Futbolas, regbis ir rankinis - tai sporto šakos, kurios išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama šių sporto šakų istorija nuo 1890 m., įskaitant jų raidą, populiarumą ir įtaką visuomenei.
Futbolo ištakos ir raida
Futbolas, kokį žinome šiandien, pradėjo formuotis Anglijoje antroje XIX a. pusėje. Tuo metu buvo suvienodintos įvairios taisyklių interpretacijos. Iki tol egzistavo daugybė skirtingų lauko žaidimų su kamuoliu variantų, o savitus futbolo atmainas žaidė ne tik miestai, bet ir kaimai.
Nustatyti tikslias futbolo ištakas yra sudėtinga. Sunku pasakyti, kada ir kam kilo mintis suburti komandas ir spardyti skudurų kamuolį ar gyvulio pūslę. Komandiniai žaidimai su kamuoliu minimi tiek romėnų, tiek viduramžių Europos šaltiniuose, ir jie visi gali būti laikomi šiuolaikinio futbolo protėviais.
Futbolo populiarumą galėjo lemti tai, kad jam nereikalinga speciali įranga. Užteko dviejų akmenų vartams pažymėti, o žaidimui tiko tiek miesto aikštė, tiek pieva. Futbolas itin populiarus net skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, nes jam tereikia kamuolio.
XIX a. Anglijoje pirminius regbio ir futbolo hibridus žaidė visi. Žiūrovai susirinkdavo pasigrožėti reginiu ir lažindavosi. Vienuose žaidimuose vyravo smūgiai ir kamuolio perdavimai kojomis, kituose - perdavimai rankomis. Kiekviena vietovė turėjo savitą žaidimo stilių ir taisyklių interpretaciją, todėl varžybos tarp skirtingų komandų buvo problematiškos. Dėl šių priežasčių bendrų taisyklių sukūrimas buvo tik laiko klausimas.
Taip pat skaitykite: Apie "Plaukimas Per Audrą"
1846 m. po debatų tarp aukštųjų mokyklų atstovų pasirodė Kembridžo taisyklės. Nors jų tekstas neišliko, sprendžiant iš vėlesnių variantų, tai buvo futbolo pradžia. 1862 m. Johno Charleso Thringo sudarytose taisyklėse „Pats paprasčiausias žaidimas“ numatyta, kad žaisti galima ne tik kojomis, bet ir rankomis. Tačiau pagautas kamuolys turėjo būti numestas po kojomis. Kamuolį į aikštę grąžindavo jį už šoninės linijos nuspyręs žaidėjas. Žaidėjų skaičius komandoje keitėsi, kol nuspręsta, kad aikštėje reikia vienuolikos futbolininkų. Šią taisyklę pirmasis pradėjo taikyti Anglijos Šefildo miesto klubas ("Sheffield United"), kuris laikomas seniausiu pasaulyje.
1863 m. Anglijos futbolo asociacijos nariai balsų dauguma nusprendė apriboti galimybę gaudyti kamuolį ir jį perduoti rankomis, o tai sąlygojo futbolo ir regbio atsiskyrimą. Teisė nešti kamuolį rankose palikta tik vartininkui. 1862 m. įsikūrus Futbolo asociacijai (FA), naujasis futbolo variantas pradėtas vadinti Asociacijos futbolu (angl. Association football), kuris vėliau išsikraipė iki „soccer“. Tai paaiškina, kodėl kai kuriose anglakalbėse šalyse mums įprastas futbolas vadinamas sokeriu, o futbolu - į regbį panašesnis sportas.
Kurį laiką futbolas ir regbis Anglijoje buvo vienodai populiarūs. Tačiau metams bėgant futbolas užkariavo žmonių širdis, nes jis nebuvo toks brutalus kaip regbis. Svarbų vaidmenį atliko aktyvūs futbolo populiarintojai, kurie nuolat mezgė ryšius su klubais, besiblaškiusiais tarp futbolo ir regbio. Apsisprendę pasukti futbolo keliu, klubai perėmė ir šios sporto šakos taisykles.
1872 m. lapkričio 30 d. tarp Anglijos ir Škotijos komandų įvyko pirmasis istorijoje oficialus tarptautinis „asociacijos futbolo“ mačas, kuris pasibaigė lygiosiomis - 0:0. Iki pat 1885 m. futbolas buvo išimtinai mėgėjiškas sportas. Anglijos futbolo asociacija netgi grasino šalinti klubus iš šalies pirmenybių, jei jie mokėtų savo žaidėjams pinigus. 1883 m. toks likimas ištiko „Preston North End“ komandą, tačiau paaiškėjo, kad pinigus moka kone visi žymesni klubai. Sportininkai turėjo nuolat treniruotis, pritraukti daugiau žiūrovų ir nešti pelną klubams. Galų gale profesionalus futbolas buvo legalizuotas, nes Asociacija suprato, kad beprasmiška drausti tai, kas slapčia jau senokai tapo norma.
Regbio raida
Regbis - kontaktinis sportinis žaidimas, kurio tikslas yra nunešti kamuolį į varžovų įskaitinį plotą arba įmušti į jų vartus. Žaidimo metu kamuolį galima spirti bet kuria kryptimi, bet perduoti rankomis tik atgal. Regbis turi futbolo, lengvosios atletikos ir imtynių elementų. Varžovui, turinčiam kamuolį, galima trukdyti (sulaikyti rankomis, pargriauti).
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio rinktinės kelias Europos čempionatuose
Regbis pradėtas žaisti 1823 m. Anglijos miesto Rugby mokykloje. Iki 1890 m. regbio komandos atsirado ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Australijoje, sportas sparčiai populiarėjo ir sutraukdavo minias žiūrovų. Regbis dabar itin populiarus Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Australijoje, Argentinoje bei daugelyje Ramiojo vandenyno salų.
1934 m. įkurta Tarptautinė regbio mėgėjų federacija. Nuo 1883 m. rengiami neoficialūs pasaulio čempionatai, nuo 1963 m. kasmet - Europos čempionatai. Pirmasis oficialus pasaulio regbio čempionatas buvo surengtas 1987 m. 1900 m., 1904 m., 1920 m. ir 1924 m. regbis buvo olimpinių žaidynių programoje. Vėliau ši sporto šaka neteko olimpinio statuso, bet vėl buvo įtraukta į 2016 m. bei 2020 m.
Lietuvoje regbis pradėtas žaisti 1961 m. Valerijaus Griešnovo iniciatyva. Lietuvos regbio čempionatai pradėti rengti 1963 m., o nuo 1964 m. - ir regbio taurės varžybos. Regbį rekomenduojama pradėti lankyti 7-10 m.
Rankinio raida
Rankinis - sportinis kamuolio žaidimas stačiakampėje aikštėje. Tikslas - rankomis varant ar perdavinėjant kamuolį vienas kitam, įmesti jį į varžovų komandos vartus. Žinomos dvi pagrindinės rankinio atmainos: vienuolikių (arba didysis, lauko) rankinis (žaidžia dvi komandos po 11 žaidėjų futbolo aikštėje) ir septynetų (arba mažasis, sales) rankinis (po 7 žaidėjus žaidžia 40 × 20 m aikštėje su dviem 3 × 2 m vartais paprastai salėje); ši atmaina labiausiai paplitusi ir vadinama tiesiog rankiniu. Žaidžiama 2 kėliniai po 30 min (8-12 metų žaidėjai žaidžia po 20 min, 12-16 metų - po 25 min) su 10 min pertrauka. Kamuolys pripučiamas, jo skersmuo 58-60 cm masė 425-475 g (vyrų ir vaikinų nuo 16 m.; moterų atitinkamai 54-56 cm, 325-375 g).
Rankinio ištakų aptinkama dar senovės Graikijoje ir Romoje. Panašus žaidimas buvo žaidžiamas viduriniais amžiais Europos šalyse. Rankinio pradžia laikomi 1898, kai Danijoje merginų gimnazijos mokytojas H. Nielsenas pasiūlė naują kamuolio žaidimą rankomis (45 × 30 m aikštė, po 11 žaidėjų), nors labai panašus žaidimas šioje šalyje buvo žinomas nuo 1848, Vokietijoje sukurtas 1890, Čekijoje - 1892. Iki I pasaulinio karo rankinį daugiausia žaidė moterys. Vyrų pirmosios tarpvalstybinės rungtynės įvyko 1925 (Austrija įveikė Vokietiją 6:3).
Taip pat skaitykite: „Žalgirio“ atgarsiai
1928 įkurta Tarptautinė mėgėjų rankinio federacija (angl. International Amateur Handball Federation, IAHF), suvienodintos ir patvirtintos vienuolikių rankinio taisyklės, jis įtrauktas į XI olimpinių žaidynių (1936 Berlynas) programą (dalyvavo 6 vyrų komandos, finale Vokietija-Austrija 10:6). 1938 įvyko pirmieji atskiri pasaulio vyrų vienuolikių (10 komandų) ir septynetų (4 komandos) rankinio čempionatai, juos laimėjo Vokietijos rinktinės.
1946 įkurta Tarptautinė rankinio federacija (angl. International Handball Federation, IHF), dabar vienijanti 180 nacionalinių federacijų, 1991 įkurta Europos rankinio federacija (angl. European Handball Federation, EHF). Ilgainiui septynetų rankinis nurungė vienuolikių rankinį, šio įvyko 7 vyrų (paskutinis 1966, laimėjo Vokietijos Federacinė Respublika) ir 3 moterų (paskutinis 1960, laimėjo Rumunija) pasaulio čempionatai. Vyrų septynetų rankinis buvo įtrauktas į XX olimpinių žaidynių (1972 Miunchenas; dalyvavo 16 komandų, laimėjo Jugoslavija), moterų - į XXI olimpinių žaidynių (1976 Montréalis; dalyvavo 6 komandos, laimėjo SSRS; žaidė A.
Lietuvoje vienuolikių rankinis pradėtas žaisti 1927 Klaipėdos krašte. Surengtose varžybose dalyvavo Klaipėdos, Šilutės, Karaliaučiaus, Tilžės vyrų komandos. 1928 surengtos pirmosios oficialios varžybos - Klaipėdos miesto pirmenybės, pirmosios parodomosios moterų rankinio rungtynės įvyko 1931 ir 1932 Kaune per moterų sporto šventę. Oficialia rankinio kultivavimo Lietuvoje pradžia laikomas 1954 10 03-11 surengtas Vilniaus miesto vienuolikių rankinio taurės turnyras (dalyvavo 8 vyrų komandos, laimėjo Sporto darbuotojai). 1955 Vilniuje įvykusį pirmąjį Lietuvos vyrų rankinio taurės turnyrą laimėję Kauno rankininkai (finale 3:2 įveikę Plungės atstovus) dalyvavo I sąjunginėse rankinio varžybose Rygoje (tarp 7 komandų užėmė 5 vietą; debiutavo teisėjai J. Grinbergas ir P. A. Čiočys). Rankinio plėtra rūpinosi 1955 įkurta visuomeninė organizacija - Lietuvos rankinio sekcija, 1959 reorganizuota į Lietuvos rankinio federaciją.
Kauno Žalgirio moterų komanda (treneris A. Gasparka) labai gerų rezultatų pasiekė SSRS vienuolikių rankinio čempionatuose: 1956 Vilniuje užėmė 3 vietą, 1957 Voroneže ir 1960 Lvive - 1 vietą. 8 lietuvės atstovavo SSRS vienuolikių rankinio rinktinėms, treniruojamoms J. Grinbergo. Lietuvos vyrų komandos SSRS vienuolikių rankinio čempionate pasirodė kukliau.
Nustojus kultivuoti vienuolikių, labai išplito septynetų rankinis. Rankininkus aktyviai rengė kūno kultūros mokytojai. Rankinio centrai įkurti ir Elektrėnuose, Zarasuose, Tauragėje, Joniškyje, Molėtuose; ten, kur nebuvo sporto salių, rankinis buvo žaidžiamas lauke ir žiemą. Kaune ir Vilniuje žaidėjus pradėjo treniruoti krepšinio specialistai: J. Daniūnas, A. Gasparka, V. Griešnovas. J. Grinbergas (1963-1965 treniravo SSRS moterų, 1963-1965 ir 1968-1970 ir vyrų rinktines), Z. Jakubauskas, V. Vygontas. 1962 pirmosiomis Lietuvos septynetų rankinio čempionėmis tapo Vilniaus Mokslo moterų, čempionais - Kauno Atleto vyrų. 1962 pirmąją Lietuvos septynetų rankinio taurę laimėjo Kauno Politechnikos moterų ir Kauno Atleto vyrų komandos.
Lietuvos rankininkės ir rankininkai pasiekė didelių laimėjimų SSRS čempionatuose, įvairiose spartakiadose, kitose sąjunginėse varžybose. 1962 Kaune vykusiame pirmajame SSRS septynetų rankinio čempionate Kauno Žalgirio moterų ir Atleto vyrų komandos laimėjo bronzos medalius, 1963 Atleto komanda tapo SSRS čempione, 1966 Kauno Žalgiris, 1979 Kauno Granitas - bronzos medalininkais, 1983 Granitas - SSRS vicečempionu; Kauno žalgirietės 1966 Zaporižėje ir 1967 Kaune tapo SSRS čempionėmis. Net dvi prizines vietas Lietuvos moterų komandos laimėjo 1964 SSRS čempionate: Vilniaus Šlifavimo staklių gamyklos komanda - 2 vieta, Kauno Žalgiris.
Nuo 1971 penkiose SSRS tautų spartakiadose, į kurių įskaitą, be suaugusiųjų, buvo įtraukiami ir jaunimo žaidynių bei sąjunginių moksleivių spartakiadų rezultatai, sėkmingai pasirodė Lietuvos moterų rankinio rinktinės, laimėjusios 2 vietą (1979), 3 vietą (1971, 1983 ir 1986) ir 5 vietą (1975). Lietuvos vyrų rinktinė tik 1983 užėmė 2 vietą ir 1979 - 3 vietą. 1978 Kauno Žalgirio rankininkės laimėjo SSRS rankinio taurę.
Sąjunginėje profsąjungų spartakiadoje 1965 Maskvoje Lietuvos moterų rinktinė užėmė 1 vietą, vyrų rinktinė. Žaisdami SSRS rinktinėse Lietuvos rankininkai pasiekė daug įspūdingų laimėjimų svarbiausiuose tarptautiniuose renginiuose. Du kartus olimpine čempione (XXI olimpinės žaidynės, 1976 Montréali ir XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva) tapo A. Česaitytė-Nenėnienė, po kartą - S. Mažeikaitė-Strečen (XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva) ir V. Novickis (XXIV olimpinės žaidynės, 1986 Seulas), pastarasis kartą tapo ir vicečempionu (XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva).
1966 tapusios SSRS čempionėmis Kauno žalgirietės įgijo teisę dalyvauti 1967 Europos šalių čempionų taurės turnyre, kurį laimėjo. Kitais metais kaunietės šį laimėjimą pakartojo. Teisė dalyvauti 1988 IHF taurės turnyre buvo suteikta ir Vilniaus Eglei, 1987 SSRS čempionate užėmusiai 3 vietą. Vilnietės, nesunkiai nugalėjusios Nyderlandams, Rumunijai ir Vokietijos Demokratinei Respublikai atstovavusius stipriausius rankinio klubus ir finale užtikrintai įveikusios Titogrado Budučnost (Jugoslavija) komandą, perėmė iš jos IHF taurę. 1986 SSRS čempionate užėmęs 3 vietą, pirmą kartą IHF taurės turnyre dalyvavo Kauno Granitas.
Nuo 1978 Lietuvos rankinio federacijos ir Švyturio žurnalo redakcijos iniciatyva organizuotas ir į oficialų IHF varžybų kalendorių įtrauktas, vėliau tradiciniu tapęs tarptautinis moterų Švyturio taurės turnyras, jame iki 1989 rungtyniavo pajėgiausios pasaulio nacionalinės komandos.