Sportas - tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir didžiulės emocijos, pergalės skonis, pralaimėjimo kartėlis, žmogaus galios demonstravimas ir neretai grėsmė sportininkų sveikatai. Olimpinės žaidynės - tai stiprių emocijų šou, o parolimpinės žaidynės - tai kova už pripažinimą ir lygiateisiškumą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos sporto istorijos epizodus, pradedant nuo mokinių rašinių konkurso apie olimpiečius ir baigiant parolimpiečių pasiekimais bei iššūkiais.
Susitikimas su sporto legendomis ir jaunųjų talentų įvertinimas
Balandžio 2 d. Raguvos gimnazijoje (Panevėžio raj.) įvyko susitikimas su sporto istorijos asmenybėmis. Pranas Majauskas - buvęs sunkiaatletis, jėgos trikovininkas, treneris, sporto organizatorius ir Lietuvos sporto muziejaus direktorius - sukvietė mokinius į pasakojimą apie sporto istorijos epizodus. Pranas Majauskas visą savo gyvenimą siejo su sportu, populiarindamas ir puoselėdamas naujas sporto šakas bei veteranų sąjūdį Lietuvoje.
Kartu su Pranu Majausku atvyko ir Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė - Lietuvos lengvaatletė, trenerė, pirmoji iš Lietuvos lengvaatlečių pasiekusi pasaulio rekordą, bei Edvinas Krungolcas - Lietuvos penkiakovininkas, 2008 m. Pekino vasaros olimpinių žaidynių prizininkas. Susitikime dalyvavo ir Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis. Svečiai, prisimindami ir mokiniams pasakodami praėjusio tūkstantmečio svarbius sporto istorijos faktus, džiaugėsi jaunais sportininkais ir tais, kurie padeda išsaugoti šiuos faktus.
Ypatingo dėmesio sulaukė Raguvos gimnazijos Ig klasės mokinė Augustė Kielaitė, kuri dalyvavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kauno apskrities tarybos, Lietuvos neformaliojo švietimo centro, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos ir Lietuvos sporto muziejaus organizuotame rašinių konkurse „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią…“. Augustės rašinys apie vieną iškiliausių Lietuvos disko metikų, buvusį tremtinį Algimantą Baltušniką, buvo pripažintas ypatingu ir pelnė nominaciją. Už dalyvavimą šiame konkurse Augustei padėkojo muziejaus direktorius Pranas Majauskas, Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis, buvęs Šilų kolūkio pirmininkas Vytautas Fadejevas ir Šilų bendruomenės pirmininkė Regina Turulienė.
Šis konkursas ir susitikimas su sporto legendomis įrodo, kad jaunimas domisi sportu, olimpinėmis žaidynėmis ir Lietuvos olimpiečių pasiekimais bei jų sportinio gyvenimo istorija.
Taip pat skaitykite: Plaukimo takelio pločio aspektai
Parolimpinis sportas Lietuvoje: iššūkiai ir pasiekimai
Nuo 1988 m. po olimpinių žaidynių vyksta ir kiek kitokios rungtynės - parolimpinės žaidynės. Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova - ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje, o už didesnį visuomenės dėmesį ir pripažinimą. Nors pats parolimpinis judėjimas prasidėjo 1948 m. nuo vietinės reikšmės varžybų Didžiosios Britanijos Antrojo pasaulinio karo veteranams, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų.
Nepaisant pasaulyje augančio dėmesio žaidynėms, Lietuvos neįgaliųjų čempionatų pagrindiniai žiūrovai dažniausiai būna patys sportininkai ir jų treneriai. Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi - aukso. Tačiau ne tik žiūrovai nepakankamai vertina Lietuvos parolimpiečių pasiekimus. Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams taip pat ženkliai skiriasi. Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik 116 tūkst. eurų, už antrąją - 58 tūkst., o už trečiąją - 43 tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst., 9 tūkst. ir 6 tūkst. eurų, t. y. beveik septyniais kartais mažiau. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams.
Akivaizdu, kad sportuojančiųjų ir jų artimųjų entuziazmas negali būti vienintelis pasiekimų variklis. Neįgaliųjų sportas progresuoja ir pritraukia daugiau investicijų, todėl, norint konkuruoti pasauliniu lygmeniu, vien mamos masažų, trenerių savanorių ir asistentų-studentų pastangų nebeužtenka. Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio.
Rio de Žaneiro parolimpinės žaidynės: lietuvių viltys ir pasiekimai
Prieš Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai - Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošėsi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis - pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie vyko turėdami aiškius tikslus. Iš Brazilijos Lietuvos parolimpiečių rinktinė grįžo su trimis medaliais. Mindaugas Bilius buvo pirmas rutulio stūmimo rungtyje ir antras disko metime.
Edgaro Matako istorija: kelias į parolimpines žaidynes
„Taip, bijau. Pykina iš baimės“, - sako Edgaras Matakas, šluostydamasis nuo kaktos chloruoto vandens lašiukus. Jo raumeningas treneris Ramūnas Leonas negarsiai nusijuokia ir stebėdamas auklėtinį išsitraukia iš kišenės nedidelį chronometrą. Edgaras vis dar sėdi ant suoliuko baseino kampe. Užsimerkęs ir nuleidęs galvą jis nervingai glosto šviesius plaukus. Plaukimas rezultatui - labiausiai jaudinanti jo treniruotės dalis, todėl Edgarui reikia truputį daugiau laiko nusiteikti. Išgirdęs komandą „pasiruošti“, jis lėtai atsistoja ant slidžių grindų ir, sulaukęs, kol treneris paims jį už alkūnės, atsargiai nužingsniuoja į starto vietą. Čia plaukikas lieka vienas ir atsistojęs ant tramplino krašto laukia švilpuko, po kurio drąsiai šoks į skaidrų vandenį.
Taip pat skaitykite: Plaukimo takelio standartai
S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys. Varžydamasis su šios kategorijos sportininkais, septyniolikmetis lietuvis įvykdė net tris parolimpinių žaidynių „A“ lygio normatyvus, todėl šį rudenį Rio de Žaneire laisvuoju stiliumi gali plaukti 50, 100 ir 400 metrų distancijas. Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m.
„Iš tiesų man patinka ilgos atkarpos, kai galvoji: „Baigsiu, pasiduosiu, bet ne, reikia dar plaukti, reikia sienelę greičiau paliesti.“ Tada dar daugiau noro atsiranda, dar greičiau pradedi plaukti ir baksteli - jau finišas. Pagalvoji: „Baigėsi“. Bet treneris greitai sušunka: „Op!“ Ir vėl viskas iš naujo“, - pasakodamas apie savo treniruočių rutiną Edgaras nusišypso, bet tuoj pat surimtėja. Nors jam tik septyniolika, jis labai retai juokauja ir daugiau klauso nei kalba, o norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine, plaukiodamas nuo vieno krašto iki kito ir skaičiuodamas grybšnius. Edgarui šis laikas patinka, nes, anot jo, treniruodamasis jis dažniausiai lieka tik su savo mintimis - jaučia, kaip suspaustas vanduo praeina pro rankas ir mano, kad beveik gali nuo jo atsistumti.
Tačiau ilgai svajoti nepavyksta, nes, viena koja atsirėmęs į trampliną, prie baseino krašto Edgaro visada laukia jo treneris Ramūnas. Jis prižiūri, kad auklėtinis neatsitrenktų į sienelę ir įspėja apie ją lengvu specialios lazdelės bakstelėjimu per plaukiko nugarą. Šiandien ši schema atrodo visiškai suderinta ir dažnai vyksta neištarus nė vieno žodžio. Tačiau Edgaras sako, kad buvo laikai, kai orientavimasis baseine nebuvo toks sklandus: „Skaudėdavo, dažnai atsitrenkdavau į sieneles. Pirštų sąnariai būdavo tiek sutrankyti, kad negalėdavau jų sulenkti. Labai dažnai užplaukdavau ant virvių, nunerdavau į kitus takus, susibraižydavau. Mėlynių ant nugaros Edgaras turi ir šiandien. Nei grybšnių skaičiavimas, nei trenerio pastangos ir išbandyta metodika negali visiškai apsaugoti nuo varžybų jaudulio, kuris kartais jauną vaikiną nuveda ne ant apdovanojimų pakylos, o į svetimą taką. „Paskutiniai metrai būna labai sunkūs. Sukausto kojas, atima rankas… Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną. Tada užkabins takelį, pradės stabdytis… Dėl to aš niekada neprognozuoju. Gal kažko tikiuosi, bet garsiai apie tai nekalbu.“, - užbaigdamas mintį Ramūnas įdėmiai pažiūri į auklėtinio veidą, tarsi tikrindamas, kokį poveikį galėjo turėti jo žodžiai.
„Girstučio“ baseinas, kuriame Edgaras ruošiasi parolimpinėms žaidynėms, jam pažįstamas nuo mažens. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus. Tuomet jis, būdamas vienuolikos, apsilankė ir pirmoje plaukimo treniruotėje, į kurią jį pakvietė klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas. Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos. Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas. Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga.
Pasibaigus treniruotei, Ramūnas dažniausiai nuveža auklėtinį namo, tačiau, net ir būdamas kitoje vietoje, Edgaras sako, kad vis tiek galvoja apie plaukimą: „Mintys vien apie sportą. Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu, ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu." Edgaro užsispyrimas patinka Ramūnui, kuris pats kažkada buvo plaukikas. Jis žino, kad jo auklėtinis nėra buvęs nė vienoje sporto stovykloje, o „Girstučio“ baseino dalis su 50 metrų takais likus mėnesiui iki Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių liks be vandens, nes vasarą jos neverta išlaikyti finansiškai. „Aš esu griežtas, treniruoju jį kaip sveiką. Stengiuosi treniruoti kaip sveiką. Ir save net pagaunu: „Blemba, na tu iš jo tiek daug nereikalauk…“ Kartą buvau toje vakarienėje, kurios vyksta tamsoje. Ir supratau, kad nematyti - reiškia gyventi visiškai kitaip. Iš tikrųjų Edgarui labai sunku, bet jis viską padaro gerai. Jis iš manęs reikalauja, ir aš stengiuosi jam duoti kuo daugiau“, - pasakoja Ramūnas ir tuoj pat priduria, kad dažnai po ilgiau nei dvi valandas trukusios rytinės treniruotės Edgaras atsisako eiti namo ir prašo papildomų startų. Tokiais atvejais treneris beveik niekada nenusileidžia - pakelia balsą ir veja sunkiai kvėpuojantį sportininką į rūbinę.
Taip pat skaitykite: Aukso kiekis olimpiniuose medaliuose
Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra - moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais - Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių. Nors jų bute visai nedaug daiktų, atrodo, kad kiekvienas jų turi savo vietą - ir spinta, ir sofutė, ir televizorius, ir dviaukštė Edgaro bei sesės Livetos, ir mažytės Viltės lovos. Medalių ant sienų arba diplomų rėmeliuose nesimato ir, jei nebūtų žinoma, kad Edgarui priklauso trys parolimpiniai „A“ lygio normatyvai, būtų beveik neįmanoma įtarti, kad čia gyvena aktyviai sportuojantis Lietuvos rinktinės narys.
„Mums tada vėlai vakare pranešė. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Tiesiog euforija apima, kai pagalvoju, kad jo svajonė išsipildė, nes Edgaras mums visąlaik sakė: „Aš tai padarysiu ir nesvarbu, kaip.“ Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis. Apie sportą su savo vaiku ji beveik nekalba, nes tai trukdo jo nusiteikimui prieš varžybas, o grįžęs iš treniruotės Edgaras iš karto krenta į lovą. Trumpos žinutės: „Sveikas, gyvas“, „Turiu medalį“, „Lauk, greit grįšiu“ dažniausiai tampa vienintele pokalbių apie plaukimą alternatyva, todėl Edgaro tėvai visada stengiasi laikyti telefonus prie savęs.
Vaikų užsispyrimas stebina Edgaro tėvus - nors tėtis stengiasi nuvežti sūnų į baseiną, dėl laiko stokos ne visada spėja tai padaryti. Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats. Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti. „Kartą su juo važiavau troleibusu ir trumpam išėjau nusipirkti bilietėlio. Iš karto išgirdau ant Edgaro rėkiančią moteriškę. Mano sūnus jai sakė: „Aš nematau, tuoj ateis mama.“ „Tu stok!“ - kirto moteris ir vos netrenkė rankinuku jam per kuprą. Edgaras supranta mamą, tačiau apie problemas vis tiek kalba nenoriai. Tik juokiasi, kad po atsitrenkimų baseine jis nebebijo kliūčių gatvėje. Sandra sako, kad jos sūnus į viską žiūri optimistiškai ir labai nemėgsta skųstis. Net ir tada, kai pradėjo silpti regėjimas, Edgaras tylėjo. Ilgą laiką tėvai galėjo tik įtarti, kad su jų vaiku vyksta kažkas, apie ką jis nenori niekam pasakoti. O tuo metu Edgaro matomas vaizdas vis stipriau susiliedavo ir šviesos, kurias anksčiau jis galėjo atskirti, palaipsniui geso. „Man buvo be galo skaudu, nes jis mano sūnus. Kai pati jaunystė, kai jis galėtų džiaugtis gyvenimu, jis nemato. Vaikšto su mama už rankos. Aš ilgai su tuo nesusitaikiau, vis ėjau pas gydytojus turėdama vienintelę mintį: „O gal? Tačiau, laikui bėgant, Edgaro šeima susigyveno su jo apakimu. Ir Edgaras tai daro - praleidžia daug laiko su draugais, prašo mamos apibūdinti ką tik gimusią sesę ir svajoja įrašyti į knygas savo pergales bei rekordus. Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta.
Kaip ir buvo planuota, 2016 m. rudenį Rio de Žaneiro žaidynėse Edgaras Matakas startavo visose rungtyse. 400 metrų laisvu stiliumi jis nuplaukė per 5.30’66 min.
Ramunės Adomaitienės istorija: kelias iš komos į parolimpinį sportą
Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje - tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai - tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m.
Keturi suaugę žmonės ir dvejų metų mergaitė beveik kasdien ateina prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus langų. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje. Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą. Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik 1997 m. rudenį, kai paskambins gydytojas ir pasakys, kad lengvaatletė Ramunė Adomaitienė - mažytės mama ir suaugusiųjų dukra bei sesuo - pagaliau atsibudo iš komos.
„Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet į sporto salę pradėjau eiti nuo mažens. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems. Nors pati dar nesitreniravau, jau dalyvavau sportiniame procese ir visus pažinojau“, - juokiasi Ramunė, taip ir nesugebėjusi prisiminti dienos, kai pirmą kartą pamatė stadioną. Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti - dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių.
„Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, - kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti. Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie - viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą. Savo jaunystę, ambicijas ir jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą. Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie p…
#