Simboliška, kad po 100 metų pertraukos vasaros olimpinės žaidynės sugrįžo į Paryžių. Tai jau trečias kartas šiam miestui, patyrusiam olimpinių žaidynių „šeimininkui“, prieš tai šias pareigas sėkmingai atlikusiam 1900 ir 1924 m. Paryžius tapo antruoju tris kartus tokią garbę gavusiu miestu, o 2028 m. prie jo ir Londono dar prisijungs ir Los Andželas. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos dalyvavimo olimpinėse žaidynėse istoriją, pradedant pirmuoju debiutu 1924 m. Paryžiuje ir baigiant dabarties pasiekimais.
Pirmasis Lietuvos olimpinis startas Paryžiuje
Lietuvai 1924 m. olimpinės žaidynės buvo reikšmingos tuo, kad tai buvo pirmasis mūsų atletų olimpinis startas. Tiesa, jei šiemet Lietuva varžysis trylikoje sportinių rungčių, tą kartą varžybose sudalyvavo tik futbolo rinktinė ir dviratininkai.
Žvilgsnis į to meto spaudą
1923 m. spalio 25 d. Lietuvoje pasirodė žurnalas „Sportas“, kurį redagavo Šulginų šeima. Iš Ukrainos kilęs Jurgis Šulginas 1921 m. atvyko į Lietuvą, vedė Joaną Lukštaitę, su kuria susipažino dar gyvendamas Kijeve, netrukus greitai pramoko lietuvių kalbą, 1922 m. sparčiai stiprėjanti Lietuvos šaulių sąjunga pakvietė jį dirbti šios organizacijos sporto instruktoriumi. Joana Šulginienė greitai taip pat užsikrėtė aistra sportui ir tapo „Sporto“ redaktore, o visus finansinius ir biurokratinius žurnalo leidimo reikalus už tvarkė pats J. Šulginas. Šiame žurnale netrūko džiūgavimo dėl artėjančios olimpiados: „Lietuva dalyvauja Pasaulio Olimpiadoje“…! - kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai.
Džiaukitės lietuviai sportininkai, Jūs važiuojate į pasaulinę sporto šeimyną, Jums prasideda nauja Jūsų gyvenimo era, Jums nuo šio laiko atdari keliai į laurų vainikus! Ir mes susilaukėm savo stebuklo valandos. Įvyksta tai, kas turėjo įvykti anksčiau ar vėliau. Jūs grįšite nauji atgimę ir parodysite mums tą keli, kuriuo eina pirmyn visos kultūringos tautos ir jų sūnūs. Mes buvome atsilikę todėl, kad nebuvom matę savo akimis sporto tikra to žodžio prasme. Dabar ir mes 53 tautų tarpe, žengsime su savo Lietuvos vėliava per milžinišką Kolumbo stadioną ir pamatysime geriausius ir gražiausius pasaulio sūnus, jų kovą, jų nugalėjimus, jų gyvenimą, įpročius ir techniką.
Tiesa, verta pastebėti, kad pirmąjai mūsų olimpinei delegacijai ir nebuvo keliami aukšti tikslai: „Mes grįšim šį kart be nugalėjimų…, bet kiekvienas atveš su savim tiek energijos, pajėgų ir žinių tolimesnei darbuotei, kad jau 1928 metais Amsterdame Lietuvos vėliava plėvesuos laimėjimų bokšte.“ Taigi, visi lūkesčiai buvo nukreipti į ateitį, o kol kas svarbiausiu tikslu išties buvo ne laimėti, o dalyvauti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Futbolas olimpinėse žaidynėse
Nemažai dėmesio šiame žurnale neatsitiktinai skirta futbolui. Kadangi tai populiariausias sportas pasaulyje, dabartinėse olimpinėse žaidynėse futbolo vaidmuo yra apribotas ir šio sporto gerbėjams tai nėra didžiausias įvykis, - svarbiausios kovos vyksta pasaulio čempionate. Prie to prisidėjo ir 1924 m. olimpinės žaidynės. Nors iki tol olimpinėse žaidynėse dalyvaudavo tik Europos komandos, tačiau būtent Paryžiuje prisijungė ekipos iš kitų žemynų. 1924 m. ir 1928 m. triumfavusi tuomet nesulaikoma Urugvajaus komanda prisidėjo prie šių pokyčių. Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) nusprendė, kad tuomet olimpiadose galiojęs principas siųsti tik mėgėjus nėra naudingas, nes futbolas jau turėjo pakankamą kiekį žaidžiančių profesionalų. Todėl 1930 m. buvo surengtas pirmasis atskiras futbolui skirtas pasaulio čempionatas. Tuo tarpu olimpinėse žaidynėse, nors šiuo metu leidžiama žaisti ir profesionalams, didžioji dalis komandos žaidėjų turi būti iki 23 m. amžiaus, taigi dar nepasiekę savo sportinių įgūdžių piko. Taigi, kitaip nei daugumoje sporto šakų, futbole olimpinės žaidynės nėra aukščiausias laiptelis, o veikiau geras apšilimas prieš svarbiausias kovas. Šis atotrūkis tuomet buvo pastebėtas ir lietuviškoje spaudoje. Paminint faktą, kad savo atstovus į Paryžių pasiuntė 23 tautos iš 4 žemynų, buvo teigiama: „Toks gausingas tautų dalyvavimas futbole aiškiai rodo, kad futbolo žaislas kasmet vis įgauna daugiau simpatijų, randa mėgėjų visam pasauly ir taip smarkiai visur prigija, kad nerasi krašto kur jo nebūtų. Nors yra daug panašių futbolui žaidlų ir buvo tikėtasi anksčiau, kad jie padarys futbolui konkurenciją, bet paskutinių 10 metų laikotarpis mums duoda tikrų skaičių, kad visur progresingai šis sportas auga ir jau pasidarė vienas populiaringiausių žaislų pasauly šiais naujaisiais laikais ir yra vienas vyraujančių žaislų pasauly. Beveik visuose kraštuose futbolo sporto organizacijos yra gausingiausios. Pav. vien centro Europoj yra priskaitoma keletas milijonų aktingų futbolininkų ir šiais metais vienoj tik Francūzijoj jau priskaitoma per 4000 futbolo klubų.“ (Steponas Garbačiauskas, „VIII Olimpiados futbolo turniras“, Sportas, 1924, Nr.12-13, p. 92)
Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymas
Lietuvos varžovė olimpiadoje - Šveicarijos vienuolikė - buvo patyrusi, dalis jos žaidėjų žaidė klubuose. Gal dėl mandagumo, bet pakalbintas šios šalies sportininkų atstovas Kurtas Gassmanas paatviravo, kad prisibijo lietuvių komandos, nes visiškai nežino, ko iš jos tikėtis, ji į stadioną išbėgs vos ne tiesiai iš traukinio. Tuo tarpu šveicarų komandos žaidimą lietuviai galėjo paanalizuoti, tai buvo žinoma ir ne vieną galingą komandą jau įveikusi ekipa. Šiame jo juokelyje buvo tiesos, kadangi iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kokia sudėtimi Lietuvos komanda pasirodys Paryžiuje. Dėl geopolitinių priežasčių, neseniai prijungus prie Lietuvos Klaipėdos kraštą, buvo skirtos net šešios vietos jo atstovams, tačiau pastarieji miglotomis aplinkybėmis nespėjo į traukinį. Tuo tarpu vienas futbolo ir kitų sporto šakų pradininkų Lietuvoje lakūnas Steponas Darius, kuriam taip pat buvo numatyta vieta, neatvyko greičiausiai todėl, kad kaip aktyvios tarnybos karininkas, aviatorius bijojo patirti traumą, kuri kenktų jo tarnybą. Arba, žinant S. Dariaus būdą, greičiau galima spėti, kad bijojo ne jis pats, o jo viršininkai… Kadangi sportas buvo visai nesenas reiškinys tuometėje mūsų visuomenėje, reikia suprasti, kad tikrai nedaugelis žmonių į tokią veiklą žiūrėjo palankiai. S. Dariaus, tegul ir sporto entuziasto, vadovybei galėjo nepatikti mintis, kad olimpinių žaidynių metu ir taip drąsa ir atsidavimu garsėjantis atletas gali atiduoti visas jėgas ir persitempti.
K. Gassmano nuogąstavimai buvo be reikalo - mėgėjai lietuviai, kaip patys pripažino, niekada gyvenime nežaidę rimtame stadione, sutriko ir aukštą lygį rodžiusių šveicarų buvo sutriuškinti 0:9. Tačiau reikia pažymėti, kad Šveicarijos komanda nuėjo iki pat finalo, pralaimėjo tik nesulaikomiems urugvajiečiams ir pasipuošė sidabro medaliais. Tuo tarpu K. Gassmanas tapo labai ryškiu žmogumi sporto pasaulyje. 1948 m. jis organizavo pirmąją po Antrojo pasaulinio karo siaubų olimpiadą Sankt Morice Šveicarijoje vykusias Žiemos žaidynes. Dar labiau išgarsėjęs futbolo pasaulyje 1951-1960 m. ėjo FIFA generalinio sekretoriaus pareigas ir organizavo Šveicarijoje 1954 m. vykusį pasaulio futbolo čempionatą. O kažkada prisibijojo debiutuojančios lietuvių komandos, kurie dar nebuvo žaidę tikrame stadione…
Dviratininkų pasirodymas
Dviratis tuo metu buvo populiari susisiekimo priemonė, tad nenuostabu, kad dėmesio sulaukdavo ir jų lenktynės. Jau minėtas J. Šulginas vienas pirmųjų Lietuvoje stengėsi steigti velodromus, tačiau neretai dviračių varžybos vyko keliais. Surengus 115 km distancijos kvalifikacines varžybas (nuo Kauno į Marijampolę ir atgal), paaiškėjo mūsų atstovai olimpiadoje. Iš septyniolikos pretendentų jais tapo „Makabi“ klubo atstovas Isakas Anolikas ir Lietuvos dviratininkų sąjungą atstovavęs Juozas Vilpišauskas. Tiesa, nors šie sportininkai buvo laikomi favoritais, jiems nepavyko finišuoti - I. Anolikui sugedo dviratis, o J. Vilpišauskas užsimanė pailsėti, nepagalvojęs, kad poilsio laikas įskaitomas į galutinį laiką… Teko kartoti varžybas, kol finišavo reikiami kandidatai, viliantis , kad atstovauti neiškeliaus sėkmę pačiupę mažesnio pajėgumo sportininkai…
Žinoma, galima buvo nuspėti, kad tokia pradžia nulems nesėkmę ir olimpiadoje, kaip galop ir nutiko. Kaip ir futbolininkų, dviratininkų kelionė nepraėjo be kuriozų. Nuvykus į Olimpiadą, paaiškėjo, kad abiejų Lietuvos atstovų dviračių kokybė prasta. J. Vilpišauskui pasisekė geriau - jo prancūzišką „Peugot“ dviratį apsiėmė pataisyti šioje šalyje veikusi firmos atstovybė, o štai I. Anolikas važiavo su vokišku „Brennabor“, todėl jį taisyti teko už savo lėšas, kurias išeikvojus nebeliko pinigų net maistui. Deja, nesėkmės tuo nesibaigė. Olimpinės rungties metu, kai atstumas buvo pusantro karto ilgesnis nei per kvalifikacines varžybas - 188 km, J. Vilpišauskas skaudžiai griuvo ir buvo priverstas pasitraukti iš varžybų. Tuo tarpu I. Anoliką toliau kamavo dviračio gedimai - net sukišus paskutinius pinigus nepavyko jo sutaisyti ir jis eilinį kartą neatlaikė. Geraširdis prancūzas padėjo sukrapštyti pinigų kelionei į Paryžių, kur atletą parėmė Lietuvos atstovybė, nupirkusi bent traukinio bilietą namo…
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Sporto reikšmė to meto visuomenėje
Taigi, norėdami dalyvauti varžybose sportininkai tuo metu aukojo savo laiką ir pinigus, gaudami tik minimalią valstybės paramą. Tai buvo suprantama, juk Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, fizinio darbo netrūko ir nemaža dalis visuomenės manė, kad jaunimo savanoriškas jėgų švaistymas sportui tėra neadekvati pramoga. Neatsitiktinai didžioji, nespecializuota spauda olimpiadai skyrė nedaug dėmesio. Užgožė ne tik tradicinės pirmųjų puslapių naujienos, susijusios su užsienio politika, bet ir labiau specifiniai nutikimai. Antai tuo pat metu iš Kauno kalėjimo pabėgo net 75 kaliniai ir tai sukėlė didžiulį sąmyšį. Leidinyje „Lietuva“ buvo piktinamasi, kad policija, nors ir užvėrusi tiltą per Nemuną į Aleksotą, netikrino gyventojų, kurie kėlėsi per upę valtimi ar teisinosi, esą jiems kaip darbininkams nešiotis dokumentą nepatogu, todėl palikę jį namie. Kaip matome iš straipsnio, neprisistatę pareigūnai vakare net darė kratas Senamiesčio butuose, tačiau skubėdami, matyt, per daug nesigilino į tai, kokius dokumentus pateikia žmonės. Suprantama, kad kilus tokiam chaosui ir įtampai, piliečiai reikalavo griežtų bausmių pažeidėjams ir olimpinių žaidynių atidarymas toli Prancūzijoje toli gražu nebuvo didžiausias prioritetas. Nesunku tai suprasti - belieka bent pamėginti įsivaizduoti kokį chaosą tokia naujiena sukeltų šiandien…
Kaimyninių šalių pavyzdys
Mūsų šiauriniai kaimynai jau turėjo visai kitokį požiūrį į sportą ir tai atsispindėjo rezultatuose. Estų imtynininkas Eduardas Pütsepas laimėjo aukso medalį, o iš viso ši nedidelė šalis gavo net 6 medalius. Visą pasaulį šokiravo ir pribloškė gyventojų skaičiumi už Lietuvą nežymiai didesnė Suomija, kuri laimėjo net 37 medalius, tarp jų 14 aukso. Nepaisant įspūdingo 45 laipsnių karščio, bėgimo rungtyse net penkis medalius laimėjo suomis Paavo Nurmi - tai buvo tų laikų rekordas, tad nenuostabu, kad neseniai nepriklausomybę iškovojusioje šalyje šis atletas buvo sutiktas kaip tautos herojus. Medalių varžybose suomiai aplenkė šeimininkę Prancūziją ir nusileido tik didelį dėmesį sportui jau tuo metu skyrusių JAV olimpinės rinktinės, kuri dominavo daugelyje rungčių.
Sporto raida Lietuvoje po 1924 m. olimpinių žaidynių
Akivaizdu, kad praėjus šimtmečiui situacija pasikeitusi iš esmės ir atletams sudaromos tikrai ženkliai geresnės galimybės įgūdžiams atskleisti. Svarbesnė teigiama šios istorijos dalis - galima pasakyti, kad net ir po ne itin sėkmingo lietuvių dviratininkų pasirodymo olimpiadoje dviračių sportas Lietuvoje tik sustiprėjo - 1925 m. Kaune atsiranda dviračių trekas, o I. Anolikas dar sudalyvavo 1928 m. olimpiadoje Amsterdame, nors ir ten, deja, jam trūko sėkmės varžyboms pabaigti. Vis dėlto tai prisidėjo prie dar didesnio dviračių populiarinimo Lietuvoje.
Trumpai apibendrinant, verta pasakyti, kad startas 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje buvo „prisvilęs blynas“, bet suteikė mūsų sportininkams vertingų pamokų, skatino kalbėti apie patį sportą, kas tuomet Lietuvoje buvo dar gana neįprasta ir spartino jo raidą, kuri jau už dešimtmečio buvo gerokai aukštesniame lygyje. O praėjus šimtui metų ir olimpiadai vėl sugrįžus į Paryžių belieka tikėtis sėkmingų Lietuvos atstovų pasirodymų ir puikių akimirkų visiems sporto gerbėjams šiandien.
Lietuvos dalyvavimas žiemos olimpinėse žaidynėse
Pirmieji žingsniai
1928 metai. Pirmasis žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Lietuvos sportininkas buvo Kęstutis Bulota. Paskelbus nepriklausomybę jis buvo vienas Lietuvos sporto pradininkų, o greituoju čiuožimu labiausiai susidomėjo mokydamasis Berlyne. K.Bulota dalyvavo Vokietijoje rengtose greitojo čiuožimo varžybose, nuvyko į 1928 m. K.Bulota startavo visose keturiose olimpinėse greitojo čiuožimo rungtyse. Jis užėmė 28 vietą čiuoždamas trumpiausią 500 m nuotolį ir dukart liko 25-tas - 1500 m ir 5000 m greitojo čiuožimo varžybose. Septyni čiuožėjai pasiekė finišą, bet čiuožiant penktai sportininkų porai pačiūžos tiesiog klimpo sparčiai tirpstančiame lede.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Dalyvavimas SSRS rinktinėje
1984 metai. Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984 m. A.Šalna sprinto lenktynėse užėmė penktą vietą, o paskui su trimis komandos draugais iškovojo estafetės aukso medalius. Pačiam A.Šalnai estafetės lenktynės susiklostė labai nesėkmingai. Jis šliuožė trečiame etape, bet antrajame ugnies ruože nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus.
1988 metai. 1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. 10 km lenktynėse V.Vencienė antrą vietą užėmusią komandos draugę Raisą Smetaniną aplenkė 9 sekundėmis. Nors V.Vencienės rezultatai tarp SSRS slidininkių buvo geriausi, rinktinės treneriai neįtraukė lietuvės į estafetės komandą.
Nepriklausomos Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes
1992 metai. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarptautinės teisės oficialiai buvo atkurtos 1991 m. rugsėjo 18-ąją. Tą dieną Lietuvai buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti 1992 m. Lietuvos sportininkai šiam įvykiui ruošėsi dar prieš oficialų pripažinimą ir Albervilio žiemos žaidynėms parengė šešių olimpiečių komandą. Ją sudarė slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas, biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas bei ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Lietuvos sporto vadovams reikėjo skubiai išspręsti maskvietės M.Drobiazko pilietybės klausimą, tačiau sportininkė laiku gavo Lietuvos pasą ir galėjo atstovauti mūsų šaliai. Didžiausia viltis buvo Kalgario olimpinė čempionė V.Vencienė, kuri tarp šių žaidynių padarė pertrauką ir pagimdė dukrą. Lietuvoje pusiau paslapčia net buvo svajojama apie olimpinį medalį, bet V.Vencienei varžytis su geriausiomis pasaulio slidininkėmis buvo sudėtinga. Vis dėlto 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ji užėmė 11 vietą ir pasiekė geriausią Lietuvos sportininkų rezultatą Albervilio žaidynėse. Kadangi Lietuva neturėjo vilčių iškovoti kelialapio į olimpinį ledo ritulio turnyrą, elektrėniškis Darius Kasparaitis priėmė kvietimą apsivilkti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos komandos aprangą.
1994 metai. Tarptautiniam olimpiniam komitetui pakeitus olimpinį ciklą ir nusprendus vasaros bei žiemos žaidynes rengti skirtingais metais, žiemos sportininkams laukti Lilehamerio žaidynių reikėjo trumpiau. Jau 1994 m. Į Lilehamerį išvyko tas pats lietuvių šešetas, kaip prieš dvejus metus į Albervilį: slidininkai V.Vencienė ir R.Panavas, biatlonininkai K.Strolienė ir G.Jasinskas bei ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas. Deja, abiejų biatlonininkų ir V.Vencienės rezultatai buvo blogesni nei prieš dvejus metus.
1998 metai. 1998 m. Lietuvos žiemos sportininkai gavo pirmą ir kol kas vienintelę progą aplankyti Japoniją. Geriausią rezultatą pasiekė M.Drobiazko su P.Vanagu, kuriam per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę. Vyriausia Lietuvos olimpietė K.Strolienė, kuriai tuo metu buvo 37-eri, pakeitė sporto šaką: dvejose ankstesnėse žaidynėse ji šliuožė biatlono trasose, o Nagane dalyvavo slidinėjimo varžybose. Vienas Lietuvoje išugdytas sportininkas gynė kitos šalies garbę. D.Kasparaitis žaidė Nagano žaidynių sidabro medalius laimėjusioje Rusijos rinktinėje.
2002 metai. 2002 m. antrą kartą paeiliui žiemos olimpinės žaidynės vyko ne Europoje. Lietuvos žiemos sporto lyderiai M.Drobiazko ir P.Vanagas užėmė aukščiausią olimpinę poziciją - jie liko penkti. Ledo šokėjų lūkesčiai buvo dar didesni. 2000 m. jie pirmąkart per visą karjerą laimėjo Europos bei pasaulio pirmenybių medalius, todėl labai tikėjosi nudžiuginti aistruolius ir olimpiniais apdovanojimais. Solt Leik Sityje lietuvius labiau nuvylė ne jų pačių pasirodymas, bet teisėjavimas. Nors dvi poros atlikdamos laisvąją programą pargriuvo, jos užėmė aukštesnes vietas nei M.Drobiazko su P.Vanagu. „Neturėjome vilčių, kol varžovai nepradėjo griūti. Bet kai krito dvi poros ir niekas nepasikeitė, nelieka vilčių, kad čia apskritai yra sportas, - pyko M.Drobiazko. - Ar visos medalius laimėjusios poros buvo jų vertos? Aišku, ne. Solt Leik Sityje trečiąjį olimpinį medalį iškovojo Rusijos ledo ritulio rinktinėje žaidęs D.Kasparaitis. Jis surinko visų spalvų medalių kolekciją: prie Albervilio aukso ir Nagano sidabro pridėjo bronzos apdovanojimą. Būtent Solt Leik Sityje D.Kasparaitis įmušė vienintelį įvartį per visus dalyvautus olimpinius turnyrus. Nuo lietuvio rungtynėse dėl trečios vietos nukentėjo Baltarusijos komanda.
2006 metai. Nors 2006 m. žiemos olimpinės žaidynės grįžo į Europą ir buvo surengtos Italijoje, Turine, Lietuva nusiuntė mažesnę komandą nei į Solt Leik Sitį. M.Drobiazko ir P.Vanagas po Solt Leik Sičio žaidynių pasitraukė iš oficialių varžybų ir dalyvavo tik parodomuosiuose renginiuose, bet dėl Turino žaidynių grįžo į sportą. 2006 m. Europos pirmenybėse jie iškovojo bronzos medalius ir suteikė vilčių, kad penktasis olimpinis bandymas bus sėkmingesnis nei ankstesnieji. Vis dėlto laimėti medalių nepavyko ir šį kartą - Lietuvos ledo šokėjų pora Turino žaidynėse užėmė septintą vietą. Pasiekti geresnį rezultatą sutrukdė ir griuvimas atliekant originaliąją programą. Nudžiugino biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, sprinto lenktynėse užėmusi 18 vietą.
2010 metai. Per Vankuverio žaidynes Lietuvos delegacija vėl buvo viena mažiausių nuo šalies sugrįžimo į olimpinę šeimą. Lietuvos garbę gynė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, kalnų slidininkas V.Rumiancevas, slidininkai I.Terentjeva, A.Novoselskis, Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis. Iš Lietuvos sportininkų aukščiausią 18 vietą užėmė komandų sprinto lenktynėse startavę M.Vaičiulis ir M.Strolia. Atsižvelgiant į rungčių dalyvių skaičių, geriausius rezultatus pasiekė D.Rasimovičiūtė. Kelialapį į Vankuverio žaidynes buvo iškovojusi ir Lietuvos ledo šokių pora Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas.
2014 metai. Per ketverius metus Lietuvos olimpinė komanda padidėjo net 50 proc. Lietuvos sportininkė pirmą kartą dalyvavo olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Prieš žaidynes kančių kelius nueiti vėl teko ledo šokėjui D.Stagniūnui. Jis iškovojo olimpinį kelialapį su kita amerikiete partnere Isabella Tobias ir ilgai laukė žinių, ar JAV čiuožėjai bus suteikta Lietuvos pilietybė. Be šių sportininkų, mūsų šaliai Sočio žaidynėse atstovavo kalnų slidininkai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, biatlonininkai D.Rasimovičiūtė ir Tomas Kaukėnas.
2018 metai. 2018 m. Nors D.Rasimovičiūtė dalyvavo penktose olimpinėse žaidynėse ir pagal šį rodiklį pavijo M.Drobiazko bei P.Vanagą, dėmesio centre atsidūrė kitas biatlonininkas T.Kaukėnas. T.Kaukėnas sprinto lenktynėse užėmė 17 vietą, o kitą dieną palypėjo dar keturiais laipteliais ir persekiojimo lenktynėse finišavo tryliktas. T.Kaukėnas visada buvo greitas slidinėjimo trasose, bet per Pjongčango žaidynes net pats save nustebino taikliais šūviais. Per sprinto lenktynes jis suklydo tik kartą (iš 10 šūvių), per persekiojimo - du kartus (iš 20 šūvių). Lietuvos biatlono komanda pirmą kartą olimpinėje istorijoje dalyvavo mišrios estafetės lenktynėse.
Darius Kasparaitis - ledo ritulio legenda
Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis savo kolekcijoje turi tris olimpinius medalius. 1992 m. Albervilyje su Jungtine komanda, į kurią buvo susibūrę byrančios SSRS sportininkai (išskyrus Baltijos šalis), iškovojo olimpinį aukso medalį. Po šešerių metų jau su Rusijos rinktine Nagane pasipuošė sidabru, o 2002 m. Solt Leik Sityje savo kolekciją papildė ir olimpine bronza. Be solidaus olimpinio kraičio, D.Kasparaitis greičiausiai bus minimas ir kaip vienas vyriausių sportininkų, debiutavusių Lietuvos rinktinėje.
Olimpinės žaidynės: istorinis kontekstas ir raida
Olimpinių žaidynių pradžia siejama su Olimpijos žaidynėmis. 17-19 amžiuje buvo bandoma atgaivinti olimpines žaidynes. Šiuolaikines olimpines žaidynes inicijavo ir atgaivino Pierre’as de Coubertinas (Prancūzija).
Ankstyvasis laikotarpis (1896-1912)
I-V olimpinės žaidynės (1896-1912). Šiam laikotarpiui būdingas palyginti mažas tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumas. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių. II ir III olimpinės žaidynės rengtos pasaulinių parodų metu, dėl ko susilaukė didelės kritikos. Taip pat II, III ir IV žaidynėse buvo įtrauktos mažai kam žinomas ir tuo metu nepopuliarios sporto šakos, kaip lakrosas, žirgų polo, jeu de paume (teniso pirmtakas), kuriose dalyvavo ne daugiau kaip trijų šalių atstovai.
#