros Reiškinys: Daugiau Nei Tik Sportas
Būtent kultūros, nes, mano kuklia nuomone, absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų (ir, esu tikras, ne tik jų) sportas yra ne tiek fizinės sveikatos dalykas, kiek socialinis reiškinys. Ne veltui „Sporčiuką“ „Bernardinų“ redaktoriai apdairiai įkurdino rubrikoje „Visuomenė“, o ne „Šeima ir sveikata“. Ar pernelyg gerai žinomas teiginys „sportas - tai sveikata“ yra teisingas? Klausimas gali nuskambėti neįtikėtinai kvailai. Arba, žinant, jog po olimpinių žaidynių visuomet seka parolimpinės, ne taip jau kvailai. Ne, aš čia ne apie traumas. Žaidžiantys krepšinį ar futbolą, nerūkantys, negeriantys poetai atrodo beveik idiliškai. Deja, aš, matyt, nepataisomai pagadintas, gal cinizmo, gal socialinių mokslų. Sportiški poetai - kiek jų, koks visų poetų nuošimtis, arba, dar įdomiau, visų Lietuvos gyventojų? Įtariu - nedidelis. Imtis, pasakytų sociologai, labai jau menka. Ar iš to galima padaryti bent kiek kitokią išvadą už tokią: esama keleto sportuojančių žmonių, neturinčių tam tikrų žalingų įpročių. Ar to pakanka sporto ir atitinkamos gyvensenos ryšiui pagrįsti? Geriau į šitą klausimą atsakytų visuomenės sveikatos specialistai. Ir ne todėl, kad niekuomet nemėgau mokyklinių ar universitetinių kūno kultūros užsiėmimų (nors mano tėvas dėstė fizinį lavinimą mokykloje). Grupinis sportavimas, mankštos ir panašūs dalykai man visuomet intuityviai asocijavosi su kažkokiu totalitariniu masiškumu, kur visi draugiškai kilnoja rankas ir kojas pagal vieną muziką ir balsą, sklindančius iš garsiakalbių ant stulpų. O kai per pirmąją kūno kultūros paskaitą universitete lektorius pranešė, jog ryto metas, tarp 7 ir 9 valandos, yra labai netikęs laikas sportuoti, mat tuo metu organizmas veikia kažką kitką, salėje nuvilnijo mūsų, tada dar fuksų, juokas. Buvo pirmadienis, rytas, 8:00 valanda.
Neneigiu, esama ir be prievartos sportuojančių žmonių. Krepšinį ar futbolą pažaisti mėgstančių ne tik per tam skirtą akademinį laiką. Štai po mano langais yra lauko krepšinio aikštelė. Šiltuoju metų laiku ją uoliai naudoja akademinis jaunimas. Vėlyvą pavasarį net nustembi, jei už praverto lango nebumbsi kamuolys. Žaidžiančiųjų daug, jų vardas - Legionas! Ir patys paprasčiausi žvilgtelėjimai pro langą sako, kad šitas gatvės krepšinis itin dažnai yra neatskiriamai suaugęs su pertraukėlėmis, kurių metu parūkoma ir atsigeriama. Laikui bėgant, veikėjams bręstant, augant, priaugant antsvorio, kamuolio bumbsėjimo mažėja, o pertraukėlių su alumi daugėja, kol apskritai sportas (ne visuomet, bet pernelyg dažnai) tampa rungtynių stebėjimu su alumi. „Mus vienija alus ir pergalės!“ - pergalės, deja, ne asmeninės. Krepšinio atveju tai ne taip akivaizdu (visgi yra pamėtančių į krepšį), bet štai tenisininkų pergalė tokią nuostatą labai aiškiai rodo. Taurę linksmybės už tą pergalę pakėliau ir aš, o teniso raketės gyvenime nesu rankose laikęs. Kam yra kitaip, tegul meta į mane teniso kamuoliuką. Pažįstami studentai politologai beveik kas vakarą eidavo miestan litrobolo kultivuoti. Plastmasiniuose bokaluose alus vienodai kliuksėdavo (tikiu, dar tebekliuksi) kurios nors arenos tribūnose tiek per rungtynes, tiek per koncertus. Aš nepriešinu sporto su aukštąja kultūra, išties Čiurlionis prieš Marčiulionį, Koršunovas prieš Karnišovą - nelabai vykusios priešpriešos.
Krepšinio Himnai: Muzika, Įkvepianti Pergales
Lietuvos krepšinis - tai ne tik sportas, bet ir kultūrinis fenomenas, lydimas aistringų sirgalių, įsimintinų pergalių ir, žinoma, muzikinių kūrinių, kurie tampa tikrais himnais. Šis straipsnis apžvelgia Lietuvos krepšinio himnų istoriją, nuo populiariausių dainų iki unikalių tradicijų, kurios įkvepia žaidėjus ir vienija sirgalius.
Krepšinio himno paieškos prieš Europos čempionatą
Prieš vieną iš Europos vyrų krepšinio čempionatų, Lietuvos televizija (LTV) pristatė du kūrinius, pretendavusius tapti muzikiniais čempionato simboliais: grupės "ŽAS" "Mes nugalėsim!" ir grupės "B'avarija" - "Pirmyn!". LTV pirmenybę suteikė "ŽAS" dainai, nes ji buvo sukurta specialiai LTV užsakymu. Taigi, "ŽAS" daina skambėjo per Lietuvos televiziją transliuojant Europos krepšinio čempionato varžybas. Tuo tarpu "B'avarijos" kūrinys tapo Lietuvos krepšinio rinktinės himnu.
Taip pat skaitykite: „Ryto“ progimnazijos sporto iniciatyvos
"B'avarija" prieš penkis mėnesius pradėjo kurti dainą, derindama ją su Lietuvos vyrų rinktinės treneriais ir žaidėjais. "Bavarija" jau seniai svarstė galimybę sukurti dainą apie krepšinį, atsižvelgdama į kūrinio "Mes čia!" sėkmę. Ši daina buvo "Lietuvos ryto" komandos himnas ir pelnė daugelio žmonių simpatijas. Juozas Liesis teigė, kad "Bavarija" kreipėsi į Lietuvos vyrų rinktinės fondo vadovą A. Pavilionį. Jis liko patenkintas kūriniu ir paprašė šiek tiek pakoreguoti dainos tekstą. Vėliau "B'avarija" Palangoje susitiko su treneriais.
Pasak J. Liesio, A. Sereikos muzikinės pastabos juos maloniai nustebino. Atsižvelgusi į visas pastabas, "B'avarija" pateikė galutinį himno variantą. Jis patiko ne tik treneriams, bet ir rinktinės žaidėjams bei atspindėjo ryžtingos kovos krepšinio aikštelėje svarbą. Tačiau situacija pasikeitė, kai paaiškėjo, kad LTV pasirinko "ŽAS" himną. "B'avarija" neslėpė nusivylimo, tačiau pripažino LTV teisę pasirinkti himną, skirtą transliacijoms.
Grupė "ŽAS" padidino savo gerbėjų gretas, atlikusi kūrinį "Eurolyga".
„Trys Milijonai“ - Sporto Himnas, Gimęs Netikėtai
Prieš 20 metų Sidnėjuje vyko vienos sėkmingiausių Lietuvos istorijoje vasaros olimpinės žaidynės. Būtent prieš 20 metų buvo sukurta daina, iki šiol lydinti mūsų šalies sportininkus - Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“.
M. Mikutavičius prisipažįsta, kad tikrai nemanė, jog jo daina bus tokia populiari. Netrukus jis pajuto, kad gimė neeilinis kūrinys. „Pirmą kartą „Tris milijonus“ gyvai dainavau per olimpiečių sutiktuves. Išgirdau, kad žmonės moka žodžius mintinai ir dainuoja kartu su manimi. Tada ir supratau, ką iš tiesų padarėme. Nuėjo elektra per kūną, nes kiekvieno dainininko pasitenkinimo viršūnė, kai jis girdi, kad publika dainuoja jo dainą. Tuo metu apskritai buvo sporto pakilimas ir žmonės kur kas audringiau reagavo į įvykius nei dabar. Minios žmonių, visi pamišę dėl medalių, vėliavos plaikstosi. Tuo metu tai atrodė labai galingai. Paskui atėjo tas etapas, kai nuo šios dainos pavargau. O dar po kažkiek laiko vėl prikėliau ir dabar dainuoju su džiaugsmu“, - pasakojo atlikėjas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sporto aistros
„Trys milijonai“ jau 20 metų griaudžia visur, kur tik nukeliauja Lietuvos sportininkai. Šią dainą kartu su Marijonu traukia ne tik sirgaliai, bet ir patys atletai. Ne vienas yra prisipažinęs, kad pakilūs akordai bei patriotiški žodžiai išspaudė ir ašarą. Dažniausiai - džiaugsmo. Nors kartais ir apmaudo - tada, kai, anot priedainio „tik per klaidą netapom mes čempionais“.
Jonas Kazlauskas, 2000 m. atvedęs Lietuvos rinktinę ant olimpinių žaidynių garbės pakylos, prisipažino: „Tada įsiminė nuolat skambėjusi Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ - kai tik ji suskamba, aš visuomet iškart prisimenu Sidnėjų.“
M.Mikutavičiaus teigimu, mintis sukurti dainą „Trys milijonai“ kilo LTOK. Tuo metu su „Tangomanijos“ kolektyvu rengėmės per Lietuvos televiziją nušviesti Sidnėjaus olimpines žaidynes. Ir mūsų laidos prodiuseris Aurelijus Silkinis be mano žinios pažadėjo LRT vadovams, kad aš sukursiu sporto himną. Taip aš buvau pastatytas prieš faktą ir turėjau kurti. Frazė „trys milijonai“ gimė tada, kai tekste atsirado žodis „čempionai“. Nes tiesiog gerai rimavosi. Man tuo metu atrodė, kad būtent toks skaičius apibrėžia mūsų valstybę. Priedainį sukūriau pakankamai greitai. Visa kita užtruko kiek ilgiau.
Dainą pirmą kartą įgrojau tėvų namuose buvusiu senu mano pianinu. Tuo metu mūsų įrašų studijoje dirbo ir „Happyendless“ chebra - Andrius Kauklys, Marius Narbutis, Darius Vaičiulis: novatoriškos šokių muzikos apologetai. Jiems nunešiau tą įrašą ir paprašiau sukurti aranžuotę.
Tada ir pats tiksliai nežinojau, kaip daina turi skambėti. Melodija, aišku, ta pati, bet pačios aranžuotės norėjosi labiau roko stiliaus. O „Happyendless“ eksperimentavo su šokių muzika.
Bet palikau vaikinus darbuotis. Atėjau po kažkurio laiko ir, kai paleido dainą, man buvo nedidelis šokas, nes ją įsivaizdavau kitaip. Sakau: „Ei, chebra, čia kažkas biški ne taip.“ Bet Darius atšovė: „Seni, kalbi nesąmones. Visas šitas reikalas tikrai kabins“. Ir kai muziką sujungėme su mano vokalu, pajutau, kad viskas stojo į savo vietas. Kuo toliau, tuo labiau man pradėjo patikti.
Be to - net nepamenu, kieno idėja buvo - pamanėme, jog reikėtų pasitelkti operos dainininkus. Kad truputį pakylėtų, pridėtų muzikai didingumo jausmo. Mes pasikvietėme Deividą Staponkų, Audrių Rubežių ir Astą Krikščiūnaitę. Jie sudainavo, suvedėme viską, paklausiau. M. Mikutavičius teigia, kad kurdamas dainą negalvojo, kad gimė ilgametis Lietuvos sporto himnas. Kai įrašinėji dainą, negali žinoti, kas bus su ja. Juolab tai buvo užsakymas. Svarbiausia, kad pačiam nebūtų gėda. Mums, atrodo, viskas gerai pavyko. Kiek žinau, LRT tuo metu lygiagrečiai buvo dar ir kitiems kompozitoriams davusi kurti sporto himną. Matyt, nelabai pasitikėdami mūsų tuometine šutve ir manimi. Net kažkas iš rimtų kompozitorių bandė kurti. Bet tiko mūsų variantas.
Bet tikrai nebuvo taip, kad visiems iškart atvipo žiaunos ir staiga visi vienu balsu nutarė, kad čia yra genijaus kūryba ir įeis į muzikos metraščius. Buvo ir kritiškų balsų. Kai kurie pažįstami sakė: „Marka, šitos dainos niekas nedainuos, nes niekas negali atsiminti šitiek žodžių.“ Jos net nenorėjo groti kai kurios radijo stotys, nes joms atrodė, kad kūrinyje perdėtas ir pernelyg saldus patriotizmo tvaikas.
Bet per Lietuvos radiją ir televiziją ta daina skambėjo nuolat, lydėdama sporto varžybų vaizdus ir žinias.
Kuriant „Tris milijonus“ buvau labai įkvėptas futbolo himnų. Tuo metu jų buvo pririnkęs Linas Kunigėlis - gal 15 ar 20 ir senesnių, ir modernesnių dainų. Man tai buvo labai įdomus žanras. Gal būtent todėl „Trijuose milijonuose“ atsirado ir publikos garsai pradžioje, pragrojimuose, minios ošimas ir panašūs dalykai. Nes futbolo himnuose, ypač britų, labai dažnai būdavo naudojami interaktyvūs garsai, komentatorių balsai. Todėl, be jokios abejonės, turėjau tam tikrą pagrindą ir įsivaizdavau, kaip turi skambėti sporto himnas. Man atrodė, kad jis turi būti galingas ir dainuojama visa jėga. Tokį ir bandžiau padaryti.
Sportininkai sakė, kad „Trys milijonai“ nuolat skambėjo Sidnėjuje. Bet tikrai nemanau, kad tai buvo kažkaip juos paveikiantis dopingas. Nors man malonu girdėti, kad jie klausė tą dainą. Nes kažkuria prasme taip prisiliečiau prie jų kasdienybės.
M. Mikutavičius yra dainavęs „Tris milijonus“ lenkiškai ir vokiškai. Turiu galvoje, lenkai ir vokiečiai gal nelabai būtų supratę žodžių, bet dainavau įsivaizduodamas, kad dainuoju lenkų ir vokiečių kalbomis.
M. Mikutavičius teigia, kad daina „Trys milijonai“ padarė didelę įtaką jo karjerai. Aišku, tuo metu jau buvau žinomas, nes dirbau televizijoje. O tais laikais laidų vedėjai būdavo tikrai populiarūs.
Tačiau kai parašai tokią dainą, kažkuria prasme įsirašai į istoriją, net jei ji ne visiems atrodo šedevras. Bet kuriuo atveju savo socialiniu poveikiu ji buvo viena kertinių dainų. Tikrai jaučiau, kad mano statusas kažkiek pasikeitė.
M. Mikutavičius kartu su Andriumi Borisevičiumi sukūrė Europos krepšinio čempionato himną „Nebetyli sirgaliai“, dainavo ir „Lietuvos ryto“ komandos himną „Laikas būti pirmiems“.
M. Mikutavičius bijo lįsti į šį reikalą, nes, man atrodo, slidoka bandyti kartoti tą patį, kadangi greičiausiai taip nebepavyks. Nelabai ir noro turiu.
Man pagal užsakymus sudėtinga kurti. Jei turi kažkokią melodiją, gal ir gali bandyti, o jei neturi, tai nesiimi, nes nenori kankintis.
Šiaip yra buvę ir daugiau labai keistų paklausimų. Nes kartais žmonės labai naiviai įsivaizduoja, kad jei jau pavyko viena daina, tai gali rašyti himnus apie bet ką ir tai bus žiauriai stipru.
Atsimenu, buvau susitikime su vieno pieno produkto savininkais. Jie norėjo, kad parašyčiau dainą kažkokiam sūriui. Himną. Bandžiau klausti, kaip jūs tai įsivaizduojate? Sakė: „Na, kad dainuotų visi, kaip „Tris milijonus“. Ilgai bandžiau jiems aiškinti, kad, ko gero, apie sūrį to padaryti nepavyks. Sūris gali būti žiauriai geras, bet neįmanoma, kad visi apie jį dainuotų. Jie ilgai nesuprato, galvojo, kad aš laužausi ir maivausi. Kiti prašė sukurti dainą apie vandenį. Neva, ką tau reiškia. Bet ne apie visus dalykus gali kurti himnus. Sunku suvienyti tautą su sūriu.
M. Mikutavičius yra parašęs dainą apie žvejybą - „Išėjom žuvaut“. Ji, žinoma, ne toks didelis hitas ir ne himnas. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju, kaip reikėtų mobilizuoti žvejus - „nenuleidžiam galvos, jeigu nepagauni lydekos devynis kartus iš eilės“ ar panašiai? Himnai turi būti skirti kertiniams, visiems svarbiems dalykams. Šaliai, patriotizmui. Gali būti daina, nukreipta prieš kažką. Bet reikia labai stipraus postūmio.
Ar Lietuvai Reikia Naujo Krepšinio Himno?
M.Mikutavičiaus „Trys milijonai“ turi energetinį užkratą (ar užtaisą). Dainos melodija uždega ir suteikia ūpo… Šėlti?! Bet ar skatina laimėti atsakančiai? Štai, kur klausimas! Juk tai Lietuvos krepšinio himnas! Argi?! Kai kurie dainos teksto žodžiai, net frazės, kelia abejonių, t.y. dažnai juos kartojant (dainuojant) mes pasąmoningai nusiteikiame ne pergalei, o tik jos iliuzijai. Na, o kad skambant šiai dainai, kojos pačios trypčioja, tai natūralu. Nereikia net žodžių, užtenka išgirsti ir balsu pritarti skambiam: „jė-jė, jė-jė, jė-jė!“. Kita vertus tai labai asocijuojasi su „vajė, vajė, vajė“. Todėl visada verta atkreipti dėmesį į dainos ar kito kūrinio žodžius, o nepasiduoti „jė-jė“ bangavimo įtakai. Šiaip Marijono dainos man patinka, nes turi patriotiško potencialo. Ir pats atlikėjas charizmatiškas.
„Per ilgai mes kariavom“ - pats žodis „kariavom“ labiau vartotinas totalitariniuose lozunguose, pvz. „karas - kariauti, mes - nugalėti“. „Iškėlęs du pirštus į dangų laikiau“ - čia kas, špyga Dievui?! Ar dvigubas „f…“?! Galime suprasti dviprasmiškai. „Du pirštai į dangų“ - tai tolygu Aukščiausiajam sakyti „glaza vykaliu“ (akis išdursiu, jei pergalės neduosi). „Nugalėtojų jau niekas neteis, į juos akmens nepaleis“ - suprask, potekstė apsvaidyti akmenimis, jei nenugalės. Tarp eilučių galima įskaityti vienos religijos fragmentus, kur už nusižengimus užmėto akmenimis. „Neliek savo kraujo dėl aukso“ - patarimas geras, bet… Kiek daug per istoriją kraujo pralieta dėl aukso ir ne krepšinio aikštelėj. „Tik per klaidą netapom mes čempionais“ - taigi, priedainio atomazga - pasėtas „kodas“ šėlstančių žmonių pasąmonėse: „čempionais ir vėl netapsim“. „Per klaidą“… O gaila… Reikėtų teigti atvirkščiai, kad dainos energetinis užkratas suveiktų teigiamu aspektu. Dainuodami, jog netapome čempionais, kad ir per klaidą, tikrai jais netapsime, nes visa Lietuva skanduoja, kad „netapome čempionais“. Štai jums ir trečia vieta pasaulio krepšinio čempionate. „Per klaidą“… Aišku, trečia vieta yra šaunu ir krepšininkai šaunuoliai, bet reikėtų juos palaikyti „čempionai - mes“, o ne - „netapom čempionais“. Taigi, gal ištaisykime tą esminę teiginio klaidą. Na, norim būti mes tais čempionais, norim, tai ir dainuokime, kad „pagaliau tapome mes čempionais!“. Ir jis tūkstantį kartų buvo teisus“ - vėl teigiama (turbūt kaltas Marijono draugas), kad mes - nelaimėsime : ( Ir dar tūkstantį kartų! Pagalvokite, kiek tūkstančių kartų skambant šiai dainai žmonės į visatą paleidžia negatyvumo „torpedas“ - „nė velnio“. „Nenuleidžiam galvos, net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės“ - šita frazė tai kultinė: „nesiseka devynis kartus iš eilės“. Čia panašiai V.Uspaskichas dainavo su Irma iš „Vok su manimi“, t.y. „Šok su manimi“ ir „Dainuok su manimi“. Arba „Šok, vok ir dainuok su manimi“. Todėl ir „verkiam iš nevilties“. Pas Marijoną dar baisiau - mirštama iš nevilties („gali numirt iš nevilties ar iš laimės“). Tokie pastebėjimai (net ne kritika).
Naujas Marijono kūrinys (ar trijų M kūrinys) „Krepšinio himnas“ dar neįsigyveno žmonių mintyse, todėl ir jo energetinis užkratas ne toks gajus, kaip dainos „Trys milijonai“. Bet dainos žodžiai kur kas pozityvesni, nei „ekshimno“. Išskyrus retorinį klausimėlį: „Kas kaltas, jeigu pralaimim?“. Bet čia tuoj pasitaisyta: „Kas geras, jei šiandien laimim?“ Apskritai, dainelė nuotaikinga, bet jeigu nebūtų paminėti „sirgaliai“ ir „kamuoliai“, tai galėtum pamanyt, kad dainuojama apie kokią nors erdvę, jaukios atmosferos užeigą, kur galim nusipirkt alučio ir smagiai pašvęst draugų ratelyje.
#