Įvadas
Neįgaliųjų sportas Lietuvoje žengia svarbius žingsnius link didesnio pripažinimo ir paramos. Naujasis Sporto įstatymas atspindi ilgalaikes diskusijas ir siekius užtikrinti daugiau teisingumo bei galimybių sportuojantiems neįgaliesiems. Šiame straipsnyje aptariami esminiai įstatymo pakeitimai, finansavimo klausimai, iššūkiai ir perspektyvos, su kuriomis susiduria neįgaliųjų sporto bendruomenė Lietuvoje.
Istorinis Kontekstas ir Pokyčių Būtinybė
Ilgą laiką neįgaliųjų sportininkai Lietuvoje susidūrė su finansinės paramos trūkumu, kuris atsiliepė jų galimybėms siekti aukštų rezultatų. Premijos ir stipendijos neįgaliesiems buvo gerokai mažesnės nei sveikiesiems sportininkams. Lietuvos paralimpinio komiteto (LPK) prezidentas Mindaugas Bilius teigia, kad po Rio de Žaneiro žaidynių, kur paralimpiečiai iškovojo aukso medalį, o olimpiečiai ne, situacija pradėjo keistis. Premijos neįgaliesiems buvo padidintos dvigubai, o viešojoje erdvėje imta skirti daugiau dėmesio neįgaliųjų sportui. Vis dėlto, tai buvo tik pirmieji žingsniai link esminių pokyčių.
Naujojo Sporto Įstatymo Esminiai Pakeitimai
Po 1,5 metų trukusių diskusijų, buvo pasiektas susitarimas dėl didesnės paramos sportuojantiems neįgaliesiems įtvirtinimo įstatyme. Pagal naująjį įstatymą, premijuojami bus ne tik medalius laimėję, bet ir 4 vietą paralimpinėse ar kurčiųjų žaidynėse užėmę sportininkai. M. Bilius pabrėžia, kad kartais minimali persvara skiria 4 vietą nuo 3, todėl šis sprendimas yra itin svarbus. Palyginimui, premijas gauna 1-8 vietas užėmę olimpiečiai.
Padaugės ir gaunančių sportinę veiklą baigusių sportininkų rentas - jos dabar bus skiriamos ne tik aukso, bet ir sidabro medalį pelniusiems paralimpiečiams ar kurčiųjų žaidynių dalyviams. Rentos visiems sportininkams vienodos - 27 baziniai socialiniai išmokų dydžiai (BSĮ) per mėnesį. Taip pat numatytos didesnės stipendijos aukštų rezultatų pasiekusiems sportininkams, o tai turėtų paskatinti daugiau negalią turinčių asmenų sportuoti.
Finansavimo Šaltiniai ir Paskirstymas
M. Bilius akcentuoja, kad svarbu ne tik aukšto meistriškumo sportininkai, bet ir kuo daugiau neįgaliųjų, užsiimančių sportine veikla. Šiuo metu iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių neįgaliųjų, aktyviai sportuoja tik apie pusė šimto. Viena didžiausių problemų - trenerių darbo apmokėjimas. Komiteto prezidento nuomone, trenerių stoka yra viena iš priežasčių, kodėl iki šiol mažai neįgaliųjų sportuoja.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų sporto varžybos
Naujajame įstatyme numatyta galimybė nuo kitų metų neįgaliesiems gauti nemažą sumą iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabaką. 2019 metais sporto projektams įgyvendinti buvo skirta 2 proc. nuo praėjusių metų faktinių įplaukų iš šios srities (2020 m. - 2,5 proc., o 2021 m. - jau 3 proc.). Ne mažiau kaip 10 proc. nuo šios sumos turėjo būti skiriama neįgaliųjų sporto plėtrą skatinantiems projektams įgyvendinti. Kadangi 2019 metais iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabaką sporto projektams planuota skirti 13 mln. eurų, neįgaliųjų sportui turėjo atitekti 1,3 mln. eurų. Ši suma skirta sporto inventoriui ir įrangai įsigyti, sporto renginiams organizuoti, kvalifikacijai tobulinti, fizinio aktyvumo skatinimo veikloms, esamų sporto bazių plėtrai, priežiūrai ir remontui.
Pasak komiteto generalinio sekretoriaus Pauliaus Kalvelio, tokios lėšos neįgaliųjų sportui skiriamos pirmą kartą. Per Kūno kultūros ir sporto departamentą kitais metais numatyta neįgaliųjų federacijoms ir sporto klubams paskirstyti 730 tūkst. eurų, o per Neįgaliųjų reikalų departamentą skirstomos lėšos atiteks neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams.
Sportininkų Patirtys ir Perspektyvos
Irena Perminienė, Pekino ir Londono paralimpinių žaidynių dalyvė, pasaulio ir Europos čempionatų medalininkė, teigia, kad pokyčiai buvo būtini. Ji prisidėjo prie neįgaliųjų sporto ištakų ir gali palyginti požiūrį įvairiais laikotarpiais. Anot Irenos, paralimpiadoje lietuviai dažnai atrodydavo prasčiau nei kitų šalių atstovai, kurie turėjo asistentus, masažuotojus, kineziterapeutus, gydytojus ir psichologus. Lietuviai dažnai vykdavo tik su pora trenerių, kurie turėdavo būti jiems viskuo.
I. Perminienė teigia, kad įrangą pirkdavo iš savo pinigų, nes į neįgaliųjų sportą dažnai žiūrima kaip į integracijos priemonę, o ne kaip į rimtą sportą. Pasak jos, tai kasdienis sunkus darbas, nepaisant negalios. Ji džiaugiasi, kad pokyčiai prasidėjo - į Londono paralimpines žaidynes kartu važiavo kineziterapeutas, o perspektyviausi sportininkai vyko į pažintinę kelionę po Japoniją. Vis dėlto, problemų esama dar daug, ypač trenerių apmokėjimo klausimas. Paradoksas, bet yra atvejų, kad net aktyviai dirbančių sporto klubų vadovai gauna vos 60 eurų per mėnesį. Be to, šalia rimtai sportuojančio neįgalaus asmens turėtų dirbti ir trenerio asistentas, kuris padėtų atsinešti įrangą, persėsti į vežimėlį, palydėti ir pan.
Trijų paralimpinių žaidynių dalyvė Ramunė Adomaitienė jaučia nuoskaudą, kad tenka išgirsti skeptiškų kalbų apie neįgaliųjų sportą. Moteris sako sportavusi ir būdama sveika, tad gali palyginti abi patirtis. Jos teigimu, tai sistemingas, sunkus darbas, kaip ir kiekvienas sportas, ir požiūris į jį turėtų būti lygiavertis.
Taip pat skaitykite: Paralimpinių žaidynių istorija
Paralimpiniame sporte daugiau nei 20 metų dalyvaujantis Kęstutis Skučas džiaugiasi būsimais pokyčiais ir teigia, kad lėšų neįgaliųjų sportui iš tiesų turi būti skiriama daugiau. Pavyzdžiui, dar iki šiol sudėtinga įsigyti sportinę įrangą - pastaruoju metu buvo galima gauti finansavimą iš Kūno kultūros ir sporto departamento, tačiau reikėjo pridėti 50 proc. savo lėšų. Tinkama įranga labai svarbi siekiant aukštų sporto rezultatų.
Darius Liaugaudas juda neįgaliojo vežimėliu, tačiau tapo sklandymo čempionato absoliučiu nugalėtoju, varžydamasis su negalios neturinčiais sportininkais. Jam reikalingas specialus rankomis valdomas sklandytuvas. Deja, naujajame įstatyme nenumatyta parama tais atvejais, kai neįgalieji dalyvauja „sveikųjų“ varžybose.
Įstatymo Rengimo Procesas ir Iššūkiai
Naujojo Sporto įstatymo projektas buvo rengiamas Vidaus reikalų ministerijos sudarytos darbo grupės, į kurią aktyviai įsitraukė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento vadovai. Įstatymo rengėjai sulaukė Parolimpinio komiteto prezidento, kai kurių sporto federacijų bei sportininkų kritikos.
Buvo išreikštas susirūpinimas dėl rentų skyrimo, išmokų neįgaliesiems ir kūno kultūros pamokų skaičiaus ugdymo įstaigose. Parolimpinio komiteto atstovai siekė, kad nebūtų diskriminacijos ir rentos būtų mokamos už tuos pačius laimėjimus kaip ir sveikiesiems.
Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje taip pat buvo sutarta, kad bendrojo ugdymo įstaigose fizinio lavinimo pamokų skaičius mažėti negali.
Taip pat skaitykite: Strateginės sporto šakos neįgaliesiems
Ateities Perspektyvos ir Iššūkiai
Nors naujasis Sporto įstatymas žymi svarbų žingsnį į priekį, lieka nemažai iššūkių. Svarbu užtikrinti, kad lėšos būtų skirstomos skaidriai ir efektyviai, kad jos pasiektų tuos, kurie iš tiesų sportuoja. Taip pat būtina spręsti trenerių apmokėjimo klausimą ir užtikrinti, kad šalia sportuojančių neįgaliųjų dirbtų kvalifikuoti asistentai.
Vis dar reikalingas visuomenės požiūrio į neįgaliųjų sportą pokytis. Svarbu pripažinti, kad tai yra rimtas sportas, reikalaujantis didelių pastangų ir atsidavimo. Tik tokiu atveju neįgalieji sportininkai galės pilnai realizuoti savo potencialą ir pasiekti aukštų rezultatų.
tags: #neigaliuju #sporto #istatymas