Įprasta manyti, kad lietuvius vienija tik alus ir krepšinis. Tačiau ar tikrai? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų vienija lietuvius, kokios tradicijos ir vertybės mus jungia, ir kaip mes galime stiprinti savo tautinę tapatybę.
Himnas Prieš Rungtynes: Tradicija Gimusi Kaune
Kauno „Žalgiris“ su Arvydu Sabonio priešakyje įvedė tradiciją sugiedoti „Tautišką giesmę“ prieš rungtynes. Idėja kilo legendiniam krepšininkui Arvydui Saboniui, kuris 2003-2004 m. sezone grįžo iš NBA į „Žalgirį“. „NBA himnas yra giedamas prieš kiekvienas rungtynes, tad jis pasiūlė tą patį padaryti ir tuometinėje Kauno sporto halėje. Tad nuo to laiko himnas buvo gyvai atliekamas prieš kiekvienas „Žalgirio“ namų rungtynes, o po kelių metų tokią tradiciją perėmė ir kiti klubai bei pati LKL lyga ir dabar himnas yra privalomas prieš kiekvienas LKL rungtynes“, - pasakojo Kauno „Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris.
Nors „Eurolyga“ siekė suvaržyti šią tradiciją, „Žalgiris“ bei ištikimiausi klubo sirgaliai rado išeitį, kaip himno giedojimą paversti išties įspūdingu reginiu. Tūkstančių sirgalių arenoje gyvai atliekamas himnas ne tik akimirksniu apskriejo visą pasaulį, bet ir tapo rimtu „ginklu“ siekiant įbauginti į „Žalgirio“ tvirtovę atvykusius priešininkus.
Himnas būdavo giedamas ir prieš „Eurolygos“ rungtynes, tačiau siekdama suvienodinti rungtynių pristatymo formatą 2011 m. vasarą „Eurolyga“ uždraudė himnų grojimą prieš rungtynes.
Sirgalių Vienybė: Nuoširdumo Viršūnė
„Žinoma, fanams toks dalykas nepatiko, todėl net ir be foninės muzikos „Žalgirio“ arenoje fanai pradėjo patys giedoti himną po komandų pristatymo. Jų giedamas himnas būdavo toks galingas, kad net atsisakėme atlikėjų kvietimo ir per LKL rungtynes. Nuo to laiko himną visą laiką atlieka patys žiūrovai“, - pridūrė A. Kiveris.
Taip pat skaitykite: Mus vienija krepšinis
Aktorius, Kauno „Žalgirio“ balsas Andrius Žiurauskas yra tas žmogus, kuris pakviečia tūkstančius sirgalių atlikti himną. Raginti dukart, anot jo, dar neteko niekada, sirgaliai patys per kelias akimirkas pakyla iš savo vietų ir pasiduoda tai nuoširdžių emocijų bangai, kuri užplūsta atliekant „Tautišką giesmę“. „Tikrai ypatingas jausmas. Nuoširdesnio himno atlikimo, kaip prieš krepšinio rungtynes, greičiausia, nesu girdėjęs. Žmones himnas suvienija ir tik pabandyk tai iš jų atimti - maža nepasirodys. Kai „Eurolyga“ uždraudė atlikti himną prieš rungtynes, tarp sirgalių buvo kilusi šiokia tokia panika. Bet žmonės su tuo nesitaikstė ir rezultatą matome - tapome nuostabios istorijos dalimi. Gyvai giedamas himnas buvo stiprus niuksas tiems, kurie siekė įvesti savo tvarką. Sirgaliai aiškiai pasakė, kad darykite, ką norite, bet mes turime savo principus, turime tai, kas mus vienija ir mums yra šventa“, - pasididžiavimo krepšinio sirgaliais neslėpė A. Žiurauskas.
Aktorius prisiminė, kad pirmą kartą į areną atvykstantys varžovai net pasimesdavo išgirdę gyvai giedamą himną. „Suprantama, kad „Žalgirio“ krepšininkai rodydavo pagarbą ir išklausydavo himno stovėdami. Tuo tarpu apšilimą pradėję varžovai elgdavosi skirtingai. Teko matyti, kaip savi savus „auklėja“ ir moko pagarbos. Būdavo ir tokių, kurie toliau tęsdavo apšilimą ir pasibaigus himnui būdavo atitinkamai nušvilpiami. Ir sirgaliams nieko neprikiši, giedamas himnas - pats didžiausias tautinio mentaliteto įrodymas, kuris nusipelno pagarbos“, - prisiminimais dalijosi Kauno „Žalgirio“ arenos balsas A. Žiurauskas.
„Žalgirio“ Fanų Surašymas: Unikalus Pasaulyje
Naujausia iniciatyva - pasaulyje dar nedarytas oficialus fanų surašymas, kuriame jau dabar užsiregistravo per 25 tūkst. ištikimiausių „Žalgirio“ fanų. Surašymą palaikantis „Utenos alus“ tiki „Žalgirio“ sėkme naujame sezone ir linki komandos fanams žaliai baltai nudažyti ne tik Lietuvą, bet ir pasaulio šalis, kuriose yra bent vienas žmogus, „Žalgirio“ vardą tariantis su pasididžiavimu.
Vienas Kauno „Žalgirio“ fanų klubo „Green Death“ narių Mindaugas Šatkus papasakojo ne tik apie atmosferą Kauno „Žalgirio“ arenoje, bet ir legendinėje Sporto halėje. Pašnekovas itin palankiai įvertino „Žalgirio“ pradėtą pasaulinę fanų surašymo iniciatyvą: „Niekur iki šiol neteko girdėti kažko panašaus, ką sugalvojo „Žalgiris“. Net negirdėjau apie tokį bandymą. Tai yra unikalu. Žiūrint į tai, kiek žmonių užsirašė per pirmas savaites, galima drąsiai spėti, jog registruotų fanų skaičius pasieks 50 tūkst. ribą. Toks pasiekimas būtų iš tiesų įspūdingas.“
Nostalgija Kauno Sporto Halei
„Buvau dar vaikas, kai su draugais lankydavomės Kauno sporto halėje. Laukdavome, kol pateksime į vidų, nes bilietų dažniausiai neturėdavome. Prašydavome apsaugos darbuotojų, kad įleistų arba sugebėdavome patys prasmukti. Būtent Sporto halėje giedamas himnas yra labiausiai įstrigęs atmintyje. Joje nebūdavo tokio aido ir himnas skambėdavo itin efektingai. Himną atlikdavo tūkstančiai sirgalių, o atrodydavo tarsi akimirkai jie susiliedavo į vieną balsą“, - pasakojo M. Šatkus.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sporto aistros
Kauno „Žalgirio“ arenoje, anot M. Šatkaus, iš pradžių nepasisekdavo sukurti tokio stipraus įspūdžio, tačiau pastaraisiais sezonais, kai sirgaliai suvienijo jėgas, atliekant himną, jau pavykdavo tą padaryti. „Kai „Eurolyga“ uždraudė himną prieš rungtynes, svarstėme, ką daryti? Kažkas pasiūlė giedoti himną patiems. Ši mintis prigijo akimirksniu ir tapo įkvepiančia tradicija. Klubas negalėjo priešintis „Eurolygos“ pozicijai, tačiau leido sirgaliams imtis iniciatyvos patiems. Taip „Žalgirio“ rungtynės tapo dar labiau išskirtinės. Maža to, pripažinkime, daug žmonių kartais painioja himno žodžius, o tokios tradicijos tautiečius moko patriotiškumo“, - himno svarbą apibendrino M. Šatkus.
Aludarių Garbė ir Kartelio Klausimas
Todėl tikėtina, kad dar vasarą pradėtas Konkurencijos tarybos tyrimas dėl galimo aludarių kartelinio susitarimo taip pat jau savaip padalijo Lietuvą. Kiek galima suprasti iš viešai paskelbtos informacijos, Konkurencijos tarybai užkliuvo Lietuvos aludarių gildijos (didžiųjų aludarių asociacijos) garbės kodeksas.
Aludarių pozicija aiški. Negaminti stipraus alaus yra garbingas poelgis, išreiškiantis vadinamąją verslo socialinę atsakomybę. Stiprų alų, kaip žinoma, vartoja ne pačiomis geriausiomis savybėmis pasižymintys žmonės, kurie visiems, kas save gerbia, kelia nemalonius jausmus. Šiuo požiūriu Konkurencijos tarybos veiksmai atrodo kaip nekompetencija ar, geriausiu atveju, nesusipratimas. Tikriausiai maždaug taip visą reikalą mato ištikimi didžiųjų aludarių vartotojai. Bent jau tikrai taip paveikslą jiems piešia ne visada labai objektyvi žiniasklaida.
Kas domisi aludarių ir Konkurencijos tarybos susirėmimu, nesunkiai ras labai įspūdingų tekstų apie tai, kaip rytais „dvikojai kėblina“ į parduotuvę stipraus alaus, o grįždami nusėja pakeles „bambaliais“. Bet į situaciją galima pažvelgti ir šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Kiek galima suprasti, kaip tik stipraus alaus rinkoje vyksta didžiausia mažųjų daryklų ir Aludarių gildijos narių konkurencija. Tokį įtarimą ypač sustiprintų argumentas, kad tikroji Lietuvos alkoholizmo problema yra ne kažkokie po parduotuves kėblinantys dvikojai, o lengvu alumi, sidru ir alaus kokteiliais besimėgaujantys nepilnamečiai. Šioje šviesoje Aludarių gildijos garbės kodeksas tikrai gali priminti kartelio kūrimą. Tokį poelgį būtų nesunku apibūdinti kaip negarbingą.
Kas yra aludario garbė, kol kas niekas negali pasakyti. Žodžiu, visoje šioje kartelio istorijoje yra aišku viskas, išskyrus garbę. Kas yra aludario garbė, kol kas niekas negali pasakyti. Aišku tik tai, kiek maždaug ji kainuoja. Manau, būtent šį garbės kainos aspektą labiausiai pastebi tie žmonės, kurie iš tikrųjų save gerbia. Jie plika akimi mato, kaip moralė yra nuvertinama ir paverčiama siaurų verslo interesų įrankiu. Vis dėlto man atrodo, kad net ir tariamas moralės nuvertėjimas dar nėra visos istorijos „šaknys“. Alaus kartelio klausimas demaskavo ne visuomenės amoralumą, o pačią garbės sąvoką. Iš šio atvejo labai konkrečiai aiškėja, kad garbė yra niekas.
Taip pat skaitykite: „Ryto“ progimnazijos sporto iniciatyvos
Kai reikalaujame garbingo elgesio, tai arba turime galvoje konkrečių, nors ir nerašytų, taisyklių laikymąsi, arba siejame žodį „garbingas“ su kažkokiais kitais tikrais dalykais. Jei, pavyzdžiui, garbingai elgtis reiškia nemeluoti, tai problema ne garbė, o tiesa. Tiesa yra tikras dalykas. Tiesa yra toks tikras, stiprus ir akivaizdus dalykas, kad žlugo visi filosofiniai bandymai šią sąvoką paversti sąlygine. Šiandien tiesa yra tokia pat skausmingai tikra, kokia ji buvo Kristaus teismo metu. Todėl ir XXI a. Jei garbingai elgtis reiškia rūpintis kitais žmonėmis, tai čia ne garbės, o meilės klausimas. Meilė taip pat yra tikras ir labai rimtas dalykas. Jo pirminio ir giluminio svorio nepajėgė sunaikinti net pastaruosius du šimtmečius Šv. Todėl ir XXI a. Jei šiandien mes kartais vis dar sakome, kad reikia apginti damos ar aludario garbę, tai dažniausiai paaiškėja, kad reikia apginti visai ne garbę, o pačią damą ar aludarį. Todėl tas, kas brangina tiesą ir stengiasi mylėti artimą, turi ginti damas ir aludarius.
Kai mūsų laikais kas nors prisimena krikščionių atsiskyrėlius, tvirtinusius, kad žemiška garbė nieko nereiškia, tai dažniausiai daroma nerimtai. Gali būti, kad šiuo konkrečiu atveju atsiskyrėliai buvo teisūs visai ne dėl tikėjimo, o dėl logikos. Krikščioniškame mąstyme Dievo garbė turi konkrečią reikšmę ir konkrečią priešingybę - puikybę. Todėl jei dangaus nėra ir žmogiška garbė negali būti puikybė, tai ji gali būti tik tuštybė, taigi - niekas. Todėl alus ir jo kokybė yra daug svarbesni už garbę. Taip galima sakyti ne dėl pasaulio sumaterialėjimo, o dėl to, kad alus yra tikras dalykas. Tiksliausiai alaus vertę nusakė Gilbertas Keithas Chestertonas: „Liepkite žmogui karštą vasaros dieną nužingsniuoti dešimt mylių dulkėtu Anglijos keliu ir jis supras, kodėl buvo išrastas alus“.
Gentelmenų Lyga: Krepšinis Vyresniems
Prasidėjo jau net 28-as Sostinės krepšinio lygos (GEALAN-SKL) sezonas. Ir organizacija, kaip įprasta, turi naujienų. Pristatoma nauja, iki šiol nebandyta ir labai aiškius tikslus bei net cenzus turinti Gentelmenų lyga. Arba kitaip - G lyga. Debiutinį Gentelmenų lygos sezoną pasitinka šešios komandos: „Atėjau Pažaist“, „Bičiuliai“, „Experienced“, „Kavarskas“, „Musninkai 1561“ ir „Prametėjai“.
„Būtent tokiu principu ir buvo formuojama ši lyga. „Tai tikrai yra visiškai mėgėjiški tikslai. Visiškai mėgėjiška lyga. Esminė idėja - džiaugsmas žaisti. Svarbiausia - be traumų. Norime, kad visi daugiau mažiau būtų atsipūtę, gerai praleistų laiką, pasimėgautų žaidimu. Ir iš tiesų - G lygoje susirinks išskirtinai tik tie, kurie labai nori žaisti, bet patys jaučia, kad į visas kitas SKL egzistuojančias - A, B, C, D, E ir F lygas - nebespėja. „Tikrai, galėtume sakyti, kad G lyga yra nebespėjančiųjų kitur lyga“, - juokiasi A.
Vienas labai svarbus Gentelmenų lygos akcentas yra amžius. „Tikslinė auditorija - 40 ir daugiau metų sulaukę krepšininkai, kurie dar buvo atrenkami pagal žaidimo lygį, kad pernelyg neišsišoktų“, - sako lygos vadovas V. „Amžiaus cenzas yra 40 metų. Į šitą žiūrime gana rimtai. Aišku, tai nėra griežta taisyklė, vienas-kitas žaidėjas gali būti jaunesnis, bet jis irgi turi atitikti tam tikrą bendrą lygos pajėgumą“, - priduria dabartinis F lygos čempionas A.
O jungs visus „Gentelmenus“ ne tik panašus amžius, bet ir bendros vertybės. „Meilė sportui. Jeigu 40-ies metų būdamas dar esi kokios nors sporto komandos narys, tai akivaizdu, kad tau rūpi, tu turi bendraminčių, esi energingas ir turi noro sportuoti. Mūsų daug, tikrai. Ir bendras lygis tikrai nėra blogas“, - tarsi pridūrė A. Formatas čia taip pat naujas. Planuojama, kad visos 6 komandos tarpusavyje su kiekviena sužais po du kartus. Vėliau - atkrintamosios. Kadangi žmogus turi tokią savybę senti ir prarasti jaunystėje turėtus įgūdžius, tai ši lyga turėtų būti puiki erdvė vyresniems žmonėms tęsti sportinę veiklą ir mėgautis žaidimu nepaisant to, kad greičiai ne tie ir krepšys nebe taip aiškiai matosi“, - juokiasi V.
„Tai tarsi „Demo“ versija. Pirmasis sezonas, taigi, pasibandysime. Aišku, smagu būtų, jeigu lyga išaugtų. Galbūt sulauksime didesnio komandų skaičiaus, tada galėtume surengti pilną čempionatą, keisti formatus. Apskritai lygos idėja gimė per vieną dieną, kai supratau, kad turbūt yra daug bendraminčių 40 ir vyresnių metų žaidėjų, kurie sėdi ant suolo ir nori būti aikštėje, bet nenori trukdyti komandai. Turbūt, tokių žmonių tik daugės“, - sako A. „Iš principo tikimės, kad ši lyga duos kibirkštį 40+ segmentui“, - trumpai reziumuoja V.
Sportas ir Kultūra: Ar Yra Priešprieša?
Aš nepriešinu sporto su aukštąja kultūra, išties Čiurlionis prieš Marčiulionį, Koršunovas prieš Karnišovą - nelabai vykusios priešpriešos. Pasak jo, lietuviai turi kuo didžiuotis ir yra pakankamai vieningi. O tolimesnį tautos skaldymąsi ir emigracijos procesus geriausiai sustabdys ryšio tarp valstybės ir jos žmonių suradimas.
Labai dažnai pasigirsta kalbų, kad Lietuvos tauta yra susiskaldžiusi. Kokios istorinės aplinkybės tai nulėmė? - Lietuvių tauta nėra susiskaldžiusi daugiau nei bet kurios kitos centrinės, Rytų ar Vakarų Europos tautos. Kada XVIII a. pabaigoje po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tauta iškilo kaip tam tikra struktūra, ji niekada nebuvo vieninga. Tad ieškoti kažkokios mistinės vienybės iš principo yra neįmanoma. Lietuvoje susiskaldymas atsiranda ne dėl kažkokių apčiuopiamų priežasčių, o dėl emocinės situacijos. Tarp vadinamo elito ir likusios visuomenės yra žymiai didesnė emocinė, struktūrinė, turtinė ir ekonominė praraja jei kitur Europoje. Tiek aristokratiškas elitas, dominavęs iki XVIII a. pab., tiek kuriamas dabar po 1918 m. vasario 16-osios ar juo labiau po kovo 11-osios yra pernelyg menkai įsipareigojęs savo tautai. Jis linkęs sparčiai praturtėti ir įsitvirtinti, todėl labai menkai jaučia ryšį su likusia tauta.
Kas Gali Suvienyti Lietuvius?
O kaip manote, kas šią situaciją galėtų pakeisti - kas gali suvienyti lietuvius? - Turėtume imti pavyzdį iš Prancūzijos, Ispanijos ar Šveicarijos, ten turtingi žmonės stengiasi pakelti ir likusios visuomenės ūpą. Mus suvienyti galėtų mažesnis atotrūkis tarp visuomenės aukštesnių sluoksnių ir likusių jos narių. Visuomenė turi jausti ir pasitikėti savo politinėmis partijomis, ekonominiu, kultūriniu ir socialiniu elitu. Bet tam, kad būtų jaučiamas pasitikėjimas, turima jausti rūpestį. Ir ne vien tik žodžiais, rinkiminėmis kompanijomis ar televizoriaus ekranuose, bet tam tikrais konkrečiais darbais. Mitas, kad lietuvius vienija krepšinis, alus ir pergalės. Pažiūrėjus į šiuos komponentus atidžiau, matome, kad jie labai dažnai būtent sukiršina lietuvius. Sirgaliai linkę susimušti, aludėse taip pat retas kuris vakaras apsieina be konfliktų, tad tai labiau tam tikras šaržas, kuris piešiamas su potekste, kad nieko daugiau negalime pasiūlyti, nei vienybės įrodymas.
Kokias dar lietuvių vienijimosi bėdas pastebite? - Daugiau nei 20 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, tačiau sostinėje neturime Nežinomo kareivio kapo. Vilnius viena iš nedaugelio sostinių Europoje, kurioje tokio kapo nėra. Nežiūrint į tai, kad kovos už Nepriklausomybę vyko 1919-1920 metais, toks kapas yra tik Kaune, tačiau ir tas pats - suvargęs. Tai tikrai nėra tinkama vieta, kurioje pagarbą galėtų atiduoti į mūsų valstybę atvykę užsienio svečiai. Žmonės, kurie yra valdžioje, nededa adekvačių pastangų valstybei sustiprinti ir kelti jos prestižą, kurti ideologines, kultūrines atmainas. Viskas eina paprasta savieiga ir tokioje situacijoje tikėtis ir laukti, kol visuomenė taps vieningesnė - sudėtinga. Daugybė žmonių emigruoja, likusieji - skaldosi. Tą įrodo ir bandymai organizuoti visokius referendumus.
Paminėjote emigraciją. Vieni tai laiko natūraliu procesu, kiti - spręstina problema, kuri liudija apie tautos nykimą. Koks yra Jūsų požiūris? - Natūralia atranka negalima vadinti reiškinio, kai iš Lietuvos emigruoja 20-25 proc. žmonių. Emigracija kaip procesas yra žinomas dar nuo senovės Antikos, bet esmė tame, kad normaliose valstybėse ji balansuoja ties kelių, o ne keliolikos ir tuo labiau ne keliasdešimties procentų riba. Mūsų visuomenėje emigracija yra pasiekusi kritinį tašką. Per visą tūkstantmetę tautos istoriją lietuvių tauta niekada nebuvo susidūrusi su tokiais emigracijos mastais. Galbūt iš dalies tai būtų galima lyginti su XIX a. antroje pusėje XX a. pirmąjį dešimtmetį pietryčių Lietuvą apėmusiu procesu - polonizacija. Šis nutautėjimas taip pat nebuvo prievartinis reiškinys, tačiau lenkų kultūra sparčiai augo, o lietuviai tiesiog masiškai su jais solidarizavosi per bažnyčią, švietimą, darbo rinką. Žiūrint iš pirmo žvilgsnio - tai natūralus procesas, bet jei mes žvelgiame retrospektyviai, tą metą vertiname kaip masinį nutautėjimą. Lygiai taip pat nerasime žmogaus, kuris Mažojoje Lietuvoje vykusią germanizaciją vertintų kaip visiškai natūralų procesą. Į šiuos iššūkius tinkamai turėtų reflektuoti valstybė. Negalima laukti kažkokios dieviškos manos iš kažkokių politinių struktūrų.
O galbūt šią situaciją galima keisti skatinant patį patriotiškumą - meilę tėvynei? - Dirbtinis patriotizmo skatinimas buvo sovietmečiu, bet tai niekur neprivedė. Dirbtiniai mąstymo ir elgesio konstruktai, dirbtinis patriotizmas ir netgi pilietinio švietimo pamokų atsiradimas esančių problemų neišspręs ir išspręsti negali. Neįmanoma patriotizmo įkvėpti per pamoką ar du tris kartus per metus vykstančiose valstybinėse šventėse. Patriotizmas yra ryšys. Ryšys šeimoje, kaime, miestelyje, valstybėje. Jeigu to ryšio nėra, nesulaukiama grįžtamojo ryšio ir pilietis nejaučia savo valstybės rūpesčio, o ir valstybė nesuteikia progų ja didžiuotis, tai tikėtis patriotizmą išugdyti ar suformuoti vien kažkokiomis klišėmis yra naivu. Tai nėra pyragas, kurį pašauni į orkaitę ir turi gražiai iškepusį.
O kaip reiktų keisti šią situaciją, kad tarp Lietuvos ir jos piliečių atsirastų natūralus ir nuoširdus ryšys? - Kad valstybė galėtų būti naudinga savo tautai, ji turi būti sėkminga, efektyvi ir stipri. Lietuvoje aš nematau nei vieno iš trijų komponentų. Netgi priešingai - pas mus yra daug kvailumo. Iš jo ir atsiranda labai ryškios perversijos, tam tikri maršai, pareiškimai, fašistiniai šūkiai ir lozungai, kurie situacijos nepagerina. Yra visa eilė valstybių, kurios turi labai ryškiai socialiai orientuotą valstybę. Pavyzdžiui, Graikija. Galbūt ekonomiškai ten ir ne viskas sekasi, tačiau graikų emigracija yra kokius 7 kartus mažesnė nei Lietuvos. Daugelyje valstybių patriotinis auklėjimas ir rūpinimasis savais piliečiais yra labai ryškus ir tam nereikia jokių pilietiškumo pamokų. Tereikia atrasti pusiausvyrą tarp valstybės ir jos piliečių.